1920 METŲ KAREIVIŲ SUKILIMAS
A. NOVAITIS
Praėjo virš 40 metų, o tragiški mūsų kariuomenės sukilimo, įvykusio 1920 m. vasario 22-23 dienomis, įvykiai, išgyventi Augštojoje Panemunėje, vis dar gyvi mano atmintyje. Jais ir noriu pasidalinti su “Kario” skaitytojais.
Pulk. Petruitis savo atsiminimuose “Laisvę Ginant” mūsų kariuomenės būklę tuo laiku apibūdino šitaip: “Kariuomenė po ištisų metų kautynių labai pavargusi, algos keli mėnesiai jau negauna, maistas labai blogas, be jokios pakaitos .
Jei dar pridėsime šaltą žiemą, menkai sutvarkytas ir blogai šildomas kareivines, prastą kareivių aprangą — tai paveikslo spalvos dar labiau sutirštės.
Nenuostabu, kad mūsų priešai — bolševikai ir lenkai — bandė išnaudoti tą būklę ir sutrukdyti Lietuvos atsikūrimo eigą. Jų agentai kurstė kareivius prieš vadovybę, prieš Laikinąją Vyriausybę, kuri ruošėsi Steigiamajam Seimui, darė pastangas išgauti pripažinimą de jure. Priešai siekė sukelti krašte suirutę, sutrukdyti Lietuvos valstybės pripažinimą, pagaliau — užgrobti kraštą. Lenkai bandė 1919 metais padaryti perversmą. Jų sąmokslas laiku buvo užgniaužtas. Šį kartą perversmą ruošė bolševikai. Karinė vadovybė jautė kareivių varganą būklę ir augantį nepasitenkinimą, darė ką pajėgė, bet ūmai ne daug ką galėjo padaryti, nes neturėjo lėšų, krašte trūko maisto ir nebuvo kitų reikmenų.
Nepriklausomos Lietuvos karininkai niekad nesišalino nuo savo kareivių. Tuo metu buvo įpareigoti būti kareivinėse dar arčiau kareivių,
A. Panemunės šlaitai kareivinių rajone. Kuopa vyksta į lauko pratimus.
V. Maželio nuotr.
kalbėtis su jais, bendrauti ir atydžiai stebėti jų nuotaikas ir veiksmus. Nelengva buvo, tačiau, įžvelgti į kareivių galvoseną. Kareivių agentinio sekimo mes neturėjome.
Vienok buvo dalinių, kurie prie sukilimo neprisidėjo. Esu tikras, kad geri karininkų su kareiviais santykiai tada didelį vaidmenį suvaidino.
Artilerijos pulko rajone A. Panemunėje, be pulko štabo, stovėjo 8-ji baterija, pradėta formuoti Pirmoji Gaubicų baterija (kur ir man teko jaunesniojo karininko pareigas eiti). Mokomoji Komanda, Ūkio Komanda, Ginklų Taisymo Dirbtuvės, sandėliai ir Pulko Ligoninė. Bruzdėjimo apreiškos labiausiai matėsi 8-tos baterijos kareivių tarpe. To vieneto vadas, mjr. Michnevičius, neperdaug sielojosi ir rūpinosi savo vyrų būkle. Vyresniuoju baterijos karininku buvo kpt. Vyšniauskas, būrių vadai —ltn. L. Valkūnas, ltn. J. Bukata ir ltn. L. Indreika.
Vasario 22 d. vakare, patikrinęs Gaubicų Bateriją ir pasikalbėjęs su vyrais, nepastebėjau jokio skirtumo, lyginant su kasdieniniais patikrinimais. Ant rytojaus vasario 22 d. pulke pasklido gandai, kad Šančių įguloje, Atsargos Batalione, prasidėję neramumai.
Atlikę rytmetinį baterijos patikrinimą, mudu su vyr. ltn. L. išėjom į Šančius pasižvalgyti. Rytas buvo šaltokas, naktį pasnigę, drėgna ir nejauku. Ant Nemuno tilto, kaip paprastai, stovėjo sargybiniai. Niekas mūsų nestabdė. Perėję tiltą, Juozapavičiaus prospektu perėjom visą Šančių kareivinių rajoną. Kareivinėse nieko ypatingo nesimatė. Tiesa, visur matėsi besikalbančių kareivių būreliai. Sutikti kareiviai su mumis sveikinosi. Susidarė įspūdis, kad aktyvaus sukilimo nėra.
