Kronika, Veteranų veikla
Manevrų metu per Salantų miestelį.
6 p. Pilėnų kunig. Margio p. II Bn. 2 kp. dviratininkai.
GERBIAMOJI “KARIO” REDAKCIJA,
Esu labai dėkingas brangiam collegai p. P. Dirkiui ir jums, p.p. redaktoriai, už žinelę apie gudų tautinius dalinius, kurie veikė Lietuvos kariuomenės sudėtyje per Nepriklausomybės karus.
Šiuo metu išlikę gudų kariai turi savo veteranų sąjungą JAV-se (centras) ir skyrius kitose laisvojo pasaulio šalyse. Pr. Metais atsisveikino su šiuo pasauliu pašaukti pas Viešpatį: mitroforinis protojeriejus
(atitinka prelato laipsnį) Chviedar Daniliuk JAV-se, praeityje 1 gudų Gardino pėst. pulko karininkas, surinkęs daug savanorių Gardino žemėje, vėliau lenkų kalintas ir vėl dalyvavęs gudų Slucko sukilime prieš bolševikus, bei kpt. Dziamitry Šachaū, Argentinoje, buv. Gudų atsk. bn. kuopos vadas ir vėliau tarnavęs Lietuvos pasienio policijoj Suvalkijoje. New Yorke gyvena veiklus, vienas seniausių gudų karininkų, tarnavęs dar Pilsudskio įsteigtoje gudų karinėje komisijoje ir surašęs nemaža gudiškų karinių statutų, vėliau per II pas. karą vadovavęs visai Gudijos Taut. Respublikos krašto apsaugai gen. Francišk Kušal. Pr. Metais jis parašė didelę studiją apie Žalgirio mūšį, anksčiau eilę studijų iš DLK karų istorijos gudų savaitraštyje “Bačkaūščyna” (Miunchene). Chikagoje veikia gen. mjr. Mikola Dziamidaū, JAV LB Tarybos p-ko p.plk. Šlepečio svainis . ..
Dėkingas esu visiems mieliems ramovėnams ir kitiems “Kario” skaitytojams, kurie pasveikino mane 70 m. amžiaus sukakties proga. Deja, esu gimęs kiek vėliau: 1893.VIII.12d. Apie mano 60 m. sukaktį buvo parašęs mielas S. Širvys (t.y. S. Butkus) “Kario” 1953 m. Nr. 10, 194 p.
Jūsų visada
Aleksandras Ružaniec-Ružancovas Danville, III.
1961.11. 3.d.
Lietuvos kariuomenės veteranas mjr. A. Ružancovas yra aktyvus tautinio gudų judėjimo narys. Gudų egzilinė vyriausybė yra pripažinusi jam gudų armijos gen. majoro laipsnį.
Šie, P. Klaros Virskienės marginti margučiai, 1959 m. Margučių parodoje, Čikagoje, laimėjo I vietą.
VOKIETIJA. BIELEFELDAS.
MSO vyrai, tarnaujanti prie anglų kariuomenes Britų Zonoje, Vasario 16-sios minėjimą, suruošė pas save kareivinėse š.m. vasario mėn. 18d. Jaukion salėn, kurią puošė Vytis ir tautinė vėliava, atsilankė daugiau kaip penkiasdešimts žmonių, tame skaičiuje dalis lietuvių, gyvenančių privačiai Bielefelde, keletas NSO vyrų su šeimomis iš Hamm-Westf. ir vietinio MSO dalinio viršininkai latviai. Į minėjimą buvo atvykę taip pat kviesti vietinės vokiečių spaudos atstovai.
