DEMOKRATINIO IR VADISTINIO PRINCIPŲ TARPUSAVINĖ KOVA LAISVINIMO ORGANIZACIJOJE
Ketvirtas veiksmas
Pasitarimas Romoje
Užsienių Reikalų Tarnybos valdytojo pasiūlymą “išsikalbėti dėl praktiškų Lietuvos laisvinimo akcijoje bendradarbiavimo būdų” Lozoraitis palankiai sutiko, tačiau tuo pat metu (1949. X. 12) vietoj iš Stockholmo išvykusio min. Gylio Lietuvai atstovauti Švedijoje “paskyrė” Žilinską, nors 1946. 9. 30 savo rašte “Visiems tiems Ponams Lietuvos Ministeriams” be kita ko buvo pranešęs, kad “svarstant mano rašto Vliko Pirmininkui iš .VII. 25. dėl Įg. Ministerių Kolegijos ir Dipl. šefo projektą, Vliko atstovai atkreipė mano dėmesį į tai, kad kalbant p. “a” apie paskyrimus ir tt. reikia pažymėti, kad misijų šefai to punkto neapimami, nes jų paskyrimas yra Valstybės Galvos prerogatyva. Su tuo aš sutikau” (M. p. Rd.) Taigi su kuo buvo sutikta Berno konferencijoje ir dabar sutikta “išsikalbėti dėl praktiškų... bendradarbiavimo būdų” (tad ir dėl praktiško misijų šefų skyrimo būdų), tatai laužoma, tyčia stengiantis išsikalbėjimo partnerį pastatyti prieš sudarytą padėtį. Tačiau nei toks Lozoraičio nesiskaitymas su savo įsipareigojimais Berno susitarimu, nei jo vilkinimas susitikti su Vliko atstovais Vliko nesulaikė nuo tolimesnių bandymų j ieškoti su Lozoraičiu susipratimo.
Ryšium su šventaisiais Metais Vlikas nutarė pasiųsti savo delegaciją į Romą “pareikšti šventajam Tėvui ir šventajam Sostui kankinamos ir kovojančios lietuvių tautos padėką už iki šiol rodytą ir teberodomą jai prielankumą ... Bandyti, o jei pasirodytų galima, tai ir atgaivinti Lietuvos santykius su Italijos Respublikos vyriausybe, aiškintis santykius su St. Lozoraičiu” (Vliko instrukcijos delegacijai).
Santykiams Vliko su Lozoraičiu delegacijai buvo nustatyti tokie pagrindai:
— Santykiai tarp Vliko ir Lozoraičio tvarkomi I-sios konferencijos sutarimų pagrindu; jie paryškinami šiais papildymais:
(a) Lozoraitis yra Lietuvos Pasiuntinys ir užsienyje likusios diplomatijos šefas, ligi egzilinės vyriausybės pripažinimo.
(b) Diplomatijos šefo funkcijos yra Lozoraičio ir pasiuntinių susitarimo dalykas, o iš kitos pusės, taip pat Lozoraičio ir Vliko susitarimų.
(c) Atsižvelgiant į tai, kad faktiškai Lozoraitis negali dalyvauti VT darbe, tarp Užsienių Reikalų Tarnybos ir Lozoraičio palaikomas faktinis glaudus kontaktas užsienių politikos klausimais bei jų konkretaus vykdymo reikalu.
(d) Esant reikalui skirti diplomatinių misijų šefus, dėl kandidato susitaria Vlikas su Lozoraičiu, o dėl formalaus jo pristatymo atitinkamai vyriausybei sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju.
Nors vykstant delegacijai į Romą, nedaug tebuvo vilties Vliko — Lozoraičio nusistatymus suderinti, tačiau patirtis pralenkė ir pesimistų spėjimus. Jau pasitarimų pradžioje Lozoraitis pareiškė, kad Berno konferencijos sutarimus jis laiko negyvenimiškus ir jo nesaistančius. Vliko delegacija tada pasiūlė palikti nuošaly principinio pobūdžio klausimus ir apsiriboti grynai praktinio bendradarbiavimo klausimais. Tokiai praktinei Vliko ir Lozoraičio veiklos koordinacijai pasiekti Vliko delegacija įteikė tokį savo projektą:
— Turėdami galvoje būtiną reikalą sudaryti sąlygas lietuviškųjų veiksnių, dirbančių Lietuvos valstybės laisvinimo darbą, politinei, diplomatinei ir informacinei veiklai suderinti ir pašalinti priežastis nesklandumų ar nesusipratimų, kurie praeityje drumstė jų tarpusavio santykius, žemiau pasirašiusieji sutarė:
1. Keistis bent kartą per mėnesį žiniomis apie nuveiktus ar suplanuotus darbus minėtose srityse.
2. Pranešinėti vieni kitiems iš anksto rengiamų demaršų ar žygių sumanymus bei tekstus įteiktinų vyriausybėms ar tarptautinėms organizacijoms notų, memorandumų ir pan. projektus, prašant dėl jų pasisakyti.
