Dvasininkijos auka pokario metais
Algis Kašėta
Daugelis Lietuvos katalikų dvasininkų jau 19a. antroje pusėje savo veikla įrodė, kad supranta tautos negandas ir lūkesčius, parodė pasiryžimą dirbti savo vargstančių brolių labui. 1863m. sukilėlių vado kun. Antano Mackevičiaus auka. Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus kova už katalikų tikėjimo ir lietuvybės teises; ir 20a pradžios dvasios milžinų, nepriklausomybės šauklių kunigų Maironio ir Vaižganto žodžiai įkvėpė lietųvlų tautą dideliems darbams ir žygdarbiams. Į tokius savo pirmtakus didžiavyrius stengėsi lygiuotis ir jaunoji dvasiškių karta subrendusi jau nepriklausomoje ir demokratiškoje Lietuvos valstybėje.
1940m. sovietinę okupaciją lydėjo visa eilė sankcijų, nukreiptų prieš bažnyčią- bažnytinio turto konfiskavimas, religinio mokymo uždraudimas mokyklose, religinės spaudos ir katalikiškų organizacijų uždraudimas ir t.t. 1941m. birželio 14-os masiniai Lietuvos gyventojų trėmimai, bei, prasidėjus karui, besitraukiančių sovietinių barbarų žvėriškumai atvėrė prarają tarp lietuvių tautos ir bolševikų. Tarp nekaltų aukų buvo ir dvasiškių: 9 ištremti, 15 kunigų žvėriškai nukankinti, 18 išlaisvinti iš kalėjimų išvijus rusiškuosius okupantus.
1944m, artėjant frontui, tiek bažnytinė valdžia, tiek eiliniai kunigai jautė, kokie išbandymai jų laukia tačiau didžioji jų dalis pasiliko kentėti su tauta. Dvasininkijos nusistatymą apibūdina tokie kunigo Pranciškaus Kazimiero Čepulio tada ištarti žodžiai: “Jei kada Lietuvai bus reikalingi kunigai, tai šiuo metu labiausiai".
Grįžusių sovietinių okupantų veiksmai pranoko visas baimes. Jei 1940-ais pirmosios okupacijos metais buvo gerokai apribotos religinės institucijos ir religinis gyvenimas, tai pokario metais Lietuvos katalikų bažnyčia turėjo gyventi tokiose baisiose sąlygose, kokių nebuvo Lietuvoje bažnyčiai jau daugiau kaip 500 metų.
Sugrįžę komunistai greitai suprato, kad stipri Romos katalikų bažnyčia Lietuvoje yra religinio ir tautinio atsparumo garantas, bei didžiausia kliūtis rusinimui ir sovietizacijai. Bolševikai iš savo šėtoniškos praktikos žinojo, kad žmonių valią galima palaužti tik atėmus iš jų tikėjimą.
Lietuvos dvasininkija neslėpė savo antisovietinio nusistatymo, įvardindama blogį tikruoju vardu. Jau nuo 1945m. pavasario iš Maskvos represiniams NKVD-NKGB organams Lietuvoje, skrieja įsakymai neutralizuoti katalikų bažnyčios įtaką Lietuvos gyventojams. Nurodomi būdai-suaktyvinti kunigų agentūrinį sekimą, ypatingai per religines šventes, kai į bažnyčias susirenka daug tikinčiųjų. Persirengę engebistai arba jų agentai turėjo stebėti, kad kunigų pamoksluose nebūtų atvirų antisovietinių pasisakymų. Kitas NKVD instrukcijose keliamas uždavinys- agentūros verbavimas kunigų tarpe. Taip pat nurodoma reikalauti iš lojalių ir užverbuotų kunigų, kad ragintų partizanus nutraukti kovą, per pamokslus sakyti sovietiškai patriotiškas kalbas. Šiam darbui su kunigais NKVD vadovybė reikalauja vietose skirti geriausius čekistus.
Kad šias direktyvas vietose, t.y. valsčiuose ir apskrityse čekistams buvo sunku įgyvendinti, rodo vėlesnis vadovybės nepasitenkinimas "žemu darbo lygiu”, raginama suaktyvinti įvairias poveikio priemones.
Represinių organų spaudimui nepasidavė nei Lietuvos bažnyčios hierarchai, nei eiliniai kunigai.
