Siekdami palaikyti išeivijoje gyvą valstybinę mintį, kad tremties lietuvio valstybinė sąmonė neblanktų, o ypatingai norėdami būti paskata jaunajai kartai susimąstyti ties busimosios Lietuvos klausimais ir pergalvoti jų sprendimą, spausdiname LFB Visuomeninių Studijų Biuro ateities demokratinės Lietuvos sąrangos svarstymus.
Tai yra tęsinys tų svarstymų, kurie yra spausdinti "Į Laisvę” 1943-1944 m. Jų pagrinde yra tezė, kad ateities Lietuvos sąrangoje demokratija būtų visur esąs ir viską tvarkąs šeimininkas, o ne tik iškilmių svečias.
Nr. 2 (39) buvo svarstoma, kaip demokratijos principas įgyvendinti kultūros srityje, kad tinkamai būtų pagerbti visų piliečių pasaulėžiūriniai įsitikinimai.
Nr. 3 (40) pradėta svarstyti, kaip demokratijos principas įgyvendinti ūkio srityje, kad kuo tiksliau būtų suorganizuota ūkinių gėrybių gamyba ir kuo teisingiau jos būtų paskirstytos tarp valstybės piliečių. Pastarasis klausimas baigiamas svarstyti šiame Nr. 4 (41).
Į pilnutinę demokratiją (3)
ŪKIO TARPININKAI
(a) Prekyba. Krašto ūkinės gėrybės vietinį ar užsieninį vartotoją pasiekia per prekybos organizaciją. Prekybinės įmonės, be grynai ūkinės reikšmės, turi ir socialinės, nes tarnauja žmogaus reikalams aprūpinti.
Vidaus prekybos tinklo uždavinys yra kuo pigiau vykdyti prekių pristatymą vartotojui. Tam pirmiausia reikalinga iš prekybos organizacijos išjungti nebūtini tarpininkai. Juo tobulesnė bus prekybos organizacija, juo bus trumpesnis ir tiesesnis, taigi ir pigesnis gaminio kelias nuo gamintojo į vartotoją.
Praeityje lietuvis permaža yra domėjęsis prekybos ūkiu. Ateities Lietuva šioje ūkio srityje daug ką turės pradėti nuo pamatų. Vienas iš didelių prekybos organizacijos uždavinių bus išugdyti lietuvio prekybininko tradicijas, profesinę etiką, prekybinį sąžiningumą, tiesumą, paslaugumą.
Skaityti daugiau: Studijų Biuras: Žmogus ir ūkis
NORĖTUME LINKĖTI, kad Velykų varpai su džiaugsmu, taika, broliška meile jums atneštų ir šį įspėjimą: “šiandieninis pavojus yra teisiųjų pavargimas”. . . Taip perdavė spauda popiežiaus mintį, tartą pernai per Velykas.
Retai kas taip tiksliai ir aiškiai yra nurodęs didžiųjų negerovių šaltinį ir taip trumpai— taikliai jį susakęs: teisiųjų pavargimas.
Kuris neginčijamai pasakys, kas gyvenime yra tie teisieji? Bet tegul turi teisę tuo vardu suprasti kiekvienas save, kas yra įsitikinęs savo minčių teisingumu ir joms vykdyti pasirinktų veiksmų bei pastangų gerumu.
Bet tie pavargsta. Vieni pavargsta veikti ir kovoti; kiti pavargsta norėti ir siekti; treti pavargsta galvoti.
PAVARGĘ VEIKTInebegali savo minties, noro, pasiryžimo paversti darbu. Nebėra tam energijos. Jos dar pakanka kalboms, pasitarimams, planams. Bet mintims ir planams vykdyti energijos pritrūksta. Pavargę planų autoriai lengvai save įtikina, kad jie jau viską yra padarę, sukurdami planą, surašydami programą, priimdami ir paskelbdami rezoliucijas. Pavargę kovotojai su piktu, moja ranka — tegul sau. Jie panašūs į pakirptais sparnais paukščius, kurie, nors ir plasnoja, bet vis vietoj, nejudėdami pirmyn.
Planai apgaulingai suvilioja ir visuomenę. Nevienas iš jos kartoja: norim veikti, tik duokit planus, programas... Kada tokie planai paruošti ir į rankas įduoti, dažnas jų ir nepastebi. Tada vėl pasako: reikia persiorganizuoti. Vėl rengiami persiorganizavimo planai, ir daugelis posėdžių ir konferencijų juos svarsto — persvarsto ir tariasi tada rimtus darbus nudirbę. Taip išeina didžioji energijos dalis tiems, kurie pavargo veikti arba pasiklydo veikimo supratimuose. Susidaro plasnojančių, bet neskrendančių paukščių būriai.
Skaityti daugiau: Juozas Brazaitis: Pavargimo grėsmė