Partizanai: Istorija ir dabartis

Mes neliksim nutildyti žmonės!

Prieš keturiasdešimt penkerius metus Lietuva kėlėsi laisvam ir nepriklausomam gyvenimui. Nepalaužiamas į laisvę tikėjimas, visos tautos ryžtas ir pasiaukojimas atvedė į Vasario 16-tosios idealą, o savanorių pralietas kraujas didįjį tautos idealą apgynė ir išsaugojo.

Vasario 16-toji mums nepaprasta šventė. Ji mūsų patriotizmo ir tautinės ištikimybės rodyklė. Pagal tai, kaip ją sutinkame ir branginame, matuojame savo tautinį susipratimą, sprendžiame, kiek pavienio tautiečio širdyje tautinės sąmonės liepsna rusena.

Kiekvieną kartą Vasario 16-tąją sutinkame su dvasios pakilimu. Tik nūdien ji turi kitokį atspalvį, negu anksčiau, kai lietuvių tauta pati savo nepriklausomą gyvenimą tvarkė. Tada ji buvo pergalės ir džiaugsmo šventė. Dabar — nuoskaudos ir kovos ryžto atnaujinimo šventė.

Kiek mumyse tas ryžtas gyvas ir neapneštas laiko ir svetimybių dulkėmis? Vasario 16-toji įpareigoja pažiūrėti į save ir nusivalyti laiko dulkes, kad laisvės šauksmas ir kovos ryžtas liktų amžinai jaunas ir amžinas.

Nutildyti laisvėje gyvenančius žmones, kad jie apie sovietinį kolonializmą nekalbėtų ir jo nematytų, vienas iš svarbiausių Lietuvos pavergėjo siekimų. Nuo sovietinės okupacijos iš Lietuvos į laisvę pasitraukusius tremtinius okupantas daugel metų grasinimais ir viliojimais kvietė grįžti į Lietuvą, kad sugrįžusius nutildžius fizinėmis priemonėmis. Neįgyvendinę savo planų grasinimais, sovietai tuos pačius planus vykdo sentimentalaus gundymo metodais — skatinimu aplankyti Lietuvą, joje likusius gimines, pažįstamus. Naujoji gundymų banga turi tuos pačius kėslus — apie sovietinio kolonializmo baisumą šaukiančio žmogaus nutildymą. Apsilankę pavergtoje Lietuvoje lietuviai sovietams nebepavojingi, nes giminių sentimento ir baimės dėl jų ateities vardan patys savanoriškai save nutildo. Jei šauksmas apie Lietuvos pavergimą ir sovietinio kolonializmo baisumą yra vienintelis ir didžiausias laisvųjų lietuvių kovos ginklas, tai šaukiančio žmogaus savanoriškas nusitildymas yra to ginklo atidavimas Lietuvos pavergėjui.

Skaityti daugiau: Mes neliksim nutildyti žmonės!

Kultūros kongrese pasižvalgius

Kultūrinės, dvasinės kovos baras daug ramesnis, laimėjimai ir pralaimėjimai pastovesni: jie bręsta lėčiau, bet šaknis leidžia, nepalyginti, giliau.

Mums ši tylioji kultūros kova blogiausiai sekėsi. Ginklu mūsų protėviai milžiniškus plotus nukariavo — kultūriškai jų laimėti nemokėjo.

Ne tiek nuo plieno žuvo mūsų tautiečių, kiek kultūriniai ginklai jų mums išplėšė — Rytuose ir Vakaruose dideli pralaimėti barai.

Lietuviškas kraujas, lietuviški veido bruožai, lietuviški iš dalies ir papročiai, tik lūpos nebetaria lietuviškų žodžių, ir širdis nebelietuviškos tėvynės laime plaka.

Dr. Ignas Skrupskelis

Kultūros kongreso medžiagą paskelbė Aidai. Nesustojame prie kongreso eigos ir paskaitų atpasakojimo. Keliomis pastabomis paliečiame tik kultūros ir politikos santykį praeityje ir dabartyje, pažvelgiame į lituanistinių sekcijų posėdžiuose vykusias diskusijas.

Redakcija

Kultūrininko, Židinio redaktoriaus, vėliau XX Amžiaus, dar vėliau Sibiro kankinio dr. Igno Skrupskelio dar nepriklausomoje Lietuvoje parašytais žodžiais žvelgiame į Kultūros Kongresą, įvykusį 1692 rudenį Čikagoje. Tikrovė nepasikeitusi, tik daug sunkesnė ir tragiškesnė, o problema ta pati. Lietuviškos kultūros laisvas pasireiškimas svetimųjų supančiotas pavergtame krašte. Lietuviškos kultūros daigus karpo svetimos aplinkos šalnos laisvėje.

Tolimoje praeityje Lietuvos didieji kunigaikščiai kultūrinio ginklo svarbos nesuprato ir neįvertino. Pasitikėta tik plieno kardu. Juo apginta laisvė, nukariauti dideli plotai, bet kultūriškai neatsilaikyta ir pralaimėta. Caro Rusijos okupacijų metais lietuviškoji kultūra buvo naikinama fizinėmis priemonėmis, kaip ji naikinama ir dabar. Kultūrinės apraiškos pavergtame krašte diriguojamos iš svetur. Tūkstančiai kultūros darbuotojų buvo ištremti į Sibirą. Vieni jų ten žuvo, o grąžintieji iš kultūrinės veiklos išjungti. Caristinės okupacijos metais lietuviškoji kultūra tirpo ir sutirpo Lietuvos žemėje esančiuose dvaruose.

Skaityti daugiau: Kultūros kongrese pasižvalgius

J. Daumanto Partizanų pristatymas visuomenei

Darbai ir idėjos

Čikagos Lietuvių Fronto Bičiuliai 1963 sausio 27 d. suruošė J. Daumanto Partizanų antrosios laidos papildytą išleidimą visuomenei.

Tėvų jėzuitų koplyčioje šv. mišias už kritusius Lietuvos partizanus ir Sibiro kankinius atnašavo ir pamokslą pasakė tėvas Juozas Vaišnys, S. J., Laiškai Lietuviams redaktorius. Jautriame pamoksle kun. J. Vaišnys pažymėjo, jog partizanai yra kariai, kai jie savo krašto laisvę gina. Pavergėjas atėmė mums ir mūsų kraštui laisvę, partizanai išėjo laisvės ginti. Pagal tarptautinę teisę partizanų valdžia buvo teisėta krašto valdžia. Partizanai vykdė savo vadovybės įsakymus. Niekas neturi teisės jų vadinti banditais, nes jie gynė teisingą ir šventą reikalą. Partizanų knygos autorius Juozas Lukša-Daumantas buvo vienas iš narsiausių kovotojų ir vadų laisvę ginant. Tai šviesi ir neužmirštama jaunos gyvybės auka. Savo knygoje jis paliko mums laisvės kovų testamentą.

J. Daumanto Partizanų pristatymas Čikagoje. Aukštai: Alė Kėželienė skaito J. Daumanto Partizanų ištrauką (Nuotrauka P. Petručio). Vidury: sol. St. Baras ir dail. A. Valeška (Nuotrauka B. Lungio). Apačioj: moterų kvartetas — iš kairės į dešinę: Nijolė Mac-konytė, Vanda Aleknavičienė, Dana Puodžiūnienė, Irena Gepnerytė (Nuotrauka P. Petručio).

Skaityti daugiau: J. Daumanto Partizanų pristatymas visuomenei