3. Periodiškai susitikinėti ir žodžiu aptarti Lietuvos laisvinimo akciją liečiančius klausimus, ypač svarbesnių tarptautinių konferencijų išvakarėse ar eventualių tarptautinių įvykių atvejais.
4. Neatidėliojant pradėti keistis sumanymais bei atliktais darbais ryšium su pasiruošimu eventualiai taikos ar kitokiai konferencijai, kurioje būtų sprendžiami Vokietijos ir jos sienų klausimai.
5. Kur reikia pabrėžti organizacinį lietuvių vieningumą ir vadovaujančių veiksnių santykių sklandumą.
Lozoraitis, susipažinęs su pasiūlymu, pareiškė, kad jis jam priimtinas, ir paprašė laiko nuodugniai susipažinti. Tačiau kitą dieną pareiškė Vliko delegacijai, kad paaiškėjusios naujos aplinkybes jį verčia projekto svarstymą atidėti. Esą Vliko delegacija savo duotame Romos radijui komunikate prisistačiusi kaip egzilinės vyriausybės delegacija. Vliko delegacijai tai griežtai paneigus, kitą dieną Lozoraitis pareiškė, kad jam pranešta, jog Vliko pirmininkas pareiškęs spaudos agentūrai, kad tai esanti egzilinės vyriausybės delegacija. Vliko pirmininkui (jis buvo ir delegacijos pirmininkas) ir šią Lozoraičio versiją paneigus, L. priėmęs tatai dėmesiui, bet delegacijos pasiūlymo dėl praktiško bendradarbiavimo vistiek nesutiko svarstyti, kol nesą išaiškinti tariamo komunikato ar pasikalbėjimo užkulisiai. Kad tai tebuvo dirbtinis pretekstas—aiškinti netenka. Apie šiuos pasitarimus Vliko pirmininkas ELTOS biuleteny (1950.11.20. Nr. 12 (86) štai ką pareiškė:
— Delegacija į Romą atvyko birželio 2 d. Apsistojo lietuvių Šv. Kazimiero kolegijoj, kur pastogę ir išlaikymą pasiūlė kolegijos rektorius ... Birželio 3 d. buvo susitarta su p. Lozoraičiu, ir jis delegaciją pakvietė pietų. Po pietų jam pasiūliau pasitarti. Jis sutiko. Delegacijos vardu buvo pasiūlyta tokia darbų eilė: a) pasiruošimas audiencijai pas šv. Tėvą, b) pasiruošimas audiencijai pas de Gasperį ir c) išsiaiškinimas santykių su Lozoraičiu. Ji buvo visų priimta. Pasitarimai truko kelis vakarus. Be delegacijos ir Lozoraičio nieks kitas pasitarimuos nedalyvavo. Pasikalbėjimai vyko gana sklandžiai, tačiau ne be skirtingų nuomonių tarp delegacijos ir Lozoraičio. Bet ir vienos ir antros pusės norėta ilgų diskusijų vengt, neliest to, kas skiria, surast tai, kas jungia, kad be įtarimų ir nepasitikėjimų galimas būt praktiškas bendradarbiavimas. Tuo tikslu principiniai skirtingumai buvo apleisti. Buvo apsiribota praktiško bendradarbiavimo projektu, kurį pateikė Užsienių Reikalų Tarnybos Valdytojas... Lozoraitis su pateiktu projektu sutiko, bet paprašė jį palikti geriau įsiskaityti ir apgalvot. Sekančiame pasitarime Lozoraitis pareiškė, kad pasiūlyto projekto mintys jam priimtinos, bet yra įvykęs dalykas, kuris neleidžiąs jam susitarimo pasirašyti. O tas dalykas — delegacijos kažkam prisistatymas egzilinės vyriausybės nariais. Delegacija tai kategoringai paneigė ir paprašė nurodyti, kas ir kam tai pareiškė ... Kliūtis neišaiškinta ir nė delegacijai, nė Vlikui nepranešta. Tuo būdu pasitarimai ir baigėsi: susitarta, bet nepasirašyta.
