REALYBĖ IR ILIUZIJOS

Komunistinio tvano pavojus grasė Vakarams ištisus dešimtmečius. Dabar jis yra arti mūsų. Bet jo artimumas nepateisina tokio situacijos apsprendimo, kur realybė sumaišoma su iliuzija.

Antanas Musteikis

Kovoje tarp Rytų ir Vakarų yra natūralu, kai kiekviena šalis pristato save gražiausiomis spalvomis. Yra taip pat įprasta ir natūralu, kai Vakarų demokratija ir svetingumas yra komunistų infiltratorių, pakeleivių ir vad. progresyviųjų intelektualų piktnaudojami. Tačiau yra mažiau ‘natūralu’, nors gana įprasta, kai geriausios Vakarų mokslinės pastangos patenka į komunistinį bučių.

Čia mes neturime galvoje tų žmonių, kurie iš seno rodo nepasitikėjimą ir baimę vokiečiams. Kaip ir sovietinėj propagandoj, vokiškojo baubo kėlėjų spauda matuoja dabartinės Vokietijos apraiškas pasenusiais nacionalsocialistiniais modeliais. Dar daugiau: yra lengva pastebėti, kad tie žmonės vartoja trumpesnį matą komunistinėm apraiškom aptarti, o ilgesnį — vokiškom, tartum dabartinio pasaulio tikrasis pavojus yra vokiečiuose, o ne rusuose. Kaip pavyzdį, paminėsime porą idėjų, parinktų iš populiarių liberalinių magazinų. “Nato įsijungė į wehrmachtą” — skamba straipsnio antgalvė, kai kalbama apie laisvosios Europos gynimą; "mokslininkas yra suviliotas ir apgautas”, kai jis užsiėmęs modernių ginklų tobulinimu, kad savo kraštą apsaugotų. Skaitytojas greit pastebės nuolatinį tokios spaudos bendradarbių šališkumą ir jų įtaka liks ribota. Tačiau išdavos yra kitokios, kai tos pačios idėjos pakliūva į mokslinį leidinį. Mokslo vardu yra lengva parduoti iliuziją vietoj realybės.

Trys atvejai — iš kultūrinės antropologijos, sociologijos ir politinio mokslo — išryškina temą.

1. TAUTOSAKINĖ ILIUZIJA

Pirmasis atvejis liečia mokslinių straipsnių rinkinį, redaguotą plačiai žinomų antropologų — Margaret Mead ir Rhoda Métraux, pavadintą The Study of Culture at a Distance (The University of Chicago Press, 1953). Sustosime ties vienu to rinkinio dalykėliu — "Vado įvaizdis sovietinėj porevoliucinėj tautosakoj", kurio autorė yra Nelly Scharge Hoyt.

Teisingai autorė sako, kad "spalio revoliucija 1917 paliko vaisingą dirvą, kurioje nauja liaudies kūryba galėjo suklestėti ir praturtinti senąją’’. Bet tuoj mes atsiduriame akligatvy, kai autorė teigia, jog toje tautosakoj "pasakų kūrėjai ir baladžių dainuotojai pristato mums naują gyvenimo būdą, kaip jis yra žmonių regimas ir jaučiamas. Naujos partijos sąvokos ir šūkiai pereina į tautosaką ir yra perkeičiami į girdimus ir regimus įvaizdžius, kurie gali būti suprasti tų žmonių, kurie dainuoja ir klauso, ir taip per tautosaką naujieji herojai atrodo tampą vienu kūnu su paprasčiausiomis žmonių masėmis” ir t.t.

Kaip įgudusiai autorė pritaiko tautosakos kūrimo bendrus principus sovietinių rusų atvejui! Tik pagalvok logiškai: kadangi kiekviena tautosaka yra žmonių sukurta, sovietinė tautosaka privalo būti tuo pačiu būdu sukurta, tad turinti atspindėti "naują gyvenimo būdą, kaip jis yra žmonių regimas ir jaučiamas”. Deja, autorė nepaaiškina, kas yra tie pirminiai pasakų kūrėjai ir baladžių dainuotojai. Ji nenurodo, kurie gyvenimo modeliai yra žmonių pristatomi. Ji taip pat vengia klasifikuoti tuos žmones, kurie regi ir jaučia pagal autorės intencijas, ir tuos, kurie dainuoja naujas dainas ir klauso naujos tautosakos. Ypač įdomus ir mįslingas yra tas procesas, kai "naujieji herojai atrodo tampą vienu kūnu su paprasčiausiomis žmonių masėmis”.