1945m. NKGB raporte pranešama, kad Kretingoje nebuvo jokio pakilimo švenčiant spalio revoliucijos metines. Už tai vyskupas Ramanauskas pamoksle pasakė: "...kaip gali gyventi tie žmonės, kurie išduoda savo artimus; kaip laimingi tie žmonės, kurie geriau pakliūva į kalėjimus arba miršta kažkur Sibire, negu išduoda savo brolius lietuvius. Kokia jų (Išdavikų- A.K.) sąžinė, tai patys nelaimingiausi žmonės pasaulyje...’’.
Vyskupai, kiek galėdami stengėsi gelbėti kunigus nuo bolševikų represijų. Suimtas ir tardomas vysk. Ramanauskas turėjo prisipažinti, kad atleido iš pareigų persekiojamus kunigus K.Olšauską, A.Balčiūną, V.Rašimą, kad šie galėtų išvažiuoti ir pasislėpti. Perspėjo apie gresiantį pavojų kunigą P.Jasą. Pervedė į kitą vyskupiją pabėgusį iš kalėjimo kun. Petriką, padėjo pabėgusiam iš kalėjimo sužeistam kunigui Norkšui.
Lietuvos vyskupai atmetė niekingus NKVD siūlymus būti agentais ir atsisakė pareikšti savo lojalumą sov. valdžiai, pasmerkti partizanus ir taip išduoti kovojančią Lietuvą. Vyskupas T. Matulionis sov. valdžiai pareiškė, kad “nereikia miško žmonių vadinti banditais”, o kunigams verčiamiems skelbti iš sakyklos Bartašiūno amnestiją, liepė remtis jo, t.y. vyskupo nurodymu neagituoti partizanų legalizuotis, neskelbti valdžios mobilizacijos nurodymų ir įvairių valstybinių prievolių reikalavimų, nes tai prieštarauja bažnyčios nuostatams. Matydami bergždžias savo pastangas pajungti dvasininkiją "komunizmo statybai”, sovietai nusprendžia imtis pačių griežčiausių priemonių. Vysk. V.Borisevičius suimamas ir sušaudomas, vyskupai M.Reinys, P.Ramanauskas ir T.Matulionis po nežmoniškų kankinimų buvo įkalinti.
Buvo represuoti ir eiliniai kunigai, nepasidavę šėtono gundymams ir grasinimams. Už antisovietinę veiklą 1945m. nuteisiami 26 katalikų kunigai, o 1946m. jau 34 kunigai. Tais metais agentūrinio sekimo bylos 144
buvo užvestos 238 kunigams. Jie buvo įtariami ryšiais su sovietiniu pogrindžiu. 62 kunigai, vengdami arešto gyveno nelegaliai, tačiau daugelis jų vėliau pateko į čekistų nagus.
Sovietinė valdžia tikėjosi, kad sulikvidavus autoritetingus bažnytinės valdžios hierarchus ir eilę dorų kunigų, likusieji išsigąs ir bus sukalbamesni. Šios viltys nepasitvirtino. Net ir nedaugelis užverbuotų kunigų praktiškai nedirbo. Represiniams organams pavyko palaužti tik vieną kitą kunigą.
Kad ir sunkiose sąlygose, kunigai stengėsi palaikyti tikėjimo ir laisvės troškimo dvasią, o tauta pasitikėjo savo ganytojais. Lietuviai dar tikėjo, kad Vakarų demokratinės valstybės išgirs jų pagalbos šauksmą ir atsilieps į jį.
1948m. pradžioje Vakarus pasiekė Lietuvos respublikos Romos katalikų laiškas Šv. Tėvui Pijui XII- jam, datuotas 1947 09 20. Šį labai teisingą. jautriai parašytą ir gerai pagrįstą dokumentą paruošė, greičiausiai, kun. Juozas Stankūnas, Kauno Prisikėlimo parapijos klebonas, Lietuvos partizanų vyr. kapelionas, kuris 1947m. buvo sovietinės valdžios nuteistas 25- lems metams lagerių. Laiško rankraštis Prienų miškų partizanų bunkeriuose buvo perspausdintas rašomąja mašinėle. Be kita ko ten rašoma; “ Bolševizmas gerai žino, kad kol nepakirs religijos įtakos, tol tauta bus atspari. Todėl religijai ir tenka smarkiausias smūgis... Katalikų kunigai turi būti žvalgybos agentai. Atskirti nuo Romos, visur talkininkauti valdžiai, vienu žodžiu, būti valdžios reikalų įrankiu. Prasidėjo baisus terorizavimas naikinimas. Šis teroras yra slaptas, oficialiai viskas tvarkoje, bet praktika yra baisi.
