LIETUVOS-LENKIJOS SANTYKIAI
1. Politinių Studijų Klubo plotmėje
Lietuvos-Lenkijos santykių problema yra dviašmenė. Iš vienos pusės, šių santykių padorus sutvarkymas yra viena iš pagrindinių Lietuvos nepriklausomybės garantijų. Iš antrosios tačiau pusės, šie santykiai apsunkinti tokios bjaurios praeities hipotekos, kad kiekvienas bandymas juos spręsti dabarties sąlygų diktuojamomis prielaidomis tuoj kelia visokeriopų reminiscencijų, įtarimų ir tarpusavio nepasitikėjimo.
Nežiūrint į tai, dabartinė abiejų valstybių padėtis labiau negu kada nors beldžiasi į abiejų tautų tremties visuomenininkų bei politikų sąžines, kad jieškotų Lietuvos-Lenkijos santykiams abiem pusėm priimtino pagrindo ir juo atremto sprendimo. Todėl tenka nuoširdžiai sveikinti Politinių Studijų Klubo New Yorke iniciatyva Lietuvos-Lenkijos santykius judinti. Pradžią padarė prof. S. Sužiedėlis paskaita, su kurios mintimis pravers ir “Į L.” skaitytojams susipažinti. Negalima ginčyti, kad Lietuvos-Lenkijos tarpusaviniams santykiams į gerą kelią įstatyti reikia ne tik abiejų pusių geros valios ir teisingo tarptautinės padėties įvertinimo, bet ir objektyvaus savo partnerio pažinimo.
Pradžioje prof. Sužiedėlis praeities Lenkiją charakterizavo kaip besienę valstybę. Praeitis lenkų neprikausčiusi prie pastovesnių sienų. Lenkai savo sienų dar tebejiešką. Jei nuo pačių lenkų tepriklausytų, jie esą vargu besustotų prie Oderio ir Neissės, o rytuose nebesusilaikytų šiapus Dniestro, šiaurėje stengtųsi prieiti Narvą, pietuose — Dunojų. Padalinimai lenkus užklupę anksčiau, negu jie suspėję susitelkti. Sienos buvę nepastovios. Po I-ojo pasaulio karo Pilsudskio kardas ir Dmowskio politika siekę ne tik plačių žemių iki pirmojo padalinimo, bet norėję paklupdyti ir kitas tautas — lietuvius, latgalius, ukrainiečius, gudus, čekus. Dėl to Lenkija buvusi atkurta be formos, nenatūrali, su dviem koridoriais (Vilniaus ir Dancigo), su terorizuojama Ukraina, lenkinamu Vilniaus ir Seinų kraštu. Dėl to Lenkija tesilaikiusi išviršinėmis priemonėmis, tampoma išcentrinių jėgų. Valstybę tapdę su lenkų tauta, nors turėję arti 30% nelenkų.
Lenkai, kaip esą žinoma, pirmuosius vakarietiškos kultūros daigus sodinęsi iš rytinio vokiečių daržo, todėl ir lenkų charaktery nemaža esą suvokietinto prūsiškumo. Greta slaviškų bruožų, lenkai turį gerą žiupsnį teutoniškos dvasios, šovinistinės kaitros, nepasotinamų žemės siekimų, veržlumo į rytus bei šiaurę. Kaip vokiečiai, lenkai visur jiešką ir randą savo kultūros pėdsakų. Abeji pabrėžią savo ypatingą misiją kitoms tautoms. Abeji sirgę tuo pačiu pasipūtimu. Abeji žavėjęsi savo rasės poniškumu.
Savaime suprantama, kad su tokia tauta kaimynams esą nelengva taikoje gyventi ir rasti bendrą kalbą.
Lietuva pradėjusi atsikurti nuo apgraužto tautos branduolio, netgi neatgavusi etnografinių sienų. Atkūręs Lietuvą kaimietis. Lietuva buvusi diametraliai priešinga Lenkijai. Daug lenkų Lietuvos nesupratę. Ją laikę atskalūne nuo Lenkijos. Net lietuvių kalba kaikieno buvusi laikoma lenkų kalbos atplaiša, ir tai dar 1938 m. Lenkai vaizdavęsi Lietuvą kaip didžiosios Lenkijos tęsinį. Lietuvos egzistavimas, jų nuomone, griovęs Lenkijos egzistencijos pagrindus.
