UŽSIENIO LIETUVIŲ KARINIAI DALINIAI
VINCENTAS LIULEVIČIUS
KARINĖS AMERIKOS LIETUVIŲ ORGANIZACIJOS.
JAV lietuviai dar devynioliktajame amžiuje įsikūrė keletą šimtų draugijų. Kražių įvykių pajudinti šio krašto lietuviai pradėjo gyvai judėti savo tėvynės (Lietuvos) labui. Daugelis jų įkurtų organizacijų turėjo pašalpos tikslus. Kai kurios savo vardu ar įrašytų tikslų atžvilgiu buvo karinio pobūdžio. Jos turėjo įvairiausius vardus šventųjų ar mūsų tautos garsiųjų vyrų, būtent: Olgerdo Kareiviška Draugystė, Kareiviai Husarai Algirdo, Gvardija Karaliaus Vladislavo Jagėlos, Šv. Jugio Kareiviška Draugystė, Lietuvos Sargų Draugystė, Gvardija D. L.K. Vytauto Pirma Divizija Raitelių, Gvardija šv. Kazimiero Karalaičio (K. Gineitis: Amerika ir Amerikos lietuviai, 278 p.) Vytauto Did. Liet. kun. leib. gvardija (P. Ruseckas, red.: Pasaulio Lietuviai, 341 p.), Draugystė broliškos pašelpos po vardu švento Jurgio Kareivių (Tautos Praeitis, 1,2, 258 p.), Kareiviška, Tautiška ir Pašelpinė Draugystė Lietuvos Kareivių (Op. cit., 263 p.) ir t.t.
Kai kurios labai gražiai buvo užakcentavusios Lietuvos reikalus, pav., tik ką minėtos šv. Jurgio Kareivių draugijos (įkurtos 1905 m.) nariai prisiekdavo: . .apsiimu ir prižadu. . . supagelba Dievo dėl Motinos mūsų Lietuvos nesigailėsiu ir kraują pralieti. . .” (Op. cit., 258 p.); arba Gvardija Pirmos Divizijos šv. Kazimiero Karalaičio (įkurta 1914 m., Čhicagoj, BrightonParke) sako: Šita Gvardija užsideda dėlto,idant lavinti ir mokinti lietuvius ir žemaičius kareivystės, idant laike karės, už tėvynę nešti pagelbą Lietuvai su ginklu rankoje, idant parodyti svetimtaučiams narsumą šv. Kazimiero Karalaičio, kuris savo narsumu paminė visus Lietuvos ir Žemaitijos neprietelius po kojų (Op. cit., 266 p.). Jie ir lavinosi kariškai. “Kas antra nedėlia turi atbūti muštrą kareiviška lietuviškoje kalboje, per jenerola paskirtam laike” (Op. cit., 266 p.)
Kariškos draugijos turėjo uniformas, kurias nariai vilkėdavo darydami pratimus (muštrus), draugijos šventėse, per įvairias demonstracijas, laidodami mirusį narį ir t.t. Uniformų buvo labai puošnių. Pavyzdžiui, Vytauto Kareivių Draugijos (įsteigtos 1894 m.) uniforma buvo mėlyna, apvedžiota baltais raikščiais, geltonais antpečiais su raidėmis “L.K.” (reiškia — Liet. Kareiviai) vidury ir papuošti baltais kutais; kepurė — mėlyna su vytimi kaktoje, o ant viršugalvio balti ašutiniai kutai (K. Gineitis: Op. cit., 279 p.).
Kariškų organizacijų reikalui 1894 m., Plymouth, Pa., buvo išleista net speciali knygelė: “Paraszė Lietuvos kareivis (kun. M. Pėža, žiūrėk: Kovos Metai D.S. Spaudos, 264 p): Knį-gelė dėl Lietuviszkų Kareivių Amerikoje”. Knygutė tik 32 puslapių, kurių dalis (3-5 p.) skirti įžangai, kiti — (6-18 p) aiškinimui apie mokymą rikiuotės ir (19-32 p.) septynios lietuviškos dainos, nes “Einant ant mokimosi ir grįžtant iszpuola kareiviams giedoti kareiviszkas dainas” (5 p.).
