NEPRIKLAUSOMYBĖS SUKAKTIES MINĖJIMŲ PRASMĖ
EMILIJA ČEKIENĖ
Lietuvi, amžiais būk didus, nes tavo
kelias— kruvina kova.
Ir metai eis, žydės laukai prie kelio,
Ir kelsis vėl iš kraujo Lietuva!
Iš partizanų poezijos—
Tik tas užsitarnauja laisvę ir gyvenimą, kuris kasdien dėl jų kovoja, kadaise yra pasakęs J.W. Goethe.
Tik tuo keliu eidama ir mūsų tėvynė buvo išsikovojusi nepriklausomybę ir sulaukusi ištikimų draugų svetimųjų tarpe, kai per šimtą su viršum metų ji atkakliai veržėsi į laisvę.
Nekartosiu visiems gerai žinomos, daugelį metų užsitęsusios, Rusijos caro priespaudos Lietuvoj, kurios metu buvo žiauriai persekiojami lietuviai ir per 40-tį metų uždraustas mūsų gimtasis spausdintas žodis, kuris tačiau, dėka to mūsų didžiojo pirmojo knygnešio Valančiaus, nukreiptas spausdinti į Prūsus, jo paties daugumoj rašytas ir labai pavojingais, erškėčiuotais keliais slapta atgabentas, per tą 40-tį draudimo metų mūsų tautoje gyvai išsilaikė, kol tik išvydo šviesą, kol atgavom spaudos laisvę.
Tuo buvo įprasmintos visos mūsų garbingų knygnešių kovos, surištos su pavojum gyvybei gabenant knygas per sieną, o taip pat ir krašte jas platinant. Ką atliko kunigai, studentai, kaimiečiai, jauni ir seni Lietuvos sūnūs ir paprastos moterėlės, rodo, jog kritišku tautos laikotarpiu būti savo tautos herojum ar bent to siekti, nereikia talentų nei būti išrinktuoju, o tik reikia ryžto, tvirtos tautinės sąmonės ir patriotinės dvasios.
Lietuviai, norėdami to persekiojimo išvengti, traukėsi į užsienius, kūrė stiprias kolonijas, vėliau suvaidinusias didelį vaidmenį Lietuvos išvadavime ir nepriklausomybės atstatyme, kurios deklaracija buvo paskelbta 1918 metais, Vasario 16-tą dieną, Lietuvos sostinėje — Vilniuje.
Po trijų metų sunkių ir kruvinų kovų su bolševikais, bermontininkais ir lenkais, savanoriai, vieningai inteligentas ar žemės darbininkas, apgynė atkurtos valstybės teritoriją.
“Iš jų vieni laisvi sugrįžo, kitiems rankas pašovė,
Kitiems ant lygaus lauko mediniai kryžiai stovi”, anot poeto Miškinio.
Lietuvos žemės velėna pridengė ne tik jų vardus ir herojiškus žygius bet jų mirtis nusinešė ir daug svarbių mūsų tautos herojiškų kovų dramatiškų, istorinių momentų, kuriems aprašyti neliko gyvų liudininkų.
Dėka jų aukos ir anų pirmųjų mūsų imigrantų užsienyje įgytų Lietuvai draugų ir ypač dėka Amerikos lietuvių piniginės paramos, greit Lietuva visų pasaulio valstybių buvo pripažinta de jure ir priimta į Tautų Sąjungą.
Išdidus pasijuto lietuvis, po šimtmečio slėgusio jungo, savo akimis išvydęs laisvę, širdimi pajutęs ir protu supratęs, visomis jėgomis stojo į priešo nualintos savo tėvynės atkūrimo darbą. Nors sunki ir liūdna buvo lietuvio praeities dalia anais vergijos laikais, nors daug kentėjo, bet nepalūžo, o visada išliko kūrybingas, darbštus, kantrus ir neprarado vilties sulaukti Tėvynės laisvės paskelbimo dienos — Vasario 16-tos.
Dėka lietuvių tautos darbštumo, patriotinio susipratimo ir tautinės vienybės, atgavusi nepriklausomybę, Lietuvos žemė per trumpą laiką visiškai pakeitė veidą, tartum atsijaunino.
Baudžiavos prislėgtam lietuviškam kaime iš pat širdies gelmių suskambėjo laisvės ir džiaugsmo daina. Į kaimą, per kurį pirma keliavo slaptas spausdintas gimtasis žodis, dabar atėjo kultūra, mokslas ir rami, laiminga ateitis.
Ir Vasario 16-ji diena mums liko gyva ir amžina liudininkė, kad lietuvis už laisvę amžiais kovojo, daug kraujo praliejo, sūnų ir dukrų apraudojo, daug ir žiaurių priešų nugalėti turėjo, bet jų nepabūgo, savo tautos laisvės neišsižadėjo ir neišsižadės, nors mums tos kovos už laisvę, savitą kultūrą buvo daug sunkesnės, negu kitoms tautoms, bet mūsų tautos dvasia yra tiek gili, stipri ir nepalaužiama kad ji nugalėjo.
