MOTERIS LIETUVOJE
LIETUVOS moters padėtis yra ypatinga, nes Lietuva yra okupuota, atitverta nuo Vakarų pasaulio ir priversta gyventi pagal Sovietų Sąjungos režimą.
Sovietų Sąjungos konstitucija apie moterį sako: “Moteris Sovietų Sąjungoje turi lygias teises su vyrais visose srityse—ūkinėje, valstybinėje, kultūrinėje, visuomeninėje bei politinėje” (122 str.).
Yra moterų deputačių, įstaigų viršininkių, traktorisčių, karių ir tt. Su teisėmis sulygintos ir pareigos, nors apie jas konstitucijoje ir nekalbama. Ką tai praktiškai ir konkrečiai Lietuvoje reiškia, iliustruoja moters pasireiškimas atskirose srityse.
Darbe. Neištekėjusi mergina, jei nelanko mokyklos, negali prie tėvų gyventi be darbo fabrike. Sulaukusi 16 metų, ji gauna pasą ir turi turėti darbą, kitaip jai nebus pripažinta teisės gyvenamojo buto plotą.
Darbe moteris dirba tuos pačius darbus kaip ir vyras — pramonėje ir statyboje, sakysim, prie plytų, durpių gamybos, miško kirtimo bei išvežimo, namų statybos. Ji laiptais nešioja plytas statomiems namams ant savo pečių į kelintą aukštą sykiu su vyrais.
Darbo norma jai ta pati kaip vyrui. O tos normos yra didelės ir vyro jėgoms, tad moteris turi ypatingai stengtis, kad neatsiliktų, nes už tai bus ne tik jai vienai atlyginimas sumažintas, bet nukentės ir visa brigada, neatlikdama jai nustatytos darbo normos.
Uždarbis tokis pat kaip vyro. Bet jis toks nedidelis, kad vienam žmogui vos pakanka prasimaitinti. O su šeima — jokiu būdu. Tad tiek vienam, tiek kitam tenka vogti iš einamosios gamybos ir pardavinėti laisvojoje rinkoje. Kai sugauna, moterims lygiai su vyrais, priteisia po septyneris metus kalėjimo.
Sunkesnė padėtis nei fabrikuose yra kolchozuose. Ten moterims tenka didžioji darbų dalis, nes daugumas jaunesnių vyrų paimti į kariuomenę ar išvežti. Darbams telikusios moterys, seniai bei vaikai. Moterys kolchoze labiau ir išnaudojamos nei fabrike. Fabrike, atlikęs normą, gausi nustatytą atlyginimą. O kolchoze atlyginama už atliktus vadinamus “darbadienius”. Praktiškai tų darbadienių apskaitymas yra tiek komplikuotas, kad palieka daug vietos brigadininko nuožiūrai ir savivalei. Tad moteris kolchoze niekad nežino, kiek jai darbas bus paskaitytas ir atlygintas.
Šeimoje. Okupacinis bei sovietinis režimas sudarė šeimos gyvenimui naujas problemas. Pirmoji — tai galimybė ištekėti, sukurti šeimą.
Ištekėti lietuvei už lietuvio pasunkėjo, nes sumažėjo vyrų skaičius. 18 metų vyrai jau imami į kariuomenę ir išvežami į kitas respublikas. Bent trejiems metams, nes tiek trunka tarnyba pėstininkuose. Kitos ginklų rūšys trunka 5 ar net 7 metai, o atsitinka, kad baigdamas pėstininkų tarnybą esti pervedamas į kitas ginklo rūšis, ir prisideda vėl eilė metų. Dalis tų, kurie mėgino išvengti karo tarnybos, atsiduria miškuose.
Tekėti už atvykusių ar atgabentų rusų lietuvės vengia. Skiria religiniai ir patriotiniai motyvai. Nedaugelis ištekėjusių už rusų patyrė savotiškas gyvenimo tragedijas, kada vyras rusas staiga dingdavo, palikdamas moterį su vaiku, arba kada iš Rusijos staiga atvykdavo moteris ir čia rasdavo vyrą jau su kita gyvenant.