Lietuva išplėšusi teritoriją, kurią lenkai nuo Krėvos unijos laikę sava ir per kurią galėję prieiti prie Baltijos jūros. Lietuva atskyrusi Lenkiją nuo Liepojos ir Rygos, nuo aplenkintos Latgalijos. O Lietuvos žemės reforma sugriovusi lenkiškos šlėktos ūkinį pajėgumą. Lietuva išjungusi sulenkintą Bažnyčią ir žavėjimąsi lenkų kultūra. Galima esą įsivaizduoti, kaip tatai turėję pažeisti lenkų didybės, ekspansijos ir mesianizmo polėkius.
Nepriklausomoji Lietuva Lenkijai sukėlusi tokį pat tragizmą, koks savo metu (suirus Kalmaro unijai) buvęs Skandinavijoje, išsiskyrus danams, norvegams ir švedams, arba atsidalinus siena portugalams nuo ispanų, arba atskilus Airijai nuo Anglijos. Pastarasis pavyzdys esąs ryškiausias: airiai kentėję nuo angliškų ponų; airiams esanti primesta anglų kalba; airiai turį vilnietišką Ulsterio klausimą.
Lietuva Lenkijai savo metu buvusi tas pats, kas Prūsija visai Vokietijai arba Graikija Bizantijai. Lenkija kitada rėmusis Lietuvos užkariautomis žemėmis, didėjusi Lietuvos žmonėmis ir laikiusis Lietuvos valstybine išmintimi.
Kokie Lietuvos santykiai būsią su Lenkija ateityje?
Lietuvių nusistatymas esąs aiškus: neduoti niekam daugiau nei savo žemių, nei žmonių. Lenkų repatriacija mums buvusi naudinga. Okupuotoji Lietuva, kaip esą žinoma, su bolševikine Lenkija ir Vilniaus klausimą išsprendusi. Bet ar pripažinsianti tai išlaisvintoji Lenkija? Atrodo, ne. Ji neatsisakysianti iš naujo siekti didelės valstybės.
Kai vokiečiai nusismelkę į rytus, o lenkus ėmę be pasigailėjimo žudyti, jie sakę: "Jei tik kada atsigriebsime, eisime iki Berlyno”. Kai taip kartą Vilniuje vienas lenkas žurnalistas kalbėjęs, jam buvo pastebėta: “Gerai, atstatysime Gedimino Ir Kazimiero Didžiojo santarvę: lenkai kaujasi vakaruose, lietuviai — rytuose”. ”To nebus”, — atsakęs. “Aš žinau, — buvo aiškinama jam toliau, — Gediminas nuėjo iki Vyslos padėti Kazimierui atlaikyti vokiečių veržimąsi į Pamarį, bet Kazimiero ten nerado. Jūsų karalius padarė su vokiečiais sutartį ir Pamarį jiems užleido, pats patraukdamas į Voluinę, kur valdė Gedimino brolis Liubartas. Kazimieras jį laikė pavojingesnių priešu už vokiečius, dėl to prarado išėjimą į marias. Būtų nauja klaida, jei po karo ir vėl Lenkija norėtų į abu galu plėstis”. Ir visdelto nepavykę to lenko įtikinti, kad siekiant Vilniaus, Lvovo ir Pamario pasisakoma už agresiją.
Lenkų skėtros norą didinanti ir Europos apsijungimo galimybė. Europos Federacijoj Lenkija nenorinti būti tik būgnininkas, o linkusi tapt dirigentu, bent rytų Europoj. Tam reikią didelės Lenkijos. Jei, karui praūžus, centro Europoj būtų steigiama kokia federacija, Lenkija vistiek esą stotųs ant savarankiškų kojų ir stengtųsi prie savęs kitus kabinti. Bent Lietuvos atžvilgiu federacijos skraiste esą būtų dengiama senoji unija. Jos lenkai nesą atsisakę. Jie ją paklotų nugalėtojams, braižant naują Europos žemėlapį.
