Partizanai: Istorija ir dabartis

LAISVĖS KOVŲ ENCIKLOPEDIJOS PUSLAPIUS VERČIANT ...

Šio LKA skirsnio idėją pasiūlė Kęstutis Balčiūnas, pateikęs ir pluoštelį surinktos medžiagos.

B

BROLIAI BAGDONAVIČIAI

Kai nepriklausomoje Lietuvoje kaimai kėlėsi į vienkiemius, Aleksas Bagdonavičius su trimis sūnumis - Feliksu (g.1918 m.), Vytautu (g.1920 m.) ir Albinu (g.1928 m.), persikėlė iš Rusių Rago į Ustrinės vienkiemi prie Musės. Čia jie statėsi naujas trobas, sėjo ir rinko laukų derlių, o karštomis vasaros dienomis maudėsi ir žvejojo Musės duburiuose.

Vėliau Feliksas išėjo į Lietuvos kariuomenę, o Albinas mokėsi Čiobiškyje, keliavo Į Kernavės piliakalnius, kur tenykštis mokytojas Juozas Šiaučiūnas buvo ne tik geležinį vilką pastatęs, bet ir muziejų įkūręs.

1940 m. birželio 15 d. iš rytų atidardėję tankai atvežė raudonas vėliavas ir ardė, griovė viską ne tik Lietuvos kaimuose, bet ir žmonių širdyse. Visi Čiobiškio mokytojai ir Kernavės mokyklos vedėjas Juozas Šiaučiūnas su šeimomis buvo suimti ir išvežti į tolimus kraštus. Todėl, kai 1944 m. vasarą raudonoji armija vėl per Lietuvą žygiavo į vakarus, o paskui ją slinko ir komunistų partija su NKGB-NKVD, lietuviai vėl sukluso: kas bus? O dar nejaukiau pasijuto jauni vyrai, pašaukti į raudonąją armiją. Eisi - žūsi, neisi - kalėjime supūsi! Ir rinkosi vyrai trečią kelią: į mišką!

Čiobiškio parapijos Janionių kaime pas Juozą Kupčiūną apsistojo Jonas Misiūnas-Žaliasis Velnias. Nuėjo ten ir Feliksas-Barsukas. Jis skiriamas būrio vadu. O Vytautas-Topolis - Žaliojo Velnio štabo raštininku.

Į veiklą įtraukiamas ir jauniausias Albinas, Čiobiškio progimnazijos moksleivis. Jis veikė Vingio slapyvardžiu, priklausė Česlovo Tveragos-Vilko kuopos štabui. Rinko žinias apie stribų judėjimą, apie žuvusius partizanus, nešdavo į bunkerius maistą, eidavo į sargybą, sutikdavo iš toliau atvykstančius partizanų ryšininkus, o žinančius slaptažodį vesdavo į štabą.

Musninkų ir kitų valsčių stribai partizanų bijojo, todėl Čiobiškio apylinkėse partizanai veikė beveik atvirai. Žaliojo Velnio Didžiosios

Kovos štabas vis laikėsi Juozo Kupčiūno namuose. Bet 1944 m. pabaigoje į Musninkus atvyko NKVD įgula. Tada Žaliojo Velnio štabas persikėlė į Čiobiškio vaikų namus, o broliai Feliksas ir Vytautas Bagdonavičiai įsirengė slėptuvę Musės atšlaitėje.

1945 m. kareivių padedami, labai suaktyvėjo Musninkų stribai. 1945 m. kovo 27 d. partizanus ištiko skaudi nelaimė. Buvo užtikta Didžiosios Kovos štabo būstinė Čiobiškio vaikų namuose, žuvo štabo viršininkas Jonas Markulis-Vaiduoklis, Juozas Marcinauskas, Mykolas Tveraga, Survilavičius, o Adomas Lapinskas šoko į Nerį ir žuvo tarp ledo lyčių. Štabas išsikėlė į slėptuvę Janionių kaimo kalvose, o broliai Feliksas ir Vytautas Bagdonavičiai bei Česlovas Tveraga išsikasė slėptuvę prie pat Musės. Į ją reikėjo įeiti beveik iš pačios upės.

