Aleksandra [Bubelytė] KAS MAN YRA KRISTUS
UGNIMI IŠDEGINTI ŽODŽIAI
Kartą manęs paklausė sutiktas keleivis:
Sakyk, kas yra Kristus tau?
Tada ir aš savęs paklausiau apsidairęs:
Tikrai, kas gi JIS man?
Apsidairiau tada gyvenimo miškuos, -
tuose dienų brūzgynuos,
ir klausinėjau paukščių ir žvėrelių,
ir spindinčių žvaigždynų,
ir upių neramiųjų, tekančių pro šalį,
ir žemės lygumų, daubų, kalnynų,
uolų, įsmigusių dangaus skliaute giliam,
bangų mūšos, nakties tylos, -
kas Jis yra? Jis - man?
Eiliuoti negaliu - per siauros eilės šitai pasakyti.
Kalbėti? - O kur žodžiai, Jo verti?
Tačiau jaučiu kiekvieną vakarą, kiekvieną rytą,
kad Jis visiems - vienintelė Šviesa gyvenimo nakty!
Kada širdy nelieka žemės triukšmo, melo,
kada akis rami, įsmigus tik į Jį,
tada Jis pasirodo artimas tikrai, be galo,
tada Jis - Džiaugsmas varguose ir nevilty:
Jis mūsų VISKAS,
nors mes ir nieko neverti!