Vistiek, ar dabartinė padėtis Centro ir Rytų Europoje keisis karu, ar revoliucija, lenkų būsią stipresnės jėgos ir jos nesivaržysią didesniems plotams užimti, nepaisant susitarimų. Tam esą įrodymų. Prieš praėjusias Kalėdas Londone lenkai minėję 35 metų sukaktį, kai Lvovas buvęs atimtas iš bolševikų. Minėjimą rengusi “Lenkijos pietų-rytų žemių sąjunga” (Związek Ziem Poludniovo-Wschodnich R. P.). Minėjimo šūkis: "Polski Lwow to pokoj w Europie”. Minėjime kalbėjęs minėtos sąjungos pirmininkas, iš Ukrainos kilęs Adam Treszka, pabrėždamas būtinumą rytines žemes Lenkijai išlaikyti. O dabartinis egzilinės lenkų vyriausybės premjeras gen. Roman Odrzierzyn-ski be kita ko pareiškęs: “Ukrainiečiai ... savinasi Lvovą, o kartu ir Mažąją Lenkiją. Jie turėtų savo dėmesį nukreipti... ne į rytines Lenkijos žemes, bet į Žitomyrą, Kievą, Charkovą, Odesą, Dono baseiną .. .” Vadinasi, jūs eikite dar toliau į rytus ir nereikškite pretenzijų į tas savo žemes, kurias lenkai savinasi.
Gen. Anders savo knygoje “Armija tremtyje” (“An Army in Exile”, London, 1949) rašąs: “Netekti Vilniaus ir Lvovo, tai reiškia prarasti lenkiškas žemes, kurios aplaistytos lenkų krauju ir buvo su ja surištos 600 metų... Ar Lenkija gali būti stipri be Lvovo žibalo? Ar Lenkija gali laikytis, jei Rusija paimtų Vilnių, Lietuvą ir rytų Prūsiją?. ..” Vadinas, gen. Anders turįs pretenzijų net į rytų Prūsiją, atseit, į visą Karaliaučiaus sritį.
Dabartinės lenkų egzilinės vyriausybės prezidentas Augustas Zaleskis 1949 m. Londono spaudoj pareiškęs, kad “1939 m. rudenį Vilnių perleidžiant Lietuvai buvo sulaužyta tarptautinė teisė”. O toks Bostone lenkų leidžiamas “Kuryer Codzienny” apie Vilnių terašąs kaip apie lenkišką miestą. Jis taip pat dažnai įdedąs rašinių apie vadinamus “Lenkijos pakraščius”: Latgaliją, Suvalkiją, Tešiną, Ukrainą, Gudiją ...
Taigi lenkai neatsisakę ir neatsisakysią siekti Lenkijos nuo marių iki marių. O jei jų kėslai ir nepasisektų, jie esą keltų plebiscito reikalą ir spirtųsi, kad būt leista grįžti į Vilniaus kraštą visiems repatrijavusiems. Ir būsią vėl sprendžiamas nebe tik Vilniaus, bet visos Lietuvos klausimas.
Kaip apsisaugoti galimo pavojaus?
Pirmiausia reikią sekti lenkų veiklą, jų pareiškimus ir prireikus reaguoti. Lietuvą liečią dalykai neturį likt neatsakyti. Nereikią būgštaut, kad tai būsiąs disonansas bendroj kovoj su sovietais. Vienybė prieš bolševizmą neturinti būt mokama Lietuvos skriauda.
Toliau. Reikią jieškoti artimesnių ryšių su nuosaikesniais lenkų veikėjais. Tokių esą. Kanados lenkų suvažiavimas praėjusį rudenį Vilniaus klausimu suskilęs. Bendravimas ir aiškinimasis galįs duoti teigiamų rezultatų. Ypatingo dėmesio būtų verti tie lenkai, kurie save laiką “lietuviais” ir turį sentimento istorinei Lietuvai.