Čia broliai Feliksas ir Vytautas ir žuvo - nusižudė apsupti 1945 m. liepos 10 d. Juos palaidojo Čiobiškio parapijos kapinėse. Tėvus ištrėmė į Igarką, iš kur į Lietuvą jie grįžo 1955 m.

1951 m. gegužės 15 d., savo 23-ąjį gimtadienį, buvo suimtas Albinas Bagdonavičius. Vorkutoje dirbo anglies kasykloje, tapo invalidu. 1956 m. liepos 16 d. išleistas iš lagerio. 1959 m. grįžo į Lietuvą.

Tėvas Aleksas Bagdonavičius mirė 1962 m., o jo žmona - trijų partizanų motina - mirė 1967 m. Abu palaidoti Širvintų parapijos kapinėse.

Viktoras Alekna

BERŽINIŲ ŠEIMA

Su raudonaisiais okupantais Lietuvoje kovojo ištisos šeimos. Onos ir Petro Beržinių šeima Šilalės rajone, Vaičių kaime turėjo 9 ha žemės ir augino 10 vaikų: 6 sūnus ir 4 dukras. Tai buvo ramūs, darbštūs žmonės. Motina tikėjo Lietuvos išlaisvinimu ir patarė sūnums netarnauti rusų armijoje. Savo ūkyje ji priglaudė besislapstančius nuo raudonojo teroro.

Prieš okupantus kovoti išėjo penki broliai Beržiniai: Petras (g.1920 m.), Antanas (g.1924 m.), Juozas (g.1926 m.), Povilas (g.1927 m.), Kazimieras (g.1928 m.).

1948 m. rugpjūčio 28 d. Beržinių sodybą apsupo rusų kariuomenė. Slėptuvėje radę Kazimierą Beržinį kareiviai mušė ir spardė. Jaunuolis pabėgo ir puolė į šulinį. Ištraukę atgaivino. Suėmė ir brolį Juozą. Abu surišo ir išvežė į Šilalę. Sumuštą tėvą numetė patvoryje. Partizanų sesę Teodorą surišo ir paliko daržinėje. Iš Beržinių sodybos į Šilalę surištą nuvežė ir partizano poeto Mečislovo Dargužo-Aro seserį Palmyrą Dargužaitę-Geštautienę. Areštuotuosius iš ten nugabeno į garsiąją Tauragės kankyklą - Šūbartinę. Juozą Beržinį ir Palmyrą Dargužaitę Vilniuje nuteisė ir išvežė į Vorkutos lagerius. Kazimierą Beržinį po tardymų "užverbavo" ir paleido sekti partizanus. Jaunuolis apie tai pasisakė partizanams. Šie kurį laiką jį slapstė. Vėliau jis įstojo į partizanų būrį ir kovojo daugiau nei trejetą metų. Žuvo Kazimieras Beržinis-Algirdas 1952 m. liepos 28 d. Tauragės r., Pagrįžupio k., Sutkų miške.

Antanas Beržinis dirbo traktorininku, bet kai saugumas ėmė jį persekioti už brolius, išėjo pas partizanus. Antanas Beržinis-Dobilas žuvo 1948 m. per apmokymą sprogus granatai.

Povilas Beržinis apsigyveno Nevočių k., globojo mirusių tėvo giminių našlaičius vaikus. Jį suėmė ir tardė Šilalėje. Užmigus sargybiniui - stribui, jaunuolis iš Šilalės kalėjimo pabėgo ir tapo partizanu sl.Ąžuolas. Kovojo kartu su broliu Kazimieru. Povilas žuvo 1950 m. Deblių k. prie Jurgio Petkaus klėties. Susišaudyme dalyvavęs stribas nuplėšė nuo jo drabužius ir pats apsirengė.

