LAIŠKAI, KRONIKA
PRIEŠ 50 METŲ PAUPYJE
Pavasaris buvo dar šaltas, nors sniegas jau buvo nutirpęs. Pašalas lėtai ėjo iš žemės. Rytai būdavo migloti, bet pavasaris kėlė žmonėms nuotaiką. Labiausiai jo laukė partizanai. Tais laikais jų dar buvo nemažai. Žiemą lindėję žeminėse, tvartuose, kamarose, kentę šaltį, alkį, gyveno be namų, be artimųjų, nuolatinėje baimėje. Jiems pavasaris - tarsi atokvėpis po žiemos vargų. Nereikės bijoti pėdsekių, bus galima dažniau keisti "gyvenamąją vietą".
Žmonės gyveno skurdžiai, nes ilgai stovėjęs 1944 m. Kalnujų frontas nualino ūkininkus. Vokiečiai išgrobstė gyvulius, o "išvaduotojai" apkrovė pyliavomis, iššlavė svirnus. Daugybė benamių, elgetų. Net norėdamas nelabai galėjai kitą sušelpti. Duonos kąsnis buvo labai brangus. Neblogai laikėsi tie, kurie buvo lojalūs naujajai valdžiai. Tai Mockų ir Kačiušių šeimos iš Lenkčių kaimo, iš kurių partizanai buvo konfiskavę porą gyvulių. Nuskriaustieji greit pasišaukė garsųjį Eržvilko garnizoną su vadu Gudeika ir pradėjo partizanus sekti.
Pašalas trukdė judėti ir palikdavo pėdsakus. Pasiekus kaimą, pradėjo švisti, ir stribai, išlindę iš krūmų, pabūgo, kad partizanai jų nepastebėtų. Pervažiavę Paviščiovinę, per laukus kirto Paparčių mišką ir apsistojo seno ūkininko Klimanskio sodyboje. Sekliai, išsidėstę aplink sodybą miške, laukė, kol partizanai po naktinės kelionės suguls poilsio.
Miške partizanų rėmėjai Rupšaičiai pjovė gyvulius, tvarkė mėsą. Jonukas Žukauskas aplankė kitapus miško Dūdlaukyje savo drauges Šimkutės, ir greitai grįžo. Rupšaitis-Žilius išėjo apžiūrėti čia pat esančios savo sodybos ir ten užsibuvo. Stribai viską sekė ir kantriai laukė, kol viskas aprims.
Okupantai pradėjo savo kruvinąjį darbą tada, kai sodyboje jau buvo ramu: į gyvenamąjį namą paleido automatų serijas. Kilo panika. Namiškiai - senis Klimanskis, duktė Bronė Macelskienė ir anūkė Marytė Klimanskytė - sulindo po lovom. Partizanai metėsi kas per langą, kas per duris, bet visur juos pasitikdavo kulkos. Pabėgti pavyko tik vadui Mindaugui.
Taip raudonieji išguldė 11 vyrų. Dauguma jų - paupiškiai. Tai įvyko 1947 m. balandžio 4 d. - Didijį penktadienį, prieš Kristaus prisikėlimo šventę - Velykas. Nė vienas jų nepasidavė gyvas ar sužeistas.
Surado pastotes. Žuvusiuosius vežė partizano Kaziuko brolis Izidorius Valontis. Jie į vežimą buvo suguldyti skersai, o rankos ir kojos vilkosi žeme. Nuvežė į Eržvilką ir išmetė kieme netoli Patapo namo. Tarp žuvusiųjų buvo Eržvilko gimnazistas Alfonsas Čekaitis, broliai Jonas ir Stepas Žukauskai, Stasys Urbonavičius. Visi buvo neatpažįstamai sumaitoti.
Bronę Macelskienę ir rėmėjus Rupšaičius suėmė.
1997 m. balandžio 6 d. iškilmėmis buvo paminėtas šio mūšio diena. Žuvimo vietoje pašventintas paminklas, kuris primins paupiškių kartoms, kad Lietuvos laisvė nuplauta jos vaikų krauju.
Aldona-Domicelė Jonušaitė
PATIKSLINIMAI
LKA T.19 P.144: po antrašte "Urbonų šeimos likimas" turi būti: Pasakoja Kartenos vls. Juozo Martinaičio-Meškerės grupės partizanas Juozas Urbonas-Erškėtis.
P.233-234: Jono Būdos prisiminimai užrašyti jo paties. Atsiprašome.
Prašau Jus patikslinti užrašą LKA T.20 P.108 išspausdintai nuotraukai. Turi būti: Čeponis su žmona Irena (kairėje) ir jos sesute Maryte Barščiauskaite.
Šią klaidą padėjo ištaisyti kpt.Juozo Čeponio sesuo Elena Ščepavičiūtė.
Su pagarba
Feliksas Tiškus.
Klaipėda. 1997 07 22
APIE STEPĄ GIRDŽIŪNĄ
LKA Nr.20, 13 psl. mano brolis Stepas Girdžiūnas klaidingai pavadintas Stasiu. Tokių netikslių žinių apie brolį pasirodė ir pasirodo spaudoje nuo pat jo žuvimo. Dėl Jums žinomų priežasčių tų netikslumų netaisiau, bet dabar parašysiu tiksliau.
