MOTINOS TERESĖS DVASINIAI TEKSTAI
Meilė prasideda namuose
Meilė prasideda namuose, meilė gyvena, kur yra žmonių. O šiandien pasaulyje kaip tik tiek daug kančios, nelaimių ir skurdo. Jeigu mes pasiklaustume Viešpatį Jėzų, Jis ir mums pakartotų tai, ką sakė savo mokiniams: Mylėkite vienas kitą, kaip Aš jus mylėjau. Šią meilę Jis mums įrodė savo kančia ir mirtimi ant kryžiaus. Taigi jei norime vienas kitą mylėti ir šią meilę savo gyvenime padaryti veiksmingą, turime tai pradėti namuose.
Šiandien visame pasaulyje viešpatauja netvarka ir painiava, o kur tik pažvelgsi, pamatysi daug kančios. Viena iš priežasčių yra ta, kad tiek maža yra meilės, pradedant šeimos gyvenimu ir mūsų artimųjų aplinka. Mes nebeturime laiko savo vaikams ir vieni kitiems; nebeturime laiko sau džiaugsmui susikurti. Jei kasdieniniame gyvenime truputį daugiau mokytumės iš Jėzaus, Marijos ir Juozapo gyvenimo Nazarete, jei mes savo namams leistume tapti antruoju Nazaretu, tai iš tiesų greitai turėtų atsirasti daugiau taikos ir džiaugsmo pasaulyje.
Mano didžiausias noras, kad jūs savo šeimų židinius paverstumėte antruoju Nazaretu, kur viešpatautų taika, meilė, džiaugsmas ir laimė. Jūs esate Kristaus bendradarbiai, o kaip bendradarbiai sutiksite ir mylėsite Jį savo šeimoje, nes meilė turi prasidėti namų židinyje. Jūs turite atlikti misiją, meilės misiją, o ji turi prasidėti jūsų namuose. Pirmiausia turite skirti laiko sau, o po to pasidarysite veiklūs kitiems. Padarykite savo namų židinius gailestingumo centrais ir vis iš naujo atleiskite vieni kitiems.
Būkite malonūs ir geri. Tarnaudami savo artimui, atlikite kuklius darbus, kurių niekas nenori dirbti. Nieko nėra per menka Dievui. Net jeigu jūs nueisite pas vienišą žmogų, atsisėsite ir išklausysite jo arba kam nors nunešite gėlių, išskalbsite drabužius ar sutvarkysite namus, tai bus nuostabu. Visai nesvarbu, kokio dydžio yra darbas, kurį atliekame. Mirties valandą, kai mes pamatysime Dievą veidas į veidą, būsime teisiami pagal savo meilę. Svarbu ne tai, kiek padarėme, bet kiek parodėme meilės. Ištikimybė mažuose meilės aktuose padės mums augti meilėje. Mes visi esame gavę po degančią lempą, ir nuo mūsų priklauso, ar leisime jai toliau degti. O tai galima padaryti tik tada, kai visuomet papildysime aliejaus. Šis aliejus gaunamas iš minėtų meilės aktų. Todėl leiskite tai lempai degti, kad, Jam atėjus, Jis mus pažintų. Jis pažins ne tik jus ir mane, bet ir visus žmones, su kuriais mes susitikome. Jis pats juose atpažins save dėlei meilės, kurią Jis patyrė, ir meilės, kurią jūs parodėte.
Veiklus tikėjimas yra meilė, o veikli meilė yra tarnavimas - šis gyvenimo būdas yra tik tikėjimo vaisius: tikėjimas, kad būtų gyvas, turi tapti veiklia meile. Veikli Dievo meilė turi būti mūsų tarnavimas; laisvas tarnavimas nelaimingiems vargšams bus gyvas liudijimas, jog Dievas taip pamilo pasaulį, kad Jo meilė tebesitęsia ir toliau - Jis siunčia jus ir mane, kad būtume Jo meile šių dienų pasaulyje. Visa tai Viešpats Jėzus mums įsakė: Mylėkite vienas kitą, kaip aš jus mylėjau, kaip mane Tėvas mylėjo. Sūnaus meilė ir mūsų meilė - tai tik padalijimas, iki skausmo. Kokia didelė yra Jo meilė mums! Jis tampa gyvenimo Duona, kad pasotintų mūsų meilės alkį; Jis tampa alkanas, kad mes galėtume Jo meile pasisotinti. Ak, koks Dievo nusižeminimas!
Kristus gyvena vargšuose
Tai alkanas Kristus, kuriam duodame pavalgyti, tai nuogas Kristus, kuriam suteikiame prieglobstį. Tai ne vien tik alkis duonos, stoka drabužių ir troškimas stogo virš galvos: mūsų vargšai, net ir turtingieji, alksta meilės ir palankumo, nori jaustis reikalingi ir kažkam priklausyti. Ir šiandien kaip anuomet: kai Kristus pas mus ateina, ateina į silpnus vargšų kūnus, o mes Jo nepažįstame. Bet Kristus ateina ir pas turtinguosius, kurie beveik užgožti savo turtų. Jis ateina pas juos ir pas mane, o dažnai, labai dažnai, mes praeiname pro Jį. Europoje, kaip ir Kalkutoje, Melburne ar Niujorke mes taip pat randame vienišų žmonių. Ar iš tikrųjų pažįstame tuos, kurie šalia mūsų gyvena?