Petras Beržinis vedęs gyveno atskirai. Jį areštavo, kankino Šilalėje ir Tauragės Šūbartinėje. Paleido. Petras išėjo pas partizanus. Lašiškės kaime slapstėsi ir jo žmona Genovaitė Beržinienė. Į sutartą vietą Genovaitė nešė vyrui maistą. Enkavedistai buvo suruošę gaudynes. Jie sugavo nėščią Genovaitę Beržinienę, virve už kaklo pririšo prie arklio ir vilko, kol užkankino. Petras Beržinis žuvo 1951 m. Graužų miške, prie Romės Lauko kaimo, Ūksienės sodyboje. (Pasakojama, kad Petrą ir Genovaitę Beržinius dar gyvus užkasė į žemę.)

Aktyvūs partizanų rėmėjai ir ryšininkai buvo ir kiti Beržinių šeimos nariai. Zofija Beržinytė-Baranauskienė (g.1923 m.) aprūpindavo kovotojus maistu, perspėdavo apie gresiantį pavojų. Kartą, pastebėjusi enkavedistus, ji pranešė partizanams ir būrys pasitraukė, palikęs daug ginklų. Zofija apsirengė elgeta, susidėjo į maišą ginklus ir nunešė juos į saugią vietą. Kartu su tėvais Zofija buvo ištremta į Sibirą, Tomsko sritį. Vėliau Zofija ir brolis Juozas Beržinis grįžo į Lietuvą.

Stasys Beržinis (g.1932 m.) -partizanų ryšininkas - eidavo sargybą, nešdavo partizanams maistą,

pristatydavo jiems uniformas. Motinos dėka išvengė tremties. Mirė 1990 m. Juzefa Beržinytė-Valienė (g.1918 m.), Teodora Beržinytė (g.1919 m.), Ona Beržinytė-Juškienė (g.1922 m.) slapstėsi ir išvengė tremties.

Partizanų pagalbininkė buvo ir Marytė Rudminaitė iš Obelyno k. Jos du pusbroliai - Kazimieras ir Stasys Rudminai - kovojo kartu su broliais Beržiniais Kęstučio apygardoje.

Tokia didvyriška buvo paprastų žemaičių - Beržinių šeima. Tokių šeimų mūsų tėvynėje buvo nesuskaičiuojamai daug.

Kęstutis Balčiūnas

STASĖ IRTMONAITĖ

1923-1947

Gimė Šilalės valsčiuje, Jucaičių kaime. Slapyvardis Aušrelė. Kovojo Kęstučio apygardos trečios kuopos pirmame būryje.

lrtmonai - garsi Šilalės apylinkės partizanų šeima. Du Stasės broliai - Aleksandras ir Mečislovas lrtmonai -jau buvo partizanai, kai į kovotojų eiles įstojo ir sesuo. Ji buvo paskirta mokytojauti į pradžios mokyklų, bet savo paskyrimą perleido klasės draugui, turėjusiam šaukimą į kariuomenę (mokytojų Į okupacinę armiją neėmė).

Mečislovas Irtmonas-Žiogas žuvo Alijošiškės miške prie Pagramančio.

1947 m. spalio 26 d. netoli Kaltinėnų Įvyko didelis partizanų mūšis su stambiomis rusų karinėmis pajėgomis. Partizanams vadovavo karininkas Simas Kromelis-Perkūnas. Šiame mūšyje ypač pasižymėjo Stasė Irtmonaitė. Kautynės buvo žiaurios. Keturiolika partizanų užėjo pas Šilalės valsčiaus Kiaukų kaimo gyventoją Jurguti išsimaudyti. Juos užpuolė rusų kariuomenė. Sužeidė Vladą Šniaukštą. Jis pasitraukė iš kautynių ir vėliau buvo rastas pelkėje negyvas. Stasei pavyko išsiveržti iš apsupimo. Tačiau, pastebėjusi, kad sužeistas jos brolis Aleksandras-Genys, Stasė grįžo atgal į mūšio lauką. Ji vilko brolį iš apsupties, viena ranka atsišaudydama. Brolis mirė ant sesers rankų. Partizanė nušovė du rusų karininkus, seržantą, šunį ir sužeidė rusų majorą. Pritrūkusi šovinių, paskutinį šūvį paleido sau į smilkinį. Šiose kautynėse dar žuvo Stasys Šaltis-Laibutis, Šilalės gimnazistas Rupšlaukis-Trimitas.