Mums ne taip svarbu, kad autorė gali nežinoti visų tautosakinių atsakymų. Aplamai, yra daug problemų, kurias išspręsti yra per sunku. Bet mes labiau baiminsimės, kad autorė gali žinoti jų sprendimą. Pastaruoju atveju aukščiau cituotos bendrybės galėjo būti sąmoningai pavartotos tikslu pripiršti mums iliuziją vietoj tikrovės. Žinoma, yra galimas dalykas, kad autorė yra paprasčiausiai— naivi, kopijuodama tariamo fokloro ištraukas iš eilinio sovietinių rusų propagandinio leidinio.

Bet kokie yra atsakymai į aukščiau iškeltas problemas? Aplamai mes neklysime, tvirtindami, kad pirminiai naujosios tautosakos pasakoriai ir dainuotojai yra modernūs sovietiniai dvasios poetai - profesionalai ar mėgėjai, neturį beveik jokios laisvės pasirinkti pagrindines kūrybos temas bei jų apdorojimą. Kaikam iš jų tai buvo vienintelis kelias parodyti valdžiai savo prievartinį lojalumą ir išvengti deportacijų į tolimas "pataisos darbų kolonijas”. Sovietinėj tautosakoj portretuojami gyvenimo modeliai daugeliu atvejų egzistuoja tik partinės linijos atstovų galvose. Beje, galėtų būti neskaitlinga mažuma žmonių, kurie iš tikrųjų gali regėti iš jausti, kaip partija nori; jų dauguma, netgi partijos narių tarpe, nejaučia, ką jie privalo jausti. Daugelis žmonių, kuriems tenka dainuoti ar klausyti naujosios tautosakos, gali tai daryti prieš savo norą, nes — paprasčiausiai — to tikisi iš jų jųjų vyresnybė, kuri savo ruožtu žino, ko iš jos tikisi aukštesnė vyresnybė... Tad yra nesąmonė mesti užuominą, kad Leninas ir Stalinas „atrodo tampą vienu kūnu su paprasčiausiomis žmonių masėmis”, kurios, tarp kitko, sudaro daugumą sovietinių gyventojų ir gyvena kolchozuose. Ši moderni sistema gi yra atgyvenusios baudžiavos liekana, niekur daugiau neužtinkama, tik už geležinės uždangos. Tad nereikia nė aiškinti, kad tos paprasčiausios kolchozninkų masės tikrai atskiria, kas yra realybė ir kas yra partinė utopija.

Ir vis dėlto — yra kuriama originali tautosaka už geležinės uždangos. Tūkstančiai tremtinių yra tos kūrybos dalyviai ar liudininkai, tik jokia sovietinė spauda nedrįsta to pripažinti. Tikroji tautosaka išjuokia partijos liniją ir jos atstovus, o tikrojo gyvenimo modelius atvaizduoja skurdžiausiomis spalvomis. Pastaraisiais metais šimtai, jei ne tūkstančiai, anekdotų pasiekė mus iš anapusinės tikrovės, ir jie yra charakteringi tik vienai komunistinei sistemai.

Tiksliai nežinome, kiek yra tokių, kurie jaučia pagal partijos intencijas, jei jų iš viso yra. Tačiau palyginę kitus lygintinus sovietinius raštus, atrasime, kad ten gali būti kreivos interpretacijos, faktų iškreipimo ir gryno melo ligi 95%. Tad galime spėti, kad sovietinė tautosaka, kuriai skirta svarbus vaidmuo ‘sovietinio žmogaus’ formavime, gali turėti tik keletą procentų tiesos.

2. TEISINĖ ILIUZIJA

Antras atvejis liečia lordo Chor-ley recenziją V. Gsowskio ir K. Grzybowskio red. dviejų tomų veikalo Government, Law and Courts in the Soviet Union and Eastern Europe (The British Journal of Sociology, vol. XI, 1960, No. 3).