Šio teroro kelios priemonės: jau nuo 1944m. daromas didžiausias spaudimas įsteigti tautinę bažnyčią... Pažadais, intrigomis pagaliau baisiais šantažais ir suėmimais gundė, ypač veiklesnius kunigus, kad jie pradėtų vesti propogandą prieš bažnytinę vyriausybę...
Žvalgybos agentai, turėdami "duomenis” aplanko kunigus ir iškart įvairių gėrybių pažada, vėliau šantažais, įvairiais “nusikaltimais” ima terorizuoti. Taip daro kartais net ištisus mėnesius, kol pakerta valią. Nepalūžtantieji dažnai iš nakties pražūna kaip ugnyje. Padoriems kunigams, kankindami ir įvairiais “liudininkais” remdamiesi labai greitai sudaro bylas. Teisingiausias kunigas parodomas vagiu, paleistuviu, banditu, žmogžudžiu, kuriam “teismas” tik dėl “gailestingumo”, kaipo kunigui, 15 metų Sibiro katorgos. Labai dažnas įvykis žvalgybininko ėjimas... išpažinties provokaciniu tikslu arba reikalavimas, kad kunigai išduotų išpažinties paslaptis... Bažnyčioje sakomus pamokslus seka keletas agentų, kurie turi duoti plačius konspektus... Kunigai turi mokėti valdžiai pajamų mokesčius... Mokesčių nesumokėjus išieškoma prievarta. Sumokėti mokesčių neįmanoma, nes tikintieji ir norėdami pagelbėti negali... Už mokesčių nesumokėjimą daugumai kunigų aprašomi ir išpardavinėjami jų asmeniniai ir net bažnytiniai daiktai."
Tačiau pačios didžiausios netektys Lietuvos dvasininkijos laukė 1949 metais. MGB dokumentuose nurodoma, kad tais metais už antitarybinę veiklą nuteisti 105 kunigai. Užsimota iš peties buvo ir sekančiais metais, 1950-aisiais- nuteisti 83 kunigai.
Atėmus iš rezistencijos dvasinę atramą kunigų asmenyje, buvo tikimasi greitai susidoroti ir su ja. Šie metai buvo aktyviausi ne tik kolektyvizacijos, bet ir sielų sovietizacijos prasme.
1950m. gruodyje Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio vadovybė surinko medžiagą apie Bažnytinę padėtį Lietuvoje, tikėdamiesi išsiųsti šią informaciją į Vakarus. Šiame dokumente rašoma; “šantažo ir teroro priemonėmis bolševikai pasiekė tai, kad ir dvasiškių tarpe nėra pilno pasitikėjimo vienas kitu. Susirinkus didesnei grupei kunigų neišdrįstama atviromis širdimis paliesti klausimai, liečiantys esamą padėtį krašte. Nei vienas kunigas nėra tikras, kad jo kaimyninės parapijos brolis nėra bolševikų priverstas dirbti jų naudai”. Dokumente išvardinti 28 nuteisti ir ištremti Kaišiadorių parapijos kunigai.
Pagal MGB dokumentus, nuo 1944 iki 1953m. sausio ld. Lietuvoje už antisovietinę valdžią nuteista 270 kunigų. MVD dokumentai skelbia, kad 1952m. Lietuvoje iš viso buvo represuoti 364 kunigai. Taigi buvo dar ištremtų arba nuteistų ne pagal politinius straipsnius. Buvo žuvusių partizanų gretose arba engebistų nužudytų kunigų. 1953m. pavasarį Lietuvoje gyveno ir dirbo 754 kunigai. Galima daryti išvadą, kad pokario metais buvo represuota apie 33% Lietuvos kunigų, t.y. kas trečias dvasininkas.
Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos leidėjai suskaičiavo apie 300 nužudytų ir įkalintų dvasiškių. Šie skaičiai nebuvo galutiniai, kadangi duomenys buvo renkami pogrindžio sąlygomis. Pagal jų duomenis, iš lagerių, kalėjimų ir tremties negrįžo 43 kunigai, 243 dvasiškiai sugrįžo, tačiau dauguma jų- su palaužta sveikata. Taigi lietuvių kunigai pokario metais už Dievą ir Tėvynę sudėjo tikrai dideles aukas.