Stasės lavoną įniršę rusai trypė ir spardė. Žuvusių partizanų palaikus išniekino Kaltinėnuose, vėliau Skaudvilėje pakasė. Partizanų Irtmonų tėvai savo vaikus slapta išsikasė ir palaidojo Šilalėje, Irtmonų šeimos kape.

Stasės Irtmonaitės nuotrauka neišliko, bet išliko šviesus didvyrių atminimas.

Kęstutis Balčiūnas

K

BROLIAI KAZIULIONIAI

Kur sraunioji miškų sesė Varėnė savo vandenis dovanoja Dzūkijos šilų tėvui Merkiui, nuostabiame pušynų slėnyje, nuo Vytauto Didžiojo laikų įsikūręs Varėnos miestelis.

1941 m. birželio 22 d. Varėnos geležinkelio stotyje stovėjo paruoštas ešelonas žmonėms išvežti. Tik iš Varėnos miestelio į sąrašus buvo įtraukta 17 šeimų. Sutrukdė karas, tačiau vėliau savo sumanymus bolševikai įvykdė su kaupu. Nemažai vyrų pasitraukė į miškus, kovėsi už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Iš jų paminėtini: Bolius Poškus-Naras, Jonas Oškutis-Briedis, Stasys Valickas-Trenksmas, broliai Kaziulioniai: Juozas-Klevas ir Leonas-Karžygys.

Broliai Kaziulioniai augo 7 vaikų šeimoje. Juozas gimė 1919 m., Leonas - 1924 m. Vyresnysis brolis buvo šaulys, todėl 1941 m. ir vėliau, 1944 m., keletą kartų buvo bolševikų tardomas. Kuriantis partizanų grupėms, įsitraukė į ginkluotą kovą. Lietuvos kariuomenės viršilai Jonui Jakubauskui-Rugiui, vėliau tapusiam Dainavos apygardos Merkio rinktinės Valkininkų bataliono vadui, padėjo organizuoti partizanų būrius. Pirmą kovos krikštą gavo prie Miguičionių k. 1945 m. vasarą, per itin didelį partizanų mūšį su NKVD kariuomene. Čia buvo sužeistas - peršauta koja. Draugai iš kovos lauko išvežė. Vėliau buvo paskirtas vadovauti ryšininkams. Už. uolumą ir drąsą buvo apdovanotas. Žuvo 1949 m. vasario 17 d. Aukštakalnio apylinkėse su kovos draugu Valentu Sinkevičiumi-Vaidilučiu. Palaidojimo vieta nežinoma.

1947 m., šeimą išvežus į Sibirą, partizanauti išėjo ir brolis Leonas. Tai buvo bene sunkiausi partizanams laikai. Leonas žuvo 1949 m kovo 15 d. Gudžių k. pas ūkininką Bronių Krisiulevičių. Bunkeryje buvo šeši partizanai: grandies vadas Adolfas Gecevičius-Klonis, du broliai Daugirdai, Adomas-Gailius ir Jonas-Kovas, Placidas Jarusevičius-Dainius, Leonas Kaziulionis-Karžygys ir Petras Leikauskas-Ka-lavijas. Pastarojo sūnus Petras neišlaikęs tardymų kankinimų, atvedė gaują čekistų, kurie apsupę sodybą pareikalavo pasiduoti. Kovoti buvo neįmanoma, todėl, nenorėdami sužeisti pakliūti į priešo rankas, visi šeši partizanai bunkeryje nusišovė. Sodybos šeimininkas buvo nuteistas 25 metams. Žuvę partizanai buvo atvežti į Daugus, išniekinti keletą dienų gulėjo gatvėje, kur buvo NKVD nufotografuoti. Septynios nuotraukos išliko KGB archyve.

1990 m. žuvusių partizanų artimieji perlaidojo partizanus Daugų kapinėse. Iš viso buvo iškasta 25 partizanų ir ryšininkės Anelės Dusevičiūtės palaikai. 1992 m. pastatytas ąžuolinis kryžius. Visiems tose vietose žuvusiems ir palaidotiems partizanams Daugų kapinaitėse sukurtas memorialas.