Nepriklausomybės laikais ši laisvės paskelbimo diena buvo mums džiaugsmo, didžiojo triumfo šventė, kurią minėdavom patriotiniai pakilusia dvasia, didinga nuotaika.
Lietuva nuostabiai žengė į priekį visose gyvenimo srityse, pralenkdama net nuo šimtmečių buvusias laisvas tautas. Tą nepriklausomą tautos gyvenimą jautėm ne vien mes, patys lietuviai, bet matė ir pripažino mūsų didelius sugebėjimus laisvai tvarkyti kraštą ir svetimieji. Vokiečių sociologas Max Kuel šveicarų laikrašty “Die Tat” rašė:
— Trys baltų tautos 1918 metais atgavę savo nepriklausomybę, kurias 1940 metais Sovietų Sąjunga neteisėtai okupavo, neturi gėdytis savo 20 metų laisvės. Tautų apsisprendėjų viltis jos pateisino labiau, negu kitos Wilsono metu įkurtos valstybės. Jos pražydo tiek politiškai, tiek ūkiškai, tiek kultūriškai.
Šių trijų Pabaltijo valstybių ūkiškas pražydimas yra stebuklas, jei prisimename, kokiose nepalankiose sąlygose jis prasidėjo. Pirmasis karas joms buvo palikęs tik neturtą ir sunaikinimą. Be to, joms trūko natūralaus užnugari ir prekių pirkėjos Rusijos. Vienintelis išsigelbėjimas buvo eksportas į Vakarus ir ši galimybė buvo energingai išnaudota. Sekė ūkiškas pražydimas amerikonišku tempu.
Kaip prekybos partneriai, Baltijos valstybės turėjo geriausią vardą pasaulyje. Tačiau, labiausiai stebino, kaip šis mokslininkas rašo, kad Baltijos valstybės elgėsi tolerantiškai ir išmintingai su tautinėmis mažumomis.
Tokių vertingų mūsų tautos charakterio apibudinimų svetimųjų tarpe mes randame daug. Štai dar visai nesenai, garsaus rašytojo Dostojevskio duktė, 1942 m. išleistoj tėvo biografijoj, Buenos Aires, Argentinoj, 22 psl. rašo apie Lietuvą taip:
‘Nė vienas kraštas nėra tiek daug padaręs slavų civilizacijai, kaip mažytė Lietuva. Kitos tautos dirba sau, savo pačių garbei, Lietuva savo išminties žiedus paskleidė savo kaimynams.
Lenkija, Ukraina ir Rusija to nesupranta ir yra nedėkingos, tačiau ateis diena, kada jos aiškiai pamatys savo milžinišką skolą kukliai ir tylinčiai Lietuvai.”
O žymus prancūzų geografas Elise Reclus mus taip apibūdino: “Jei tautos vertė būtų matuojama pagal jos kalbos grožį, lietuviai užimtų pirmą vietą Europos tautų tarpe” (Geographie Universalle, Paris).
Ir dar visai nesenai, 1954 m. Harvardo universiteto prof. asistentas C.S. Coon, savo išleistoj anglų kalba knygoj, The Races of Europe, plačiai aprašydamas Baltijos kraštus, pabrėžia, kad lietuvių kalba yra seniausia visam pasauly. (360 psl.)
Toj knygoj jis teigiamai nušviečia visa mūsų tautos praeitį, jos laimėjimus ir tautos charakterį.
Gi vokiečių rašytojas Tomas Man Lietuvą laikė ir gamtos požiūriu gražiausia Europos vieta.
Paskutiniu laiku, svetimieji, iš šalies stebėdami mūsų nepriklausomos valstybės amerikietišku tempu kylančią vispusišką tautos pažangą, labiau vertino ir jautė tą, negu mes patys, taip kaip ir tėvai nepastebi, nuolat matydami, savo vaiko augimo.
Mes buvome atskiri savo tautos nariai, bet jautėme ir gyvenome vienu bendru mūsų tautos pulsu. Buvome aktyvūs tautinių vertybių kūrėjai ir saugotojai. Mes jautėme, kad esame nepriklausoma nuo kitų tauta, galinti pati egzistuoti ir kurti. Jautėme, kad mus visus tarp savęs jungia tikri ir stiprūs ryšiai kalboje, papročiuose, tradicijoj ir aplamai tautinėje kultūroj, kuri yra mūsų bendrų tautos pergyvenimų realus įsikūnijimas.