Justinas Lelešius, g. 1917m. Sasnavos valsč.Igliškėlių km. Baigęs Marijampolės marijonų gimnaziją, įstojo į Vilkaviškio kun. seminariją-kunigu buvo įšventintas 1943m„ klebonavo Lankeliškių parapijoje. Vilkaviškyje gyvenantis Juozas Žaliabarštis prisimena: ‘Tuoj po karo dirbau zakristijonu Bartininkuose pas kunigą B.Sakavičių. Vienadien... užėjo kun. J.Lelešius iš kaimyninės Lankeliškių parapijos. Jis pradėjo balsu aimanuoti, kad jį Vilkaviškio saugumas nori užverbuoti šnipinėti tikinčiuosius, rodė mėlynes ant pečių ir viso kūno. Skundėsi, kad NKVD žadėjo fiziškai susidoroti, jeigu neteiksiąs žinių. Po to tarė: “Aš kunigas, lietuvis, katalikas. Judu nebūsiu, šėtonui netarnausiu, už 30 sidabrinių savęs neparduosiu. Tegul mano kraują sugers Lietuvos žemė”. Paskui abu kunigai išėjo į kitą kambarį, atliko vienas kitam išpažintį, pasimeldė. Netrukus po šio įvykio kun. J.Lelešius išėjo į Žaliąją girią...”. Pasak amžininkų kun. J.Lelešius buvo linksmas, mėgstąs pokštauti, bendrauti. Ginklo nesinešiojo, sakė, kam kunigui jis reikalingas. Buvo pasirinkęs slapyvardį “Grafas”.
1946-1947m. J.Lelešius-Grafas buvo Tauro partizanų apygardos kapelionu. Su kunigo misija apvaikščiodavo visus Suvalkijos partizanų būrius. Ištrauka iš saugumo archyve rasto partizano Grafo dienoraščio: "Baisi mano pastoracija: keliauju iš vieno rajono į kitą, ieškau vyrų, kad sustiprinčiau juos dvasiškai, išsklaidyčiau niūrias mintis ir vėl palieku..”.
Žuvo 1947m. rugsėjo 24 dieną, netoli Veiverių, Dauborų sodyboje, priešui apsupus slėptuvę, kartu su trimis Birutės rinktinės štabo nariais. Buvo sekmadienio rytas, kunigas J.Lelešius ruošėsi laikyti partizaniškas mišias.
Nesulaukė laisvės dienų ir kitas didis savo dvasia žmogus- kun. Zigmas Neciunskas.
Gimė 1912m. Santalkos parapijos, Balkūnų km. 1934m. baigęs Alytaus gimnaziją, įstojo į Kauno kunigų seminariją. Kunigu įšventintas 1939m. ir paskirtas į Nedzingę vikaru. Nuo 1940m. Giedraičių kapelionas. 1944m. vėl atkeltas į Nedzingę klebonu. Parapijiečiai jį vadino saulėtos dvasios, šypsnio ir žmonių meilės kunigu. Būdamas dideliu idealistu, tais vargo ir kančios metais kun. Z.Neciunskas neliko kovos prieš svetimšalius engėjus nuošalyje, į kurią pakilo paprasti Dzūkų kaimo žmonės. 1945m. vasarą klebonijoje apsilankius partizanų vadams, sutinka tapti besikuriančios Dainavos partizanų apygardos, apėmusios visą Pietų Lietuvą, štabo ryšininku, ir pasirinko Elytės slapyvardį. Per jį ir Alytaus kun. Petrą Šliumpą keliauja svarbūs partizanų štabo dokumentai, pogrindžio spauda. Klebonijoje randa prieglobstį žymūs partizanų vadai plk. Juozas Vitkus-Kazimieraitis ir Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Pastarąjį kun. Z.Neciunskas 1945m. rudenį Nedzingės bažnyčioje sutuokė. A.Ramanauskas-Vanagas savo rašytuose prisiminimuose daug šiltų žodžių skiria partizanų ryšininkui ir globėjui Elytei- kun. Z.Neciunskui. Ir su vargstančiais parapijiečiais. ir su kovojančiais partizanais jis dalijasi paskutiniu duonos kąsniu. 1946m. rudenį parašo partizanų vakarinę maldą, kuri nuo tolei buvo kalbama visuose Dzūkijos ir Suvalkijos partizanų daliniuose prieš neramų partizanišką miegą. Žodžiai iš maldos: Viešpatie, Tu leidai tautas ir įdiegei joms laisvės troškimą, grąžink, prašome Tave, į mūsų Tėvynę laisvės dienas. Mes išėjome kovoti už šventąją tiesą, mes stojome ginti tikrojo tikėjimo ir nekaltai skriaudžiamos mūsų Tėvynės Lietuvos.