LLA ltn.Stepas Girdžiūnas-Gegužis, sūnus Stepo, gimęs 1907 m.,
Kleboniškių k., Šeduvos vls., Panevėžio aps. Kitos aprašytos ar aprašomos vietoves yra netikslios.
(...) Man žinoma, kad Žaliosios girios [rinktinės] užuomazga prasidėjo 1944 m. vasarą. Dar rusų armija nebuvo peržengusi Lietuvos sienos, o brolis Stepas iš Vilniaus atvyko į Panevėžį, jo apylinkėje suorganizavo partizanų būrį ir pradėjo veiklą, užkirsdami kelią raudoniesiems partizanams. Frontui atslinkus prie Panevėžio, brolis su partizanų daliniu patraukė į Žemaitiją.
Frontui sustojus prie Dubysos, brolis su savo daliniu bandė per frontą prasiveržti, bet sutiko didelį pasipriešinimą ir buvo atmuštas. Operacija nepavyko. Pateko į Vokietiją ir 1944 m. lapkričio 17-18 d. parašiutu buvo nuleistas netoli Krekenavos. Ir vėl sudarė būrį, kuris veikdamas apsaugojo ūkininkus nuo apiplėšimo.
Brolis žinojo, kad Šeduvos apylinkėje veikia partizanai, vadovaujami Radvilos. Kas tas Radvila, jis nežinojo, o provokatorių netrūko ir tada. Sužinojęs Radvilos pavardę, ryžosi su juo susitikti. Susitikimo aplinkybės Jums žinomos, toji susitikimo diena - rugpjūčio 10-11 d. ir yra Žaliosios girios ir Žaliosios rinktinės [partizanų] susitikimo užuomazga ir pradžia jų veikimo. (...) Gerai pažinojau kpt.I.Puce-vičių: jis buvo patriotas lietuvis, mylintis savo kraštą.
Šį laišką parašiau Tamstai, atkreipdamas dėmesį į kai kuriuos netikslumus, ir gal kai ką būsiu papildęs.
Jonas Girdžiūnas
Union Pier., Mičiganas, JAV
1997 m. liepos 5 d.
GAL KAS ŽINO...
...Danius Žičkus, Juozo g. 1924 m., Utenos aps. Alantos vls. Trakų k. 1945 m. pavasarį jis buvo pradėjęs dirbti Utenos aps. Daugailių vls. lyg agronomu, nes buvo baigęs Alantos žemės ūkio mokyklą. Tą pačią vasarą mūsų šeima buvo ištremta į Molotovo sritį.
Kiek man žinoma Dainius 1945 m. rudenį išėjo į partizanus. Jį yra matę Leliūnų, Alantos vls. kaimuose. Žmonės sakė, kad matę jo nuotrauką, kur jis apsirengęs uniforma ir su ginklu. Gal to krašto partizanai ką nors žino? Stribai jo ieškojo net Balninkų vls., pas gimines.
Genė Žičkutė-Grebliauskienė
Aš, Antanina Bakutytė-Giedraitienė, g. Obeliškio vnk., Obelių vls., Rokiškio r. Nuo pat vaikystės mylėjome Dievą ir Tėvynę. Pavergus mūsų Tėvynę okupantui, kiek galėjome visi prisidėjome maistu ir viskuo, ko labiausiai tada reikėjo.
Kadangi gyvenome apsupti miškų, tėveliai ir mes, vaikai, įsijungėme į kovotojų partizanų veiklą. Jau nuo 1944 m. pabaigos, po Kriaunų ir Bajorų vyrų žudynių, susiformavo partizanų būrys, kuriam vadovavo Balys Vaičėnas. Gyvenome vieni šalia kitų ir nuo pat pradžios tapome ryšininkais-rėmėjais. Teko ir Balio Vaičėno užduotis atlikti.
Vaičėnų kaime žinojau tik Juzės Dručkaus šeimą - Antaniną Dručkutę ir jos broli Andrių. Jie buvo man reikalingi tik tada, kai vadas Balys prašydavo ką nors perduoti. Kiek supratau Andriumi Balys Vaičėnas pasitikėjo. Daugiau iš to kaimo nieko nepažinojau - tik Vaičėnus. Jų namai buvo sudeginti. Visi jie išėjo į partizanus.
Perskaičius LKA Nr. 16, buvau labai nustebinta Anelės Dručkutės šmeižtu (263-265 psl.). Nesuprantu - apkaltinti mane išdavyste, kai aš jos visai nepažinojau ir jokių bendrų reikalų neturėjome! Ji kuria visokias nesąmones. Kaip galima patikėti jos teiginiais?! Man labai skaudu. Šito aš nenusipelniau.
Yra dar viena gyva liudininkė -partizanų vado Balio Vaičėno sesuo. Ji buvo persekiojama, ir globojama. Su broliais pasimatydavo mūsų aplinkoje, ir, manau, to dar nepamiršo.
