Šaulės Juzefas Kemtytės-Mikalauskienės prisiminimai
Gimiau 1919 02 23 Mažeikių aps. Sedos vls. Grūstės k., stambaus ūkininko šeimoje. Esu agronome, baigiau Plinkšių ž.ū. mokyklą.
Tėvas Martynas Kemtys, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Mažeikių apskrityje buvo aktyvus savanorių organizatorius ir kūrėjas, Šaulių sąjungos steigėjas Sedos valsčiuje. Apie jo veiklą išlikę nemaža rašytinių duomenų.*
-----------
*B.Kviklio "Mūsų Lietuvos" IV t., psl.380-381 jis minimas kaip Sedos vls. savanorių organizatorius ir kūrėjas. Petro Rusecko "Savanorių Žygių" II t., Vilnius, 1991, psl. 185-193 publikuojami M.Kemčio prisiminimai. Kaip Mažeikių partizanų organizatorius minimas "Lietuvos šaulių sąjungos istorijoje" V. 1992, psl.206. Rašyta ir periodinėje spaudoje: 1996 04 20 Mažeikių "Santarvėje" Nr.45/7492 bei "Ūkininke” (1990 m. lapkričio Nr. 12).
1934 m. įstojau į LŠS, tėvas nuo 1937 m. buvo Sedos valsčiaus viršaičiu. Dar iki pirmosios bolševikų okupacijos Lietuvos patriotai jautė artėjančią Tėvynei grėsmę, ruošėsi ją sutikti. Tėvo pažintys buvo plačios. Ankstyvą 1940 m. pavasarį, jo siunčiama, dviračiu nuvažiavau pas Kazį Butą į Ylakius. Čia gavau tam tikros literatūros ir šovinių (bene iš Latvijos). Susidėjusi krepšelin, grįžau atgal. Pakelėje pastebėjau atvažiuojant vežimų gurguolę. Išsigandusi nepasimečiau: nušokusi nuo dviračio, pastačiau jį pakelės griovyje ir palengva ėjau atgal, lyg kažko ieškodama. Pasivijusiems paaiškinau, jog už parduoto paršelio pinigus nusipirkau laikroduką ir dabar pamečiau. Laimingai grįžau namo. Šovinius, o vėliau ir gautus ginklus, su tėvu slėpėme užkastus darže, vėliau ūkinio pastato šiaudiniame stoge. Tėvas palaikė ryšius ne tik su valsčiaus patriotais, bet ir su karininku Liutveriu Butikiuose, Židikų valsčiaus viršaičiu, jo svainiu Oristu Skeiviu, Strikaičiu iš Židikų.
Skaityti daugiau: APIE ALKOS RINKTINĖS PARTIZANUS
Šatrijos rinktinės Nevarėnų kuopos ryšininko Stasio Nikos prisiminimai
Gimiau 1926 m. Telšių aps. Nevarėnų vls. Nerimdaičių kaime, 45 ha ūkininkų šeimoje. Turėjau du brolius ir seserį. Esu baigęs aštuonias klases. Tėvams pavyko išvengti trėmimo, nes dėdė juos perspėjo. Pasikinkę porą arklių, išvyko pas gimines.
Kartą užėjo toks Poškus, žinojęs, kad mano vyresnysis brolis vokiečių laikais priklausė LLA, ir pasakė norįs suvesti su partizanais. Brolis Kazys, baigęs Telšių gimnaziją, vokiečiams traukiantis su Jonu Kuodžiu ėmė slapstytis, o kiti draugai - Arlauskas, kitų pavardžių nepamenu, pasitraukė į Vakarus, vėliau atsidūrė Amerikoje. Prasidėjus trėmimui, Kuodys bėgo perspėti savo tėvų, bet sodyba jau buvo apsupta. Senuosius išvežė, sūnų suėmė.
Pasislapstęs tėviškėje, brolis Kazys ėmė mokytojauti Kartenoje, palaikė ryšius su bendramoksliu Ignu Šapkūnu. Telšiuose besimokančio Keinio sesuo buvo ištekėjusi už Šapkūno-Meistro. Kaziui mokytojaujant Kartenoje, vieną naktį apsilankę stribai sulaužė ranką krūtinę, įtardami palaikant ryšį su Kartenos partizanais. Supratęs, kad bus blogai, brolis pabėgo į Kėdainius, mokytojavo iki pat savo mirties (apie 1982 m.).
Vokiečiams traukiantis, brolis Kazys su Kuodžiu iš Nevarėnų parsigabeno daug ginklų: kulkosvaidžių, automatinių šautuvą pistoletų, granatų. Iš pradžių ginklus sumetė į prūdą, o vėliau ištraukėme ir užkasėme tėvų sode. Kai susipažinome su Poškumi, ginklus perdaviau partizanams. Tai galėjo būti apie 1947 metus.
Su Poškumi atėjo Šapkūnas-Meistras ir vokietis Albertas, buvęs karininkas. Labai džiaugėsi ginklais, ypač Albertas rankiniu kukosvaidžiu. Dalyvavo ir mano jaunesnysis brolis Juozas. Taip užsimezgė stiprus ryšys. Mes su Juozu nuolat pranešdavome apie padėtį apylinkėje, į sutartas vietas pristatydavome maisto. Labai rėmė Stasys Gintautas iš Nerimdaičių. Partizanams buvau pristatęs luokiškius Antaną ir Kazį Šelius, kurie žuvo Daukinčio būryje. Šapkūno būrys laikėsi apie Nerimdaičius, Nevarėnus, Mitkaičius, pereidavo į Pielius Mažeikių pusėje. Iš jo vyrų prisimenu nevarėniškį Šiūšę-Agnį, Beresnevičių, luokiškių brolių Vasiliauskų Vytautą Žuvelę - pavardės nepamenu.
Skaityti daugiau: APIE ŠATRIJOS RINKTINĖS PARTIZANUS