LEITENANTAS IGNAS ŠAPKŪNAS

Tyrinėjant Lietuvos laisvės kovas kuo toliau, tuo daugiau tenka susidurti su savotišku paradoksu: kuo žymesnis kovotojas, kuo didesnės apimties jo veikla, tuo paslaptingesnė darosi jo asmenybė, tuo mažiau informacijos galima surinkti apie jį. Tiesiog gąsdinančiai slenka laikas ir amžinam poilsiui vienas po kito atgula tų įvykių liudytojai...

Vieną iš žymiausių Žemaičių apygardos kovotojų - ltn.Igną Šapkūną irgi gaubia panaši nežinomybės skraistė, kurią norisi nors truputį praskleisti. Pradėjus rengti medžiagą spaudai, redakcijos prašymu Z.Jaška bandė surasti šio partizanų ryšininkų ar rėmėjų, tačiau... Istorikus kol kas aplenkia mirtis...

Ignas Šapkūnas, labai gerbiamas vietos gyventojų Nevarėnų pradžios mokyklos mokytojas jau nacių okupacijos metais įsijungė į Lietuvos Laisvės armijos veiklą, asmeniškai pažinojo jos vadą Kazimierą Veverskį-Senį. Artinantis frontui, ltn.I.Šapkūnas 1944 m. kovo mėn. Nevarėnų vls. organizavo LLA partizanų būrį, vėliau pertvarkytą į kuopą (iki 30 vyrų). Rugsėjo mėn. LLA Telšių rinktinės (Voverės štabo) vado įsakymu kuopos vadu vietoje jo paskirtas Nevarėnų policijos punkto viršininkas, o pats I.Šapkūnas, matyt, buvo perkeltas į rinktinės štabą.

Neaišku, ar I. Šapkūnas bandė trauktis į Vakarus, bet 1944-1945 m. žiemą praleido su LLA Vanagais. Sausio mėn. okupantų operatyviniuose dokumentuose pasirodo žinia apie I. Sapkūno apie 20 žmonių partizanų būrį. Balandžio mėn. jis atnaujino ryšius su Žarėnų kuopos vadu Itn.J. Venclausku-Kymantu (tuo metu paskirto ir LLA Telšių rinktinės vadu).

Iš pradžių I.Šapkūnas-Meistras, Meisteris vadovavo Nevarėnų partizanų būriui, vėliau (nuo 1947 m.?) buvo Šatrijos rinktinės štabo viršininku ir, galbūt, paskutiniuoju metu - jos vadu. Deja šiuo atveju kol kas remiamės tik MGB dokumentais, nes mums žinomi Šatrijos rinktinės archyvai yra išliką nuo 1950 m. I.Šapkūnas žuvo 1949 m. balandžio mėn.

Jo žūties yra dvi versijos. Po Kanalinės miške vykusio mūšio, kuriame partizanai atkakliai gynėsi kulkosvaidžiais, I. Šapkūnas sužeistas pateko į nelaisvę ir buvo stribų nukankintas. Kita- žuvo bunkeryje, nusišovė. Partizano negyvą kūną pririšę virve prie vežimo stribai tampė po Tryškių miestelį.

Prisiminimus surinko ir nuotraukas Tremties ir Rezistencijos muziejui padovanojo duktė Loreta Šapkūnaitė-Valentinavičienė.

Kęstutis Kasparas

□ Okupantų karinius nusikaltimus liudijantis dokumentas (fragmentai): Elena Keinytė-Šapkūnienė "nuteista"už santuoką ir už vienkartinę humanitarinę pagalbą...

□ Mokytojas Ignas Šapkunas su savo mokiniais

 

□ Kretingos Pranciškonų gimnazijos moksleiviai išvykoje į Padvarnius 1936 m (I.Šapkūnas viršuje trečias)

 

PRISIMINIMAI APIE TELŠIŲ APS. NEVARĖNŲ VLS. PARTIZANĄ LTN.IGNĄ ŠAPKŪNĄ

Ignas Šapkūnas (Šapkauskas), s.Prano, gimė 1918 m. Palangoje. Šapkauskų šeimoje buvo 4 vaikai: Irena, Jadzė, Pranas ir jauniausias Ignas. Tėvas buvo amatininkas, motina - namų šeimininkė. Tėvas 1940 m., užėjus rusams, buvo Palangos miesto gaisrininkų komandos viršininku. Vokiečių okupacijos metu dirbo medines klumpes moterims. 1948 m. gegužės 22 d. buvo ištremti į Sibirą tėvai, Igno duktė Loreta, sesuo Irena su dviem mažamečiais vaikais.