Vytautas Kaziulionis

P

JADVYGA PUDŽEMYTĖ

1928-1953

Pagal patėvio pavardę - Rupšytė. Gimė Tauragės aps. Kvėdarnos vls. Alkupio k. Mokėsi Šventų pradžios mokykloje ir Laukuvos vidurinėje mokykloje. Dirbo patėvio ūkyje, vėliau laiškininke Žadeikių pašte. Aprūpindavo partizanus reikalingais daiktais, atlikdavo jų užduotis, išsiųsdavo laiškus, pranešdavo jiems apie enkavedistų pasirodymus. Šnipams susekus, išėjo pas partizanus. Slapyvardis Drebulė.

Kovojo Kęstučio apygardos trečios kuopos atskirame Rutenio būryje, kurio vadas buvo Jonas Kentra, kilęs iš Šilalės vls. Užlankio k. Kartu su ja viename būryje kovojo jos pusbrolis Rupšys.

Partizanė žuvo, kaip spėjama, išduota Šilalės rajono Padvarninkų kaime, prie Raudoniaus sodybos. Tada buvo nušautas ir kovotojas Bronius Jankauskas (g.1926 m.), kilęs iš Padvarninkų k. Dar gyvą Drebulę vežė Laukuvos link. Niekino ant grindinio Šilalėje.

Vietiniai žmonės iki šiai dienai prisimena ir gerbia mandagią, nuoširdžią, Tėvynės Laisvės reikalui pasiaukojusią partizanę.

Kęstutis Balčiūnas

IRENA PETKUTĖ

1932-1953

Mes kylame iš ten, kur žemė kruvina.
Neklauskite, kas mes. Mes- laisvė ir kova!
Praeisime visur kaip aulas, kaip daina,
Palaimins ir minės - motulė Lietuva.

Partizanė Neringa

Praėjo jie "kaip aidas, kaip daina", o jų kova atvedė Lietuvą į laisvę. Kas ji, žemaičių krašto Neringa?

Gimė Irena Petkutė Laukuvos valsčiuje, Gulbių kaime, apsišvietusių tėvų šeimoje. Jos senelis Pranas Petkus caro laikais dirbo valsčiaus raštinėje, o tėvas Adomas buvo 5 kaimų seniūnas. Motina Felicija Šulinskailė-Petkienė dirbo pardavėja. Šeimoje kartu su Irena augo du broliai - Vincas ir Albinas. Vaikus prižiūrėjo samdoma auklė, ūkio darbuose darbavosi pora samdinių. Lietuvą antrą kartą okupavus rusams, tėvą paėmė į filtruojamąjį lagerį, brolį Vincą - į okupantų kariuomenę (jis jau miręs, kitas brolis - Albinas tragiškai žuvo dirbdamas "plačiojoje tėvynėje").

Irena mokėsi Laukuvos vidurinėje, kurią baigė 1952 m. Aukšta, liekna, sportiško tipo mergaitė buvo santūri, susimąsčiusi,turėjo neeilinių humanitarinių gabumų. Jos literatūrinis talentas išryškėjo konkursuose ir pogrindžio spaudoje, kurioje bendradarbiavo nuo 1950 m. Jos kovingi eilėraščiai buvo spausdinami partizanų leidiniuose: "Laisvės kovų aidai", "Malda girioje" ir kt.

1952 m. rudenį Irena pradėjo dirbti Medingėnų septynmetėje

□ Irena Petkutė-Neringa

mokykloje. Naujųjų metų išvakarėse ji susitiko su Žemaičio būrio partizanais, pasakojo, kaip ją tardė saugumiečiai ir pasisakė, kad nemato kito kelio kaip kova už Tėvynės laisvę. Putvinskių kaime, Gečo sodybos bunkeryje, štabo būstinėje prasidėjo nelegalus Irenos gyvenimas. Mergina labai daug dirbo, redagavo ir leido pogrindinę spaudą. Jos posmais buvo užpildyti laikraščių "Malda girioje", "Laisvės balsas" puslapiai. Ji parengė "Laisvės kovų aidų" antrąją dalį ir satyrų rinkinį "Raudonasis rojus". Irenos bendražygiai buvo apygardos vadas Vladas Montvydas-Žemaitis ir jo adjutantas Bronius Alūzas-Bedalis, kuris merginai buvo ypač brangus.