Diplomatijos šefo teisiniai pagrindai
Kaip žinia, Lozoraitis savo pretenzijas į diplomatijos šefo titulą su neaprėžtomis funkcijomis remia buv. Užsienių Reikalų Ministerio Urbšio 1940 m. birželio 2 d. telegrama Nr. 288. Šioje telegramoje Urbšys, pranešdamas Lietuvos pasiuntiniams apie Sovietų Sąjungos kaltinimus Lietuvai ir apie savo numatomą kelionę į Maskvą, tarp kitų dalykų pastebi:
— Jei mus čia ištiktų katastrofa, laikyt Stasį Lozoraitį likusios užsienyje Lietuvos diplomatijos šefu, Jurgį šaulį ir Petrą Klimą jo pavaduotojais.
Dėl šio dokumento Vliko pirmininko 1950. 11. 15. raštu paprašyta nuomonės Vliko Teisių Komisija (V. Gailius, P. Karvelis, V. Vaitiekūnas) 1950.12.16. šiaip pasisakė:
— VLIK Teisių Komisija, apsvarsčiusi jai VLIK Pirmininko pateiktus klausimus, kokios juridinės reikšmės yra buv. užsienių reikalų ministerio Urbšio telegrama, kuria Lozoraitis remia savo pretenzijas į Lietuvos Diplomatijos Šefus, ir apskritai kuria tvarka pagal Lietuvos įstatymus gali būti įsteigta tokia nauja institucija, kaip diplomatijos šefas, rado:
Lietuvos Konstitucija (1938 m.) nustato, kad “Respublikos Prezidentas reprezentuoja Lietuvos Valstybę, priima svetimųjų valstybių atstovus, skiria Lietuvos Valstybės atstovus” (61 str.). Pagal tos pat konstitucijos 97 str. nuostatus Respublikos Prezidentas skiria ir atleidžia Ministerį Pirmininką, jo pristatymu Ministerio Pirmininko Pavaduotoją ir kitus ministerius. Lietuvos įstatymai titulo diplomatų šefas ar diplomatijos šefas nevartoja. Pagal savo funkcijas Lietuvos diplomatų šefas yra Lietuvos užsienių reikalų ministeris. Todėl teisiniu atžvilgiu Lozoraičio 1946 m. liepos 25 d. rašte VLIK Pirmininkui minimoji Urbšio 1940 m. birželio 2 d. telegrama Nr. 288, visai nepareinamai nuo jos žodinio turinio, kiek ji būtų norima laikyti teisiniu pagrindu Lietuvos Konstitucijai ir įstatymams nežinomai diplomatijos šefo institucijai įsteigti bei įteisinti, yra niekinė, jokios teisinės reikšmės neturinti. Tokios institucijos kaip diplomatijos šefas įsteigimas yra Seimo arba Respublikos Prezidento galios sritis.
Pagal savo prigimtį minėtoji Urbšio telegrama yra ne kas kita, kaip ministerio tam tikra sugestija užsieniuose veikiantiems Lietuvos atstovams tam tikram ateities atvejui, būtent tam nelaimingam atvejui, jeigu Lietuvos atstovai turėtų veikti motu proprio. Tos sugestijos realizavimas yra pačių pasiuntinių kompetencija anoms nelaimingoms aplinkybėms susidarius. Apie tos sugestijos realizavimą skaitome Lietuvos Politinių Informacijų Biuro leidinyje (buv. Lietuvos atstovo Berlyne K. Škirpos leidinys) “Iš bolševikinės vergijos į naują Lietuvą”: “Lietuvos Pasiuntiniai, protestavę prieš Lietuvos pavergimą, iš savo pusės, sudarė Europoje Tautinį Lietuvos Komitetą. Jo uždavinys yra derinti visų Lietuvos diplomatinių postų ir viso pasaulio lietuviškų organizacijų pastangas Lietuvai atstatyti, globoti užsienyje likusius Lietuvos piliečius ir, kol politinės aplinkybės neleis sudaryti Lietuvos Vyriausybės, bendrai ginti lietuvių tautos interesus. Tautinio Lietuvos Komiteto Pirmininku yra žymus Lietuvos vyras, kelis kartus buvęs Ministrų Kabineto nariu ir pasižymėjęs politiniame darbe savo iniciatyva, ryžtumu ir energingumu. Komiteto nariai yra keturi Lietuvos pasiuntiniai ir keletas Amerikos lietuvių” (31 puslp.).
Tuo būdu 1940 m. vasarą, įsteigus Tautinį Lietuvos Komitetą su E. Galvanausku priešakyje, dalyvaujant 4 Lietuvos pasiuntiniams, kuris be kita ko turėjo uždavinį ir “derinti visų Lietuvos diplomatinių postų... pastangas”, buvo sudaryta politinė tautos vadovybė. Taigi nuo 1940 m. vasaros Urbšio telegramos ir moralinė reikšmė Lietuvos pasiuntiniams neteko pagrindo.