Minėjimą atidarius, buvo pakviestas I. Apyrubis tarti šventės proga žodį. Jis, savo kalboje, trumpais žodžiais perbėgo beveik visą Lietuvos garbingą praeitį iki nelemtos unijos su Lenkija ir 1795 m. Lietuvos-Lenkijos padalinimo, kada Lietuva nustojo buvusi valstybe, prarado savo nepriklausomybę ir pagaliau atiteko Rusijos imperijai, kaip “šiaurės vakarų kraštas”. Kiek ilgiau buvo jo sustota ties gyvenimu nepriklausomybės laikais, pasiekta pažanga visose gyvenimo srityse ant sveikų ir stiprių tautinių pamatų. Priminė buvusią nacių Vokietijos okupaciją ir dabartinę Sovietų. Kaip viena, taip ir kita iš tų okupacijų pareikalavo iš mūsų tautos daug aukų, žmonių gyvybių. Afrikoje dygsta naujos valstybės, valstybėlės kaip “grybai po lietaus”, o dėl Sovietų Sąjungoje vergaujančių tautų niekas beveik neišdrįsta griežčiau teisingą žodį tarti. Todėl turime visi, gyvenantieji laisvame pasaulyje, dar labiau suglausti gretas, nenuleisti rankų ir dirbti kas kaip išgali ir išmano dėl mūsų tautos laisvės atgavimo, išlaikant savo tarpe vienybę ir tvirtą tautinį susipratimą.
Žuvę dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės kariai, partizanai, šauliai laike Nepriklausomybės karų 1918-1920 metais, o taip pat visi paaukavę gyvybę už tautos laisvę ir nepriklausomybę nacių ir bolševikų okupacijų KZ-uose, kalėjimuose ir ištrėmime, buvo pagerbti atsistojimu, tylos minute.
Atsilankę į minėjimą MSO dalinio latvių atstovai palinkėjo neprarasti vilties ir tikėjimo dėl mūsų tautos išsilaisvinimo iš po bolševikų vergijos, raudonosios okupacijos.
Minėjimas buvo baigtas Tautos Himnu.
Po to malonūs šeimininkai, MSO vyrai, svečius pavaišino skaniais užkandžiais ir įvairiais gėrimais. Nebuvo užmirštos mūsų gražios liaudies ir kariškos dainos.
Šios mums taip brangios šventės minėjimas pas MSO vyrus Bielefeldepraėjo labai gražiai, tvarkingai ir pakilia nuotaika. Prie šio, taip gerai sutvarkyto ir surengto minėjimo daug gerų norų ir pasišventimo įdėjo dalinio seniūnas J. Juraška, Paukštys ir visa eilė kitų.
Vasario 16-ios proga MSO lietuviai, tarnaujanti prie anglų kariuomenės dalinių Vokietijoje, iš jų savišalpos kasos pinigų paskyrė mūsų Vasario 16 gimnazijai DM. 500, — patalpų statybos reikalams.
A.
CHICAGOS RAMOVĖNŲ VEIKLA
šių metų vasario mėn. 5 d. 11 vai. Jaunimo Namų patalpose įvykęs metinis ramovėnų susirinkimas sutraukė didelį skaičių ramovėnų, o į II dalį susirinkimo-paskaitą, atsilankė gausus būrys birutiečių, šaulių ir jų svečių.
Skyriaus Valdybos pirmininkas gen. št. plk. Karolis Dabulevičius atidarė susirinkimą ir pakvietė susirinkimui vesti prezidiumą: A. Siliūną pirmininku ir Z. Samuolį sekretoriumi.
Ataskaitinį skyriaus veiklos pranešimą už 1960 metus padarė skyriaus Valdybos pirmininkas. Pranešimas buvo platus ir išsamus. Iš jo paaiškėjo, kad 1960 m. gegužės mėn. 29 d. skyrius turėjo padaręs išvyką į International Friendship Gardens Michigan City, prie buv. Lietuvos Prezidento Antano Smetonos medelio, kurioje dalyvavo gausus ramovėnų, birutiečių ir jų svečių būrys. Apžiūrėję tarptautinį draugiškumo sodą, kuris labai gražiai tvarkomas ir prižiūrimas, padarę eilę nuotraukų, pakeliui sustojo vasarvietėje Beverly Shores birutietės p. Leonaitienės vasarnamyje, kur visi vaišinosi, dainavo, šoko ir smagiai bei kultūringai praleido popietę. Dalyviai šia išvyka buvo labai patenkinti ir pageidavo panašių išvykų ateity daugiau.