Laisvės kovos sunkėjo. MGB šnipų tinklas vis labiau smaugė Žemaitijos partizanus. 1953 m. rugpjūčio 23 d. sąsmaukoje prie Lūksto ežero (Telšių r.) pasalūnės kulkos pakirto Žemaitį ir Bedalį. 1953 m. rugpjūčio 29 d., enkavedistams apsupus bunkerį, Neringa paleido pistoleto šūvį į save.

Partizanė Neringa žuvo nesulaukusi savo dvidešimt pirmojo gimtadienio. Kai enkavedistai atvedė tėvą ir paklausė, ar pažįsta daržinėje ant šiaudų išniekintą kūną su pistoletu rankoje, jis pasakė: "Ne tėvas būčiau, jei nepažinčiau savo vaiko. Atiduokite man ją palaidoti". Neatidavė. Irenos kapas nežinomas. Pasakojama, kad užkasta prie stribų būstinės Varniuose, o gal už miesto, laukuose. Tai žino buvę stribai, bet jie, sąžinės balso negirdėdami, tyli.

Tėvynė Lietuva, pamaitinta didvyrių krauju, amžinai gyva.

Medžiagą apie Ireną Petkutę-Neringą surinko Lietuvos gyventojai: A.Šulskytė, Rocevičienė, Kazimieras Petkus (tėvo brolis), A.Bruškytė, o parengė Teresė Rubšytė- Ūksienė.

Š

ŠALČIŲ ŠEIMA

Sename Jucaičių kaime, Šilalės valsčiuje nuo neatmenamų laikų gyveno Šalčių giminė. Petronėlė (g.1901 m.) ir Vincas (g.1888 m.) valdė nedidelį pelkėtos žemės ūkelį. Augino 4 sūnus: Joną (g.1921 m.), Antaną (g.1922 m.), Stanislovą (g.1923 m.) ir Bronių (g.1926 m.). Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, Antaną ir Bronių paėmė į rusų kariuomenę, o Stanislovas ir Jonas išėjo į mišką, kur partizanavo jų kaimynai Stasė, Aleksandras ir Mečius Irtmonai.

Po karo, kai iš kariuomenės grįžę broliai Antanas ir Bronius apsilankė kaimo vakarėlyje, Šalčių namus apsupo čekistai. Tėvus ištrėmė į Sibirą. Tėvas netrukus mirė Vorkutoje, motina grįžo į Lietuvą tik 1956 m. ir mirė svetimame kaime. Abu sūnūs, radę išdraskytus namus, išėjo keršyti okupantams - tėvų kankintojams. Partizanavo ir kiti du broliai.

Jonas Šaltys-Smilga sužeistas pateko į nelaisvę Padievyčio kaime. Pririšę prie vežimo, jį nutempė į Šilalę. Nuvežė į Tauragės Šūbartinę, žiauriai kankino: plėšė nagus, badė panages, sulaužė šonkaulius. Kalėjo Karagandoje, ten ir mirė 1988 m, nes grįžti į Lietuvą neleido.

Bronius Šaltys-Sakalas žuvo 1947 m. mūšyje su saugumiečiais. Kartu žuvo partizanas Atutis.

Stanislovas Šaltys-Labutis žuvo besiverždamas iš apsupties Kiaukų kaime 1947 m. spalio 26 d. Tada žuvo Stasė Irtmonaitė ir Aleksandras Irtmonas.

Antanas Šaltys-Šiaučiūnas, būrio vadas, už kurio galvą buvo paskirta stambi pinigų suma, 1952 m. vasario 2 d. žuvo apsuptame bunkeryje Jokūbaičių kaime. Kartu su juo susisprogdino Antanas Armonas-Gediminas. Bunkerį išdavė Mičiurino kolūkio valdžia.