Ignas Šapkūnas, baigęs Palangoje pradžios mokyklą, įstojo į progimnaziją. Buvo aktyvus Skautų organizacijos narys, mėgo sportą, ypač plaukioti. Baigęs Palangos progimnaziją, įstojo į Kretingos Pranciškonų ordino gimnaziją. Buvo gabus, mokėsi gerai, grojo moksleivių dūdų orkestre. Atleistas nuo mokesčių už mokslą.

Baigęs pradžios mokyklos mokytojų kursus, mokytojavo netoli Leipalingio, pradžios mokykloje. Kai atėjo laikas eiti į kariuomenę, įstojo į Lietuvos kariuomenės Karo mokyklą - aspirantu. Kaip jaunas kariūnas-aspirantas buvo pasiųstas tarnauti į Kėdainius, o vėliau į Karo mokyklą A.Panemunėje. 1940 m. gavo atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnį ir išleidžiamas į atsargą. Vedė mokytoją Eleną Keinytę. Mokytojavo abu Telšių aps. Nevarėnų pradžios mokykloje.

Dar mokydamasis Karo mokykloje, Ignas savo pavardę pasikeitė (sulietuvino): iš Šapkausko tapo Šapkūnu.

Vokiečių okupacijos metu buvo organizuojama gen.Plechavičiaus lietuviška rinktinė. Kiek žinau, į ją buvo pašauktas ir atsargos j.Int.Ignas Šapkūnas. Jis buvo, atrodo, Marijampolėje. 1944 m., rusų kariuomenei įžengus į Lietuvos teritoriją, gen.Plechavičiaus rinktinė buvo išsklaidyta. Vieni traukėsi į Vokietiją, kiti liko savame krašte. Taip Ignas Šapkūnas tapo partizanu. Buvo ištikimas savo Tėvynei. Apie jo veiklą smulkiai nežinau. Kai po karo sovietų valdžia paskelbė partizanams amnestiją, Ignas Šapkūnas nesusigundė. Buvo siūloma išeiti iš miško, bet jis kovojo iki paskutinio kraujo lašo.

Kiek teko sužinoti, 1949 m., rodos, balandžio mėn., po Velykų, Igno Šapkūno partizanai buvo NKVD dalinių apsupti ir jiems nepavyko išbėgti iš šios apsupties. Įvyko stiprus susišaudymas, ir Ignas Šapkūnas buvo sunkiai sužeistas. Nenorėdamas patekti priešui, nusišovė. Buvo užkastas žvyro duobėje, netoli Tryškių miestelio, ar Tryškių geležinkelio stoties.

 

□ Elena Keinytė-Šapkūnienė, apie 1955 m. grįžusi iš kalėjimo

□ Loreta Šapkūnaitė, 1954 02 25. Šamanka, Šelechovskij r., Irkutsko sr.

□ Ignas Šapkūnas (dešinėje). Palanga, 1935 m.

□ Ignas Šapkūnas. Palanga. 1937 11 05

 

Pranas Šapkauskas

Ltn.Ignas Šapkūnas - mano sesers Elenos Keinytės vyras, ir abu mokytojavo 1941-1944 m. Telšių aps., Nevarėnų vls. pradinėje mokykloje.

1944    m. pavasarį Ignas Šapkūnas įstojo į gen.Plechavičiaus organizuotą karinį junginį, kuriame išbuvo labai trumpai, 1-2 mėn.

Spalio 7 d., raudonajai armijai okupavus Žemaitiją, Ignas pasitraukė į mišką ir pradėjo burti partizanus. Žmona nelegaliai gyveno pas tolimus giminaičius Viekšnių vls., vėliau Ketūnų k., netoli Sedos.

I.Šapkūnas 1944-1945 m. žiemą dažnai lankydavosi žmonos motinos Julijos Keinienės sodyboje, Dadotkų k. Nevarėnų vls.

1945    m. balandžio mėn. per Šv.Velykas Dadotkuose susitiko su Žarėnų apylinkių partizanų vadu Jonu Venclauskiu. Jie nuo seno buvo draugai, kartu praleidę dienas Karo mokykloje. Susitikę daug kalbėjo, planavo ir nuotaikos buvo optimistinės, nepaisant ir labai sunkios 1944-1945 m. žiemos, praleistos partizanų gretose. Pas J.Keinienę sodyboje (tvarte ant šieno) pabuvo vos keletą dienų, nes sovietų armijos dalinys apsistojo kaip tik toje sodyboje. Partizanams pasisekė pasitraukti.

Igno Šapkūno likimas taip pat tragiškas, tik jam miške teko išbūti net iki 1949 m. balandžio mėn. Sunku apsakyti, kiek daug vargo patyrė per visą kovos laikotarpį, net penkias žiemas. (Partizanai dažniausiai praleistą laiką skaičiuodavo žiemomis).