1960 metai buvo bene labiausiai perkrauti įvykiais-minėjimais ir iš valdybos pareikalavo nepaprastai daug įtemptų pastangų.
Liepos mėn. 17 d. buvo minima 550 metų Žalgirio mūšio laimėjimo ir Dariaus-Girėno skridimo sukaktis. Susitarus su Dariaus-Girėno postu, buvo suorganizuota didelis paradas ir iškilmės prie Dariaus - Girėno paminklo Marquette Parke. Lietuviškųjų organizacijų paradui vadovavo Valdybos vice-pirmininkas Jonas Gaižutis. Ramovėnų pirmosiose gretose žygiavo mūsų veteranai generolai. Paradas ir iškilmės buvo filmuojamos amerikiečių korespondentų ir plačiai aprašyta jų spaudoje. Pagal jų spaudos pranešimus, paradas ir iškilmės gerai pavyko —buvo įspūdingos ir gausios dalyvių skaičiumi. Oras irgi buvo idealus: nekaršta, kaip paprastai šiuo metu būdavo kitais metais. Prie Dariaus-Girėno paminklo pagrindinę kalbą pasakė senatorius Thruston B. Morton, Respublikonų Nationalinio Komiteto pirmininkas, kuris pasidžiaugė tokiu lietuvių gausiu dalyvavimu šiose iškilmėse.
Lapkričio mėn. 20 d. įvyko iškilmingas Laisvės Kovų Paminklo atidengimas (prie Jaunimo Namų, 5620 So. Claremont Avė, Chicago, 111.), LVS Ramovės Chicagos Skyriaus 10 metų ir Kariuomenės Šventės - Lapkričio 23 d. sukakties minėjimas, kuriame dalyvavo daug augštų svečių ir gausi vietos visuomenė.
Po pamaldų, kurias laikė ir pamokslą pasakė Ekselencija Vysk. Vincentas Brizgys, ir vėliau pašventino paminklą, salėje buvo 10-čio minėjimas, kurį labai gražiai pravedė skyriaus pirmininkas gen. št. plk. K. Dabulevičius.
Minėjimo akademinei ir meninei daliai pasibaigus, apatinėje salėje buvo kavutė, kurioje dalyvavo gausus būrys iškilmių dalyvių.
Ramovėnui rašytojui Švaistui-Balčiūnui išvykusiam į Californija, Los Angeles, buvo padaryta kavutė — išleistuvės.
Per šiuos metus Valdyba glaudžiai bendradarbiavo visais atvejais su šauliais, kūrėjais-savanoriais ir ypač su birutietėmis. Buvo keletas bendrų posėdžių, kurie praėjo labai draugiškoje ir darbingoje nuotaikoje.
Chicagos ramovėnai savo kukliomis aukomis rėmė visas patriotines ir jaunimo organizacijas, kurios tos paramos kreipėsi ar buvo reikalingos. Platino “Kario” išleistą knygą: “Žalgirio mūšis” ir ragino užsiprenumeruoti tos pačios knygos angliškąją laidą, kurią nemažas ramovėnų skaičius jau užsisakė. Užvestas albumas, kuriame talpinamos įdomesnės fotografijos, liečiančios ramovėnų gyvenimą.
Bendrai, iš pirmininko pranešimo paaiškėjo, kad 1960 metai skyriaus valdybai buvo nelengvi ir pareikalavo iš visų didelio pasiaukojimo ir nemaža išlaidų.
Revizijos Komisijos vardu pranešimą padarė Jonas Liorentas. Savo pranešime pažymėjo, kad pinigų atskaitomybė vedama labai tvarkingai ir kad ši valdyba pasižymėjo ypatingu taupumu. Valdybos nariai eilę išlaidų padengė iš savo kišenės, o pirmininkas skyriaus naudai atsisakė jam priklausančios sumos ($60.00) už telefono naudojimą.
Valdybos ir Revizijos Komisijos pranešimai buvo vienbalsiai priimti ir patvirtinti. Už gerą pareigų atlikimą ir taupumų, susirinkimas išreiškė valdybai padėką.
