Naujuosius metus pradėjus, manding, naudinga būtų apžvelgti, kiek praėjusiais metais mūsiškė laisvinimo veikla yra pasireiškusi visur ten, kur jai pasireikšti yra buvusi proga, o gal ir būtinumas, žvelgiant į lietuviškosios veiklos barus, sykiu tenka paliesti ir šios veiklos kontragentai, t. y. tie veiksniai, į kuriuos ar per kuriuos lietuviškųjų veiksnių laisvinimo veikla gali arba ir turi būti kreipiama.
Pažymėtina, kad laisvinimo veiklos baruose kontragentinių veiksnių lygiai apstu, kaip kad ir lietuviškųjų. Atrodo, kad mūsų dienų pasaulis stačiai suveiksnėjęs. Gal todėl jam labai trūksta, lygiai kaip kad ir mūsiškiams veiksniams, veiksmingumo, trūksta tarinio.
Apytikriam vaizdui susidaryti apie tuos visus veiksnius, per kuriuos ar į kuriuos mūsų laisvinimo pastangos eina, tenka bent jų vardai suminėti. Savo funkcijomis, uždaviniais ir paskirtimi jie yra keleriopi. Jungtinės Tautos su savo atsišakojimais (Tarptautinė Darbo Organizacija, UNESCO ir kt.), Europos Taryba su savo Patariamuoju Seimu ir Centro bei Rytų Europos Komisija (specialiai rūpintis taryboje neatstovaujamąja pavergtų Centro ir Rytų Europos dalimi), Pan-Amerikos Federacija, Atlanto Sąjunga (NATO), Anglies ir Plieno Bendruomenė, Europos Gynimosi Bendruomenė (sunkiai ir ilgai tebegimdoma), — vis tai mūsų laisvinimo pastangoms reikštis tarpvalstybinio pobūdžio laukas.
Skaityti daugiau: TREMTYJE: METŲ SĄVARTOJE
Krikščionių demokratų ir Ūkininkų Sąjungos bendras pareiškimas “Darbininkas" 1952. 10. 17) dėl LF pasitraukimo iš Vliko, stengėsi nuvertinti LF pasitraukimo motyvus netiesioginiu argumentu: girdi, LF prašnekęs kaltinimais Vlikui, tik pasitraukęs iš jo, o “anksčiau tokie priekaištai nebuvo daromi”. Po metų jau vienas P. Vainauskas vėl kartoja: esą pats Braazitis apie Vliką teigiamai atsiliepęs, “kol nebuvo patyręs nepasisekimo praeiti į Vykd. Tarybą” (“Tėvynės Sargas”, 1953, 1-10 nr.). Tikimybei sustiprinti ir vienu ir antru atveju buvo cituojamos Brazaičio viešų pareiškimų ištraukos. Dar vėliau tą patį argumentą perėmė “Naujienos” (1953 gruodžio 29).
Tokie tvirtinimai neteisingai nušvietė faktinę padėtį — LF nusistatymą dėl Vliko ir jo veiklą bei pasisakymus Vlike. Kadangi jie kartojami, tad tiesos dėliai randu tikslinga atkreipti dėmesį į šiuos faktus, kurių fone aiškės, kiek yra teisingi anie tvirtinimai:
1. Lietuvių Frontas Vliko negeroves matė ir apie jas kalbėjo atvejų atvejais ne nuo pasitraukimo iš Vliko. Priminsiu bent kaikuriuos rašytus, taigi lengvai patikrinamus, žodžius, kurie yra Vliko ar jo pirmininko žinioje. Jau 1946 m. kovo 12 dienos LF atstovo rašte Vlikui buvo konstatuojama, kad “Vliko dauguma pasirinko, mano supratimu, ne tą kelią, kuris veda į Vliko orumo ir jo akcijos stiprėjimą”.
Skaityti daugiau: Tiesos vardan
1. Gelbėjimas iš "valdžios krizės”.
Kad Vlike “nebegerai”, pripažįsta jau beveik visos jį sudarančios grupės. Jų centrai New Yorke svarsto planus jam reformuoti. Jeigu terūpėtų klausimas, kaip sėkmingiau organizuoti laisvinimo darbą, nesunku būtų susitarti dėl tų reformų. Bet prisideda ir kiti motyvai, kurie diktuoja reformų pobūdį: vienoms grupėms rūpi, anot VT pirmininko, raktines pozicijas išlaikyti savo grupės rankose; kitoms rūpi reprezentuoti valdžią ir ją išlaikyti Vliko rankose; trečioms rūpi valdžios aureolę nuo Vliko nukelti ant “šefo" galvos. Šitie antriniai motyvai kartais virsta pirminiais ir neleidžia surasti reformų projektams bendro vardiklio. Ar nebūdinga toms nuotaikoms yra pastaba spaudoje (Dirva 1954, Nr. 8), kad viena, iš priežasčių, skatinusių skubintis su reorganizacija, išnykusi, nes paskutiniu laiku praėjusi Vlike “valdžios krizė”. O jei praėjusi, tai sumažėjęs ir reikalas skubintis su reformomis.
Skaityti daugiau: APIE VLIKĄ IR VLIKE
Vieni su įvairiomis savo gyvenimo ir darbo sukaktimis praeina negirdomis, ir visas jų gyvenimas lieka nepastebėtas, ne dėl to, kad jis nebūtų reikšmingas visuomenei, bet dėl to, kad jie eina per gyvenimą tyliai, nesušlamėdami ir nieko nė galu nago neužgaudami. Kiti eina per gyvenimą, išsiųsdami priešais save trimitininkus.
Magdalena Avietėnaitė yra vienas iš pirmosios rūšies jubiliatų. Ji, duktė Adomo ir Magdalenos Paulionytės, buvo ilgametė pareigūnė Lietuvos užsienių reikalų ministerijoje (Eltos direktorė, spaudos ir informacijos skyriaus direktorė), krikščionių darbininkų organizatorė, anglistikos katedros vedėja universitete, žurnalistė, redaktorė, Amerikos lietuvaitė. Dabar ji Manhattanville Šv. Širdies kolegijos bibliotekininkė konsultantė.
Skaityti daugiau: Žymėtini vardai