Nauja padėtis sudarė ir sąžinės konfliktų lietuvėms, kurios iš tradicijos ir įsitikinimo yra religingos ir nepripažįsta sau kitokios santuokos kaip tik bažnytinę. Sovietinis režimas formaliai nedraudžia po civilinės santuokos priimti moterystę dar bažnyčioje. Bet praktiškai daugeliui padaro ją neįvykdomą, nes apkrauja ją dideliais mokesčiais. Sakysim, už civilinės santuokos aktus reikia sumokėti valdžiai apie 6 rublius, o už bažnytinę santuoką dar tai pačiai valdžiai reikia pridėti 600 rublių. Ir priešingai, kas demonstruoja komunistinio antireliginio gyvenimo formas, gauna premijas. Vienas milicininkas (Krosnos miestelis) savo mirusios žmonos karstą apdengė raudona vėliava ir procesijoje pats nešė kryžiaus vietoj Stalino paveikslą ir už tai gavo 500 rublių premiją.
Pačia skaudžiausia problema yra virtęs vaikų auklėjimas. Nėra įstatymo, kuris ištekėjusią ir vaikų motiną verstų dirbti. Ji turi teisę pasilikti namie ir auklėti vaikus. Tačiau yra kitas įstatymas, paties gyvenimo diktuojamas — kad žmogui reikia valgyti. O vyro darbo šeimai išmaitinti nepakanka. Tad praktiškai tik aukštųjų valdininkų ir partijos pareigūnų žmonos gali pasinaudoti teise vaikus pačios auklėti. Vidutinė moteris yra priversta eiti į darbą. Kur tad jai dėti vaikus?
Miestuose yra darželiai. 1950 metų potvarkiu įsakoma ir kolchozuose išrinkti moterų tarybas, kurių uždavinys — įrengti vaikų darželius ir lopšelius. Tačiau šalia šio tauraus uždavinio yra dar kitas — auklėti tiek pačias motinas, tiek jų kūdikius komunistiškai. Tai turi būti daroma rafinuotai. Sakysim, nurodoma, kad vaikus valgydinant tokiame darželyje, jos vedėja turi kalbėti vaikams, kad tos maisto dovanos tai tėvo Stalino (buvo!) ir komunistų partijos; kad partija labiau vaikučius myli nei tėvai, nes jei tėvai daugiau mylėtų, tai jie daugiau dirbtų ir daugiau uždirbtų, ir vaikai geriau valgytų. Sąmoningai griaujant tėvų autoritetą darželiai turi pririšti vaikus prie partijos. Tai patyrusios, kolchozuose motinos geriau vedasi ar nešasi vaikus į laukus, į darbą, kad tik nereiktų atiduoti į tokius darželius.
Tremtyje ir rezistencijoje
Lietuviška šeima yra pastovi ta prasme, kad Lietuvoje ir lig šiol maža divorsų. Kiek spaudoje skelbiamos divorsų bylos, minimos veik išimtinai rusiškos, ne lietuviškos, pavardės. Tačiau lietuviška šeima dabar labai nepastovi kita prasme — kad ją suardo, išdrasko prievarta, suimant atskirus šeimos narius ar deportuojant ištisas šeimas į Rusiją, kur šeimos galva nuo žmonos ir vaikų atskiriamas. Lietuvoje yra nemažiau 60% šeimų, kurios yra arba visai išdraskytos arba netekusios vieno bei kito šeimos nario.
Apie deportuotas šeimas, o šiuo konkrečiu atveju moteris, neranda reikalo slėptis nė sovietinė spauda. Tik ji stengiasi nutylėti, kad tai prievarta išvežti tie dešimčiai tūkstančių Lietuvos moterų. Komunistinė “Tiesa” jau 1947 m. 3.5 rašė: “Tūkstančiai Lietuvos moterų išsievakuavusių (pabraukta mūsų) į Tarybų Sąjungos gilumą, ėmė dirbti fabrikuose, atlikdamos fronto užsakymus, kitos dirbo statybose kolektyvinių ir valstybinių ūkių laukuose”.