Kadangi senosios valdybos kadencija baigėsi ir ji atsistatydino, todėl slaptu balsavimu buvo išrinkta nauja valdyba, kuri pasiskirstė pareigomis sekančiai: Jonas Gaižutis — pirmininkas, Leonas Balzaras—vice-p-kas, Zenonas Samuolis — iždininkas, Konstantinas Petrauskas— sekretorius ir Pranas Matulionis— kultūros reikalams.
Apsvarsčius eilę einamųjų reikalų, po trumpos pertraukos, buvo gen. št. plk. Povilo Žilio paskaita: “Netolimos praeities įvykiai dokumentų šviesoje”, kuri buvo įdomi ir visų dalyvių atydžiai išklausyta.
Tenka pažymėti, kad šiais metais į susirinkimus ramovėnai gausiai lankėsi ir aktyviai dalyvavo svarstant visus klausimus. Plk. K. Ališausko, plk. P. Genio ir plk. P. Žilio paskaitos buvo kruopščiai paruoštos ir įdomios, patiekusios medžiagos, kuri dar niekur nebuvo spausdinta. Reikia tikėtis, kad ir ateityje mūsų paskaitininkai paruoš eilę paskaitų, kuriomis ramovėnai domisi ir jose gausiai dalyvauja.
Jaunimo Namų šeimininkams Tėvams Jėzuitams, priklauso gili padėka už palankumą ir leidimą naudotis patalpomis bet kuriuo laiku.
J. G-tis
GRAŽIAI PAVYKĘS KONCERTAS VAKARIENĖ
Žuvusiems dėl Lietuvos laisvės paminklas, kuris pastatytas prie Jaunimo Namų (5620 So. Claremont ave, Chicago, Illinois) ir iškilmingai atidengtas 1960m. lapkričio mėn. 20 d. dalyvaujant Lietuvos Respublikos atstovams ir gausiai visuomenei. pasidarė lyg ir antrasis Karo Muzėjus.
Čia lankosi netik pavieniai asmenys, bet ir įvairios organizacijos, savo suvažiavimų proga, ateina susikaupti ir uždėti vainikus žuvusiems dėl Lietuvos laisvės . ..
Paminklo pastatymas kainavo nemažai. Nors atskiri asmenys ir organizacijos paminklo statymui aukojo, bet dar nevisi ir nepakankamai aukojo. Užtrauktoji paminklo statymui paskola ($2,550.37) nemaloniai slegia Paminklo Statymo Komiteto pečius. Buvo jieškoma įvairių būdų ir priemonių tai skolai padengti. Tam reikalui sudaryta Koncerto-Vakarienės Rengimo Komisija š.m. vasario mėn. 2d. 19 vai. Jaunimo Namų didžiojoje salėje, suruošė koncertą-vakarienę, kurioje dalyvavo virš 400 rinktinių svečių. Salė buvo perpildyta ir dalis pavėlavusių svečių, dėl vietos stokos, turėjo grįžti namo.
Koncerto programoje dalyvavo mūsų visuomenės mėgiamieji solistai: Stasys Baras, Dana Stankaitytė ir Jonas Vaznelis. Jiems akomponavo muzikas Aleksandras Kučiūnas. Kiekvienas iš jų padainavo po keletą publikos mėgiamų dainų bei operos arijų ir pabaigai visi trys padainavo ištrauką iš operos “Faustas”. Dainomis ir jų išpildymu susirinkusieji buvo sužavėti ir nenustojo ploti, kol kiekvienas iš jų dar nepridėjo po vieną dainą “bisui”. .. Tikrai, koncertas buvo labai geras, publika buvo labai sužavėta ir patenkinta. Šį savo koncertą mūsų mielieji solistai ir akompaniatorius paaukojo žuvusiems dėl Lietuvos laisvės. Tai gražus pavyzdys mums visiems. Už tai jiems priklauso mūsų pagarba ir nuoširdi padėka.
