“LIETUVIŲ POLITINĖ KONFERENCIJA”
Sunkiau yra vertinti vadinamą “lietuvių politinę konferenciją.” Apie panašią konferenciją Vlikas jau seniai buvo galvojęs. Jau 1952 m. pradžioje Vliko, Alto, diplomatinio sektoriaus ir LLK atstovų pasitarimas “pripažino reikalą nedelsiant spręsti visus Lietuvos laisvinimui reikšmingus klausimus bei nustatyti tiems klausimams prieitų sprendimų vykdomąsias priemones” ir tam reikalui artimiausiu metu kviesti veiksnių konferenciją. Tik Lozoraičiui pataikaujama Vliko politika tą “artimiausią metą” nuo 1952 m. nutęsė iki 1954 m. šiemet, kai paaiškėjo Vliko ir VT pirmininkų kelionė į JV, LLK pasiūlė ta proga įvykdyti senąją konferencijos idėją, kartu imdamasis iniciatyvos konferencijos programai ruošti. Gal dėl to, kad tai ne sava iniciatyva, o gal dėl to, kad LLK veiksniškumu kaikurie altininkai abejoja, ALT, nors andai konferencijos idėjai ir programai buvo pritaręs, dabar pasišiaušė. Tik Vliko ir VT pirmininkų įkalbėtas, ALT savo nusistatymą sušvelnino. Tačiau ALT užsispyrimas vietoj LLK pasiūlytos konferencijai programos pateikti kitą sutrukdė konferencijos paruošiamąjį darbą, juoba, kad nei ALT, nei Vlikas patys to darbo nebuvo ėmęsi. Konferencjja todėl buvo improvizuojama. Išskyrus min. Žadeikio, neturėjo nė vieno paruošto raporto. Kaip improvizacija ji išėjo pakenčiama, bet negalėjo išeiti tokia, kokia turėjo būti. Komunikato žodingumas ir atsišaukimo šūkiai tėra meniškai raitytas konferencijos fasadas, kuris užstoja vidujinį jos skurdą.
Kai kur tyčiomis suraityta taip, kad skaitytojas nežinotų, apie ką kalbama. Pvz. kai rašo: “Teisė kalbėti pavergtosios lietuvių tautos vardu ... priklauso dėl lietuvių tautos išlaisvinimo kovojantiems lietuvių veiksniams”, — tyčiomis nutyli: kas gi tie veiksniai. Ar tie, kurie yra atsišaukimą pasirašę? Jei taip, tai jie savo kompetencijas yra labai peržengę. O jeigu ne tik tie, tai kodėl kitų nėra, toje konferencijoje? Faktiškai konferencija nė vieno Lietuvai laisvinti reikšmingo klausimo net nebandė spręsti, tenkindamos poros komisijų sudarymu, palikdama pačioms komisijoms ir problemų pobūdį bei apimtį nusistatyti ir jų sprendimui medžiagą ruošti. Ar tas nerodo konferencijos paviršutiniškumo ir nepriaugimo savo uždaviniams? Į vadinamos lietuviškosios koncepcijos nustatymą tiek M. Lietuvos problemų atžvilgiu, tiek Lietuvos-Lenkijos ar Lietuvos-Gudijos santykių atžvilgiu konferencija nieko nauja neįnešė. Kaip lig šiol bendros lietuviškos koncepcijos tais klausimais neturėjome, taip ir ateity esame palikti neaiškume.
Ryšium su konferencija paryškėjo ir kaikurie būdingi šalutiniai Lietuvos laisvinimo kovos elementai. Pvz. skirtingas altininkų požiūris į problemų aktualumą, skirtinga mąstysena veiklos metodų atžvilgiu. Jiems atrodo aktualu tik tai, kas jau šiandien sprendžiama ar galima spręsti. Perspektyvinis sprendimas jiems svetimas. Jiems taip pat svetimas ir tylus, kruopštus, studijinis problemos esmėsgvaldymas. Juos pirmiausia traukia išorinis kad ir tuščiaviduris įspūdingumas bei visuomeninis įtaigumas. Tai trumpų nuotolių čempionai. Ta prasme jų pasiekos labai reikšmingos. Tačiau ilgame Lietuvos laisvinimo kelyje trumpų nuotolių ALT čempionai geriausiai savo vaidmenį galėtų atlikti tik estafetiniu būdu. Tik ir šis būdas, kaip kad ir perspektyvinis problemų sprendimas, altininkams, atrodo, svetimokas.
G. Giedrys
