Į pilnutinę demokratiją (5)
Į PILNUTINĘ DEMOKRATIJĄ straipsnių ciklas čia baigiamas. Juose buvo svarstoma, kaip demokratijos principas turėtų būti įgyvendintas visose valstybinio gyvenimo srityse.
Į LAISVĘ Nr. 2 buvo svarstoma, kad demokratijos principas įgyvendinti kultūros srityje, kad tinkamai būtų pagerbti visų piliečių pasaulėžiūriniai įsitikinimai.
Nr. 3 ir Nr. 4 svarstyta, kaip demokratijos principas įgyvendinti ūkio srityje, kad kuo tikslingiau būtų suorganizuota ūkio gėrybių gamyba ir kuo teisingiau jos būtų paskirstytos tarp valstybės piliečių.
Nr. 5 svarstyta nepriklausomos Lietuvos valstybės įjungimas į Europos tautų šeimą.
Nr. 6 svarstoma, kaip pačioje valstybėje suorganizuoti valdžią, kad ji kuo tiksliau piliečių demokratines laisves suderintų su valstybės pažangai reikalinga tvarka ir susidrausminimu.
Paskatinimas, kad skaitytojai dalyvautų klausimų svarstyme, rado atgarsio. Ir šiame nr. Julius Vidzgiris (Prancūzija) atsiliepia dėl vieno moderniųjų laikų valdžios aparato reiškinio — technokratijos.
VALDŽIOS DEMOKRATINĖ SĄRANGA
Valstybės demokratinėje santvarkoje augščiausioji valdžia priklauso tautai. Šita valdžios kilmės demokratinė idėja mūsų laikais jau yra taip įsišaknijusi žmonių sąmonėje, kad netgi totalistiniai režimai nedrįsta jos visai paneigti. Ir totalistinės valstybės konstitucijoje galime užtikti, kad valstybės “suverenumas priklauso tautai”. Bet tatai tik rodo, kad vienos tik konstitucinės deklaracijos apie valstybės augščiausios valdžios priklausomybę tautai dar neužtenka valstybės demokratinei santvarkai sukurti.
Kad tauta savo augščiausiąją valdžią galėtų praktiškai vykdyti, ji privalo tam tinkamų priemonių, ji privalo valdžios demokratinės sąrangos.
Skaityti daugiau: VALSTYBĖ IR VALDŽIA
![](/images/html/I-laisve/I-Laisve-1955-6(43)_files/I-Laisve-1955-6(43)-2.jpg)
NR. 6 (43) 1955 M. BIRŽELIS
VYTAUTAS VAITIEKŪNAS
KELIĄ PAJUTOM TEISINGĄ
“Savo metu Joseph de Maistre yra pasakęs, kad “emigrantai nieko negali ir nieko nereiškia — l’emigration ne peut rien et re vaut rien”. Tai griežtas posakis. Tačiau dažniausiai jis yra teisingas, nes svetima gamtinė bei kultūrinė aplinka nesykį sunaikina jėgas, galėjusias gražiai išsiskleisti tėvynėje. Išrautas iš savo žemės, iš savo istorijos, iš savų papročių, tremtinys paprastai esti išstatomas visų vėjų pavojams. Jis jaučiasi nesaugus ne tik socialine prasme, kad nelengvai užsidirba duonos kąsnį, bet ir dvasine prasme, kad nežino, į ką jam atsiremti savo vidumi. Pavojus sudužti tremtiniui yra žymiai didesnis, negu krašto gyventojui. O jeigu tremtinių pasidaro dešimtys tūkstančių, tai tautai grėsmė stovi prieš pat akis.
Klaida tad būtų manyti, kad rezistencija yra tiktai uždavinys tėvynės atžvilgiu. Ne. Rezistencija turi vykti ir tremties atžvilgiu. Tremtis yra pateisinama tautos istorijoje tik tada, kai virsta užuovėja, kurioje išsilaiko vertybės, niokojamos krašte. Todėl reikia ginti šias vertybes nuo tremties dvasios pasikėsinimo. Reikia šaukti tremtinius spirtis žudančioms tremties sąlygoms. Dabartinė laisvinimo kova yra žymiai platesnė, negu tik politinis svetimųjų informavimas arba politinių minčių brandinimas tarp mūsų pačių. Šiandien mums reikia ne tik išvaduoti kraštą, bet ir išgelbėti save pačius. Tėvynę niokoja bolševikinė dvasia, mus gadina tremties dvasia. Juk jeigu mūsų tremtiniai suskurs idėjiškai, pabėgs moraliai, žlugs tautiškai; jeigu pradės rūpintis tik savimi, pamiršdami, jog yra kenčiančios tautos nariai — mes veltui būsime palikę savo kraštą ir jieškoję prieglaudos svetur.
Skaityti daugiau: Bendruomenės keliu