Po koncertinės dalies sekė vakarienė. Publika vaišinosi skaniais valgiais, kuriuos paruošė birutietės sesių šaulių talkinamos ir p. Marijai Tumienei vadovaujant, čia darbo ir vargo bei pasiaukojimo buvo įdėta labai daug ir todėl vakarienės rengėjoms priklauso nuoširdi padėka. Išdžiūvusius dalyvių gomurius gaivino skanus punšas per visą vakarienės laiką.
Vakarienės metu vyko loterija ir keliolika laimingųjų dalyvių grįžo namo netušti: vieni iš jų nešėsi paveikslus, kiti auksinius rublius, o dar kiti džiaugėsi ir konjaku.
Koncerto ir vakarienės programą sumaniai ir įdomiai, ¡nešdamas daug jumore, pravedė dailininkas Vladas Vijeikis, už ką jam susirinkę svečiai nesigailėjo plojimų.
Praleidus keletą valandų gražioje nuotaikoje, pabendravus su saviškiais, publika nenoriai skirstėsi namo.
Koncertas-vakarienė pavyko gerai ir davė virš $1.500.00 gryno pelno.
Rengimo Komisijai, kuriai buvo daug įvairaus ir sunkaus darbo, vadovavo patyrę ir energingi asmenys: p. Gražina Musteikienė ir p. Karolis Dabulevičius. Viskas buvo užbaigta labai gražiai ir su pasisekimu, bet skolos dar liko virš $1.000.00. Būtų labai gražu, kad ir kiti LVS Ramo
vės skyriai pasektų čikagiškių pavyzdžiu, surengtų pobūvių-vakarie-nių, kurių pelną paskirtų žuvusiems Dėl Lietuvos Laisvės Paminklo skolos padengimui. J. G-tis
VASARIO 16-ji PARYŽIUJE
Iškilmingą Vasario 16 D. minėjimą surengė Prancūzijos Lietuvių Bendruomenės krašto valdyba vasario 19 d. Sekmadienį iš ryto bažnyčioje, Grenelle g-vėje, įvyko pamaldos. Įneštą mūsų trispalvę lydėjo dvi lietuvaitės tautiniais rūbais. Kun Petrošius pasakė progai pritaikintą pamokslą.
Vakare 21 vai. beveik visi Paryžiaus lietuviai susirinko Pleyel salėje (130 asm.). Minėjiman apsilankė Latvijos ministeris Grosvaldas, estų atstovas Pusta, buvo ir prancūzų ir kitų tautų dalyvių.
Iškilmingą aktą atidarė kun. Petrošius. Sugiedojus Tautos Himną, tylos minute buvo pagerbti žuvusieji už Lietuvos laisvę. Lietuvos Diplomatijos Šefas, ministeris Lozoraitis pasakė kalbą lietuviškai ir prancūziškai. Jis apibūdino Vasario 16 D. reikšmę. Priminė jog 1918 m. Aktas visada tebebus galioje, kad iš laisvų tautų tarpo mus išstūmė sovietai prievarta, tačiau ateis galas barbariškai priespaudai ir Lietuva kelsis laisva.
Meninėje dalyje tautinius šokius šoko Paryžiaus jaunimo grupė, pianinu skambino B. Monstavičiūtė. nustebinusi visus savo gabumais. Liaudies dainų solo padainavo B. Vrublevičius. Akompanavo muz. Užpuolevičius. Šokiai ypatingai sulaukė daug katučių. Juos veda L. Pabedinskas, kuris su savo grupe dažnai Paryžiuje pasirodo ir dalyvavo tarptautiniame festivalyje Sorbonos universitete.
Vasario 21 d. ministeris Lozoraitis su ponia surengė oficialų priėmimą dideliame Scribe restorane. Ten dalyvavo daug žymių asmenų, simpatizuojančių Lietuvai.
B. Vrublevičius
A. A. J. Itn. BALYS BUDRYS
1959 m. gruodžio 15 d. kankinio mirtimi Jakutske mirė Lietuvos kariuomenės ats. Itn. Balys Budrys.
Jis buvo gimęs 1911 m. spalių 27 d. Domaičių km., Sedos vls., Mažeikių aps. Mokėsi Mažeikių gimnazijoje, baigė Karo Mokyklos aspirantų laidą, vėliau studijavo Vytauto Didžiojo universitete. Besimokydamas įstojo tarnauti į Saugumo Departamentą.