Tautinį Lietuvos Komitetą pakeitė 1941 m. visuotinio tautos sukilimo pastatyta Lietuvos Vyriausybė. Hitlerio įsakymu Lietuvos Vyriausybės reiškimąsi likvidavus, politinės tautos vadovybės funkcijas toliau vykdo Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas.
Remdamos išdėstytomis aplinkybėmis, VLIK Teisių Komisija VLIK Pirmininko jai pateiktus 1950. 11. 15. klausimus nutarė atsakyti taip:
1. 1940 m. birželio 2 d. Urbšio telegrama Nr. 288 neįsteigė ir negalėjo įsteigti Lietuvos Diplomatijos šefo institucijos. Tos telegramos reikšmė tebuvo moralinės prasmės tam atvejui, kai Lietuvos pasiuntiniai, vykdydami savo funkcijas, būtų priversti veikti motu proprio.
2. Lietuvos Diplomatijos šefo institucija galima buvo įsteigti į-statymo keliu.
Ir tikrai, telegramos pobūdį rodo ir pats jos tekstas: “laikykit Stasį Lozoraitį likusios užsienyje Lietuvos diplomatijos šefu ...”. Ministeris Urbšys žinojo savo kompetenciją ir jos laikėsi. Žinojo, kad nėra kompetentingas skirti Lozoraičio šefu ir to nedarė, pasitenkindamas sugestija Lietuvos pasiuntiniams, kad jie katastrofos atveju laikytų Lozoraitį “likusios užsienyje Lietuvos diplomatijos šefu.” Pagal Urbšio telegramą likusios užsienyje Lietuvos diplomatijos šefas yra tik jos pačios tarpusavinio susipratimo primus inter pares.
Penktas veiksmas
Vlikas manevruoja į akligatvį
1950 m. rugsėjo mėnesį Londone vyko D. Britanijos Lietuvių Sąjungos suvažiavimas, kuriame kaip Lietuvybės Išlaikymo Tarybos valdytojas dalyvavo ir Vliko pirmininkas. Ta proga jis buvo sutikęs ir Lietuvos pasiuntinį Londone ir kitus tenykščius lietuvių veikėjus. Prof. Žymantas siūlė tada Vliko pirmininkui sukviesti “Trijų didžiųjų konferenciją”: Krupavičiaus - Lozoraičio - Žymanto. Savo ruožtu Krupavičius, nors ir neturėdamas tam jokių Vliko pavedimų, paprašė Lietuvos pasiuntinį Londone tarpininkauti Vliko—Lozoraičio santykiams išlyginti, šios Krupavičiaus iniciatyvos vaisius buvo 1951 m. birželio 22—24 dd. Vliko narių (Karvelio ir Norkaičio) pasitarimai su Lozoraičiu ir V. Žilinsku. Apie šiuos pasitarimus Norkaičio-Karvelio pro memorijoje skaitome:
— 1. Į Nicą atvykome 1951. 6. 21 dieną 17.30 val. Lyg nujausdami, tiesiai iš stoties nuvykę pas p. Lanskoronskį, patyrėme, (a) kad jis yra matęs p. Loz. Nicoje, (b) kad iš Stockholmo yra atvykęs p. Žilinskas.
2. Ponas Norkaitis, susiskambinęs telefonu su p. Loz., susitarė, kad mes pasimatysime 1951. 6. 22. 10val. Westminster viešbutyje, kame p. Lozoraitis su ponia yra apsistojęs. Atvykę sutartu laiku, radome p. L. kartu su p. Žil. mus belaukiančius. Kadangi mums atrodė, kad p. Žil. įjungimas į mūsų misijos uždavinius nėra pageidautinas, tai pasikalbėjimas vyko bendromis temomis. P. Norkaitis gale pareiškė noro, kad mes norėtum turėti progos pasikalbėti su p. Lozoraičiu vienu kitu reikalu; p. Loz. paskyrė pasimatymą 17 val. jo viešbutyje.