Kokis ten deportuotų moterų gyvenimas, yra pakankamai atvaizduota JT “Ad Hoc komiteto” raporte, kuris yra paskelbtas. 1953.
Lietuvos moterų dalis nuėjo į rezistenciją prieš sovietinį okupantą sykiu su vyrais. Jos ten atlieka didelius darbus kaip ryšininkės tarp legalaus gyvenimo ir partizanų, kaip gailestingosios seserys. Bet netrūksta ir tokių, kurios kovoja su ginklu rankoje. Dokumentinėje knygoje “Partizanai už geležinės uždangos” nurodyta pakankamai pavyzdžių, kur vyras ir žmona abudu kaujasi vienas šalia antro apkase. Enkavedistų apsupti, ir kai vyras šalia kulkosvaidžio nukrinta, ginklą perima žmona, iki tas pats likimas ištinka ją.
Nors pasaulis labai suvienodėjęs, bet kiekviena šalis turi savų problemų ir susikuria savo žmonių ypatingus paveikslus. Carinės Rusijos okupuota Lietuva davė moterį, kultūros istorijoje vienintelę, išreikštą tokiu simboliu: moteris prie ratelio moko vaiką lietuviškai melstis ir lietuviškai iš knygos skaityti. Tai simbolis moters, parodžiusios pasipriešinimą kultūrinei dirvoj carinei priespaudai.
Bolševikinės Rusijos okupacija Lietuvoje dabar sukūrė du naujus tipus moters. Vienas artėja į šių laikų Joannos d’Ark herojinį tipą. Kitas — jį nuspėsim prisimindami pergyvenimus motinos, kai jai iš rankų išplėšia vaikus, kai mato juos nužudytus ir miestelio aikštėj pamestus, pergyvenimus deportuotos motinos, kai ji girdi per miegus savo vaiką prašantį duonos, tik duonos, šios moters — motinos tipas artėja į tą, kurią vadinam Sopulingąja Motina
Ir tokių moterų Lietuvoje daug daugiausia...
(Iš R. Žukauskaitės skaityto pranešimo tarptautiniame mergaičių suvažiavime New Yorke, kuris susilaukė nuoširdaus atgarsio).
* 1952 m. Kaune buvo susekta moksleivių konspiracinė veikla ir daug mokinių suimta. Tardant paaiškėjo, kad mokiniai ir kitose mokyklose ėmę organizuoti slaptus būrelius įtakoje sovietinio rašytojo Fadejevo romano “Jaunoji gvardija”, kuris buvo skirtas jaunimo bibliotekom. Po suėmimo švietimo ministerijoje buvę nemaža posėdžiauta dėl romano žalingos įtakos jaunimui.
* Mokytojas, atėjęs mokyklon, mokinius sveikina dabar taip: “Sveiki, mokiniai”. Mokiniai turi atsakyti: “Sveiki, tamsta”, žodis “sudiev” liepiamas nevartoti. Jo vietoj sakoma: “Viso gero”. Kelyje patiktus dirbainčius sveikina ne senuoju “Padėk, Dieve”, bet “laimingo darbo”.
* Lietuvoje sunku rasti pastatą, kuris turėtų durų kabliuką. Viešo naudojimo namuose durų, langų, išviečių kabliukai bematant dingsta. Tai esanti brangi prekė.
Taip pat sunku gauti tokių prekių kaip puodai, samčiai, dubeniai, laiškam popieris ir vokai.
* Populiariausiai šūkis tvorose ir ant sienų: “Visų šalių proletarai vienykitės prieš komunistus.”
* Pastebėta vėl tyli sovietinė akcija tarp lietuvių Pietų Amerikoje, kad grįžtų į Lietuvą. Pora tokių asmenų yra žinomų, kurie iš Sao Paulo dingo.