Lietuvos laisve džiaugėmės ne tik mes savam krašte gyvenę, džiaugėsi ir pirmieji mūsų imigrantai Amerikos lietuviai, didelį įnašą tos nepriklausomybės atkūrimui įdėję. Vieni jų grįžo atgal ir kūrėsi tėvynėj, kiti tik artimųjų lankyti važiavo.
NAUJASIS LIETUVOS PAVERGĖJAS.
Deja, neilgai likimo buvo lemta Lietuvai būti lygiateisiu nariu laisvųjų tautų tarpe. Kai tauta prisikėlė, per trumpą laikotarpį pasiekė augštos kultūros ir civilizacijos laipsnį, tada naujas okupantas, baisusis raudonasis teroras,
Vasario 16 Dienos iškilmes KAUNE 1920 metais.
Pul. I. Kraunančio vedami gusarai pakeliui į Vasario 16 D. paradą.
vėl žiauriai nusiaubė kraštą, išblaškydamas po platų pasaulį tūkstančius lietuvių.
O šiam krašte, kai pirmieji mūsų imigrantai pavargo, jų vaikai daugumoj įsijungė į šio krašto kultūrą, tėvai susirūpino lietuvių išeivių tautinės ateities likimu ir, tada visais Lietuvos vieškeliais, takeliais ir miškais spontaniškai pasklido į visas laisvojo pasaulio šalis, palikdami tėvynę, nauja ir skirtinga lietuvių imigrantų tremtinių banga.
Jie bėgo tuščiomis rankomis iš tėviškės, laisvo, nepriklausomo augštos kultūros krašto, nebe nuo caro persekiojimo, ne svetur laimės ar pelningesnio darbo jieškodami, bet nuo sovietų raudonojo tvano grėsmės gyvybę gelbėdami.
Nusiminė pirmieji mūsų ateiviai dėl dar žiauresnio, paliktos tėvynės likimo, bet lengviau atsikvėpė, kad bus kam perimti jų sukurtus lietuvybės židinius: bažnyčias, mokyklas irorganizacijas.
Pasikeitė mums ir Vasario 16-tos dienos minėjimų prasmė. Dabar susirenkam ne džiaugtis, kaip kitados, tačiau ir neliūdėti, nes tai yra didelio susikaupimo, ryžtingumo ir rimties diena, sujungianti visus, nežiūrint nei politinių įsitikinimų, nei profesijos, nei amžiaus. Susirenkam tik vienam didžiam tikslui — Lietuvos laisvės siekimui. Ši vienintelė metuose diena atitraukia visų mintis nuo kasdieninių darbų, smulkių asmeninių rūpesčių ir nesantaikos.
DABARTINĖ VASARIO 16—OS MINĖJIMO PRASMĖ.
Tą vieną dieną metuose mes susirenkam ne vien tam, kad valandai drauge mintimis grįžtume į tėviškę pas artimuosius, kad prisimintume gražius jaunystės laikus, bet ir todėl, kad visi drauge, toj rimties valandoj pažvelgtume į save, kad pergalvotume, ar viską, kaip tremtiniai, imigrantai, atliekame savo tautos išlaisvinimui, ar mes įprasminame savo gyvenimą išeivijoj, ar pakankamą įnašą atiduodame Tėvynei, ar nepamirštame, kad mūsų tautos išlaisvinimas vyksta ne svetimųjų rūpesčiu, bet tiktai mūsų pačių, kiekvieno lietuvio.
Tai dar ne viskas, jei kartą metuose, Tėvynės laisvinimo kovai vesti atiduodame keletą dolerių. Tai pati mažiausia ir lengviausia auka. O didysis mūsų nepriklausomybės šventės proga susibūrimo tikslas atsinaujinti lietuviškoj dvasioj, atsisakyti vis labiau mus apimančio tautinio abejingumo, kad mes nebūtume tie tremtiniai, kurie žlunga, anot Maceinos, kaip tik dėl to, kad jie laukia ir delsia, užuot veikę
Jie laukia 5,10, 20 metų, paskui juos pagauna nusiminimas, abejingumas, jie moja į viską ranka ir išnyksta. Todėl laukimas, anot jo, turi būti pakeistas veikimu, o delsimas — kūryba.
Mes dar negalime išnykti, pavargti ir į viską moti ranka, kol Lietuvos laisvės siekimo idėja nėra pilnai įgyvendinta mūsų jaunojoj kartoj. Toj kartoj, kuri, anot Adomo Mickevičiaus, iš negalimo padaro galimą, kuri prasiveržia ir hidrai nukerta galvą.
Negalime pasitraukti iš lietuviškos veiklos barų, kol jiems neperdavėme savo pareigų, kad po mūsų neliktų lietuvybės tuštuma, kad jaunimas nenueitų skirtingais, nežinomais svetimais ir beprasmiškai viliojančiais keliais, o liktų, pagal mūsų filosofo Vydūno apibūdinimą, tikras lietuvis: labai santūrus, kuklus, bet, jei kas įžeidžia, ypatingai išdidus ir garbingas, jis toks ir su savo tautos priešu.