4. 1951. 6. 22. 17 val. p. Loz. priėmė mus vienas. Pasikalbėjimą pradėjome, išeidami iš p. Balučio laiško iš 1951. 6. 7., kame, kaip žinoma, p. B. siūlė šį susitikimą. Prieš pradedant patį reikalą svarstyti, p. Loz. davė mums porą klausimų, būtent: ar tiesa, kad Vliko pirmininkas yra daręs State Departamente žygių, kad Loz. būtų atimtas atlyginimas ir ar tiesa, kad Vlikas yra padaręs diplomatijos šefo reikalu nutarimą, paneigiantį tokios institucijos buvimą. Į tai p. Norkaitis pabrėžė, kad jam apie tokius Vliko žygius nėra žinoma. Dėl diplomatijos šefo buvo paaiškinta, kad Vliko Teisių Komisija buvo Vliko Pirmininko paprašyta pareikšti savo nuomonę. Vlikas yra tą nuomonę išklausęs ir priėmęs dėmesiui, nepadarydamas jokio nutarimo. Kartu buvo paaiškinta, kad Vliko yra nusistatyta jokių nutarimų nedaryti, kol santykių išlyginimas nėra išryškėjęs ir bendrai vengti viso, kas susipratimą galėtų sunkinti. P. Lozoraičiui pareiškus, kad būtų reikalinga, kad Sdz. atšauktų savo žygius State D-te diplomatijos šefo reikalu, Dr. Karvelio buvo paaiškinta, kad teisių komisijos nuomonė yra ekspertų pasisakymas. Kartu buvo patvirtinta, kad Vlikas yra pasiryžęs jokiu atveju padėties nesunkinti ir daryti visa, kad susitarimas būtų galimas.
5. Priėjus prie pačio reikalo, p. Loz. pareiškė, kad jis apgailestauja, jog apie mūsų atvykimą jis nebuvęs painformuotas ir dėl to nėra pasirengęs bendrai mūsų santykių reikalu kalbėtis. Jam būtų reikalinga susisiekti su savo kolegomis, o tam reikalingas laikas ir pasirengimas. Jisai negalįs improvizuoti. Labai apgailestaująs, kad p. Balutis jo nėra painformavęs.
6. Iš mūsų pusės buvo nurodyta, kad jo atsakymas mums yra didžiausia staigmena. Visas reikalas tęsėsi metų metais ir negalima dėtis jo nežinant arba jam spręsti esant nepasiruošus. Iš p. Balučio laiško turėjome tvirto įsitikinimo, kad p. Lozoraitis yra apie visa ką iš Londono painformuotas. Kitaip mes nebūtume leidęsi į tokią ilgą ir brangią kelionę. Ponui L. buvo labai aiškiai duota suprasti, kad jo atsakymas labai neigiamą įspūdį sudaro mums, čia atvykusiems, ir neabejotinai tokį pat neigiamą įspūdį sudarys kitiems Vliko nariams. Visiems susipratimo šalininkams šis jo žygis yra didžiausias smūgis.
7. Kiek padiskutavus buvo aiškiai pastatytas klausimas, kiek p. L nuomone, būtų reikalinga laiko, kad p. Loz. galėtų pasirengti. P. Loz. po kaikurių svyravimų pareiškė, kad vėliausiai penkių savaičių bėgyje praneš Vlikui, kur ir kada toks susitikimas galėtų įvykti. Mūsų buvo prašyta parinkti vietą kiek galima arčiau Vliko būstinės ir jeigu galima susirinkti Paryžiuje.
8. Labai priblokšti p. Loz. pareiškimais, šeštadienį 9 val. vykome abudu pas Londoniškį vizito padaryti ir už jo pastangas padėkoti. Padėtį atpasakojome taip, kaip ji yra buvusi, paliekant jam pačiam padaryti išvadas. Londoniškis, tiesa, bandė p. Loz. teisinti, kad p. Balutis gal būt tikrai p. Loz. nepainformavo, tačiau neslėpė, kad jis yra nustebintas p. Loz. laikysena. Žinant, kiek Londoniškis buvo prisidėjęs, kad šis pasimatymas įvyktų, aišku, jis jautėsi smarkiai nuviltas. Mudu pareiškėme, kad mes manome, jog Vlikas kantriai lauks dar penkias savaites, bet kad priėjimas prie reikalo sprendimo iš p. Loz. pusės mažai duoda vilties teigiamų rezultatų pasiekti. Karvelis pareiškė, kad akivaizdoje susidariusios padėties jis sekmadienio vakare išvyksta iš Nicos.
9. Norėdami būti perdėm korektiški, šeštadienio rytą paskambinome p. Loz., kad mes norėtume padaryti Poniai Loz. vizitą, prieš išvykdami atgal. Vizito laikas buvo paskirtas 15,15 val. duodant suprasti, kad pp. Lozoraičiai nedisponuoja dideliu laisvu laiku.