Išvis istorinė Lietuva reiktų daugiau atskleisti kaip valstybė, anais laikais “federavusi” kelias tautas. Ateities rytų Europos federacijai istorinė Lietuva galinti būti geriausiu pavyzdžiu. Tuo atžvilgiu svetimieji istorinę Lietuvą permažai tepažįstą.
Svarus veiksnys mūsų santykiams su Lenkija esąs Baltijos valstybių apsijungimas. Tremtyje jis turėtų gauti visai konkrečius rėmus. Sunkumai reikią įveikti.
Nemaža rūpesčio mums galį sudaryti gudai, kurie savo žemėlapin sukrauną kartais iki 1/3 nepriklausomos Lietuvos, nekalbant apie Vilnių, Gardiną ar Suvalkus. Nemažą gabalą užimą ir Latvijos. Gudijos klausimas esąs svarbus Lietuvos-Lenkijos santykiams. Lietuva neturinti nuridenti gudų į Lenkijos sterblę. Su gudais radus kompromisą, Vilniaus klausimas nesudarytų problemos.
Bet ypatingai Lietuvai esanti svarbi Ukrainos nepriklausomybė. Vilnius ir Lvovas mus rišą. Ukrainiečiam reikią padėti atsilaikyti ties Curzono linija su Lvovu ir gretimom sritim.
Didelis nežinomasis ties Lenkijos likimu esąs Vokietijos veiksnys. Jis negalėsiąs neveikti ir Lietuvos-Lenkijos santykių. Lietuvos čia laukiąs opus ir sunkus uždavinys — išlaviruoti.
Pagaliau, kokia beatsikurtų Lenkija, kad Lietuvos santykius su ja gebėtume geriausiu būdu tvarkyti, esą turime ją geriau pažinti. Nėra negalima, kad ateities Lietuva būsianti slavų apjuosta, slavų choleriškų, vylingų, nenuoseklių ir vislių.
2. Dr. Šaulio testamentinėse mintyse
Vienas iš geriausių Lietuvos-Lenkijos santykių problemos žinovų buvo laikomas velionis dr. J. Šaulys. Savo šiuo klausimu pažiūras paskiausiai prieš savo mirtį jis yra išdėstęs savo 47. 6. 23. laiške vienam mūsų diplomatų. Jis rašo:
— Turėjęs nemaža patyrimo su Lenkais, neskaitant tolesnės praeities, nors ir šio karo metu, aš esu pasidaręs didelis mūsų galimo su Lenkais susitarimo skeptikas. Iš antros pusės betgi negaliu neigti, kad šioks ar toks su mūsų pietų kaimynu sutarimas kaikuriais klausimais, turint omenyje mūsų geografinę padėtį ir iš jos plaukiančias išvadas, kaip lygiai mūsų bendrus gyvenamojo momento rūpesčius, būtų labai pageidaujamas.
— Šio karo metu yra tekę mums čia, dalyvaujant pp. S. L. ir E. T., vesti su Sikorskio atstovu ilgus ir pakartotinus pasikalbėjimus, kurių pasekmėje teko gauti šitokį Lenkų vyriausybės pareiškimą (42. V. 22) : “Le Gouvernement Polonais, vivement intéressé à la cause de la Lithuanie indépendante, exprime sa ferme conviction que, conformément à la volonté inébranlable de la Nation Lithuanienne à son droit imprescriptible à l’indépendance, ainsi qu'aux dispositions de la Charte Atlantique, la République de Lithuanie, à l’issue de cette guerre, recouvrera le plein exercice de ses droits souverains” ir t.t.
— Gauti iš Lenkų sutikimą nustatyti jau prieš karui baigiantis tarpusavio sienas mūsų reikalavimų prasme, t. y. gauti Vilniaus pretenzijų išsižadėjimą, nežiūrint ilgų kalbų, mums nepasisekė, Lenkams aiškinantis, kad jiems karo metu daryti šitokie žygiai, dėl visokių principinių taktikos sumetimų, nesą visai galima. Net palankiausias mums Sikorskio tarpininkas, ir tas rado. kad Vilniaus kl. tai esąs mūsų būsimų santykių funkcijos klausimas. (M. p. Red.). Vadinasi, jei mūsų santykiai su jais būtų nustatyti priimtina jiems prasme, tai Vilniaus kl. nebesudarytų jokio sunkumo susitarti, kaip mūsų pageidaujama.