Galbūt šalia gyvena aklas vyriškis, kuris būtų laimingas, jei paskalytume jam laikraštį. Gal čia pat gyvena turtuolis, tačiau jo niekas neateina aplankyti. Tiesa, jis turi daug daiktų, kuriuose beveik paskendęs, bet neturi jokio žmogiško ryšio, kuris jam taip reikalingas.
Dažnai prašau žmonių, kad ateitų pas mūsų namų mirštančiuosius. Aš norėčiau juos čia matyti todėl, kad jie susitiktų su mirštančiaisiais, jiems nusišypsotų, parodytų, kad kažkas yra drauge su jais. O tai labai daug reiškia tiems vargšams nelaimingiesiems - mūsų raupsuotiesiems, suluošintiesiems, nemylimiems vaikams, kurie neturi, kas jais rūpintųsi. Jiems visiems reikia meilės, užuojautos, susitikimo - tai nelyginant tas pats, kai kunigas, laikydamas Mišias, ant altoriaus paliečia Ostiją - Kristaus Kūną. Per vargšo kūną susitinkame su Kristaus Kūnu.
Vargšai ir ligoniai visuomet atrodo esą nenaudingi, ir niekas neskiria jiems laiko. Jei mūsų meilė Kristui yra stipri, mes turime tokius nelaiminguosius surasti. Mes privalome jiems padėti. Nors tai būtų vienintelis, tai ir bus Jėzus, kuris alksta meilės.
Šventajame Rašte pasakyta: Aš ieškojau to, kuris būtų pabudėjęs su manimi, bet nė vieno neradau. Kaip tai būtų baisu, jei ir mums Jėzus turėtų šiandien taip pasakyti po to, kai Jis mirė už mus ant kryžiaus.
Mūsų seserys ir broliai atlieka smulkius darbelius. Mes broliams tegalime labai mažai padaryti, tačiau jie bent sužino, kad mes juos mylime, jais rūpinamės ir esame pasirengę jiems patarnauti. Tad pamėginkime būtent visi kuo labiau išplatinti Kristaus meilę, kur tik būsime. Meilė ir gailestingumas - tai turėti nuoširdžią užuojautą žmonėms.
Viešpats Jėzus norėjo mums padėti dalydamasis mūsų gyvenimu, vienatve, mūsų skausmu ir mirtimi. Eucharistijoje turime Kristų duonos pavidale. O čia lūšnose - sunykusiame kūne, vaikuose matome Jėzų ir su Juo susitinkame.
Tai yra tas pats Kristus, kuris sako:
Ką padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.
Kai buvau be pastogės - tu atvėrei man savo duris; kai buvau nuogas - atidavei man savo drabužį; kai buvau pavargęs - pasiūlei man pailsėti; kai buvau nusigandęs - švelniai mane nuraminai; kai buvau mažas - išmokei mane skaityti; kai buvau vienišas - dovanojai man savo meilę; kai buvau kalinys - aplankei mane kalėjime; kai gulėjau ligos patale - slaugei mane; svetimoje šalyje padėjai man jaustis kaip savo namuose; kai buvau bedarbis - padėjai man surasti darbo; kai mūšyje buvau sužeistas - sutvarstei mano žaizdas; kai man reikėjo gerumo - ištiesei man ranką; kai aš - negras, kinas ar baltasis - buvau pašiepiamas ir įžeidinėjamas - nešei mano kryžių; kai buvau senas - man nusišypsojai; kai buvau sunerimęs - kantriai mane išklausei; išvydęs mane apspjaudytą ir kruviną - mane pažinai, nors aš buvau purvinas ir prakaituotas; kai buvau pajuokiamas - stovėjai šalia manęs; kai buvau laimingas - dalijaisi mano džiaugsmu.
Džiaugsmas yra malda. Džiaugsmas yra galia. Džiaugsmas yra meilė. Džiaugsmas yra meilės tinklas, kuriuo galima pagauti sielas. Dievas myli linksmą davėją. Tas duoda daugiausiai, kuris duoda su meile. Geriausias būdas Dievui ir žmonėms parodyti savo dėkingumą yra viską priimti su džiaugsmu. Džiaugsminga širdis atsiranda normaliu būdu iš širdies, kuri dega meile. <...> Nepersiimkite niekada taip giliai rūpesčiais, kad dėl to užmirštumėte prisikėlusio Kristaus džiaugsmą. Mes visi ilgimės dangaus, kur yra Dievas, bet tai ne mūsų galioje jau dabar būti su Juo danguje, jau šią akimirką būti su Juo laimingiems. Būti dabar su Juo laimingiems, reiškia taip mylėti, kaip Jis myli, taip padėti, kaip Jis padeda, taip duoti, kaip Jis duoda, taip tarnauti, kaip Jis tarnauja, taip gelbėti, kaip Jis gelbsti; vadinasi, ištverti su Juo 24 valandas, Jį susitikus neįprastu apdaru.
