![](/images/html/I-laisve/I-Laisve-1954-2(39)_files/I-Laisve-1954-2(39)-1.jpg)
ANTANAS MACEINA: Rezistencija prieš tremties dvasią.
VYTAUTAS VAITIEKŪNAS: Be pasiaukojimo nėra rezistencijos.
ANTANAS MUSTEIKIS: Lietuvių vieta emigraciniame "tirpinimo katile".
DEMOKRATIJOS ŠVIESOJE: Svarstymai apie valstybę ir kultūrą ateities Lietuvoje.
DOKUMENTŲ ŠVIESOJE: Vienybes ieškant laisvinimo organizacijoj.
1954 Nr. 2 (39)
Į LAISVĘ leidžia
Lietuvių Fronto Bičiuliai. Vyr. redaktorius — J. Brazaitis. Redakcijos kolegija — J. Kazickas, A. Musteikis, L. Žitkevičius. Administratorius — V. Maželis. Viršelio vinjetė — dail. T. Valiaus. Redakcijos ir administracijos adresas — V. Maželis, 422 Menahan St., Ridgewood, Brooklyn, N. Y.
Skaityti daugiau: Į Laisvę 1954 2(39)
![](/images/html/I-laisve/I-Laisve-1954-2(39)_files/I-Laisve-1954-2(39)-2.jpg)
ANTANAS MACEINA
1. Tremtis kaip grėsmė tautai
Savo metu Joseph de Maistre yra pasakęs, kad “išvykėliai nieko negali ir nieko nereiškia — l’ėmigration ne peut rien et ne vaut rien”. Tai griežtas posakis. Tačiau dažniausiai jis yra teisingas, nes svetima gamtinė bei kultūrinė aplinka nesykį sunaikina jėgas, galėjusias gražiai išsiskleisti tėvynėje. Išrautas iš savo žemės, iš savo istorijos, iš savų papročių, tremtinys paprastai esti išstatomas visų vėjų pavojams. Jis jaučiasi nesaugus ne tik socialine prasme, kad nelengvai užsidirba duonos kąsnį, bet ir dvasine prasme, kad nežino, į ką jam atsiremti savo vidumi. Pavojus sudužti tremtiniui yra žymiai didesnis, negu krašto gyventojui. O jeigu tremtinių pasidaro dešimtys tūkstančių, tai tautai grėsmė stovi prieš pat akis.
Klaida tai būtų manyti, kad rezistencija yra tiktai uždavinys tėvynės atžvilgiu. Ne, rezistencija turi vykti ir tremties atžvilgiu. Tremtis yra pateisinama tautos istorijoje tik tada, kai virsta užuovėja, kurioje išsilaiko vertybės, niokojamos krašte. Todėl reikia ginti šias vertybes nuo tremties dvasios pasikėsinimo. Reikia šaukti tremtinius spirtis žudančioms tremties sąlygoms. Dabartinė laisvinimo kova yra žymiai platesnė, negu tik politinis svetimųjų informavimas arba politinių minčių brandinimas tarp mūsų pačių. Šiandien mums reikia ne tik išvaduoti kraštą, bet ir išgelbėti save pačius. Tėvynę niokoja bolševikinė dvasia, mus gadina tremties dvasia. Juk jeigu mūsų tremtiniai suskurs idėjiškai, paliegs morališkai, žlugs tautiškai; jeigu pradės rūpintis tik savimi, pamiršdami, jog yra kenčiančios tautos nariai, — mes veltui būsime palikę savo kraštą ir jieškoję prieglaudos svetur.
Taigi, šalia politinio uždavinio kovoti už mūsų krašto laisvę šiandien mums iškyla naujas uždavinys—kovoti už tremtinių tautinį ir žmogiškąjį gyvastingumą. Jau beveik dešimtį metų laukėme, tikėdamiesi greitai grįšią į paliktus savo namus. Deja, šis lūkestis neįvyko ir nėra ženklų, kad jis greitai įvyktų. Pasaulio eiga yra tokia, kad mūsų klajonės gali dar užtrukti ilgai. O juo ilgiau jos užtruks, juo tremties dvasia bus mums pragaištingesnė. Todėl dabar kaip tik ir yra atėjęs laikas pradėti rezistenciją prieš tremties dvasią. Kiekvieną emigraciją laukia išnykimas, jeigu joje neįsigali rezistencinis sąjūdis prieš pagundą virsti čiabuviu, prieš norą susikurti naują tėvynę, prieš sustingimą tautinėje srityje. Reikia tad kurti lietuviškojoje tremtinių visuomenėje šitokį rezistencinį sąjūdį; reikia ugdyti mumyse naują tremties sąmonę ir naują jos pergyvenimą, nes arba mes pasijusime esą keleiviai bei svetimšaliai arba išnyksime, kaip prieš mus išnyko jau neviena emigracija.
Skaityti daugiau: Rezistencija prieš tremties dvasią
1. Pasipriešinimo sąjūdžio esmė.
Asmens ir tautos politinė laisvė nėra prigimties teikiama dovana, bet tik nuolatinėmis pastangomis, o neretai tik labai didelėmis aukomis laimima vertybė. Asmens ir tautos politinę laisvę nuolat tykoja grėsmė. Todėl natūralu, kad kai tik pabudo žmonijos politinės laisvės sąmonė, politinės laisvės nuojauta, tuo pat metu gimė ir pasipriešinimo sąjūdžio idėja, t. y. asmens ir tautos sąmonėje pabudo nusistatymas pasipriešinti laisvės grėsmei, laisvės paneigimui. Taigi pasipriešinimo sąjūdis nėra koks tik naujųjų laikų reiškinys.
