arba
TAUTIEČIUOSE PASIAUKOJIMO BEIEŠKANT
JONAS PABEDINSKAS
Bus jau dešimtmetis, kai užjūrio lietuviai su Lietuva pradėjo tiesiogiai bendrauti ne tik su giminėmis ar draugais, bet ir su įvairiomis organizacijomis. Lietuvoje atsikūrė religinės ir jaunimo organizacijos, vaikų globos draugijos, politinės partijos, sąjungos, profesinės draugijos, bendrijos ir daugybė kitokių visuomeninių vienetų. Vyresnieji išeiviai kai kurių tokių organizacijų vardus atpažįsta dar iš Nepriklausomos Lietuvos laikų. Atsirado tūkstančiai dosnių geradarių, finansiškai remiančių tokias organizacijas ir jų projektus. Retas užjūryje klausė, kas tai akcijai vadovauja ir kaip jų finansai panaudojami. Kadangi Vakaruose mūsų veikėjai dirbo dešimtmečiais be jokio atpildo ir visuomenės aukas naudojo tik tiems reikalams, kuriems jos buvo skirtos, niekas šioje Atlanto pusėje ir negalvojo, kad Lietuvoje iš visuomeninio darbo kai kurie bandys gyventi ir pragyventi.
Po kelerių tokios finansinės pagalbos metų užjūriečiai pradėjo pastebėti, kad kai kurie prašančiųjų sambūrių vadovai dalinai iš tų aukų gyvena, arba kad aukos vartojamos kartais ne ten ir ne taip, kaip buvo sutarta. Tokiu būdu daug kur atsirado tarpusavis nepasitikėjimas. Vienos draugijos dėl to nusilpo, o jų vietoje atsirado kitos - geriau tvarkomos ir iki šiol užjūrio lietuvių remiamos.
Skaityti daugiau: APMOKAMAS IDEALIZMAS
VIKTORAS ŠNIUOLIS
Esu partizanas Viktoras Šniuolis slap. „Vytvytis". Devynerius metus su ginklu rankose iškovojęs Lietuvos Laisvės kovotojų gretose. Išduotas, patekęs į provokaciją, žiauriai suimtas. Praėjęs tardymų pragarą ir katorgas, žmogaus nužmoginimo fabriką, sugrįžęs į Tėvynę, pasijutau svetimas, nes kas tik norėjo tas šluostėsi į mus savo kojas. Tyliai kentėjau ir laukiau išsvajotosios Laisvės. Laisvės, kuri iškovota mano tėvo Vincento, kuris žuvo 1945.07.29, brolio Vytauto, žuvusių 1949.08.13, ir sesutės Birutės, žuvusios 1949.11.01, krauju. Mes palaimintaisiais nepriklausomos Lietuvos metais išugdyti Lietuvos vaikai - idealistai, Tėvynei atsidūrus pavojuje, nedvejodami stojome, kad ir į nelygią kovą. Aukojomės, nes buvome ir išlikome idealistai. Skaitau 129 laisvę" numeryje ambasadoriaus Vytauto A. Dambravos straipsnį: „Idealizmas ir oportunizmas Lietuvoje ir išeivijoje". Ir kiekvienas žodis, kiekviena mintis giliai stringa į širdį. Bet tuoj pat iškyla klausimas - kodėl mes palikome tokie? Kodėl sutrypėme tai, ką mūsų tėvai ir protėviai sugebėjo šimtmečiais išsaugoti? Prieš mano akis iškyla šimtai kovos draugų, kurie nedvejodami paaukojo savo jaunas gyvybes.
![](/images/html/I-laisve/I-Laisve-1999-130(167)_files/I-Laisve-1999-130(167)-10.jpg)
Buvę partizanai prie kapo Radviliškyje 1992 m. Trecias iš k. - Viktoras Šniuolis, šio straipsnio autorius
Prisimenu savo bendražygį, vyriausiosios partizanų vadovybės prezidiumo sekretorių Petrą Bartkų „Žadgailą", kuris vieno mūšio metu, visai šalia manęs, griebėsi už kulkų pervertos krūtinės, sudejavo ir krito. O jis jau tada (1945 m.) rašė:
Dėl Tavęs, o Tėvyne, šiandien aš kovoju,
Dėl Tavęs, dėl Tavųjų vaikų!
Dėl Tavęs ir gyvybę statau į pavojų,
Tavo laisvei kelius tuo grindžiu.
Skaityti daugiau: KODĖL MES PALIKOME TOKIE?
"Į laisvę" fondo lietuviškai kultūrai ugdyti VIII oji studijų savaitė Lietuvoje
„Bendruomenė Lietuvoje:
istorinė patirtis ir perspektyvos“
VIDMANTAS VALIUŠAITIS
1990 metais Lietuvoje įkurtas Į Laisvę fondo Lietuvos filialas surengė jau astuonias studijų savaites Lietuvoje, kurios vyko Vilniuje ir Nidoje (1992), Birštone (1993), Mastaičiuose (1994), Kaune (1995), Telšiuose (19%), Jurbarke (1997), Druskininkuose (1998). Aštuntoji studijų savaitė vyko š. m. birželio 23-27 d.d. Anykščiuose.
