I. LIETUVYBĖS IŠLAIKYMO REIKALU:
1. Gimtoji kalba.— Kalba yra tautinio sąmoningumo apraiška ir tautinės bendruomenes stipriausia jungtis. Todėl LF Bičiulių konferencija ragina visuomenę kreipti didelio dėmesio į lietuvių kalbos ugdymą šeimoje, mokykloje, organizacijose ir spaudoje, kartu tačiau pabrėždama, kad kalbos skirtingumas neturi virsti kliūtimi įsijungti į mūsų tautinę bendruomenę tiems, kurie į ją ateina laisvu savo apsisprendimu.
2. Šeima.— Tautiškai mišrių šeimų kūrimas slepia savyje didelių pavojų lietuvybei išlaikyti. LF Bičiuliai pripažįsta asmens pirmenybę jo santykiuose su bendruomene, taigi ir šeimos sudaryme. Tačiau tie, kurie mišrią šeimą kuria, turi griežtą tautinę pareigą įjungti nelietuviškąją šeimos pusę į tautinę mūsų bendruomenę ir savo vaikus auklėti gerais bei sąmoningais lietuviais. Konferencija prašo visus lietuvius, pirmoje eilėje lietuviškąsias šeimas, ankštai bendradarbiauti su mišriomis šeimomis ir tuo joms palengvinti aną pareigą atlikti.
3. Ugdymas.— Tremties ugdymo uždavinys yra ne tik žmogų išlavinti bei paruošti jį kuriai nors profesijai, bet sykiu ir išauklėti tautinę jo sąmonę bei nuteikti jį kultūrinei kūrybai tautinėje srityje. Todėl LF Bičiulių konferencija:
a. reikalauja, kad visose lietuvių laikomose ar vedamose mokyklose būtų įvestas privalomas lituanistinių dalykų dėstymas ir religijos mokymas lietuvių kalba;
b. kviečia kurti vidurines mokyklas tiktai humanistinio tipo, o jau esančias pagal šį tipą pertvarkyti, sustiprinant lituanistinių dalykų dėstymą;
c. ragina lietuvių bendruomenę, jos institucijas ir organizacijas, teikti moralinės, pedagoginės ir medžiaginės paramos lietuviškajai Vasario 16 gimnazijai Huettenfelde kaip svarbiai lietuviškosios kultūros įstaigai;
d. kviečia studentus gausiau studijuoti humanistinius mokslus, o visuomenę — paremti juos stipendijomis;
Skaityti daugiau: EUROPOS LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ REZOLIUCIJOS
1. Mūsų laikais miršta senasis žmogus, kurį A. Weberis vadina “trečiuoju žmogum”, ir gema ketvirtasis žmogus, kurio akivaizdoje mums kyla klausimas, kas yra šis žmogus savyje ir koks jo santykis su krikščionybe.
2. Pasaulio istorijos vyksmas susideda iš gamtos apipavidalinimo arba kultūros ir iš žmogaus santykių su Dievu arba religijos. Gamtos apipavidalinimas yra būtinas, nes jis sudaro pagrindą žmogui žemėje išsilaikyti. Santykiai su Dievu yra laisvi, nes jie kyla iš žmogaus apsisprendimo. Todėl religija istorijoje gali nykti ir praktiškai nesykį nyksta net ligi visiškos bedievybės. Istorijai lemtingas yra religijos vyksmas, kuris skelia žmoniją į dvi bendruomenes, apsisprendusias: viena už Dievą, antra prieš Dievą.
3. Mūsų laikais žmogaus santykis su Dievu darosi vis neigiamesnis: net “pačią Dievo sąvoką norima išrauti iš žmonių sielos” (Pop. Pijus XI). Bedievybės mintis yra mėginama paversti norma ir pagal ją statyti objektyvinę istorijos sąrangą. Nietschės bepročio numestas žemėn žibintas yra pakeltas pirmoje eilėje komunistinio žmogaus; bet ne tik jo vieno, nes bedievybė dabar yra visuotinas reiškinys.
Skaityti daugiau: A. Maceina: Naujoji stabmeldybė