— Kad karo metu egzilinė Lenkų vyriausybė bijojo imtis žygių, kurie galėtų pasunkinti jos padėtį krašto ir jame vyraujančių nuotaikų atžvilgiu, galima visai gerai suprasti. Todėl tikėtis susitarti su Lenkais jau karo metu ar prieš galutinai nustatant Europos taikos statusą mums rūpimais principiniais sienų klausimais, kaip esu jau ir pernai per Berno pasitarimą pareiškęs, būtų tuščios svajonės.
— Kas su Lenkais gal reikėtų pamėginti susikalbėti, tai kontakto palaikymo reikalu, vedant abiem pusėm kovą už savo kraštų nepriklausomybės atstatymą. Tas kontaktas turėtų pasireikšti tam tikru konkrečiai nustatytinu bendradarbiavimu, stovint abiem pusėm ant nepriklausomybės ir lygybės pamato, ir išeinant iš bendrų reikalų, vedant abiem pusėm nepriklausomybės akciją. Visus kitus ateities klausimus reikėtų, man rodos, atidėti, palikus juos spręsti bendradarbiavimo atmosferoje ir sutarus gal vien, kad visi galimi ateities ginčo klausimai bus abiejų pusių rišami susitarimo keliu, taikiu būdu ir draugiškumo dvasioje. Tatai būtų, nereikia turėti iliuzijų, daugiau pium desiderium ir turėtų greičiau vien neneigtinos psichologinės reikšmės. Praeitis šiuo atžvjlgiu pamokė mus, kad pažadais nevisada galima pasikliauti. Jų išlaikymas pareis daugiau nuo būsimos bendros konjunktūros taip Europoje apskritai, taip mūsų padangėje ypatingai, o ne nuo geros kontragento valios, kurios nevisada galima laukti, kai pradeda žaisti tautinio grobiamojo egoizmo apetitai...”
3. Vliko ir diplomatų bandymuose
Jau Lietuvoje Vlikas buvo pradėjęs kontaktus su lenkų rezistenciniais veiksniais. Il-oji bolševikų okupacija juos pertraukė, tačiau vėliau jie krašto rezistencijos vėl buvo atnaujinti.
Tremtyje 1946 m. Vliko ir diplomatų I-oji konferencija pasitarimams su lenkais buvo aprobavusi tokias lenkams jteiktinas tezes:
1) Šio karo įvykiai ir padėtis, kurioje šiandien yra atsidūrusios Lietuva ir Lenkija, rodo, kad jų geopolitinė padėtis diktuoja joms glaudų ir abipusio pasitikėjimo santykiavimo būdą, kuris laiduotų joms susikursimoje pasaulio politinėje sistemoje valstybinę nepriklausomybę ir sąlygas tautinės kultūros ir ūkinės jų piliečių gerovės pažangai. Lietuvių tauta yra pasiryžusi daryti tinkamas iš šio konstatavimo išvadas.
2) Lietuva ir Lenkija derina savo pastangas visiškam abiejų valstybių suverenumo vykdymui atstatyti ir viena antrai talkina, būtent:
a) keičiasi informacijomis,
b) teikia visokeriopą tarpusavio paramą,
c) derina diplomatinę veiklą,
d) derina propagandinę veiklą,
e) planuoja ir derina bendrai darytinus žygius,
f) abi pusės veikia savo visuomenę bei spaudą šiam bendradarbiavimui reikalingiems nusiteikimams sudaryti.
3) Lietuva ir Lenkija tuoj pradeda derybas dėl Lietuvos-Lenkijos sienos.
4) Lietuva ir Lenkija, nustatydamos abiejų valstybių ateities santykių gaires, ims pagrindu šiuos dėsnius:
a) abiejų valstybių nepriklausomybė ir lygybė,
b) užsienių ir apsigynimo politikos derinimas,
c) ūkinis bendradarbiavimas,
d) bendradarbiavimas kultūros srityje.
