APIE LLA ŽEMAIČIŲ APYGARDOS 43 ŠTABO SUSIKŪRIMĄ IR ŽŪTĮ
Albertas Gargasas
Esu gimęs 1923 m. Buenos Aires lietuvių emigrantų šeimoje. Tėvas ten sodininkavo. Man buvo treji, kai motina grįžo. Apsigyvenome dėdės ūkyje Auksodžio k., Laižuvos vls. Tėvas iki 1939 m. siuntė drabužių, pinigų. Tada susirgo tais laikais nepagydoma liga - smegenų uždegimu. Visi ryšiai nutrūko. Mama šeimininkavo, materialiai gyvenome gerai. Jei nebūtų keitęsi laikai, ir mokslus būčiau galėjęs baigti. Nebaigiau penktojo skyriaus. Mokytis galėjau - tik nebuvo kam prispausti. Ūkio darbus pas dėdę dirbau nuo jaunų dienų, nes motinai priklausė trečdalis žemės. Dėdės namuose buvo pradžios mokykla, tad visą laiką bendravau su šviesiais žmonėmis.
Valdišką darbą pradėjau tik bolševikams antrą kartą okupavus Lietuvą. Žmonės kaip įmanydami slėpė savo arklius, kad rusai nevarytų į frontą krovinių vežti. Slėpėme ir mes, bet kaimynams nurodžius, turėjo vykti dėdė, o vėliau ir aš. Pirmą kartą išsipirkau degtine, po poros savaičių vėl varo. Ėmiau dirbti Mažeikių koklių fabrike, vėliau alaus bravore. Taip išvengiau tarnybos sovietų armijoje. Karui pasibaigus, grįžome į tėviškę.
Kaip įsitraukiau į pogrindinę veiklą? Mano tėviškėje, buvusio švietimo skyriaus inspektoriaus Čerkaso rekomenduotas, mokytojavo Valentinas Valantinas.* 1945 m. rudenį jis ėmė kalbinti įkurti 43 štabą. Į pirmą penketuką įėjome aš, Antanas Bartkus, Domas Mačius ir Stepas Mačius. Valantinas sakėsi turįs įpareigojimą įkurti tokį štabą, priklausantį LLA. Turėjau kelis slapyvardžius, vienas iš jų buvo Šaras, kitų nepamenu. Penketuką sudarė kaimynai, maždaug to paties amžiaus. Priesaiką neišduoti Tėvynę pasirašė krauju. Po karo ginklų netrūko. Aplink partizanų nebuvo, slapstėsi tik pats vienas mano pusbrolis, buvęs šaulys ir policininkas. Jis laimingai išsislapstė daugiau kaip 10 metų, išvengė mūsų likimo.
-----------
*Kai kurių veikla yra atskira problema, reikalaujanti išsamesnių komentarų - Red. pastaba.
Štabas ėmė plėstis, nes kiekvienas penketuko narys turėjo sudaryti savo penketuką. Ėmėme platinti laikraštėlius, atsišaukimus. Iš Mažeikių komjaunimo komiteto slapčia mudu su Valantinu išsigabenome radijo aparatą. Dar prieš 1945 m. pabaigą bene Antanas Bartkus, Valantinas ir aš iš Mažeikių švietimo skyriaus išsinešėme rašomąją mašinėlę. Turėjome kuo spausdinti laikraštėlius, atsišaukimus. Platinome patys.
Tų pačių metų pabaigoje mokytojas išsikėlė į Dabikinę, netoli Akmenės. Netrukus rekomendavo mane dirbti Dabikinės Vaikų namų ūkvedžiu. Čia įsikūrė 43 štabas. Veikla plėtėsi. Organizacija veikė aplinkiniuose kaimuose, Viekšniuose, Akmenėje, Mažeikiuose jai vadovavo Čerkasas. Vaikų namuose auklėtoju ėmė dirbti Antanas Kazlauskas, Valantinas auklėtoju, mokymo dalies vedėju, Karpavičius buhalteriu, Pranas Dargis mokytoju, dar buvo toks Aliukas, Pilipavičius. Mūsų susidarė daug jau ir Dabikinėje. Vaikų namus radome labai apleistus. Nei patys vogėme, nei kitiems leidome, greitai įvedėme tvarką. Pagarsėjome. Mūsų darbas, susijęs su važinėjimu, buvo patogus ir konspiraciniu atžvilgiu. Jau tada aplinkui atsirado daug partizanų. Gyventojai manė mus esant komjaunuoliais, prašydavo nušauti. Greta buvo pieninė. Kai aplinkui imdavo šaudyti, iš jos ateidavo pas mus nakvoti toks žydukas, atnešdavo sūrių. Aš buvau štabo viršininko pavaduotoju, Kazlauskas ryšių karininku. Jis važinėdavo į Vilnių vienas, kartais su manimi. Ten palaikė ryšį su Žemaičių apygardos vadu Ivanausku, Adolfu Preibiu-Aušra, veždavo dokumentus. Aš kelis kartus vežiau dokumentus-pasus. Nepamenu tiksliai kur: lyg tai į Ylakius ar už Mosėdžio. Juos paduodavo Preibys, aš juos įteikdavau sutartose vietose, dažniausiai miške ar pas eigulį, kurio pavardės neprisimenu.
