APIE ALKOS RINKTINĖS PARTIZANUS
Šaulės Juzefas Kemtytės-Mikalauskienės prisiminimai
Gimiau 1919 02 23 Mažeikių aps. Sedos vls. Grūstės k., stambaus ūkininko šeimoje. Esu agronome, baigiau Plinkšių ž.ū. mokyklą.
Tėvas Martynas Kemtys, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Mažeikių apskrityje buvo aktyvus savanorių organizatorius ir kūrėjas, Šaulių sąjungos steigėjas Sedos valsčiuje. Apie jo veiklą išlikę nemaža rašytinių duomenų.*
-----------
*B.Kviklio "Mūsų Lietuvos" IV t., psl.380-381 jis minimas kaip Sedos vls. savanorių organizatorius ir kūrėjas. Petro Rusecko "Savanorių Žygių" II t., Vilnius, 1991, psl. 185-193 publikuojami M.Kemčio prisiminimai. Kaip Mažeikių partizanų organizatorius minimas "Lietuvos šaulių sąjungos istorijoje" V. 1992, psl.206. Rašyta ir periodinėje spaudoje: 1996 04 20 Mažeikių "Santarvėje" Nr.45/7492 bei "Ūkininke” (1990 m. lapkričio Nr. 12).
1934 m. įstojau į LŠS, tėvas nuo 1937 m. buvo Sedos valsčiaus viršaičiu. Dar iki pirmosios bolševikų okupacijos Lietuvos patriotai jautė artėjančią Tėvynei grėsmę, ruošėsi ją sutikti. Tėvo pažintys buvo plačios. Ankstyvą 1940 m. pavasarį, jo siunčiama, dviračiu nuvažiavau pas Kazį Butą į Ylakius. Čia gavau tam tikros literatūros ir šovinių (bene iš Latvijos). Susidėjusi krepšelin, grįžau atgal. Pakelėje pastebėjau atvažiuojant vežimų gurguolę. Išsigandusi nepasimečiau: nušokusi nuo dviračio, pastačiau jį pakelės griovyje ir palengva ėjau atgal, lyg kažko ieškodama. Pasivijusiems paaiškinau, jog už parduoto paršelio pinigus nusipirkau laikroduką ir dabar pamečiau. Laimingai grįžau namo. Šovinius, o vėliau ir gautus ginklus, su tėvu slėpėme užkastus darže, vėliau ūkinio pastato šiaudiniame stoge. Tėvas palaikė ryšius ne tik su valsčiaus patriotais, bet ir su karininku Liutveriu Butikiuose, Židikų valsčiaus viršaičiu, jo svainiu Oristu Skeiviu, Strikaičiu iš Židikų.
Jau pirmosios sovietų okupacijos metu iš to paties kaimo Sedoje tarnavęs milicininku Vacys Norvilas mane perspėjo, kad naktinio posėdžio metu nutarta Martyną Kemtį suimti. Sužinojęs tėvas slapstėsi Židikų vls. Luobos k. pas Mileikius. Su juo ryšius palaikydavome per mano būsimą vyrą Mikalauską. Tėvui perdavėme ginklą, drabužius. Slapstėsi taip vadinamoje Raudonojoje pelkėje, nutarė slapta pereiti sieną Vokietijon. Surinkome 1000 rb, susisiekė Ylakiuose su Januta. Šiaudų vežime Pragulbickas nuvežė Kretingon pas Paulauską. Pavakarieniavus tėvui pasidarė neramu: kryželis pakabintas žemiau stalo, šeimininkas nenormaliai religingas, bet trauktis vėlu - tas viską žino. Išėjo prie geležinkelio, ten juos abu sulaikė rusų pasieniečiai. Tėvą privertė cheminiu pieštuku parašyti laišką: tikslą pasiekiau, esu saugioje vietoje, nežiūrėkite turto, saugokite savo gyvybę. Laiškelį gavome. Namuose kratos, naktimis loja šunys. Šovinius įdaviau išnešti iš senelio ūkio Jonui Mikalauskui. Pavyko su juo pernešti ir paslėpti du kariškus šautuvus. Pakeliui vėl sutikome kratyti atvažiuojančius "svečius". Suvaidinę kavalierių su pana, laimingai prasilenkėme.
Dar keturiasdešimtais pas tėvelį atvyko Sedos žydas Bulis ir pareikalavo raktų, nes jis dabar komisaras. Atsisakius, tas rėžė į veidą. Žydai keturiasdešimtaisiais vis rėkė: "Dabar mūsų laikai, mūsų gadynė!"