Pasipriešinimo sąjūdžio moraliniai-teisiniai pagrindai amžių būvyje yra įvairavę. Viduriniai amžiai pasipriešinimo sąjūdžiui suteikė tvirtą moralinį-teisinį pagrindą ta prasme, kad bažnyčios įtakoje išaugo teisė pasipriešinti tironui. Paskesnis teisinis pozityvizmas, paneigęs prigimtąją teisę apskritai, neigė ir pasipriešinimo sąjūdžio teisę. Net toks galvočius kaip E. Kantas pasipriešinimo teisės nepripažino. Kaikurie naujųjų laikų “moralistai”, skelbdami nesipriešinimo piktam “moralę”, tuo pat silpnino pasipriešinimo sąjūdžio moralinius-teisinius pagrindus. Tačiau nei teisinis pozityvizmas, nei nesipriešinimo piktam “moralė”, nei totalistų inkvizitoriški kuždėjimai, kad “nieko žmogui ir žmonių bendruomenei nėra sunkiau pakelti, kaip laisvė”, negalėjo sunaikinti žmogaus prigimtyje glūdinčių laisvės ir teisingumo troškimų. Pasipriešinimo teisės sąmonė šiandien yra visuotinis žmonijos reiškinys. Gyvą pasipriešinimo teisės sąmonę šiandien turi ne tik aukštos kultūros tautos, bet ir kultūriškai nesubrendusios. Pasipriešinimo teisė jau pripažįstama ne tik prigimtosios teisės šalininkų, ne tik Bažnyčios. Pasipriešinimo teisę šiandien skelbia ir Jungtinių Tautų priimtoji “Visuotine žmogaus teisių deklaracija”. Jos preambulėje, nusakančioje deklaracijos motyvus, skaitome: “it is essential, if man is not to be compelled to have recource, as a last resort, to rebellion against tyranny and oppression, that human rights should be protected by the rule of law” (yra svarbu, kad teisinė santvarka apsaugotų žmogaus teises, jei norima, kad žmogus nebūtų priverstas griebtis kaip paskutinės priemonės — pasipriešinimo tironijai ir priespaudai sukilimu).
Skaityti daugiau: V. Vaitiekūnas: Pasipriešinimo sąjūdis
Toks melsvas vakaras, paskendęs pusnyse,
Ir krenta sniegas— o toks lengvas, toks purus.
Kur eisime šį vakarą, jaunyste mano,
Jei šiam pasauly artimo jau nieko neturiu.
Jei nėra nieko, kas šį vakarą priglaustų,
Ar bent paguostų vienu nuoširdžiu žodžiu. . .
O verkia vėjas, kaip kapuos vėlė klajūnė,
Ir prakeikimo liūdną dainą šakose girdžiu . . .
Taip vienas be namų, be tėviškės, be meilės
Ir taip be nieko — vienas darganų naktim
Su skaudančia širdim, su vystančia jaunyste,
Su meile tėviškės, kurios jau niekas neišplėš ir neatims.
Skaityti daugiau: Kariūnas: Partizano dalia
LAISVĖS KOVŲ SĄJŪDIS atidavė kraštui daug aukų. Tačiau aukos patraukia vėl naujus kovotojus, kurie eina pavaduoti kritusių aname žygyje į “laimės žiburį” — Laisvę.
Prisiimdami kovotojo dalią, jie taria priesaiką ir prisiima savo vyresniųjų rezistencijoje užgrūdintų draugų žodžius kaip testamentą. Tie žodžiai kieti ir mintys aštrios, kaip tas gyvenimas, į kurį stoja nauji kovotojai. Vieno iš tokia proga pasakyto žodžio čia pateikiame ištraukas, atsiedami nuo vietos ir laiko, kur jis buvo tartas:
*
Jau Lietuvai teka skaisčioji aušra,
Ir greit nusileis raudonoji žvaigždė,
Pirmus partizanus jau slegia kapai,
Ir gėlės jiems šnabžda sudie . . .
Tai nežinomo dabartinės Lietuvos dainiaus žodžiai, pagimdyti pirmaisiais šios antrosios bolševikų okupacijos metais, pranašaują Lietuvai laisvės aušrą ir kartu nusaką, kad toji laisvės kova jau pareikalavo tūkstančius geriausių lietuvių gyvybių. Tas nežinomasis kūrėjas pranašas, reik manyt, jau ir pats bekovodamas nuėjo amžinybėn, kartu su tais jo apdainuotais, bet jo sukurti žodžiai, šį vakarą mūsų kartojami, yra dar gyvesni ir pranašingesni negu anuomet prieš keletą metų . . . Kai 1944 metais Lietuvos žemę vėl užplūdo bolševizmas, šita nelaime niekas nė tikėt nenorėjom. Nenorėjom, nes ji perdaug baisi prisiminimais— ir dar iš netolimos praeities. Širdyse nešiojom viltis, kad vakariečių lūpose dažnai kartojami žmogaus ir tautu laisvei apginti principai nebus tų pačiu autorių šlykščiai išduoti. Deja. Raudonasis bolševizmas šlykščiausiai pasityčiojo iš vakariečių. Po priedanga anų skambių punktų azijatai nužudė mūsų tautos laisvę ir laime, mirtimi bausdami visus, kurie nenulenkė savo qalvų bolševikinėms banditiškoms idėjoms; kitiems atimdami minties, sąžinės, žodžio laisvę; išdegindami ir atimdami mūsų ilgamečių įsigytas ar iš tėvų paveldėtas gėrybes.
Skaityti daugiau: KOVOTOJŲ KELIAIS