Dirbo Kauno saugumo apygardos kriminaliniame skyriuje, vėliau buvo perkeltas į Mariampolę apygardos vyr. valdininku. 1939 m. pradžioje buvo paskirtas šakių rajono kriminalinės policijos viršininku. Bolševikų okupacijos metu 1941 m. jis buvo suimtas, kalinamas ir išvežtas į Altajų sunkiesiems darbams, kartu buvo ištremta ir jo žmona su mažais vaikučiais.
Vokiečių frontui beartėjant, jis su kitais lietuviais, buvo ištremtas į Jakutiją prie pat Šiaurės Ledinuotojo vandenyno. Ten susirgo ir atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje, žmonos pastangų dėka ligonį pavyko išimti iš ligoninės ir su visa šeima persikelti į Jakutską, kur jam teko dirbti kasyklose. Ten jis ir mirė.
Jo žmona kelių lietuvių tremtinių padedama vyro palaikus palaidojo primityviam karste ir savo rankomis pastatė medinį kryžių.
Budrio žmona ir keturi vaikai, pasilikę dideliame varge ir skurde, po metų buvo grąžinti Lietuvon, tačiau iki dabar negauna pastovios vietos apsigyventi ir yra blaškomi iš vietos į vietą. P. Dirkis
A. A. mjr. Jonas Melys
Šių metų sausio 9 d. Chicagoje Universiteto klinikose betikrinant sveikatą, gydytojų kabinete staiga mirė Lietuvos kariuomenės savanoris - kūrėjas mjr. inž. Jonas Melys. Jis buvo palaidotas sausio 12 d. Šv. Kazimiero kapinėse.
Velionis buvo gimęs 1903 m. 1919 m. atkuriant Lietuvos kariuomenę, jis stojo savanoriu į Panevėžio batalioną ir dalyvavo kovose su bolševikais ir bermontininkais. Įsteigus Kaune Lietuvos kariuomenės Karo mokyklą, jis, kaip buvęs Panevėžio gimnazijos mokinys, karo vadovybės buvo pasiųstas į ją. Pirmą jos laidą baigė karininko - karužo, vėliau pakeisto, leitenanto laipsniu. Kaip gabus buvo pasiųstas karo tarnybą tęsti į karo technikos dalinius, kuriuose ištarnavo iki 1932 m., eidamas įvairias pareigas: jaun.karininko, adjutanto ir mobilizacijos dalies vedėjo.
Tarnaudamas kariuomenėje 1927 m. baigė Augštuosius Karo Technikos Kursus. Po nepavykusio karinio pučo, jis buvo įtartas, tapo atleistas iš kariuomenės į atsargą majoro laipsniu. Išėjęs iš kariuomenės mjr. Melys, tarnaudamas valdinėse įstaigose, vakarais vis mokėsi: baigė suaugusių gimnaziją ir Vytauto Didžiojo universiteto technikos fakultetą, įsigydamas inžinieriaus diplomą.
Būdamas Panevėžio gimnazijoje reiškėsi moksleivių judėjime ir priklausė moksleivių Ateitininkų organizacijai. Tos idėjos žmogumi jis pasiliko iki mirties.
Kraštą užvaldžius bolševikams a.a. Melys, kaip ir dauguma, 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Apsigyveno vak. Vokietijoje, kur atkūrė Lietuvos kariuomenės buvusią Savanorių - Kūrėjų organizaciją ir jai priklausė iki mirties, būdamas Chicagos skyriuje. Chicagoje išgyveno 10 metų pelnydamas duoną dirbdamas įvairiose įmonėse.
Paskutiniu laiku jis vis sirguliavo. Buvo vienišas, nes žmona, buv. Strimaitytė, buvo likusi Lietuvoje, o ištremta prie Ledinuoto vandenyno ir daugiau kaip 10 metų iškankinta prie žuvų gaudymo, vėl grąžinta Lietuvon. Velionis rūpinosi ir dėjo visas pastangas ją atsiimti į JAV, bet okupantas neišleido, o dabar staigi mirtis pakirto ir jį patį. P. Dirkis
A.A. ats. j. Itn. dr. Adolfas Šapoka
Toronte, Kanadoje, kovo 9 d. staiga mirė Lietuvos kariuomenės atsargos karininkas, istorijos mokslų daktaras Adolfas Šapoka.