Prieš prasidedant karui, mes su motina taip pat slapstėmės. Savo radijo neturėjome, kai pasklido žinia apie prasidėjusį karą. Naktį užėję pas kaimyną, išgirdome, kad tai tiesa. Dar tebesiautė vietos raudonieji. Maždaug po savaitės Sedoje sutikau Petrą Beržanskį iš Žadeikių k. Jis pranešė, kad matęs Kaune prie Įgulos bažnyčios, kur buvo dalijamas maistas, mano tėvelį. Tikėjau, kad jis Vokietijoje ir grįš su karininko uniforma. Po poros savaičių atsiuntė puskarininkį Vincą Stankūną su žinia. Po kiek laiko sugrįžo ir pats, labai sublogęs, be ūsų. Papasakojo, kaip buvo tyčiojamasi Kretingoje: verčiamas šokuoti varle, keliais įeiti į saugumo pastatą. Iš Kretingos parvežė į Kauną, kur, karui su vokiečiais prasidėjus, drauge su kitais kaliniais išsilaisvino iš kalėjimo. Gatvėse vyko kautynės tarp raudonarmiečių ir Lietuvos sukilėlių. Tėvas įsijungė į jų gretas. Dabar tiksliai apie tai nepamenu. Grįžęs iš ligoninės, vėl dirbo viršaičiu.
Apylinkių kaimo jaunimas buvo labai aktyvus, švietėsi, būrėsi į Šaulių organizaciją. Geriausia proga susitikti buvo pačių jėgomis ruošiami vaidinimai, Šokiai, ypač vasarą daugelį sukviesdavo gegužinės. Kaimas didžiavosi savo kultūra, nemokėjo vogti, meluoti.
1944 m. vasarą vokiečiai laikėsi tik Žemaitijoje. Tėvas vis kartojo, jog žemaitis atsilaikys. Tų metų spalio 7, šeštadienį, tėvas vėl išvyko į valsčių. Apie 11-12 val. paskambino man į namus - kinkykite arklius. Buvau ištekėjusi, turėjau greitai gimdyti ir trauktis į Vakarus negalėjau. Tėvelis atsisveikino kartodamas: "Juzele, pražuvom, pražuvom". Netoli tepasitraukė, rusai užkirto kelią. Spalio 17 d. Martyną Kemtį suėmė. Iš pradžių laikė Sedoje, po to Mažeikiuose, Šiauliuose, Jelgavoje. 1945 m. per Tris Karalius mirė Magadane nuo bado ir kankinimų. Palaidotas bendrame kape be karsto. O dar Smetonos laikais prisakė man, kad laidotume ąžuoliniame... Net kalėjime būdamas rūpinosi, ar mes po kuliamosios mašinos ratais pakišome padėklus, kad per žiemą ratai neprišaltų. Iš archyvų sužinojau, kad tėvą paskundė Babakina, seni bolševikai Limantas ir Stonkus iš Luobos ir kažkoks Sedos žydas.
Ištekėjusi pakeičiau pavardę, gyvenau tai tėviškėje, tai Telšiuose. Taip išvengiau trėmimo. Motiną išvežė 1945 m. liepos 22 d. Mirė Komijos ASSR kitais metais. Palaikus brolis 1990 m. parvežė tėviškėn. Kai tėvas kalėjo Šiauliuose, mano sesuo rūpinosi maisto perdavimu. Važiuodama karišku sunkvežimiu, nes kitokio transporto nebuvo, gelbėdamasi nuo išprievartavimo, iššoko iš važiuojančios mašinos ir susilaužė koją, kurią amputavo. Ją išvežė kaip ir motiną. Sesuo liko gyva ir po tremties grįžo.
Broliai taip pat traukėsi į Vakarus, bet nespėjo. Slapstėsi iki 1945-ųjų vasario. Ties Kintais juos suėmė. Aiškinosi, jog vokiečiai išvarę apkasų kasti. Tada abu paėmė į sovietų kariuomenę ir pasiuntė į frontą. Vytautas liko sveikas, o Martyną sužeidė - nelankstė kojos. Demobilizavus grįžo abu tėviškėn. Vietinė valdžia bandė versti bendradarbiauti, tačiau tas kelias patriotinėje dvasioje išaugusiems vaikams buvo nepriimtinas. Brolis Martynas Kemtys (g.1924 m.) susisiekė su besislapstančiu Antanu Monkausku. Nors buvo karo invalidas, bet valdžia Martyną ėmė persekioti. Tuo metu gyvenau Telšiuose, parūpindavau slapčia jiems reikiamų prekių. Martynas turėjo daug pažįstamų. Netoli Sedos kaime gyvenęs Strikaitis pradėjo brolį klausinėti apie ryšį su partizanais. Sakė, greitai reikėsią rusus vyti.