Sausio dešimtos rytą prasidėjo mūsų štabo areštai. Suėmė Antaną Kazlauską, Valantinui pavyko tą kartą pabėgti. Pajutę pavojų, su Aliuku nutarėme bėgti į Vilnių pas apygardos vadą Ivanauską. Jau buvome kviečiami neva į partizaninius kursus kažkur Aukštaitijoje. Aliukas turėjo Vilniuje pažįstamų.
Prieš sutemstant nuvykome į Akmenės geležinkelio stotį. Ten nepastebėjome nieko įtartino. Bufete prie staliuko pamačiau Akmenės saugumo viršininką. Prisėdau, buvome pažįstami, su jų komanda lošdavome futbolą.
Prie kasos buvo nemažai keleivių. Atsistojau bilietų, tik staiga pajutau, jog aplink pasidarė laisva. Gavau smūgį į galvą, parvertė ant grindų, iš drabužių ištraukė pistoletą, surišo rankas. Atsidūriau Akmenės saugumo kabinete, saugomas gal keturių vietinių stribų. Naktį pradėjau prašytis į lauko tualetą. Išvedė. Sugebėjau nuo baltinių nutraukti štabo dokumentų paketą ir suplėšyti. Rytą skiauteles pamatė viršininkas. Supratęs, kas įvyko, apdaužė stribus. Manęs nelietė. Mažeikiuose gal porą savaičių (be maisto) buvau ne kameroje, o kambaryje. Mušė kaliošu per veidą, pieštukais traiškė pirštus, užvertę švarką ant galvos vokišku durtuvu kapodavo sprandą tol, kol aptemdavo sąmonė. Pagrindinis klausimas - kam ir kur atiduodavau dokumentus. Nepasakiau. Organizacija jiems mažai rūpėjo - buvome visiškai išduoti.
Gal ketvirtą parą per apsirikimą mane įstūmė į kabinetą. Kol apsižiūrėjo, kokias tris-keturias valandas pasišnibždėjome su Antanu Kazlausku. Susitarėme, ką ir kaip atsakinėsime tardytojams. Tai žymiai palengvino mūsų padėtį, nes vėlesni parodymai sutapo. Visai tylėti nebuvo prasmės. Akmenės stotyje suėmė Aliuką, nebemačiau.
Mažeikiuose kameroje buvome 30-40 žmonių, nebuvo net kur atsigulti. Po tardymų mano bendrabylius išvežė į Šiaulių kalėjimą, o mus su Antanu Kazlausku, kaip štabo veikėjus, pergabeno į Vilniaus MGB rūsius. Vežė "stolypinu" atskiroje kupė su bunkeryje paimtu apžėlusiu partizanu Januškiu. Rankos ir vagone surištos viela.
Vilniuje iškart uždarė į vadinamąjį "boksą". Čia nei išsitiesi, nei atsisėsi. Pralaikė valandų. Po to įvedė į tokį didelį kambarį. Viename stalo gale pasodino mane, antrame, barzdotą Januškį. Išdavus bunkerį, draugai žuvo, o jį sprogimas gyvą išmetė lauk. Jo anksčiau nepažinojau. Aplink mūsų kėdes paklojo šlapius skudurus, kad nuo mūsų byrančios utelės nepasklistų.
Ant stalo sudėliota daug Vilniaus saugumo darbuotojų-čekistų nuotraukų, nežinia kodėl ir kaip nufotografuotų. Į kambarį ėjo saugumiečiai, tiek vyrai, tiek moterys. Stebėjosi atpažinę save - kaip galėjome prie jų prieiti? Aiškino, kad tai mūsų darbas*. Išbuvau iki vakaro.
