BIOGRAFIJOS
Bonifacas Ulevičius
Šauni buvo prieškarinės Lietuvos kariuomenė: graži, drausminga, daininga ir narsi. Šiandien dažnai girdisi priekaištai, kad jos išlaikymui ir parengimui buvo skirta labai daug lėšų, o 1940 m., atėjus lemiamam momentui, ši kariuomenė net šūvio neiššovė gindama tėvynę. Tai tiesa. Bet ne kariai buvo dėl to kalti. Jų niekas nepašaukė priešintis okupacijai, nenuvedė į mūšį. Kalti buvo politikai ir vyriausia vadovybė, pabijojusi sugriovimų, krašto nuniokojimo ir galimų didžiulių gyvosios jėgos nuostolių. Bet svarbiausia -jiems pritrūko ryžto priimti tokį svarbų ir atsakingą sprendimą -stoti į akivaizdžiai beviltišką kovą su daugelį kartų pranašesniu ir gausesniu priešu. Tačiau jų pastangos išsaugoti karių ir taikių gyventojų gyvybes nepasiteisino - sovietai "taikiu būdu" sunaikino didelę dalį kariuomenės ir gyventojų.
Todėl 1944 m., prasidėjus antrajai raudonajai okupacijai, Lietuvos vyrai patys ėmėsi ginti Tėvynę - telkėsi, organizavosi, ieškojo vadų ir būdų tęsti kovai. Tarp jų buvo daug buvusių Lietuvos kariuomenės karių ir karininkų. Vienas jų - buvęs Marijampolės 9-ojo DLK Vytenio pulko kapitonas Vaclovas Navickas, kurio 53-ąsias žuvimo metines minėjome šių metų spalio 28 dieną.
Skaityti daugiau: KARIO DALIA
REFERATAI, STRAIPSNIAI
Juozas Matusevičius
ĮVADAS
Tautos paveldas plačiąja prasme - tai visa tai, ką mums palieka ir perduoda praeities kartos, tai materialinės ir dvasinės vertybės bei pats gyvenimo būdas. Kultūros paveldas yra viso tautos paveldo dalis, labiau apimantis dvasinę materialinio paveldo dalį, kuri veikia ir sudaro žmonių dvasinį gyvenimą. Kalbėdami apie kultūros paveldą, pirmiausia turime omenyje tradicijas, kalbą, raštiją, meną, tautos ir jos sukurtos valstybės atributiką, istorijos palikimą ir istorinę atmintį.
Lietuvių tautos kultūros paveldui istorijos bėgyje buvo padaryta daug žalos. Tam įtakos turėjo tai, kad po Liublino unijos buvo apribotas krašto valstybingumas ir savarankiškumas, labai plito lenkų kultūros įtaka. Didžiulę žalą tautos paveldui padarė Lietuvos valstybės likvidavimas po trečiojo Lietuvos-Lenkijos padalijimo, o ypač nuo XIX a. vidurio, kada buvo vykdoma carizmo rusifikavimo politika, uždrausta lietuviška spauda, o kai kuriais atvejais ir pati lietuvių kalba.
Vienok darbšti ir gaji lietuvių tauta, susiklosčius palankioms aplinkybėms, XX a. pradžioje atgavo nepriklausomybę ir galėjo vėl ugdyti ir stiprinti savo dvasinį ir materialinį tapatumą. Per nepriklausomą 1918-1940 metų laikotarpį buvo padaryta gana daug: išugdyti įvairių sričių darbininkai-inteligentai, įsteigta reikalingų mokslo, meno ir kultūros organizacijų, sustiprėjo tautos moralė, pakilo kultūrinio meninio suvokimo lygis, žymiai pagerėjo gyventojų materialinė gerovė. Buvo sukurtos įvairių lygių mokyklos, išleisti milijonai egzempliorių naujos lietuviškos bei pasaulio klasikų literatūros, beveik visuose provincijos miestuose įsikūrė muziejai, kraštotyros draugijos, praturtėjo archyvai, bibliotekos, išplito kultūros organizacijos ir įstaigos.
To meto sąlygomis Lietuvoje buvo palyginti gerai išplėstas leidybinis darbas: kas metai buvo išleidžiama apie 150 periodinių leidinių, apie 1000 tomų knygų, aukštosiose mokyklose mokėsi apie 4000 studentų, gimnazijose - apie 15000 moksleivių, pradinėse mokyklose apie 300000 mokinių. Kaip pabrėžia Lietuvos publicistas ir kultūros darbuotojas Adolfas Zabitis-Nezabitauskas, svarbiausia, kad lietuvių tautos kultūrinis brendimas vyko Vakarų Europos kultūrinių tradicijų dvasioje1.
Skaityti daugiau: SOVIETINĖS VALDŽIOS IR OKUPACINĖS KARIUOMENĖS PADARYTA ŽALA LIETUVIŲ KULTŪROS PAVELDUI 1940-1941...