1946-ųjų Verbų sekmadienio išvakarėse A.Monkauskas ir Martynas, nešini mano išsaugotais ginklais ir šaudmenimis, patraukė pro Grūstės malūno tiltą per Varduvą, kur antroje pusėje turėjo laukti Strikaitis. Pasaloje, matyt, neišlaikė nervai, nes atidengė ugnį iš toliau. Antanas su Martynu šoko upėn. Abiem išsiskyrus, pavyko pasprukti. Persirengęs pažįstamo drabužiais, grįžo į močiutės sodybą. Rytmetį, pakeliui į Sedą, suėmė, tardydami užverbavo ir paleido. Brolis, viską metęs, išvažiavo į Vilnių ir įsidarbino sandėlininku šv.Jokūbo ligoninėje pas prof.Norkūną. Tik neilgai. Žiūriu - jau pas mane Telšiuose. Sakiau jam, jog pats pražūsiąs ir mus suėsiąs, o jis - jau greitai trispalvė plevėsuosianti. Susirado Antaną Monkauską ir abu išėjo partizanauti į Alsėdžių miškus. Su juo palaikydavau ryšį per atvykstantį Antaną, suteikdavau žinių, nupirkdavau rūkalų.
Brolį Martyną suėmė miške ir atvežė tardyti į Telšius. Kalinius su sargyba varydavo į miestą parnešti maisto. Pavyko papirkti sargybinį, šis pasiimdavo ir brolį. Sugebėdavau persimesti vienu kitu žodžiu, perduoti maisto, baltinių. Lydėdavau juos einančius Respublikos gatve. Buvo keturiasdešimt septintieji. Kartą pagalvojau, kad ateis laikas, kai šia gatve žygiuosiu su trispalve. Tai išsipildė prasidėjus Atgimimui.
Kad brolį suėmė, pranešė man nežinomas vyriškis. Pasak jo, slaptavietė Alsėdžių miškuose buvo išduota. Čekistų mesta granata užmušė Antaną Monkauską, sužeisti rietaviškis Kazlauskas ir Martynas Kemtys paimti gyvi. Labai veiklios ryšininkės buvo seserys Daržinskaitės iš Tryškių.
Brolį išvežus į Mažeikius, vėliau į Šiaulius, viena moteris ėmė sakyti: "Ar tu nesiimsi žygių broliui gelbėti?" Turėjau auksinę apyrankę. Susiradau Telšiuose Ežero gatvėje gyvenusią tokią Kudirkienę, o pas ją gyveno nurodytoji, galinti už pinigus išvaduoti kalinį. Paaiškinau, ko noriu, susitariau už išvadavimą sumokėti pinigais ir maisto produktais. Laikas ėjo, brolis atsidūrė Klaipėdos kalėjime. Grįžusi iš ten - vėl pas tą aferistę, kuri paaiškino, kad taip turi būti, vėliau - jog visą bylą reikia "persukti". Prieš Kalėdas nuvažiavau Klaipėdon, norėdama perduoti broliui maisto. Žmonių daugybė. Tą dieną taip ir nepavyko prieiti prie maisto perdavimo langelio. Kelios nutarėme slapčia pralaukti priėmimo patalpoje per naktį. Vidurnaktyje išsigandusios pamatėme tris sargybinius, su dideliais krepšiais įeinančius į gretimą patalpą, kur buvo dedami kaliniams skirti siuntiniai. Laimė, mūsų nepastebėjo. Neužilgo išėjo nešini trimis maisto pilnais krepšiais. Prižiūrėtojai naudojo maistą, artimųjų skirtą kalinamiesiems...
Gaunu trikampį laiškelį jau iš Vilniaus kalėjimo - aš vėl pas tą "gelbėtoją". "Nepergyvenk, pavažinės, pavažinės ir paleis," - buvo jos atsakymas. Taip ir įvyko. Brolis atsėdėjo Vorkutoje 10 metų ir sugrįžo, o ta apgavikė, pasinaudojusi mano švenčiausiais jausmais, jau mirusi.
Brolio slapyvardis buvo Kancleris, Monkausko - Siaubas. Grūstėje palaikiau ryšį, teikdavau žinias Adomui Gurauskui, Adelei Gurauskaitei. Pas juos buvo bunkeris. Ten visų vadas - Venckus-Švitra. Vėliau iš komunistų sužinojau, kad nusišovė Rietavo miškuose. Adelė Gurauskaitė atvažiuodavo į Telšius. Susitikdavau Sedoje.
Martynas Kemtys buvo nuteistas mirties bausme, kurią pakeitė 25 metams lagerio. Grįžęs pasakojo, jog dalyvavo Vorkutos kalinių sukilime (kalėjo 29 kasyklos lageryje)...
Užrašė Zenonas Jaška
1996 m. Telšiai