-----------
*ar tik ne MGB vadovybė surengė pavaldiniams budrumo pamoką - žiūrėkite, kokie baisūs tie banditai, net jus sugeba nufotografuoti! - Z.J.
Vėliau patekau į pirtį. Uždarė kameroje, kurioje buvo vienas žydas, suimtas už tautiečių siuntimą į Izraelį, lakūnas norvegas ir du lietuviai, iš kurių vienas "stukačius". Tik įžengus, žydas paklausė, iš kur. Tada iškart pasakė: "Viskas, jokių pasakojimų, nenorime nieko iš tavęs žinoti, nepasakok". Į Vilnių išvežė vasario 10 d., tardymai baigėsi prieš pat gegužės 1 d.
Mane tardė papulkininkis žydas, Kazlauską rusas. Jo nemušė. Manęs nemušė, net pavalgydindavo, jei kartais tas rusas pakeisdavo papulkininkį. Tardydavo kiekvieną naktį, o dieną neleisdavo miegoti. Išmokau nusnūsti kameroje atviromis akimis, niekur neatsiremdamas.
Apie 43 štabą klausinėjo mažai, jiems viskas buvo žinoma. Kaip ir Mažeikiuose, pagrindinis klausimas - kam atidaviau iš Adolfo Preibio-Aušros gautus dokumentus-pasus. Matyt, Aušra jiems neprasitarė.
Žydas papulkininkis, skyriaus vedėjas, neva gavęs generolo leidimą, mane žiauriai mušė, kabino ant sienos. Spardė, sodino ant taburetės kampo ištiestomis kojomis. Jei sėdi ramiai, rankų nesurakina, kitaip uždeda antrankius. Stuburkaulio galas remiasi į kampą, ilgai netrukus, nualpsti ir nugriūni, tada ima spardyti vertėjas ir papulkininkis.
Vienas kankino, kitas kameroje gelbėjo. Kauline adata, į šešias dalis sulankstęs mano šaliką, įsiuvo slapčia jį į kelnes. Kai atsisėdi ant taburetės, ne taip skauda. Vis tiek kartkartėmis virsdavau, kad nebūtų įtarimo. Jau tada pataikai, kad ranka atsidurtų prie veido. Pats didžiausias spardymas į šakumą, į veidą tiek nesistengdavo. Tardymo metu ne kartą sodino karcerin. Jau šiais laikais, budėdamas KGB rūmuose, lankiausi muziejuje įrengtame "karceryje". Sausas, išdažytas. Panašiame, tik ne tokiame išdažytame, buvo laikinai uždaromi eiliniai sulaikytieji, kol buvo tvarkomi dokumentai. Sakoma, kad ten kalinys gaudavo 300 gramų duonos. Užsienietis gal ir per dieną tiek nesuvalgydavo... Duodavo 200 g, ir tai ne visada. Karceryje nuo lubų varva, ant grindų vanduo, nežmoniškai šalta, jokio gulto, nėra kur atsisėsti...
Kai patekome į Markulio-Erelio tinklus, mūsų organizacijos nariai jau buvo žinomi, galėjo suimti iš karto. Matyt, norėjo paimti drauge su partizanais, veikusiais prie senosios Akmenės ir Dabikinės. Juos pažinojau, tik pavardes esu užmiršęs. Čerkasas sakė, kad su jais nori susitikti partizanai nuo Mažeikių. Tai buvo ar metų pabaigoje, ar pačioje 1948-ųjų pradžioje.
Prie Dabikinės, pamiškėje, susirinko kokie 7-10 "partizanų", iš mūsų Antanas Kazlauskas, Valantinas, Feliksas Vaigauskas. Tikrųjų partizanų buvo daugiau. Jau tada jie buvo atsargūs. Išsistatė pamiškėje kulkosvaidžius, į bendrą būrį nėjo. Smogikai ėmė kalbinti mus, prašė visus nuvesti pas ryšininką sušilti. Mes su Kazlausku atsisakėme, nors Čerkasas lyg ir žadėjo vestis. Išsiskyrė, nutarę susitikti kitą kartą. Kai mus areštavo Mažeikiuose, pasirodė ir tie "partizanai" - karininkai.
Dar prieš tai A.Kazlauskas parvežė iš Vilniaus dokumentus. Čerkasas atsiuntė žmogų juos perduoti Mažeikių skyriui. Atsisveikindami atsibučiavo. Mažeikių saugume "atstovas" ironiškai Kazlauskui pasakė, kad šį kartą gal ir nebesibučiuosią.