Prieš pasitraukdami iš lietuviškos aktyvios veiklos turime perduoti jaunimui tą tautinį priklausomumo jausmą, apie kurį dar 1599 metais kan. M. Daukša rašė knygoj Postilla Catolicka, išleistoj Vilniuj lenkų kalba, kur tarp kitko sakoma:
Ar rasite pasaulyje tautą taip žemai puolusią, kuri atmestų tris įgimtus dalykus: tėvynę, papročius ir gimtą kalbą? Tautos gyvavimas ramiasi ne tik žemės derlingumu, miestų ir pilių stiprumu ar tėvynės gražumu, bet išlaikymu ir vartojimu gimtosios kalbos, kuri sieja tautą ir ugdo jos narių vienybę, sugyvenimą ir brolišką meilę. Gimtoji kalba yra solidarumo motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas.
Kai šį prieš šimtmečius buvusį dvasiškio patrioto lietuvio rūpestį mūsų jaunoji karta įsisąmonins, tai nebeteks baimintis, kad jaunieji talentai nenueitų svetimiems tarnauti, kaip rašė Mykolaitis — Putinas, jog niekas negali pasakyti, kad lietuvių tauta nėra davusi didelių talentų ir net genijų. Nelaimė ta, kad lietuvių tauta, gimdydama genijus, nesugebėjo duoti tinkamų aplinkybių jiems lietuviškai prabilti, ir jie arba žuvo, arba nuėjo svetimiem tarnauti, dažnai savo kūryba stiprindami mūsų priešus.
Toks pavojus gręsia ir dabar, todėl, kad tas nepasikartotų, mums dar nelaikąs nurimti, užsidaryti praeities atsiminimuose, bet paskutinis laikas išeiti iš to tautinio merdėjimo, apėmusio mus po dešimties šiame krašte įsikūrimo metų, kad netektų, Marijos Pečkauskaitės žodžiais, dar kartą sušukti: “kaip neapsakomai gaila man visko, kas nyksta, o liūdnasis, merdėjančios tautos, reginy!”
Musų tautinė paskirtis dar reikalauja įsilieti į gyvą, lietuvišką judėjimą, jį palaikyti,papildyti jaunomis jėgomis. Jiems perduoti garbingą mūsų tautos praeities didybę ir ne tik mūsų pačių, bet ir svetimųjų skiriamą jai vietą augštos kultūros tautų tarpe, kad jiems būtų aišku, jog turi likti lietuviu ir yra didelė garbė juo būti.
Kaip anų knygnešių, savanorių herojiški žygiai per dvidešimtį nepriklausomybės metų buvo patriotinės dvasios penas ne tik visam Lietuvos jaunimui, bet ir visai tautai, jų kovų ir aukos idealizmas mus auklėjo, drąsino pasiryžimą, įkvėpė tautinę sąmonę, taip šiandie tokio pat idealizmo galime semtis iš vėlesnių mūsų didvyrių — partizanų, nes, anot istoriko prof. Ivinskio, istorijoje būna momentų, kai mirusieji stipriau prakalba negu gyvieji.
Jie prakalba tada, kai jų gyvieji tautiečiai supilkėją, ima glėbti, materialėti, gyventi tik ginčais ir nesantaikomis. Jei šiandie mums darosi nuobodžios gyvųjų kalbos ir tautinių pareigų priminimai, tad paklausykime mirusiųjų balso ir aukos, kurių dvasia, Aušros laikais, bylojo iš kapų ir budino, sąmonino ir kėlė tautą jos atgimimui.
Tų, kurie dar Vasario 16-tą dieną užpildo sales, paskirtis yra ne tik jaunajai kartai perduoti Lietuvos laisvės idėją, bet jų pavyzdys ir tautinės dvasios šilima savo spinduliavimu dar turi pasiekti ir atšalusius mūsų bendraamamžius, kurie dažnai tų tautinių garbingų pareigų vengia kaltindami Lietuvos laisvinimo veiksnius vienybės stoka.
Politinis kelias, anot Maceinos, nėra vienas, bet jį negalime vadinti nevieningu, nes tiek Diplomatija, tiek VLIKas, LNT-ka, ALTas ar Fronto bičiuliai visi jie siekia vieno ir to paties tikslo — LIETUVOS IŠLAISVINIMO. Jie siekia to paties tikslo tik ne vienodais metodais, kurie tačiau dažnai ir nesikartoja, o tik papildo vienas kito darbus. Mūsų laisva valia patiems apsispręsti ir remti tą, kurio kovos būdai ir priemonės atrodo geriausios, bet remti, nes jie visi dirba Lietuvos išlaisvinimui naudingą darbą!