5) Lietuva ir Lenkija tariasi dėl glaudėjančio bendradarbiavimo pereinamajame laikotarpyje, kai tuo ar kitu būdu bus pašalinta svetimoji okupacija ir ligi atsikurs konstituciniai abiejų valstybių organai laisvoj Lietuvoj ir laisvoj Lenkijoj.
6) Sėkmingiau augščiau suminėtiems uždaviniams vykdyti, tarp susitariančiųjų nustatomas tinkamas kontaktas.
Vykdydamas šiuos konferencijos nutarimus, Vlikas tarėsi su Lenkų egzilinės vyriausybės atstovais Paryžiuje, vėliau Londone. Po ilgesnių nuoširdumo atmosferoj vestų pasikalbėjimų buvo prieita išvada, kad prie Lietuvos-Lenkijos santykių visiško išlyginimo eitina etapais. Pirmiausia tarpusavinis pripažinimas, diplomatinių santykių atnaujinimas, derinimas pastangų ir vienų antriems talkinimas kovoje dėl laisvės, visų ginčijamų klausimų sprendimas tik taikiomis priemonėmis, draugingumo, teisingumo ir teisėtumo dvasia. Sienų klausimo tuo tarpu neliesti. Ta prasme 47. 3. 14. Londone jau buvo sutarta pasikeisti atitinkamomis notomis. Savo nota Lenkijos Vyriausybei Londone Vlikas buvo numatęs:
1. pripažinti Lenkijos vyriausybę Londone politine Lenkų Tautos ir Lenkijos Valstybės atstove;
2. pareikšti savo sutikimą artimiausiu laiku atnaujinti diplomatinius santykius tarp Lietuvos ir Lenkijos;
3. siekti pilno suderinimo su Lenkijos Vyriausybe politinės-diplomatinės akcijos ir informacinės-propagandinės veiklos tiek Europos, tiek užeuropinėse valstybėse;
4. teikti savo galimybių ribose visišką paramą Lenkų nepriklausomybinei akcijai; laukti už tai analoginės paramos iš Lenkų Lietuvių nepriklausomybinei akcijai;
5. bendradarbiauti su Lenkijos Vyriausybe ginant abiejų kraštų tremtinių medžiagines gyvenimo sąlygas ir jų politines bei kultūrines teises, ypač bendradarbiauti nustatant ir remiant bendrus postulatus, kurie bus reiškiami atitinkamoms tarptautinėms įstaigoms, besirūpinančioms tremtinių likimu;
6. linkęs pradėti su Lenkijos Vyriausybe kalbas dėl pagrindų ir formų santykių tarp Lietuvos ir Lenkijos po to, kai abi valstybės atgaus nepriklausomybę;
7. bendradarbiauti su Lenkijos vyriausybe akcijoj, turinčioj tikslą pasiekti glaudaus politinio, ekonominio ir kultūrinio susipratimo tarp Rytų-Vidurio Europos valstybių;
8. pareikšti, kad ginčytinų klausimų sprendimas tarp Lietuvos ir Lenkijos turi būti atliekamas tiktai taikiu būdu, teisingumo, teisėtumo ir draugingumo dvasia, atsižvelgiant į abiejų valstybių reikalus ir tautinius bei valstybinius interesus.
St. Lozoraičiui užvetavus, pasikeitimas notomis neįvyko. Prasidėjus tarp Vliko ir Lozoraičio, pasak Railos, "negrų kovai patamsyje”, per paskutinius 7 metus šis didžiausios Lietuvai reikšmės klausimas buvo visiškai užšaldytas. Ačiū Dievui, kad bent po tiekos metų vėl šiuo klausimu susidomėta Politinių Studijų Klubo. Dar labiau dėmesio vertas New Yorke neseniai įvykęs kaikurių LLK narių informacinis pasitarimas su lenkų Politinės Tarybos čionykščia ekspozitūra.
D. C.