Šią neteisybę pakelti yra nepaprastai sunku. Nenusižengiau nei Dievui, nei Tėvynei, nei kovotojams. Dėkoju Dievui, suteikusiam stiprybės pakelti visas kančias.
Antanina Bakutytė-Giedraitienė
1997 m. liepa
Perskaičiau LKA Nr.16. Gaila, kad Anelės Dručkutės-Siniauskienės nurodomi faktai neatitinka tiesos. 281 psl. rašoma apie susitikimą Ratuokliškio miške su partizanais, kuriame dalyvavo jos brolis Petras Dručkus, grįžęs trumpoms atostogoms iš sovietinės armijos, Adelė Dručkutė-Dudėnienė, Andrius Dručkus ir aš, Emilija Vaičėnaitė. Petrą Dručkų paskutinį kartą mačiau 1944 m. pabaigoje, kai jis išėjo į sovietinę armiją. Daugiau jo nemačiau. A. Dručkutė-Siniauskienė rašo, kad visi fotografavomės, o Antanina Dručkutė atnešė jiems valgyti ir buvo kartu. Liudiju faktą: tuo metu su partizanais buvome
Andrius Dručkus, sesuo Antanina Dručkutė ir aš. Nebuvo nei Adelės Dudėnienės, nei Anelės Dručkutės, nei kareivio - brolio Petro.
Dar vienas neteisingas faktas psl.262: nuo Tauragnų ir Ignalinos krašto atvažiuodavo ryšininkas Stepas Grumbinas ir atveždavo antspaudus, dokumentus, kuriuos neva Anelė Dručkutė nunešdavo Bakutytei. Tai - netiesa, nes Stepas Grumbinas-Audra nuo 1948 m. kovo 19 d. buvo suimtas jau ne kaip ryšininkas, o kaip rinktinės vadas. (Arešto dokumentas atspausdintas A.Dručkaus knygoje "Laukit, sugrįšim laisve nešini", psl.108).
Faktas (264 psl.), kad Anelę Dručkutę kartu su Bakutyte tardė buvusio Apeikiškio dvaro pirtelėje taip pat išlaužtas iš piršto: pirtele pastatė jau po Stalino mirties.
Tiesiog nesuprantama kam buvo reikalinga tokia "kūryba" ir kam ji gali pasitarnauti?
Emilija Vaičėnaitė
POVILAS ŽIČKUS (1911-1997)
Povilas Žičkus (g.1911 03 28 Trakų vnsd., Alantos vls., Utenos aps.) visuomenininkas, spaudos bendradarbis. 14 m., vienas, be tėvų, apsigyveno Kaune, kur dirbdamas mokėsi. Brandos atestatą įsigijo 1938 m. švietimo ministerijos egzaminų komisijoje. VDU studijavo teisę. Berlyne išklausė kriminalistikos kursus. JAV 1959 m. baigė De Vry technikos institutą. Lietuvoje tarnavo vidaus reikalų ministerijoje. JAV dirbo Harvardo ir M.I.T. jungtinėje atominių tyrimų laboratorijoje (Cambridge Elektron Accelerator) kuratoriumi.
1935 m. Užnemunės ūkininkų sąjūdžio metu su plk.A.Mačiuika, kpt.V.Ivanausku ir kt. už ruoštą karinį perversmą prieš tautininkų valdžią buvo karo lauko teismo nuteistas mirti. Mirties bausmę pakeitus, kalintas. Vienas iš Lietuvių aktyvistų sąjungos Klaipėdoje organizatorių.
Povilas Žičkus buvo labai veiklus prieš nacius vokiečių okupacijos 1941 -1944 m. Lietuvoje. Jis padedamas kitų patriotų suorganizavo slaptą antinacinę organizaciją Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungą (LLKS) ir buvo jos vadovybėje.
Dirbdamas Lietuvos kriminalinėje policijoje daug padėjo lietuvių antinaciniam pogrindžiui, kol 1944 m. gegužės mėn. buvo Gestapo susektas, kalintas Kaune, Vokietijoje. 1945 m. balandžio mėn. iš Bairoito (Bayreuth) kalėjimo išlaisvino amerikiečių kariuomenė. Nuo sunkaus darbo ir bado jo sveikata buvo labai pablogėjusi.
Buvo Ausgburgo lietuvių stovyklos komiteto ir LB komiteto pirmininkas, politinių kalinių sąjungos valdybos narys. JAV visuomeninį darbą dirbo Bostone. Daug rašė "XX Amžiuje", "Darbininke", "Dirvoje", "Drauge", "Laisvojoje
Lietuvoje", "Talkoje", "Žiburiuose" (pasirašydamas ir slapyvardžiais P.Trakas, A.Jaura ir kt.). Ilgametis "Laisvos Lietuvos" redakcinės kolegijos narys.
Pagal artimųjų laidotuvėms parengtą informacinę medžiagą.
Nuotrauka išsaugota sesers Genės Žičkutės-Grebliauskienės.