10. Atvykę paskirtą valandą, buvome pakviesti kavos. Karveliui daugiau kalbantis su ponia, o Norkaičiui su p. Loz., pastarasis pareiškė Norkaičiui apgailestavimą, kad jo vakar mums padarytas pareiškimas nebuvo visai apgalvotas ir kad, jo manymu, svarstytini mūsų pasitarime sekantieji dalykai: (a) nekeisti konstitucijos, (b) diplomatinės tarnybos neliečiamos, (c) sąvoka “diplomatinis šefas” išaiškinama, (d) santykiai su svetimomis valstybėmis eina per diplomatines tarnybas, susitariant visais klausimais su Vliku, (e) sudaromas bendras organas specifiniams reikalams, (f) Vlikas nėra nei seimas, nei vyriausybė, (g) Vlikas praplečiamas. N. B. Paskutinis punktas esąs tik garsiai galvojimas. Konkretaus jo turinio jis, p. Loz., negalėtų nusakyti. Visus augščiau suminėtus reikalus p. Loz. buvo surašęs. P. Norkaitis juos nusirašė pasikalbėjimo metu.
11. Arčiau susipažinę su p. Loz. pateiktais mums punktais, priėjome išvadą, kad jų daugumas prašauja pro šalį. P. Lozoraitis, tik Londoniškio patariamas ir p. Žilinsko informuojamas, norėjo susidaryti sau patogesnę poziciją, kad negalima būtų jam daryti priekaištų, kad jis nenori iš viso kalbėtis. Ponas Žilinskas, susitikęs pas Liutkus šeštadienio vakarą, pareiškė, kad p. Lozoraitis, darydamas savo pirmykštį pareiškimą nesikalbėti, buvęs “psichologiškai neigiamai nuteiktas”.
12. Sekmadienį visi buvome pakviesti pas p. Klimienę pietų. Buvo pp. Lozoraičiai, Lanskoronskiai, Liutkai, Savickiai, Žilinskas ir mudu. Spėjome, kad ta proga gal daugiau išryškės, kokios galimybės laukia mūsų misiją. Po pietų iš tikrųjų p. Loz. turėjo pasikalbėjimą su p. Nork. apie valandą “ant keturių akių”. Rezultatas — p. Norkaitis pranešė Karveliui, kad ryt 17 val. mes esame kviečiami pasimatyti ir kad p. Loz. iki tam laikui raštu įteiks savo pasiūlymus. Nutarėme pakvietimą priimti ir namo išvykimą atidėti. Iš pasikalbėjimų su p. Žilinsku ir p. Savickiu atrodė, kad niekas nepritaria p. Lozoraičio užsispyrimui ir kad visi pageidautų, kad Loz. su Vliku susitartų. P. Norkaitis, spręsdamas iš p. Lozoraitienės nuotaikos (jis sėdėjo greta pietų metu) apgailestavo, kad P. Lozoraitienė labai piktai nusiteikusi Vliko atžvilgiu. Ji kaltino Vliką, kad šis neleistinai elgiasi su jos vyru. Karvelis šeštadienio vakarą būdamas pas Liutkus, nevyniodamas į vatą, dėstė p. Žilinskui savo nuomonę apie p. Lozoraitį, įsakmiai pabrėždamas savo ir viso Vliko gerą valią j ieškoti susipratimo su p. Loz. Tačiau toks susipratimas galimas tik tada, jeigu p. Loz. siekia ne formaliai, bet iš esmės visu kūnu ir siela įsijungti į Vliko varomą laisvinimo darbą. Jeigu p. Lozoraitis norės sau rezervuotis suvereninę valdžią vykdyti vis tiek kuriuo būdu, joks susipratimas nebus galimas.
13. Paskirtu metu (17 valandą) pasimatymas įvyko ir p. Loz. pateikė pasiūlymus (žr. priedas Nr. 1), kuriuos p. Norkaitis gavo apie valandą anksčiau susipažinti. Vertinant tuos siūlymus, p. Norkaitis pareiškė, kad punktai 2, 3, 4, 5, 6, kuriais einant diplomatinis šefas ir diplomatinės tarnybos niekam nesubordinuojasi, išskiria bendradarbiavimą. Vlikas čia paverčiamas kuo kitu, negu jis yra. Anot Nork. šis pasiūlymas jokių šansų neturi būti Vlike priimtas, nes ir didžiausi susipratimo su p. Loz. šalininkai negalės jo remti.