Grįžę į savo pulką irgi neužtikome riaušių, o tik tokius pat kareivių susibūriavimus. Nerimas viešpatavo visur. Mes, būrys karininkų, stovėjome lauke ties štabo durimis. Trumpa žiemos diena ėjo vakarop. Tuo laiku į Artilerijos pulką atvažiavo Vyriausias kariuomenės vadas, gen. Liatukas, adjutanto lydimas. Išklausęs pulko vado, plk. Gedgaudo, raportą ir trumpai pasikalbėjęs, jis per laukus nuvažiavo 5 p. pulko kryptimi. Plk. Gedgaudas atkalbinėjo jį nevažiuoti, nes nematė tikslo. Jis gi užsispyrė važiuoti tą pulką raminti. Kai jo karieta buvo pusiaukelyje, staiga iš Artilerijos rajono nuaidėjo keletas šūvių važiuojančių kryptimi. Aš pastebėjau iš kur tie šūviai ėjo: jie ėjo iš ūkio komandos kareivių būrio. Pribėgęs prie šaudančių, sušukau: “Vyrai, ką jūs darot? Jūs šaudot į savo karininkus!” Mano pastaba įtakos nepadarė. Atvirkščiai davė jiems progą įsitikinti, kad aš ne su jais. Be to, prietema sudarė palankias sąlygas nelemtam žygdarbiui pradėti.
Pasigirdo šūviai ir iš 5 p. pulko rajono. Kareivių būrys artinosi prie mūsų. Iš užpakalinių eilių pasigirdo nedraugiški balsai, raginantieji mus sueiti į vidų, į štabą. Čia tai ir buvo tas momentas, kada kareiviai nutraukė saitus ir atsirubežiavo nuo karininkų — tariant, sukilo.
Kol dar buvome kieme, prietemoje matėme kaip kariuomenės vadas su adjutantu buvo suimti ir vėliau atvesti į Artilerijos Štabą.
Visai sutemo. Į štabą buvo surinkti ir kiti pulko karininkai. Lauke girdėjosi šaudymas. Jautėsi didelis įtempimas. Tada man prisiminė Rusijos fronto revoliucijos vaizdai ir išgyvenimai. Vaizdavosi mūsų armijos žlugimas ir be-brėkštančios nepriklausomybės sutemos .... Laukėm nurodymų, kas daryti. Tačiau jokių nurodymų niekas nedavė ... .
Greta štabo raštinės buvo telefono centrinė. Norėjosi sužinoti, kas dedasi Kaune. Įėjau į centrinės patalpą. Man pažįstamas telefonistas budėjo prie aparato. “Sujunk mane su Kaunu”, sakau. “Uždrausta”, atsako išsigandęs telefonistas. “Kas uždraudė?” klausiu. “Nežinau”, atsako. Dar bandau su juo kalbėtis tačiau jis maldaudamas prašo manęs išeiti iš Centrinės, nes jam gręsiąs pavojus. Matosi, kad jis nelaiko mane savo priešu, bet bijo ir kitos jėgos, kurios jis nežino . . .
Taip sėdime uždaryti štabe ir, kaip man atrodė, nežinome, kas dedasi aplink. Nieko nedarome. Niekas nekliudo kalbėtis. Bet visi taip pritrenkti, kad mažai kalbamasi. Apie dešimtą valandą vakaro, telefonu ateina nurodymas, kad karininkai gali eiti į savo būstines nakvoti. Sąlyga — neiškelti kojos iš savo patalpų. Taigi laikomi namų arešte.