Gimęs 1906 m. vasario 13 d. Grybelių km., Utenos vis. ir aps., vidurinį mokslą baigė Utenos progimnazijoje ir Panevėžio gimnazijoje. Baigęs Karo mokyklą A. Panemunėje, buvo pakeltas į atsargos j. Itn. laipsnį.
Baigęs tarnybą kariuomenėje, jis studijavo Vytauto Didžiojo universitete, istorijos mokslus gilinti buvo išvykęs į Pragą. Vėliau paskirtas vyr. asistentu prie istorijos katedros Vytauto Didžiojo universitete ir vėl išsiųstas mokslų gilinti į Stockholmą. Grįžęs iš Švedijos redagavo didelį istorijos veikalą “Lietuvos istorija” ir apgynė disertaciją “Lietuva ir Lenkija po 1569 m. Liublino Unijos”.
Bolševikams užėmus Lietuvą jis su šeima pasitraukė į vakarus, gyveno Bamberge, vėliau Augsburge ir pagaliau Kanadoje, Toronte.
Nebūdamas geros sveikatos jis negalėjo dirbti sunkaus fizinio darbo, todėl įsikūrimo pradžia buvo jam sunki. Nežiūrėdamas sunkumų jis subūrė būrelį spaudos mylėtojų ir įsteigė Toronte savaitraštį Tėviškės žiburiai, kurių redaktorium išbuvo iki mirties. Jis bendradarbiavo ne tik lietuviškoje, bet ir kitų tautų spaudoje, mokslo žurrnaluose ir leidinuose. Be kitų leidinių jis parašė stambų veikalą apie Vilnių ir anglų kalba Lithuania Through the Ages.
Dr. Šapoka nuo jaunų dienų pasižymėjo kaip gabus ir nuoširdus rūpestingas ir karštas lietuvis, pasišventęs mokslui ir Lietuvai. Jam mirus netekome didelio istoriko, uolaus redaktoriaus ir tauraus lietuvio.
P. Dirkis
A. a. vachmistras Antanas Patašius
Š.m. vasario 22d. skrandžio vėžiu mirė vachmistras Antanas Patašius, tarnavęs Lietuvos kariuomenės ulonų L.D.K. Birutės pulke. Dar nesenas vyras — tik 48 metų amžiaus.
1940 m., rusams okupavus Lietuvą, buvo įjungtas į raudonąją armiją. Velionis pasakodavo, kad 1941 m. birželio mėn., prasidėjus rusų-vokiečių karui, jų dalinys stovėjo netoli Anykščių. Rusams traukiantis, buvo įsakyta ir lietuvių daliniui trauktis. Tačiau dalinys nepaklausė, likvidavo savo vadą rusą ir politruką, ir pradėjo apšaudyti besitraukiančius rusus. Rusams pradėjus supti, lietuvių dalinys pasislėpė miškuose ir atsipalaidavo nuo rusų.
A. Patašius 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, vėliau išvyko į Kanadą, o iš čia į Amerikos Jungtines Valstybes. Gyveno ir mirė Chicagoje.
Šių metų sausio men. pirmomis dienomis Melbourno mieste, Australijoje, mirė Lietuvos kariuomenės majoras Vytautas Jurevičius, buvęs Karo Ligoninės Kaune odontologas. Išeivijoje gyvendamas vargoninkavo vienoje katalikų bažnyčioje Melbourne. Jis paliko dvi dukras: Jadvygą ir Haliną su šeimomis. P. E. D.