Daug vilčių buvo dėta į šios rūšies organizacijas. Minėtos knygelės įžangoje sako: “Lie-tuviszka kariuomenė dabar tverintisi Amerikoje, turi priduoti viltį prisikėlimui Lietuvos” (3 p.). Toliau autorius džiaugiasi: “Labai gražu, kad matai būrius lietuviszkų kareivių, vaiksz-cziojanczius žibančiais rūbais apsirėdžiusius” (4 p.). Ir turi vilties, kad “Be abejonės kylanti kareiviszka dvasia tarp Amerikos lietuvių įstengs sutverti visokio parėdnio daugybę kareiviszku pulkų” (5 p.).
LIETUVIŲ KARIŲ BATALIONAI RUSIJOJE.
I-jo pasaulinio karo metu Rusijos armijoje buvo apie 25.000 lietuvių karių, išsklaidytų po įvairias dalis ir įvairiuose frontuose. 1917 m. kovo revoliucijai sugriovus monarchiją, rusų kariuomenė pradėjo iš frontų trauktis ir krikti. Kariuomenės vadovybė, gelbėdamos nuo pakrikimo, leido organizuoti tautinius vienetus (Inž. F. Vizbaras: Kaip kūrėme I lietuvių batalioną. — Draugas, 1950 m., 270 nr.).
Kariai, pajutę daugiau laisvės, pradėjo rodyti savo tautines aspiracijas. Rumunų fronte pirmieji pakėlė balsą ukrainiečiai, reikalaudami nepriklausomybės. Jie pradėjo ruošti įvairius susirinkimus, mitingus ir iškėlė sumanymą organizuoti ukrainiečių tautines dalis. Juos pasekė ir kiti. Pradėjo šaukti suvažiavimus lenkai, gudai, latviai, estai ir kiti (Adm. kpt. Sabalys: Lietuviai kariai rumunų fronte. — Atspauda iš Karo Archyvo 1828 m., V, lp.).
Lietuviai nuo kitų tautų neatsiliko. Tiek karo laukuose, tiek krašto įgulose, tiek Sibire, tiek Kaukaze, pradėjo šaukti susirinkimus ir rinkti vykdomuosius komitetus. Peterburgo komitetas, pirmininkaujamas Al. Žilinsko, 1917. VI.7-11 sušaukė pirmąjį visos Rusijos kariuomenės lietuvių karių suvažiavimą. Jame dalyvavo 78 delegatai, atstovavę 16.000 lietuvių karių (200 karių siuntė 1 atstovą (LE, XVI, 53p.)
Suvažiavimas įkūrė Lietuvių Karininkų (Karių) Sąjungą, kuri kovotų už “Laisvą Lietuvos demokratinę respubliką” ir išrinko iš 16 asmenų Centro Komitetą su pirmininku J. M. Laurinaičiu. Suvažiavimas priėmė rezoliuciją, kurioj reikalaujama, kad būtų. sujungtos visos Lietuvos žemės: “kad Vilniaus, Kauno ir Suvalkų gubernijos, sudarančios D. Lietuvą, rusų laikinosios valdžios būtų pavestos valdyti Laikinajam Lietuvos Vykdomajam Komitetui, kad Lietuvos ateities neturi teisės spręsti jokia atskira valstybė; kad Lietuvos klausimas yra tarptautinis ir kad todėl Lietuvos ateitis gali būti sprendžiama tik Tautų Taikos Kongrese, į kurį lygiomis teisėmis turi būti kviečiami ir Lietuvių Tautos atstovai; kad šiame kongrese turi būti sujungtos D. ir M. Lietuva. “Skelbdamas, kad “Lietuvoj turi būti demokratiška tvarka” ir kad “Tik Steigiamasis Lietuvos Susirinkimas gali spręsti Lietuvos valdymo formą lygiai ir santykius su kaimyninėmis tautomis bei valstybėmis”, suvažiavimas “praneša Lietuvių Tautai, kad lietuviai kariai, kaip tikri Lietuvos Tėvynės sūnūs, yra psiryžę visuomet, visur ir visokiom aplinkybėm esant, visa savo pajėga remti Lietuvių Tautos iš seno statomus Laisvės reikalavimus ir ginti Lietuvos Tėvynės Laisvę”. (LE, XVI.53 p)
Suvažiavime buvo keltas ir lietuvių dalinių steigimo reikalas, tačiau nepavyko jį išspręsti. Turėjo būti tas reikalas išspręstas referendumo keliu. Bet patriotiškai nusiteikusio Centro Komiteto iniciatyva batalionai ėmė steigtis be jokio referendumo. Parėmė jų darbą ir rumunų fronto suvažiavimo nutarimas. “Lietuvių karininkų suvažiavimas, Rumunų fronte, pripažįsta organizavimąsi Tautiškos armijos, visokios rūšies ginklais apginkluotos, ne prievartos, o tik savo noro keliu”. (Sabalys: Op. cit., 4 p). Šiame darbe daug širdies įdėjo lietuviai poručikai Klimaitis, Juozapavičius, Laurinaitis ir karo valdininkas Žilinkis (L. Natkevičius: Lietuvos kariuomenė, New York, N.Y., 1919, 1 lp.). O vėliau (1917.X.( Centro Komitetas iš įvairių frontų ir armijų komitetų atstovų sudarė Lietuvių Pulkų Steigimo Komisiją su pirmininku P. Geniu (Pig: LE, XVI, 53 p. ir Sabalys: Op. cit., 11 p.).
