ŽEMAITIJOS PARTIZANO DIENORAŠTIS
LITERATŪRINIS PUSLAPIS
(tęsinys)
Baigiasi vasaris. Jau visiškai netoli pavasaris. Atgims graži Lietuvos gamta, sužaliuos medžiai ir pražys gražiažiedžiai kaimo sodai. Bus jauku ir gera.
Kiekvieną dieną penktą valandą vakaro girdime transliaciją gražiaja lietuvių kalba iš Niujorko. Skelbia, kad su atgimstančiu pavasariu ateina Laisvė ir kad Kremliaus tironai bus sutriuškinti. Šiandien 27-oji vasario. Rytas ūkanotas ir labai šiltas, dvelkia pavasariu. Stoviu sargyboje prie savo bunkerio -niekur nieko, tylu, ramu, tik retkarčiais iš bunkerio pasigirsta linksmas vyrų juokas ir radijo muzika. "Na, mes gyvename neblogai,"-pagalvojau vaikštinėdamas kietu iš sniego sumintu į bunkerį einančiu taku. Atsklinda kažkokio paukštelio balsas, skelbiantis pavasarį. Migla krinta žemyn ir sparčiai tirpdo sniegą. Man darosi džiugu: pėdsakas sumažės, gerokai palengvės mūsų būklė. Užvakar gavau nuo savo mylimos mergaitės laišką. Ji rašė gyvenanti neblogai, tik ne kartą turėjusi pavojų, reikėję toli bėgti. Rašo ji, kad vilkų ruja užpuolusi kaimą - reikėję skubiai nešdintis tolyn. Vilkais ji vadina rusus, nes laiškas buvo gautas paštu. Juk ten neparašysi tiesiog, kad buvo rusų siautimai, nes jeigu bolševikai patikrintų laišką, tai atsidurtų pavojuj mano ryšininkė ir Aldutės šeima, o kad išvengus tokio pavojaus, reikia rašyti maskuotai. Tokiu atveju, patikrinę laišką, jie vis tiek nieko nesupras.
Vakar pradėjo snigti ir truputį atšalo. Sargybą nutraukėme pusę šešių. Sueiname visi į bunkerį, užsidegame žibalinę lempą ir patenkinti šį tą linksmai šnekučiuojamės. Algirdas užsuko radiją iš Vilniaus, iš kur girdime nežabotą šlykščią bolševikų propagandą. Visokius nebūtus dalykus bolševikai pagimdo ir nori žmoniją įtikinti šlykščia savo melagyste. Kiti vyrai linksmai šaiposi iš vienas kito, o aš kažkodėl toks neramus, kad nei pats nežinau, ko man trūksta. Grumiasi manyje kažkokia neapykanta, rodosi, lyg norėčiau tuoj pat atkeršyti bolševikui už tas mūsų tėvynei padarytas žaizdas. Kalbina mane mano broliai, o aš nei kalbėti nenoriu. Dobilas klausia manęs: "Kas tau yra, kad tu toks niūrus šį vakarą? Būdavai visuomet linksmas, o šį vakarą visai ne tas". "Nieko, - atsakiau, - taip aš jau toks rimtas nutariau būti", - lyg norėdamas paslėpti savo pasikeitimą, teisinausi.