Pareiškus, kad pasiūlymas bus pateiktas Vlikui svarstyti ir kad mudviejų turimi įgaliojimai neduoda mums galimybės tęsti pasitarimus įteiktų pasiūlymų pagrindu, buvo prieita prie platesnio nuomonėmis pasikeitimo. Karvelis pareiškė, kad p. Loz. siūlo jam ir diplomatinėms tarnyboms pavesti vykdyti suvereninę valstybės valdžią. Tai negali jokiu būdu įeiti nei į diplomatijos šefo, nei į pasiuntinių funkcijas. Jeigu p. Loz. siekia šių tikslų, tai jokio susipratimo niekad negalės įvykti, čia turi būti visiškas aiškumas. Jeigu Vlikas nėra seimais, tai turi būti aišku, kas reikalui atėjus bus seimas. Jeigu Vykdomoji Taryba nėra vyriausybė, tai turi būti aišku, kas ją sudarys, kada ji bus reikalinga. Jeigu diplom. šefas niekam, jokiam veiksniui nesubordinuojasi, tai tuo pačiu pasakoma, kad jis proprio motu imasi vykdyti suvereninę valdžią ir tuo pačiu išskiria betkurio bendradarbiavimo galimybes. P. Norkaitis pavaizdavo pavyzdžiais, kad kaip savo metu p. Sidzikauskas, taip ateityje diplomatijos šefas ar kuris nors pasiuntinys gali sudaryti sutartį, kuri neatrodys tikslinga ir Lietuvos interesams naudinga. Taip reikalą tvarkant, kaip p. Loz. siūloma, nebūtų jokios galimybės dipl. šefą nuo tokio žygio sulaikyti. Atsakydamas į atskirus klausimus, p. Loz. pasakė, kad vyriausybės reikaląjis laiko neaktualiu ir todėl jokio atsakymo į Karvelio klausimus neduoda ir duoti nemato reikalo. Bendradarbiavimą jis supranta kaip nuomonėmis pasidalinimą. (M. p. Red.). Punkte antrame žodžius “veikia savarankiškai” siūlo išbraukti. Keičiantis nuom., Karvelis savo asmeninę pažiūrą dėstydamas, pareiškia, kad jis iš p. Lo. laukia atsakymo, ar p. Loz. sutinka įeiti į vyriausybės funkcijas einantį organą ir ten pasiimti vesti užsienio tarnybą ar ne. P. Norkaičiui pasakius, kad Vlikas yra neigiamai išsprendęs egz. vyriausybės reikalą, klausia, ar p. Loz. sutiktų bendradarbiauti užsienio reikalams sudaromame specialiniame organe, kuriame p. Loz. būtų pirmininkas, o du nariai būtų Vliko išrenkami, kad ten spręstų ir svarstytų visus reikalus, kurie liečia užsienių santykius. P. Loz. atsako, kad jis galėtų dalyvauti tokiame organe, kuris rekomendacinio pobūdžio nutarimus darytų, pateikdamas juos vykdyti atskiriems pasiuntiniams.
14. Kadangi buvo sutarta 19 val. užeiti pas Londoniškį atsisveikinti, tai diskusijos buvo nutrauktos ir susitarta 1951. 6. 26. dieną 11 val. susirinkti dar vieną kartą į pasitarimą. Kiekvienu atveju numatoma išvykti iš Nicos antradienio vakare.
Iš visos padėties sprendžiant vilčių susitarti yra labai ir labai nedaug.
15. Susirinkus baigiamojo posėdžio birželio 26 dieną, p. Loz. buvo kartu su p. Žilinsku. Atvykę vėliau p. Savickis ir p. Liutkus nebuvo į pasikalbėjimus įtraukti ir pasiliko nuošalyje. Ponas Loz. pasiūlė pasirašyti priede jungiamą komunikatą (Nr. 2). Iš mūsų pusės buvo pareikšta, kad komunikato tekstas neatitinka tikrovės. Nei konferencijos reikalas, nei rezistencinio biuro organizacija nebuvo svarstoma, todėl ir nutarimų negali būti. P. Norkaičio pasikalbėjimų metu buvo pareikšta, kad susiprasti šiais reikalais, kurie yra ne principinio, o organizacinio pobūdžio, bus nesunku, radus bendrą kalbą pagrindiniais reikalais. Nesuradus pagrindo principiniais reikalais, galima, žinoma, kalbėtis technikiniais reikalais, bet čia atvykusių Vliko narių ne tas yra tikslas. Besiaiškinant Dr. Karvelis iškėlė įsakmiai klausimą, ar p. Loz. palaiko vakar aptarto užsienio politikos reikalams bendro organo įkūrimą, kad jokie politiniai žygiai nebūtų daromi, kol jie nebus to organo aptarti, pareiškiant jam savo nuomonę. P. Loz. atsakė, kad savo vakarykščio nusistatymo nepalaiko. Tuo būdu atkrito reikalas bet ką kalbėti. Iš mūsų pusės pasitarus buvo prieita nuomonė: jokio analizo Loz. įteiktų pasiūlymų nedaryti. P. Loz. buvo įsakmiai pasakyta, kad jo pasiūlymai bus pateikti Vlikui taip, kaip jie surašyti.