Su Ignu susitikdavau iki 1947 m. žiemos, vėliau nė karto nemačiau ir apie jį sužinodavau iš namiškių arba ryšininkų. Partizanas vengė tiesioginių susitikimų, nes žinojo, kad esame sekami, nenorėjo mums padaryti skriaudos.

1944-1945 m. žiemą jis dažnai lankėsi mano motinos Julijos Keinienės sodyboje, nes turėjo po krosnimi slėptuvę. Ignas buvo gerai nusiteikęs, tikėjo Lietuvos laisve. Karo baigtį skaudžiai pergyveno, sakė: "mūsų (Lietuvos) likimas neišspręstas, kraštas paliktas okupantams".

1945 m. vasarą slėpėsi (apie porą savaičių) prie mūsų sodybos esančiame miške. Dažnai nešdavome valgyti. Su lietuviais partizanais buvo vienas vokiečių karo belaisvis (pabėgęs iš sovietų nelaisvės), jaunas, išsilavinęs vyrukas. Vadino jį Fricu, Karlu. Ilgai jų būryje neužsibuvo. Tolimesnis jo likimas nežinomas.

1945-1946 m. žiemą Ignas Šapkūnas atvyko į Karteną aplankyti savo žmonos, kuri, pagimdžiusi dukrytę, gyveno pas mane. Aš mokytojavau Kartenos pradinėje mokykloje. Gyvenome palyginti ramiai tarp gerų žmonių, todėl nepastebėtas išbuvo gana ilgą laiką. Būdamas Kartenoje, susipažino su mokytoju Kaziu Nika, kuris palaikė ryšius su Kartenos apylinkių partizanais. Po viešnagės pas žmoną ir dukrytę išėjo pas Kartenos partizanus, o iš ten atgal į savo "buveinę" - Telšių apylinkių miškus.

1946    m. Kalėdas ir Naujus metus šventėme kartu. Pasiskolinau Igno brolio Prano asmens dokumentus (Pranas Šapkauskas mokytojavo Palangoje), perdaviau Ignui, ir jis laimingai iš Tryškių stoties traukiniu atvažiavo į Vilnių. Vilniuje gyveno jo žmona, dirbusi Tyzenhauzeno g-vėje Akių ligoninėje, todėl prie ligoninės bendrabutyje gavo kambarėlį. Ignas apsigyveno Žvėryne, ten susitikdavo su bendraminčiais, pažįstamais. Tyzenhauzeno g. lankydavosi kasdien, kai kada net nakvodavo. Iš Vilniaus pasitraukė labai staigiai ir netikėtai. Grįžusi iš paskaitų (studijavau Vilniaus pedagoginiame institute), radau paliktus brolio dokumentus. Kodėl išvyko - nežinau. Žmonai tik pasakęs, kad dėl susidariusių nepalankių aplinkybių turi kaip galint greičiau palikti Vilnių.

1947    m. vasarą (ar pavasarį) aplankiau partizanus jų stovykloje Pievienų miške (Pievienai 5 km nuo Dadotkų). Partizanų buvo gana daug, virš dešimties. Ten sutikau ir savo pradinės mokyklos klasės draugą Juozą Sobutą. Tai buvo paskutinis mano susitikimas su partizanu ltn.Ignu Šapkūnu. Tolimesni mūsų ryšiai buvo tik per tarpininkus. 1948 m. vasarą suėmė jo žmoną, kiekvienas mūsų šeimos žingsnis buvo sekamas. Tėvus ir mažąją dukrytę išvežė į Sibirą, o žmoną Eleną nuteisė 25 m. kalėjimo.

1949 m. balandžio mėn., po praleistos sunkios žiemos, Tryškių miške partizanai buvo apsupti. I.Šapkūnas, sužeistas ir apsuptas priešo, suprato, kad prasiveržti nebegalės, todėl įvykdė savo priesaiką: paskutinę kulką paskyrė sau...

1949 m. pavasarį (gegužės ar birželio mėn.) mane iškvietė į Vilniaus saugumą ir parodė nuotrauką: ant akmens grindinio gulėjo Ignas Šapkūnas. Akys atmerktos, vėjo plaikstomi plaukai, prie lūpų nutekėjusi nedidelė kraujo srovelė. Nepasikeitęs, kaip gyvas su ironiška šypsena lūpose. Nuotraukos kitoje pusėje privalėjau parašyti atpažinimo tekstą. Tai buvo paskutinis "susitikimas" su partizanu ltn.lgnu Šapkūnu.