Autorius — Londono Ekonominių ir Politinių Mokslų aukštosios mokyklos profesorius — priima knygą kaip monumentalų darbą, tačiau atranda, kad jai “kartais trūksta realizmo pojūčių". Jis priekaištauja, kad apžvalga "vadovaujasi teorija, jog trys Pabaltijo valstybės, Estija, Latvija ir Lietuva, yra paskiros tautybės, reikalaujančios atskiro traktavimo... kaip ir septynios komunistinės valstybės, kurios neįeina į Sovietinę Sąjungą". Atrodo, kad autorius nemėgsta prileisti minties, kad Sovietų Sąjunga susideda iš rusiškos ir nerusiškų tautybių.

Autorius bijo, kad “viso užsimojimo objektas buvo parodyti, kokia bloga ir sugadinta yra komunistinė sistema”. Betgi skaitytojas taip pat bijo, jog recenzento viso užsimojimo objektas buvo paslėpti, jei ne pateisinti, tą blogį.

Norėdamas nuvertinti faktą (kurį autorius vadina premisa), kad iš pat pradžios rusų komunistų valdžios tikslas buvo prijungti ar kontroliuoti Pabaltijo valstybes, autorius iškiša kelias dirbtines hipotezes. Stalinas esą privalėjęs ten įsikišti dėlei kovos su Hitleriu! Tartum šios rūšies pasiteisinimo burbulai nebuvo pučiami įvairiausių imperializmo šalininkų. Dar daugiau: esą intervencija buvo reikalinga dėlei to, kad tuose kraštuose buvęs prispaustų komunistų skaičius, laukiąs išlaisvinimo. Tai dar viena kreiva išlaisvinimo sąvoka. Autorius nesako, koks tas skaičius buvęs. Kaip žinoma, Pabaltijy yra buvęs vienas komunistas iš 2000 gyventojų. O ir retu komunistų skaičiuje yra buvę ligi 50% nebaltiškų tautybių komunistų. Tarp kitko, komunistai dažnai susisiekdavę su Maskva, tad vad. priespaudos buvo lengva išvengti.

Toliau autorius tiek įsismagina, kad sovietinių rusų pasiteisinimą dėl vokiečių Volgos respublikos, totorių Krimo respublikos ir čečenų -ingušų respublikos genocido laiko tikru pinigu. Jis netgi pareiškia, kad čečėnai - ingušai buvo rehabilituoti 1957 m. Tačiau autorius pamiršta suteikti šiek tiek duomenų, kiek čečėnų - ingušų buvo prikelti iš numirusių po 1957 m.

Dažnai autoriaus pasirinkti žodžiai stebina skaitytoją. Rašydamas apie komunistinę Vengriją, pvz., jis pareiškia, kad “sena civilinė teisė yra pakeičiama modernių kodeksų serija”. Argi po to nėra natūralu patikėti, kad naujasis kodeksas yra geresnis nei senasis. Vienoj pastraipoj komunistinį kraštą jis vadina socialistiniu. Ar autorius taip pat vartoja britų socialistus komunistų vietoj, neaišku. Jis sakosi nežinąs, kaip komunistinėj Europoj ištikrųjų veikia "legalūs kolektyvai” [kolchozai], tačiau jis sugestionuoja, kad galimas dalykas jie įvesti dėl to, kad “jokių labiau patenkinamų formų nebuvę išrasta ar kad yra mada kopijuoti Sovietinę Rusiją". Autoriaus premisa yra aiški: patys žmonės turi teisę sekti kokį nors pavyzdį be Maskvos prievartos. Kitoje vietoje autorius parodo aukščiausį neutralumą, kai pareiškia, kad Vengrijoj “nuo 1956 m. žymiai padidėjo skaičius ūkininkų, prisijungiančių prie kolchozų, tik pažiūros skiriasi, kiek savanoriškai tai vykę. Taip pat kitoj vietoj jis vartoja frazę "vadinama geležinė uždanga”, tačiau vėliau jis pamiršta tą neutralumą ir pamini Sovietų Sąjungą be jokio “vadinama”, tartum tai iš tikrųjų reikštų tarybų sąjungą, kaip mes ją suprantame Vakaruose.