Gailestingasis Dieve, Tu laimini sąžiningus žygius ir teisingą kovą dėl tiesos, Tu laisvini valstybes ir tautas, teisingai ginančias savo teises. Laimink, o Dieve, mūsų partizaninę kovą dėl Lietuvos."
Kun. Z.Neciunskas buvo suimtas 1946m. pabaigoje. Nuo tada prasidėjo jo kančios kalvarijos. Jo likimo brolių liudijimu, jis buvo kaip angelas sargas- ramino nuliūdusius, maitino savo siuntiniais alkanuosius, gydė sergančius, ne vienam jis išgelbėjo gyvybę. Grįžo iš kalėjimo į tėvynę 1955m. kaip didelis ligonis. Mirė 1976m. Kalvarijoje. Palaidotas Santalkoje.
Šiauliuose gyvena kun. Antanas Ylius. Gimė jis 1909m. Ariogalos valsč. Paginėvio km. Kad it labai vargdamas vaikystėje, užsispyręs siekė mokslo. 1931m. baigęs Marijampolės marijonų gimnaziją, įstoja į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto teologijos fakultetą ir jį baigęs 1934m. buvo įšventintas į kunigus. 1940m. kun. A.Yllus buvo paskirtas į Skardupius klebonu. Ten, nepaisant sovietinių valdininkų trukdymų ir grasinimų, pastatė naują bažnyčią. Vokiečių okupacijos metais, rizikuodamas gyvybe, kun. A.Ylius su parapijiečių pagalba išsaugojo keturis žydus. Artinantis frontui, gąsdinamas artėjančių bolševikų žiaurumais ir kalbinamas trauktis į Vakarus, kun. A.Ylius atsako tokiais žodžiais: “Kol viskas krašte ramu, tvarkoje, kol nėra jokių pavojų, tol giriamės esą liaudies vadai. Bet kilus pavojui, tu vargše liaudie, lik viena nežinomam likimui, o mes, vadai, susiėmę už skvernų, mausime į šiltesnes vietas... Į ką visa tai būtų panašu, jei aš pasitraukčiau. Palikti liaudį nelaimėje man būtų didelė gėda ir bjaurus nusikaltimas. Aš to padaryti negaliu. Kaip bus mano liaudžiai, tegul būna ir man. Aš turiu likti ir liksiu... Aš lieku Dievo Apvaizdos valioje. “ Tokia jo, katalikų kunigo nuostata.
Užėjus rusams, kun. A.Ylius, vedamas Lietuvos nepriklausomybės atstatymo siekio, įsijungia į antisovietinį pasipriešinimą. Matydamas, kad spontaniškai besikuriantys partizanų būriai neturi vieningos vadovybės, su bendraminčiais Lietuvos karininkais 1945m. liepos mėn. įkūrė Tauro apygardos partizanų štabą, kurio veikla apėmė visą Suvalkiją. Štabo būstine tampa Skardupių klebonija. Vienas iš organizacijos tikslų- nutraukti savavališkus žudymus, kad partizanų veikloje nebūtų asmeninių sąskaitų suvedinėjimo, kerštavimą Siekiama, kad visi partizanų veiksmai būtų gerai apgalvoti ir pagristi juridiškai. Gan greitai Tauro apygardos erdvėje veikiantys būriai buvo sujungti ir įvesta kariška drausmė.
Organizacini kun. A. Yliaus ir jo bendražygių darbą nutraukė išdavystė: Kunigas buvo suimtas 1945m. spalio 21-oslos naktį.. Garbingai praėjo kalėjimo tardymų ir lagerių golgotas ir stiprus dvasioje sulaukė nepriklausomos Lietuvos atkūrimo. Savo atsiminimuose kun. A.Ylius rašo: “-Giliai tikiu, kad miškinių iškentėtos kančios ir pralietas kraujas nenuėjo veltui. Jeigu mes dabar susiprasime ir malda bei atgaila grįšime prie Dievo ir pradėsime katalikiškai gyventi ir dirbti, tai, reikia manyti, sulauksime naujų laisvės ir nepriklausomybės laikų”.