Tiksli palaidojimo vieta nežinoma, bet spėjama, kad Tryškių miestelio apylinkėse, nes išniekintas kūnas keletą dienų gulėjo ant grindinio miestelyje.

Danutė Keinytė-Jakutienė, 1996 m.

Leitenantas Ignas Šapkūnas - mano sesers Elenos Keinytės vyras. Sesuo Elena kalėjo Vorkutoje ir Mordovijoje 1948-1954 m. Mirė 1975 m.

Vokiečių okupacijos metais abu mokytojavo Nevarėnų pradžios mokykloje.

Nuo pirmųjų sovietų okupacijos dienų (1944 m. spalio 7 d.) Šapkūnas pasitraukė į pogrindį. Sunki buvo 1944-1945 m. žiema. Daugiausia būdavo Sedos, Ketūnų, Balėnų, Pievienų miškuose partizanų gretose. Žiemą dažnokai užsukdavo į mano motinos sodybą Dadotkų k., Nevarėnų vls. Virtuvėje po krosnim buvo įsirengęs slėptuvę, kurioje, užklupus neprašytiems svečiams, slėpdavosi. Nepaisant nuolatinių stribų ir sovietų armijos karių pastangų, sodyboje užklupti partizanų nepavyko. 1944-1945 m. žiemą su partizanais dažnai susitikdavau. Jie tikėjo, kad greit sulauks laisvės.

1945 m. rudenį išvažiavau į Vilnių, įstojau į Akušerių mokyklą. Su partizanais susitikimai tapo labai reti, tik per atostogas. Be to, padaugėjo motinos ūkyje kratų. 1947 m. baigiau Akušerių mokyklą ir buvau paskirta į Telšių moterų ligoninę.

Motina Julija Keinienė, dėl nuolatinių kratų ir stribų siautėjimo, persikėlė gyventi į Telšius. Ryšius palaikyti su partizanais tapo labai sunku. Mūsų žingsniai buvo sekami, į namus nuolat siuntė įvairius provokatorius. Tačiau, nepaisant ir tokios sunkios padėties, ryšiai su partizanais per tarpininkus nenutrūko. Ignas Šapkūnas buvo labai atsargus, visada sakydavo, kad susitikti labai norėtų, bet vengiąs, kad mums nepadarytų nemalonumų.

Vieno susitikimo metu (berods, 1947 m. vasarą) pasakojo, kad vos ištrūkus iš stribų, teko plaukti per Tausalo (ar Pabalvės?) ežerą. Kulkos plaukiančio nepavijo. Paskutinį kartą susitikau 1948-1949 m. žiemą netoli Telšių Tausalo k. vienoje sodyboje. Partizanai buvo nusiminę - gretos labai išretėjo. Ryšininkų suėmimai ir išvežimai į Sibirą labai apsunkino jų kovą. Be to, kiekvieno partizano šeimą palietė represijos. Igno Šapkūno tėvai su mažyte dukryte Loreta ištremti į Sibirą, Irkutsko sr. Žmona Elena Šapkūnienė kalėjime nuteista 25 m. laisvės atėmimo.

Paskutiniai atsisveikinimo žodžiai buvo: "Jei tik galėsiu, gyvas Stalino sėbrams nepasiduosiu". Deja, neilgai teko jam kovoti ir džiaugtis laisve. Savo nuosprendį įvykdė, gyvas nepasidavė, paskutinę kulką paskyrė sau.

1949 m. pavasarį sužinojome, kad partizanas Ignas Šapkūnas žuvo (berods, balandžio mėn.). Jo kūnas, žmonės pasakojo, buvo išniekintas Tryškių miestelyje ant grindinio. Niekas mums nepranešė apie jo žūtį. Nesužinojome, net kur palaidotas. Telšių r. laikraštyje buvo atspausdintas straipsnis apie partizano (įvardytas banditu) Igno Šapkūno žūtį. Džiaugėsi ir mėgavosi stribai. Žmonės pasakojo, kad į Tryškius kūną atpažinti buvo pakviestas Nevarėnų milicijos viršininkas Pranas Jonkus (vėliau Nevarėnų kolūkio pirmininkas). Apie P.Jonkaus "nuopelnus triuškinant banditus" (partizanų vadą Igną Šapkūną) buvo išspausdintas straipsnis Telšių r. laikraštyje.

1991 m. vasarą mano sesuo D.Jakutienė apsilankė pas P.Jonkų. Prašėm pasakyti, kur palaidotas Ignas Šapkūnas. P.Jonkus išsigynė, sakė nieko nežinąs apie Šapkūno žuvimą. Viską neigė, net sakydamas, kad ir (sovietų) laikraštyje apie jo "žygius" esanti neteisybė.

L. Pelenienė