Visi keturi broliai Šalčiai žuvo nelygioje, bet garbingoje kovoje už Lietuvos laisvę. Už tą patį šventą reikalą sveikatą ir gyvybes atidavė tėvai.

Kęstutis Balčiūnas

V

ZOFIJA DANUTĖ VENSKUTĖ-BALČIŪNIENĖ

1926-1990

Gimė Tauragės apskrityje, Skaudvilės valsčiuje. Vaikystę ir jaunystę praleido mažažemio patėvio (2 ha) ūkyje Puželiuose. Tarnavo

□ Zofija Danutė Venskutė-Balčiūniene

pas ūkininkus Tauragės apylinkėse. Mokėsi Skaudvilės vidurinėje mokykloje, kurioje mokiniai buvo tautiškai-patriotiškai auklėjami. Raudonosios okupacijos pradžioje įsitraukė į rezistencinę veiklą. Talkininkavo Kęstučio apygardos Šalnos rinktinei, aprūpindavo vaistais ir tvarstomąja medžiaga, gabeno partizanų žinias iš vieno būrio į kitą. Turėjo Žibutės slapyvardį. Vykdant užduotis, jai tekdavo kartu su partizanais slapstytis jų bunkeriuose ir dalyvauti žygiuose, susirėmimuose. Jos namuose visada rasdavo prieglobstį partizanai. Vykdydamas žvalgybos užduotį, į jos tėvų namus pavalgyti užsuko partizanas Kęstutis. Motina pastebėjo mėnulio šviesoje beslenkančius rusus. Partizanas apšaudomas pabėgo. įsiveržę į trobą enkavedistai areštavo Bronislavą Liekienę, jos dukteris Zofiją, Gražiną ir Birutę. Išsivarė į Skaudvilę. Tardė Tauragės saugume. Neturėdami įrodymų paleido.

Zofija toliau dirbo partizanams. Žvalgė apylinkes, kai partizanų būriai susitikdavo ir apsistodavo prie jų sodybos esančiame miškelyje, o troboje posėdžiaudavo žymūs Žemaitijos partizanų vadai.

Zofija pasiekė Sibirą ir parvežė į Lietuvą Zenono Pauliko-Klajūno brolio vaikus. Iš Skaudvilės, Tauragės, Batakių, Upynos ir kt. pašto skyrių siuntė siuntinius ištremtoms partizanų šeimoms.

1950 m. partizanus ėmė išdavinėti būrio vadas Fricas Gaub-tys-Vytautas. Į Zofijos Venskutės namus atėjo moteris (dabar gyvena Skaudvilėje), parodė Klajūno fotografiją (o jis jau buvo areštuotas) ir kvietė į susitikimą. Mergina išsigynė nepažįstanti.

1950 m. birželio 12 d. Zofiją areštavo. Žiauriai tardė Tauragės Šūbartinėje, Vilniaus saugume, kankino karceryje. Okupaciniame teisme ji atvirai pareiškė: sąmoningai kovojo už Lietuvos nepriklausomybę, pasigailėjimo neprašo. Partizanai Zenonas Paulikas, Pranas Trijonis ir Steponas Žičkus buvo nuteisti sušaudyti. Nuosprendis įvykdytas. Zofija nuteista 25 metams lagerio, 5 tremties ir 5 be teisių. Sovietinio pragaro kančias mergina patyrė Taišeto, Kemerovo ir kituose lageriuose.

1957 m. Z.Venskutė buvo išleista iš lagerio ir gyveno tremtyje Krasnojarsko krašte, Mansko rajone. Čia ji ištekėjo už tokio pat likimo tautiečio Kęstučio Balčiūno, buvusio Kidulių progimnazijos mokytojo.

Zofija Venskutė-Balčiūnienė mirė 1990 m. vasario 9 d. Palaidota Vilniuje, Karveliškių kapinėse.

Ištikimos Tėvynės dukters gyvenimo kelias įkūnija kilniausius lietuvių tautos bruožus ir yra gražus pavyzdys mūsų jaunimui.

