ŽMOGUS NEGALI GYVENTI BE MEILĖS
ŠVENTASIS PRANCIŠKAU,
viso pasaulio savastie, pažadink ir mūsų Tėvynę naujam kilnesniam gyvenimui. Išskaidrink mūsų dvasią, padėk mums įveikti traukos jėgą ir pakilti virš juodos žemelės. Saugok, kad nepaglemžtų mūsų tamsa ir dvasios skurdas, parenk mus skrydžiui aukštyn. Mokyk mus mylėti Kristų, kaip tu Jį mylėjai. Tegul meilė Kristui iškelia mus virš žmogiškųjų aistrų siūbavimo ir išmoko pakęsti, atleisti, mylėti.
Tegul padaro mus viena Kristuje.
Jonas Paulius II
Žmogus pats sau pasidaro nesuvokiama esybe ir jo gyvenimas netenka prasmės, jeigu jo neapima meilė, jei jis nesutinka, nepajunta jos ir kaip nors nepadaro jos savastimi, jei negali būti jos gyvas dalyvis. Ir būtent todėl Kristus - Atpirkėjas <...> tobulai išreiškia žmogų pačiam žmogui. Tai yra toji, sakytume, Atpirkimo paslapties vertė žmogui. Žmogus atranda joje savo tikrąją didybę, kilnumą ir savo kaip žmogaus vertę. Atpirkimo paslaptyje žmogus naujai patvirtinamas, tarsi naujai išreiškiamas - naujai sukuriamas!
Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!
Žmogus, kuris nori iki galo save suprasti - ne pagal kokius nors atsitiktinius, dalinius, kartais paviršutiniškus ar netgi tariamus savo paties esybės kriterijus ir mastus - privalo su savo nerimu ir netikrumu, taip pat ir su savo silpnumu bei nuodėmingumu, su savo gyvenimu ir mirtimi priartėti prie Kristaus. Žmogus turi tarsi įeiti į Jį, turi persiimti visa įsikūnijimo ir Atpirkimo tikrove, asimiliuoti ją, idant galėtų atrasti save. Jeigu žmoguje įvyksta šis esminis procesas, tada jo vaisius, šalia Dievo garbinimo, būna ir gili nuostaba pažvelgus į save patį. Kokią vertę Kūrėjo akyse privalo turėti žmogus, jeigu jis nusipelnė tokio galingo Atpirkėjo, jeigu Dievas atidavė savo vienatinį Sūnų tam, kad jis, žmogus, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.
Būtent toji nuostaba dėl žmogaus vertės bei garbingumo pripažinimo ir vadinasi Evangelija, arba Geroji Naujiena. Dar kitaip ji vadinasi krikščionybė. Ji nulemia Bažnyčios pasiuntinybę pasaulyje - taip pat, o gal net labiau, - ir šių dienų pasaulyje. Toji nuostaba, o kartu ir įsitikinimas, tikrumas, kurio esmė yra tikėjimo tikrumas ir kuris nepastebimai gaivina kiekvieną tikrojo humanizmo apraišką, - yra kuo glaudžiausiai susijęs su
Kristumi. Kartu jis nužymi Kristaus vietą - Jo, sakytume, ypatingą teisę veikti žmogaus ir žmonijos istorijoje.
Bažnyčia, kuri nuolat kontempliuoja Kristaus paslaptį, visu tikėjimo tikrumu žino, kad per kryžių įvykęs Atpirkimas suteikė žmogui tikrąją vertę ir jo egzistencijos žemėje prasmę, kuri didele dalimi buvo prarasta per nuodėmę. Todėl Atpirkimas ir įvyko Velykų slėpinyje, per kryžių ir mirtį vedančiame į Prisikėlimą.
Tad pagrindinis visų epochų, o ypač mūsų epochos Bažnyčios uždavinys yra siekti, kad Bažnyčia vis kreiptų žmogaus žvilgsnį ir visos žmonijos supratimą bei patirtį į Kristaus paslaptį, kad padėtų visiems žmonėms dalyvauti Atpirkimo gelmėje, kuri yra Jėzuje Kristuje. Taip pasiekiamos didžiausios žmogaus gelmės: žmogaus širdis, žmogaus sąžinė, jo svarbiausi reikalai.
(Iš enciklikos Redemptor hominis)