![](/images/html/I-laisve/I-Laisve-1999-130(167)_files/I-Laisve-1999-130(167)-12.jpg)
Anykščiuose 1999. Kairėje - ĮLF filialo valdybos pirm, B. Mažeika ir tarybos pirm. J. Kairevičius. Dešinėje - paskaitų moderatoriai S. Nefas ir P. Kisielius. Nuotr. K.A.
Pasak Į Laisvę fondo Lietuvos filialo tarybos pirmininko advokato Jono Kairevičiaus, fondas siekia populiarinti, supažindinti plačiąją visuomenę su pilnutinės demokratijos idėjomis ir susieti jas su konkrečiu nepriklausomos Lietuvos gyvenimu. „Pilnutinės demokratijos idėjos yra visuotinės. Jų įsisąmoninimas, skleidimas ir taikymas gyvenime yra artimai susijęs su žmonių politine kultūra, kurią mums akivaizdžiai reikia kelti"... „šitie dalykai yra svarbūs ne vien sostinei, ne vien didiesiems Lietuvos miestams, bet ir visai Lietuvai. Todėl dabar mūsų veiklos kryptis - iš centrų į periferiją", kalbėjo Jonas Kairevičius.
Skaityti daugiau: VIII-OJI Į LAISVĘ FONDO STUDIJŲ SAVAITĖ ANYKŠČIUOSE
Augome trys broliai Galdikai: aš - Napalys, Vytautas ir Pranas. Užteko duonos ir paprastų žmogiškų džiaugsmų, kol į Lietuvą neįsiveržė okupantai. Nuo tada kiekviena diena mums atnešdavo tik nemalonumus, baimę, neviltį.
1941 mokslo metų žiemą kažkas pro mokyklos langą išmetė Stalino paveikslą. Žinoma, pirmiausia ėmė įtarinėti mus - tris brolius, sekti, tardyti, versti ieškoti kaltininkų. Reikėjo vienam iš mūsų aukotis, kad paliktų šeimą ramybėje. Sužinojęs, jog kaimas jau gavo šaukimus į sovietinę kariuomenę, ryžausi prisistatyti komisijai, kad broliai galėtų ramiai ūkininkauti. Nuėjau į komisariatą, laimei tuo metu nė vieno nespėjo paimti, nes prasidėjo karas.
Greit rusai išsinešdino. Džiūgavom visi. Bet... Neilgam užteko ir vokiečių atneštosios „laisvės".
1943 metai. Vokiečiai pradėjo gaudyti jaunus vyrus ir siųsti į frontą. Mus gelbėjo savi žmonės, dirbę policijoje. Mosėdžio policininkas Vasiliauskas įspėjo ir mane apie būsimas vyrų gaudynes. Suspėjome visi Šauklių kaimo vyrai pasislėpti kas kur. Aš su keliais bičiuliais pasislėpiau pas kaimyną Vaškį. Mus apsupo vokiečiai, tačiau sėkmingai pabėgome į mišką. Nepasisekė broliui Pranui: jis slėpėsi pas kitą mūsų kaimyną. Bėgantį jį sužeidė ir suėmė. Parvarė į namus. Mūsų tėvai jau buvo mirę. Vokiečiai, pamatę, kad gyvename vieni, paliko sužeistą brolį namuose ir pasakė, kad ramiai dirbtų, nes ūkio be žmonių nepaliks. Nieko pikto nedarė ir kitiems ūkininkams, pas kuriuos išsislapstė vyrai.
Rusai sodybas degindavo...
Skaityti daugiau: KELIOS ILGO GYVENIMO AKIMIRKOS
ISTORIJA IR DABARTIS DAINAVOJE
![](/images/html/I-laisve/I-Laisve-1999-130(167)_files/I-Laisve-1999-130(167)-17.jpg)
43-sios LFB studijų savaitės dalyviai Dainavoje. Nuotr. J. Urbono
Gražiojoje Dainavoje šią vasarą, rugpjūčio 8-14 d., buvo surengta jau 43-čioji Lietuviškų studijų ir poilsio savaitė, į kurią iš plačiosios Amerikos bei Kanados suvažiavo Lietuvių fronto bičiuliai ir mieli jų draugai. Buvo svečių ir iš Lietuvos. Išklausyta 18 paskaitų ar pranešimų, vyko LFB ir Į Laisvę fondo posėdžiai, tad poilsiui laiko gal daug ir nebuvo. Vakarais, žinoma, buvo galima kiek labiau atsikvėpti: lengvesnės pokalbių temos, diskusijos, poezija, video filmai ir net dainos.
Pirmosios dvi dienos buvo mažiausiai perkrautos. Išgirdome LFB Politinės komisijos pirmininko Algio Raulinaičio pranešimą apie komisijos nuveiktus darbus ir ateities planus. Diskusijose buvo kalbama ir vadinamosios Truskos komisijos Lietuvoje klausimais. Povilas Vaičekauskas pradėjo savo dviejų dalių paskaitą apie Lietuvos istorijos perrašymus ir klastojimus. Joje buvo iškeltas faktas, kad net Lietuvos istorijos vadovėlyje, paruoštame to paties Liudo Truskos, o taip pat ir kituose jo pasisakymuose spaudoje, yra nepaprastai daug iškraipytų faktų ir net skaudžių, nepagrįstų kaltinimų, metamų ano laiko dešiniajai lietuvių inteligentijai.
Skaityti daugiau: 43-čioji Lietuviškų studijų savaitė Dainavoje