43 štabas buvo nutaręs konfiskuoti iš Mažeikių į Viekšnius arkliais vežamus 80 000 rublių. Iš banko paėmusi pinigus moteris buvo sekama iki pat išvažiavimo. Miškelyje, netoli Viekšnių, jos laukėme. Aš - vienintelis ginkluotas pistoletu. Su Kazlausku sustabdėme arklius. Valantinas nurodė paimti didelį krepšį pinigų Čerkasui. Paieškojęs nerado. Saugume mums patvirtino, kad pinigai buvę. Kodėl jie nebuvo rasti?
"Nuteisė" OS 25-eriems metams pagal 58 str. Ia, 8, II. Iš apie 80-100 suimtų organizacijos narių tik dviem atseikėjo tokią porciją. Kitiems užteko ir 10 metų.
Po teismo Lukiškėse patekau į mirtininkų kamerą. Čia radau 4 kalinius, atvežtus iš Vilniaus "peresylkos" - etapinio kalėjimo. Ten jie organizavo pabėgimą, užmušė kelis prižiūrėtojus. Prisimenu tik du: Joną Poškų, buvusį boksininką ir Vasiliauską, tarnavusį vokiečių dalinyje. Prižiūrėtojai jų labai bijojo, kameroje veikdavome nekliudomi. Gavus pastabą, prižiūrėtojai buvo kviečiami užeiti. Gretimoje kameroje sėdėjo A.Kazlauskas ir trys Vasiliausko bendrabyliai. Iš pirties parsinešta vinute prasigręžiau skylę į tą kamerą ir laisvai susikalbėdavome. Išmokau Morzę ir vamzdžiais pasikeisdavome žiniomis su kitomis kameromis. Prižiūrėtojai netrukdė. Morze gavome ir pranešimą, ką mums atvedamas kameros šnipas. Poškus stojo prie durų, o jos mirtininkų kamerose neatsiveria iki galo. Vos svetelis prasispaudė, Vasiliauskas griebė už gerklės, pakėlė virš galvos ir ėmė purtyti. Paleistas žmogelis prisipažino, kad kalėti likę vos keli mėnesiai, už šnipinėjimą pažadėję jam kostiumą, pinigų. Per kelias akimirkas jis buvo suspardytas ir be gyvybės ženklų išspirtas per prasivėrusias kameros duris. Netrukus pasirodė karininkai, ėmė klausinėti, kas nužudę. Kiekvienas iš eilės kartojome: "Aš". Mudu su Vasiliausku uždarė karcerin, virš kurio buvo moterų ligoninės palata. Stipruoliui palenkus langų virbus, iš moterų priimdavo "žirgelius" - likimo sesių siunčiamą maistą. Kad ir šalta, nebejautėme alkio.
Čia perėjau "aukštąją kalėjimų mokyklą". Mirtininkų kameros patirtis pravertė lageriuose, kai politiniai kaliniai, paskelbę žūtbūtinę kovą kriminaliniams-brigadininkams, nežuvo nuo nepakeliamo darbo ir bado. Padėjo ir garsiajame Vladimiro kalėjime, kuriame atsidūriau kaip lagerių kalinių maištų organizatorius. Bet tai jau kitas pasakojimas.
Prasidėjo ilgas kelias į Kazachstaną. Jau už Maskvos išdavė trims paroms duonos ir labai sūrios žuvies, aš jos nevalgiau. Viskas buvo sudorota kaip mat. Nuo troškulio liežuviai sutino. Prižiūrėtojai vandenį pilsto iš puodelio į kibirą, o mums neduoda. Vėliau atvirkščiai - prigirdė, bet į tualetą neveda. Kas pasiprašo, tą sumuša. Tokie ir atsidūrėme eilinėje "peresylkoje", Čeliabinske. Nuvedė į pirtį, moterys apskuto. Nors nuo tardymų buvo praėję keli mėnesiai, visas kūnas buvo margas. Prausėmės kartu su kriminaliniais. Išėję pamatėme, kad mūsų drabužiai pakeisti skarmalais. Priėjęs prie vagių atamano, sakau: "Kuo jūs geresni už čekistus? Tie mušė, neužmušė. Jūs baisesni, norite sušaldyti, muškite, užmuškite, kam aš esu reikalingas". Kad ir koks banditas, bet grąžino viską iki paskutinio siūlo...
Telšiai, 1996 m.
Užrašė Zenonas Jaška