Kaip daugelis teisininkų, autorius yra linkęs socialinį gyvenimą apibrėžti teisiniais terminais, pilnai neatsižvelgdamas, kiek jie yra pritaikomi ir vykdomi gyvenime. Teisė vaidina skirtingą vaidmenį už geležinės uždangos. Kai yra tūkstančiai, jei ne milijonai, žmonių, deportuotų į tolimus Azijos plotus be atitinkamo teisinio proceso, teisės prasmė reikalinga esminio pakeitimo. Mes netikime, kad to pakeitimo reikalavimas gali būti laikomas šmeižtu.

Tradicinė kiniečių išmintis moko, kad jei vienas žmogus užmuša kitą, abu gali būti kalti. Valdžios, teisės ir teismų plėtotė sovietinėj Rusijoj yra toli nuo tradicinio kiniečių pavyzdžio. Tad ir pusiausvyra tarp žinojimo ir ignorancijos, tiesos ir netiesos, kaip pristatyta lordo Chorley, yra iliuzinė.

3. POLITINĖ ILIUZIJA

Trečiasis atvejis liečia J. G. Whelan’o samprotavimus, pavadintus Chruščiovas ir pasaulio jėgos balansas (The Review of Politics, vol. 23, 1961, no. 2).

Autorius sutinka, kad yra sunku suprasti pasaulio matavimus komunistiniais įvaizdžiais. Ir vis dėlto jis drąsiai tvirtina, kad "negali būti jokios abejonės, jog Chruščiovas tiki ‘‘pasaulio jėgų koleracija, rvškiai pakrypusia sovietų naudai”. Tai esanti galutinė Chruščiovo išvada, išnagrinėjus vispusišką sovietų politinį, ekonominį ir karinį paiėgumą santyky su jų priešais. “Jam tai yra realybė ir tuo būdu yra visokios sovietinės valstybės sprendimų pagrindas". Ir autorius sugrupuoja visa eilę faktų, remiančių jo tezę, kad ponas Chruščiovas užsienio reikaluose daro tai, ką sako.

Komunistai staiga neiškrito iš Marso į žemę. Jie yra palikę savo reguliarių poelgių išdavas per ištisus keturis dešimtmečius. Žinovai sutinka, kad komunistai yra propagandos meistrai, tos propagandos, kuri gali neturėti nieko bendra su tiesa. Jie pasižymėjo dviejų reikšmių kalba dargi prieš revoliucijos pradžią, t. y. keletą dešimtmečių ligi G. Orwellis pirmasis įvedė ir išaiškino komunistinių terminų dviprasmiškumą, kaip pvz. dviguba kalba ir kt. Pabandykite surasti tikrą aptartį sekančių komunistinių šūkių bei žodžių: liaudies priešas, buožė, taika, taikinga koegzistencija, liaudies demokratija, sutartis, Berlyno krizė ir t. t. Paskaityk komunistinę interpretaciją tokių įvykių, kaip antrasis pasaulinis karas, Korėjos karas, vengrų revoliucija ir kt. Arba patikrink porą sovietinės enciklopedijos laidų. Iš to kiekvienas gali pastebėti daugybę šališkų interpretavimų, iškraipymų ir grynų sufabrikavimu. Tačiau p. Whelanas yra, atrodo, vadovaujamas kažkokio intuicinio mastelio, kai jis priima už tikrą pinigą propagandinius Chruščiovo pasiskardenimus ir tuo būdu tikisi surasti politinę tiesą.

Galima sutikti, kad yra galimas daiktas, jog Chruščiovas gali tikėti, ką jis sako, tik niekas nežino, ar jis tuo tiki. Tačiau ponas Chruščiovas nėra toks silpnaprotis, kad nepable-fuotų visų didžiausiame globalinio pokerio žaidime, kai Vakarai yra tiek naivūs ir atvirai priimą situacijos apsprendimą chruščioviniais terminais. Bet tokiu atveju realybė gali būti apsprendžiama daugiau iliuziniais įvardžiais nei konkrečiais tikrovės faktais.

Sovietų Rusija grasė laisvajam pasauliui dešimtmečiais. Pavojus dabar, žinia, yra didesnis nei prieš tai, jis yra arti mūsų. Bet jo artimumas jokiu būdu nepateisina tokio situacijos apsprendimo, kur realybė sumaišoma su iliuzija.