Trumpu laiku įsisteigė šios atskiros lietuvių karinės dalys:
a) I atskiras lietuvių batalionas (Vitebske). Jame buvo apie 1500 lietuvių karių. Pradžioje vadovavo kar. Juozapavičius, o vėliau — kar. Jonas Nastopka, (plg.: LE, XVI, 54p
b) Lietuvių atsargos batalionas (Smolenske). Jame buvo apie 500-600 lietuvių karių. Vadovavo kar. J. Kubilius (LE, XVI, 54 p.).
c) Atskiras lietuvių pėstininkų batalionas (Rovne). Jame buvo apie 500 lietuvių karių ir 50 arklių. Vadovavo kar. E. Adamkavičius. Pradžioje batalionas vadintas “Pirmasis lietuvių obozo batalionas” ir jam vadovavo Černeckis (Plg.: LE, I, 379 p. ir Sabalys: Op. cit., 25 p.).
d) I atskiras Sibiro lietuvių batalionas Vytauto Didžiojo vardu (Sibire). Jame buvo apie 500 lietuvių karių. Vadovavo kar. P. Linkevičius — Linkus (LE, XVI, 54 p.).
e) Lietuvių dragūnų divizionas (Valko apylinkėse, Estijoje), įkurtas 1917.XII.15 įsakymu kaip eskadronas, virtęs 1918.1.27 divizionu. Jame buvo apie 150 lietuvių raitelių. Organizavo ir vadovavo kar. J. Mikuckis. Įkurtas XII rusų armijos lietuvių karių suvažiavimo nutarimu. Gyvavo iki 1918.III.3 (J. Mikuckis: Lietuvių dragūnai. — Draugas, 1956 m., 288 nr.).
f) Kars (Kaukaze) tvirtovės artilerijos lietuvių kuopa.
g) Rumunų fronte lietuvių kariams pavyko perimti 226-tą lauko ligoninę (Rumunijoje) ir ant rūmų plevėsavo trispalvė Lietuvos vėliava (Sabalys: Op. cit., 7 p.). Buvo dėtos didelės pastangos ją pergabenti į Lietuvą, tačiau nepavyko, nes rumunai jėga atėmė (Sabalys: Op. cit., 9 p.).
Be čia išvardytų lietuvių dalinių buvo dar daug užuomazginių kariškų formacijų, kurios plačiau nesuspėjo išsivystyti.
“Kai kurios dalys rusų buvo pavartotos kovai prieš vokiečius, o vėliau ir kovai su bolševikais. Ir fronto, ir vidaus tarnyboj lietuvių dalys greit įsigijo vyriausių rusų vadų gražiausių pagyrimų ir padėkos net visos rusų tautos vardu, kaip tai buvo pareikšta pasižymėjusiam kovoj su vokiečiais I. atskiram batalionui ir pasižymėjusiam kovoj su bolševikais Sibiro batalionui. I. batalionas buvo statomas rusų dalims drąsos, tvarkos ir drausmės pavyzdžiu”. (Kareivis Lietuvos Gynėjas, 20 p.).
Lietuvių buvo projektuota sudaryti visų ginklų rūšių atskirą lietuvių diviziją, kuri ginkluota grįžtų į Lietuvą ir sudarytų pagrindą Lietuvos kariuomenei, bet to projekto nebeteko įvykdyti dėl bolševikų padaryto perversmo. 1918. 1.29 Peterburge įvyko antrasis lietuvių karių suvažiavimas, kada jau viešpatavo komunistų valdžia. Karo komisarijatas suvažiavimo vadovavimą pavedė lietuviams komunistams, kurie ir palenkė į savo pusę daugumą atstovų. Buvo išrinktas Lietuvių Kareivių Revoliucinis Komitetas, vietoj iki šiol buvusio Lietuvių Karininkų Sąjungos Centro Komiteto. Karių sąjunga sugriauta. Šio suvažiavimo dalyviai pareikalavo “Lietuvos žemei pilnos teisės spręsti savo likimą”, nors komunistai to nenorėjo. (LE, XVI.54 p.).