Pasikalbėjimų metu išryškėjo, kad susidariusios padėties akivaizdoje gali būti pasirašyti tik trumputis komunikatas ir toks pat protokolas. Dėl galutinės jo redakcijos buvo sutarta kalbėtis po pietų 15.15 val.
16. P. Loz. reikalavo, kad būtų įdėta (į komunikatą Red.), kad jis čia atvykęs rezistencijos reikalais. Mūsų buvo nurodyta, kad mums yra nežinomas jo kelionės tikslas. Kadangi jis tai ypatingai akcentavo, sutikome, kad būtų įdėta, pasakant kartu, kad Vliko atstovai čia atsirado p. Balučio paskatinti. Be to, p. Loz. įteikė priede jungiamą laišką (Nr. 3), kad jam būtų labai malonu, jeigu pirmoje eilėje būtų kalbama naujo susitikimo proga apie rezistencijos biurą ir konferenciją. Iš mūsų pusės buvo paskaityta priede jungiama deklaracija, kurią išklausius nebuvo daroma pastangų ją p. Loz. įteikti raštu.
Susitarta, kad kitas susitikimas įvyks rugpjūčio 10 deną. Tam tikslui p. Loz. atvyks į Pfullingeną. Jeigu kuri nors pusė tos datos negalėtų laikytis, ji privalo imtis iniciatyvos susitarti dėl kitos datos, bet kiekvienu atveju numatytas pasimatymas negalėtų būti nukeltas ilgiau kaip 5—6 savaičių laikui.
Pasirašius protokolą ir komunikatą (priedas Nr. 4) pasitarimai buvo baigti 1951. 6. 26. apie 17 val.
Niekam neatsakingas šefas
PRIEDAS Nr. 1
Pasiūlymai dėl kaikurių susitarimo pagrindų
1. Lietuvos konstitucija tegali būti pakeista, atstačius Lietuvos valstybės nepriklausomybę.
2. Lietuvos Diplomatinė Tarnyba ir Lietuvos Diplomatijos šefas nėra subordinuoti jokiam veiksniui ir veikia savarankiškai, (“ir veikia savarankiškai” Lo. sutiko išleisti. Red.)
3. Santykiai bei susisiekimas su svetimomis vyriausybėmis yra Diplomatinės Tarnybos ir Diplomatijos šefo kompetencijoje.
4. Vlikas nėra seimas ir neturi jo funkcijų. Vykdomoji Taryba nėra vyriausybė ir neturi jos funkcijų.
5. Vykdomosios Tarybos užsienio tarnyba panaikinama. Kitos Vyk-, domosios Tarybos tarnybos pavadinamos skyriais.
6. Diplomatinė Tarnyba ir Diplomatijos šefas, vykdydami savo uždavinius nurodytus 3-iame punkte, ir Vlikas, užsiimdamas tarptautiniais klausimais, glaudžiai bendradarbiauja tarpusavyje ir su kitomis organizacijomis. (Bendradarbiauja — reiškia, keičiasi nuomonėmis. Red.)
7. Suvienodinti ryšiams, kurie palaikomi Vliko ir Lietuvos Rezistencijos Tarnybos Užsienyje, steigiamas specialus biuras, kurį sudaro Diplomatijos šefas - pirmininkas, Vliko atstovas ir ryšininkai su sritimis X, Y ir Z—nariai.
8. Kuo plačiausios visuomenės dalyvavimui tautinėje veikloje patikrinti, kasmet šaukiama konferencija, kuri svarsto tautos reikalus ir organizacinius klausimus užsienyje. Konferencijoje dalyvauja Krašto Rezistencijos organizacijų, VLIKo, PLB, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus, Lietuvos Rezistencijos Santarvės atstovai, Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarai,
Lietuvos Diplomatijos šefas ir Diplomatiniai atstovai, o taip pat organizacijų atstovai ir asmens, dėl kurių dalyvavimo bus susitarta tarp Vliko ir Lietuvos Diplomatijos šefo.
Šiais metais tokią konferenciją šaukia Diplomatijos šefas ir Vlikas ne vėliau kaip už 3—4 mėnesių.
Visados siekdamas susitarimo, aš esu pasiryžęs tęsti tam tikslui reikalingą betarpišką pasikeitimą nuomonėmis.
1951 metų birželio mėn. 25 dieną
(pas) Lozoraitis
Lietuvos Diplomatijos šefas