*
Šių metų kovo men. 10 d. Chicagoje mirė nuo širdies smūgio savo darbovietėje Lietuvos kariuomenės kapitonas Vincas Abramikas. Jis priklausė šaulių organizacijai ir buvo jos valdyboje. Lietuvoje irgi buvo Lietuvos Šaulių S-gos pareigūnas. Jis mirė teturėdamas 57 m. amžiaus ir išgyvenęs Amerikoje 11 metų. Kovo 13 d. jo palaikai buvo palaidoti Chicagos Šv. Kazimiero kapinėse. Paliko žmoną, sūnų ir dvi dukras. P. E. D.
(Platesnis a.a. V. Abramiko nekrologas sekančiame KARIO Nr.)
H:
KO MOKO UNESCO?
Jungtinių Tautų padalinys UNES CO leidžia eilę įvairių “auklėjimo” tikslams skiriamų leidinių. Vienas jų yra Toward World Understanding, šios knygos Nr. 5 yra pasakyta: “Jūsų vaikai turi būti atpratinti nuo tradicinės meilės ir pagarbos savo šeimai ir kraštui likučių.” “Kol visi kvėpuoja nacionalizmu užnuodytu oru, pasaulinio galvojimo auklėjimas gali duoti tik menkus davinius.” “Pasaulinio masto galvojimo ugdymas sutinka daug kliūčių už mokyklos ribų. Pagrindinė yra, tikriausiai, nacionalizmas." C. S.
*
"The New York Times” pastebi, kad Roosevelto vyriausybė nepripažino trijų Pabaltijo valstybių — Lietuvos, Latvijos ir Estijos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą ir tų kraštų okupavimą pavadino agresiniu aktu. (Vienaip darė, kitaip kalbėjo), o
"Draugas” 29.XII.1960 m. rašė: "Tiesa, kad Rooseveltas pripažino Sovietų Sąjungos režimą ir užmezgė santykius su juo, ir, kad jam prezidentaujant sovietai gavo ir karinę ir ekonominę pagelbą (už 11 bilijonų), kai 1941 m. užpuolė juos Hitleris. Tačiau Rooseveltas niekuomet nebuvo soietinio imperializmo draugas.” (Tik didžiausias draugas galėjo Sovietams tiek pagelbėti.)
•
Knygoje “Roosevelt’s Road to Russia” autorius George N. Crocker kaltina Rooseveltą oficialiais dokumentais pasiremdamas. Autorius daug kur prisimena Lietuvą, Latviją ir Estiją. Primena taip pat, kad Rooseveltas kadaise pasakė Čekoslovakijos prezidentui Benešui“‘praneškite Stalinui, jog jis gali pasilaikyti Baltijos kraštus, bet apie tai neprivalo būti niekur paskelbta.”
Šitie žodžiai buvę tarti 1943 m. birželio 17 d. per susitikimą su Benešu Washingtone. Pats Benešąs patvirtino jų teisingumą savo vyriausybei Londone. V.
•
Su artėjančia Eichmano byla vis daugiau ir dažniau rašoma apie žydus ištikusią tragediją Hitlerio laikais. Pvz., kai amerikinėje televizijoje buvo parodyta Eichmano gyvenimas ir jo sugavimo istorija, iš ekrano pasigirdo, kad jis kaltinamas ir už 28,000 Lietuvos žydų išnaikinimą.
Kita proga, dar pr. metų gruodžio 18 d. “The New York Times” priediniame žurnale tilpo straipsnis apie Eichmaną, kaip tą visą bylą supranta pats Ben-Gurion. Supažindinant apie žydų padėtį tuometinėje Europoje, Lenkijoje ar Lietuvoje, rašoma, jog žydai savęs niekada nelaikę nei rusais, nei lenkais, nei lietuviais, bet tik žydais.
Ben-Guriono autoritetu ir žodžiais galima būtų jau remtis visur ten, kur eilė Lietuvos piliečių žydų, buvo pristatyti lietuviais, k.a. eilėje atveju, kada J.A.V.-se sugauti sovietų šnipai, žydų tautybės asmenys, spaudos ir radio su televizija buvo apšaukiami lietuviais.
Taipogi, po II pas. Karo, važiavę iš Europos į J.A.V -es tremtiniai žydai kilę iš Lietuvos, visuose dokumentuose buvo rašomi lietuviais.