Kęstutis Balčiūnas

Ž

VACLOVAS ŽILYS 1929-1949

Vaclovas Žilys gimė Šilalės rajono, Laukuvos apylinkės, Semoškalių dvaro kumetyne. Turėjo vyresnį brolį Antaną ir seserį Stasę.

□ Vaclovas Žilys

Tėvai tarnavo pas žydus krautuvininkus, paskui ūkininkavo "iš pusės". Savo žemės taip ir neįsigijo. Žilių vaikai lankė Laukuvos mokyklą, o 1943 m., atsidarius gimnazijai, Vaclovas tęsė joje mokslą. Buvo judrus, greitas, sportininkas, dainininkas, šmaikštus, gabus matematikai. Gimnazijos pažiba.

Užgriuvo antroji rusų okupacija. Vyresniuosius brolius ėmė gaudyti Į sovietų kariuomenę, tėvus varyti į kolūkius.. 1945 m. Laukuvos gimnaziją baigė pirmoji laida. Netrukus keturios iš šešių abiturienčių lapo tremtinėmis. Ir jau kasmet, tiesiai iš pamokų, enkavedistai išveda mokinius ir mokytojus...

1949 m., po abitūros egzaminų, Vaclovą Žilį pašaukė atlikti karinės prievolės į Lvovo artilerijos mokyklą. Nusižiūrėjo patį šauniausią iš Laukuvos. Atiduokit, Lietuvos motinos, geriausius, gabiausius, doriausius! Tegul jie, varinėjami iš Murmansko į Vladivostoką, pamiršta savo Tėvynę. O Gedimino kalno papėdėje tegul slampinėja svetimas mūsų kraštui uzbekas ar rusas. Tautų maišalynė, kosmopolitizmas. Visiška dvasinė ir fizinė vergovė.

Vaclovas Žilys išėjo kovoti už Lietuvos laisvę į Šilalės apylinkių miškus. Susisiekė su savo broliu Antanu, Algiu ir Tadu Letukais, Jonu Rupšlaukiu ir kitais kovotojais.

Per ilgus okupacijos dešimtmečius bolševikiniai ideologai kalė į galvas jaunimui ir pasauliui apie Lietuvoje vykusią klasių kovą, įrodinėjo, kad tik buožvaikiai kovojo už savo dvarus. Ir nė žodžio, kad tai buvo dorų Lietuvos tėvų išauginti, šviesių savo mokytojų išmokslinti jaunuoliai, subrendę asmenybės.

Laukuvos gimnazistės susitikdavo partizanus - drausmingus, uniformuotus vyrus - gaudavo iš jų literatūros, atsišaukimų, parūpindavo jiems vaistų, tvarsliavos.

□ Konstancija Stankutė-Žilienė ir Antanas Žilys

Vaclovas Žilys buvo apsuptas stribų ir enkavedistų 1949 m. rugpjūčio 23 d. Lentinės kaime Katauskių ūkyje, už 2 km nuo Šilalės. Stribų uždegta daržinė degė visą naktį. Kalbama, kad apsupti partizanai sudegė. Yra ir kitų versijų.

1952 m. spalio mėnesį ištrėmė Vaclovo Žilio tėvus ir brolio Antano žmoną Konstanciją. Pastarajai pasisekė pabėgti, o tėvai grįžo tik 1957 m. Palaidoti Laukuvos kapinėse.

1952 m. rudenį žuvo ir Konstancijos vyras Antanas Žilys-Zubrys. Konstancija partizanavo Laukuvos apylinkėse. Partizanams pereinant per Galdėnų pelkes, Konstancija Žilienė žuvo. Nuo 7 metų slapstėsi ir užaugo Konstancijos ir Antano Žilių dukra Janytė. Mergaitė baigė Laukuvos vidurinę mokyklą - tyli ir liūdna, tarsi pasakų našlaitė. Gyveno Klaipėdoje. Kada ir kam ji atsilieps, papasakos apie

□ Vaclovas ir Antanas Žiliai

savo nelengvą vaikystę ir savo Tėvelių kovų dienas už mūsų brangios Tėvynės laisvę?

Aldona Šulskytė