Netrukus privertė išsiskirstyti ir lietuvių batalionus. Tada kariai 1918 m. pavasarį pradėjo skverbtis į vokiečių okupuotą Lietuvą. Šie kariai sudarė pagrindą Lietuvos kariuomenei (Natkevičius: Op. cit., 11 p.).
Lietuvių dragūnų divizionas bandė grįžti organizuotai. Vokiečiai pradžioje buvo pažadėję jį pergabenti į Lietuvą, bet vėliau pažado neištesėjo: nuginklavo ir vyrus suėmė. O dviejų dalinių buvo tikrai tragiškas likimas. Karso lietuvių artilerijos kuopa žuvo 1918 m. turkų kariuomenei puolant tvirtovę ir ją paėmus. Sibiro batalionas buvo išformuotas labai žiauriu būdu. Suėmė bolševikai penkis karininkus ir tris labiausiai bolševikams nepakenčiamus kareivius, juos kankino kalėjime, nuvarė į kapus, išrengė ir kardais sukapojo (K. Ališauskas: Lietuvos kariuomenė. — Karys, 1958 m.,
Rusų kariuomenės lietuvių karių konferencija Minske 1917 m.
9 nr., 268 p.). Laimingesnis buvo atskiras lietuvių batalionas Rovne. Jis atvyko į Vilnių ir čia buvo išformuotas. Tai vienintelis visų Rusijos lietuvių sudarytų dalinių, pasiekęs Lietuvą (LE, I, 379 p.).
Rusų armijos lietuviai kariai turėjo ir savo laikraščių. XII rusų armijos lietuvių karių komitetas 1917.VII.13 išleido Rygoje savaitinį laikraštį — Laisvas Žodis. Tai buvo pirmasis kariškas laikraštis. Jame spausdino politinio pobūdžio straipsnius, dailiosios literatūros dalykus ir žinias iš lietuvių karių gyvenimo. Iš leidus 8 nr. vokiečiai užėmė Rygą (LE, XIV.77. p). Kai frontas pasitraukė, Valkoje vėl pradėjo leisti laikraštį, bet kitu vardu — Karpilkomo Žinios. Tuo spaudiniu norėta vėl sujungti fronto pakrikdytas lietuvių karių organizacijas ir jas informuoti apie įvykius. Jo teišėjo keturi numeriai (LE,XI. 88 p.). Rygoje leistą Laisvą Žodį 1917.XI.14 pradėjo leisti Petrograde, kaip Lietuvių Karininkų Sąjungos savaitinį laikraštį. Jame daugiausia skelbė LKS Centro Komiteto nutarimus, pranešimus, karių suvažiavimų aprašymus ir gynė lietuvių kariuomenės reikalingumą. Jis siekė Lietuvos nepriklausomos valstybės. 1918.II.13, išėjus 18 nr., sustojo, nes jo vietą užėmė kitas laikraštis (LE,X IV, 77-78 p.). 1918 m. sausio gale įvykusiame antrajame lietuvių karių suvažiavime lietuviai komunistai išrinko Lietuvių Kareivių Revoliucinį Komitetą. Šis sustabdė Laisvą Žodį, o į jo vietą buvo išleistas Kareivis Socialistas. Pirmajam rūpėjo lietuvių batalionų reikalai, o antrajam — tarnavimas bolševikų partijai. Kareivis Socialistas buvo leidžiamas Peterburge 1918 metais. Išėjo tik keturi numeriai. Lietuvių batalionus panaikinus, sustojo ir laikraštis (LE, X, 537 p.)
KARIŲ - SAVANORIU ORGANIZACIJOS AMERIKOJE.
Kai Rusijoje lietuvių suorganizuoti kariniai daliniai buvo išformuoti ir pavieniai kariai grįžę į Lietuvą stojo savanoriais į Lietuvos kariuomenę, užjūrio broliai visu smarkumu sujudo organizuoti savanorius Lietuvos laisvei iškovoti. Jau 1917 m. lietuvių spaudoje buvo keliamas klausimas organizuoti prie JAV kariuomenės lietuvių legionus kurie suburtų lietuvių kilmės vyrus, stojančius į JAV kariuomenę. Lenkams dalinai tas pavyko, bet lietuviams — ne. Kilusi tuo reikalu polemika sumanymą palaidojo. Bet, kai besikuriančios Lietuvos valstybei atsirado pavojus, JAV lietuviai rimtai susirūpino karine pagalba Lietuvai. Lenkai organizavo Armija Polska ir daug paviliojo lietuvių, tad šis faktas pagreitino pradėti rūpintis kurti Lietuvių Armiją. (Vienybės Metraštis 1926 m., 68 p.). Katalikai ir tautininkai 1918.
Lietuvių karių laikraštis, ėjęs 1917 m.Rygoje ir Petrapilyje
IX. paskelbė atsišaukimą, kviesdami organizuoti Lietuvai karinę paramą. Ir Amerikos Lietuvių Tautinė Taryba nieko nelaukdama (1918. XII. 14) kreipėsi į JAV vyriausybę prašydami apginkluoti 30,000 Amerikos lietuvių savanorių ir juos nugabenti į Lietuvą (Sandara, 1959 m., 27 nr.).
Vienas pirmųjų iniciatorių buvo Jonas K. Milius - Miliauskas. Jis 1918 m. rudenį grįžęs iš JAV kariuomenės 1919 m. pradžioje sukvietė būrelį jaunimo (daugiausia vyčių), kurie nutarė kurti lietuvių savanorių sąjungą. Prasidėjo darbas. Kai susiorganizavo daugiau būrelių, pasivadino Liuosybės Sargai. Vėliau vadinosi: Lietuvos Laisvės Sargai. Vyriausiu organizatorium buvo pakviestas dr. J.J. Bielskis. Visose didesnėse kolonijose susibūrė Liuosybės Sargai. Kur nebuvo kareivių kuopelių, ten spietėsi apie vyčius, savo organizacijoje įvedusius karinį lavinimą. Iš Lietuvos buvo gauta karinės komandos nomenklatūra ir pasistengta visą veiklą suvienodinti. Nustatytomis dienomis rinkdavosi karinės mankštos ir kautynių pratybų. Kai kuriose vietose pasisiūta iš Lietuvos gautais nurodymais lietuvių karių stiliaus ir spalvos uniformas (LE, XVI, 133-134 p.).
1919 m. Lietuvos karinė misija (buvusi tuo metu Paryžiuje) atsiuntė į JAV įgaliotinį plk. Swarthout (kurį lietuviai praminė Juododžiu).
Šis, susipažinęs su čia esančia karine organizacija, nutarė organizuoti Amerikos Lietuvių Brigadą. Washingtone, Vykdomojo Komiteto raštinėje buvo sudarytas brigados centras. Swart-hout su būriu karininkų nuvyko į Kauną ir 1920. I.1 jau buvo sudarytas brigados štabas, bet dėl tam tikrų priežasčių ji nebuvo suorganizuota (LE, XVI. 134 p.), nors (1920.VI.7) įsakymu kariuomenei buvo pavesta suformuoti (LE, I, 145 p.).
JAV lietuviams pavyko suorganizuoti keletą tūkstančių vyrų, norinčių vykti Lietuvos ginti, bet nuvyko tik kelios dešimtys, kurių tarpe buvo ir Steponas Darius. Visiems nugabenti nebuvo gauta lėšų ($75.00 žmogui). Pastangos gauti iš JAV vyriausybės nemokamą laivą nuėjo niekais (LE, XVI, 134 p.).
Liuosybės Sargų organizacija veikė daugiausia rytiniame JAV pakraštyje, kurių gausiausia — Worchesteryje. Chicagoje veikė Amerikos Lietuvių Kareivių Susivienijimas (LE, XVI, 133-134 p.), kurį įkūrė du puskarininkiai (J. Zamkus ir A. Tutlis) Chicagoje 1919. VIII. 14 sušauktame buvusių karių susirinkime. Ligi tų pačių metų galo susitelkė į šią organizaciją devynios kuopose iki 1500 narių. Nors dėl jau anksčiau paminėtų priežasčių ir šios kuopos nebuvo galima nugabenti į Lietuvą, bet tuo organizavimu palaikė išeivių tautinį entuziazmą, kėlė nuotaiką Lietuvoje ir surinko Lietuvai aukų. Tų kuopų karių ir kitų tautiečių lietuvių surengta didelė manifestacija. Ta proga surinkta 9000 dol. aukų, kurios pasiųstos Lietuvos šauliams (LE, XVI, 52 p.).