Mes, Pirmosios Gaubicų Baterijos karininkai, gyvenome viename kambaryje. Skersai aikštę buvo kareivinės 8-sios Baterijos, kuri sudarė sukilėlių branduolį. Mes nemiegojome. Diskutavome susidariusią padėtį. Svarstėme galimybę užmegsti ryšius su Kaunu per Nemuną, kuris tada buvo užšalęs, bet su properšomis. Iš 8-sios baterijos atėjo ltn. Indreika. Jis siūlė nenutraukti ryšio su kareiviais, nepaleisti jų vienų, kad nepradėtų teroro veiksmų. Sutikdami su jo nuomone, patarėm jam būti tuo ryšininku. Mūsų paskatintas, jis nuskubėjo į Bateriją. Bet jau buvo per vėlu. Kareiviai išvežė bateriją į bulvių lauką už Artilerijos Parko ir iš ten pradėjo apšaudyti Kauną. Šiurpūs buvo mūsų išgyvenimai. Laimė, kad baterijos taiklumas kaip vėliau paaiškėjo, buvo menkas. Neilgai šaudymas ir tęsėsi. Prieš auštant vasario 23 dienai viskas nutilo. Nepajutome kaip užmigome. . Per miegą išgirdome palangėje kulkosvaidžių šaudymą. Šokome prie durų ... Į aikštę įvažiavo šarvuotis. Šalia šarvuočio pamačiau mjr.
Ramanauską iš Šančių įgulos. Šarvuotis šaudė į 8 Baterijos kareivines. Kulkos aižė mūro sienas, žvangėjo langų stiklai. Rajone pasirodė pėstininkai. Supratome, kad atėjo mums pagalba. Griebėmės šautuvų, kuriuos dalino šarvuočių įgula. Spontaniškai augo ginkluotų vyrų eilės ir puolė 8-sios baterijos kareivines. Buvau puolančiųjų tarpe. Įbėgę į kareivinių koridorių, radome duris į patalpas užrakintas. Įsikarščiavęs, šautuvo buože išmušiau duris. Per plauką išvengiau nelaimės: mat, mano šautuvas buvo užtaisytas ir, daužant duris, iššovė . . .
Kareivinės buvo tuščios. Tik keletas išsigandusių kareivėlių išlindo iš po narų ir “pasidavė”. Panašūs veiksmai vyko antrame augšte. Kiti būriai tikrino likusias 8-sios baterijos ir k-tas rajono patalpas. Tačiau nė pabūklų, nė arklių, nė kareivių baterijos rajone nebuvo. Reiškia — visa baterija išvežta.
Mes, išlaisvintieji karininkai, susirinkome vėl prie pulko štabo. Pik. Gedgaudas, susirūpinęs išvykusios baterijos likimu, klausia, kas norėtų vykti jieškoti jos. Atsiliepėm mudu su vyr. ltn. L. Pulko vadas įsako surinkti pairusių vienetų raituosius žvalgus ir joti dingusios baterijos jieškoti
Surinkome apie 25 raitelius. Tačiau klausimas: kur joti?
Kadangi naktį snieguriavo, tai matėsi pėdsakai, vedanti Vaišvidavos miško link. (į rytus nuo A. Panemunės). Pasikėlėm į augštus šlaitus, į tvirtovės plentą tarp Artilerijos ir 5 pulko rajono. Šautuvai užtaisyti. Tik gaiduką paspausk. Visų nervai — kaip stygos įtempti. Staiga, visiškai arti šūvis. Mat mano draugo arklys, kažko išsigandęs, krūptelėjo ir jo šautuvas iššovė, žirgas stojosi piestu ir išmetė raitelį, kuris griūdamas smarkiai prisitrenkė. Įvyko staigus bet trumpas sąmyšis. Mano žygio draugas, pasirodė nebegalėjo joti. Tenka jį grąžinti į pulką su palydovu.
Būrys nustoja dviejų karių. Pasilikau vienas su būriu pripuolamai surinktų ir daugumoje man nepažįstamų vyrų. Kelio atgal nėra. Reiškia: — vyrai pirmyn. Išjojome į lygumą, lengvai padengtą šviežiu sniegu. Jojame pirmyn. Ant kelio matosi atsitraukusios baterijos pėdsakai. Pajoję apie kilometrą, sutinkame žmogų. Klausiu, ar jis nepasitiko kariuomenės dalinio. Jis sako, kad “artilerija” nužygiavo Roželių dvaro kryptimi. Tą vietovę iš vardo ir iš žemėlapio aš žinojau. Žinojau ir dvaro savininką: jis buvo kilęs iš Mažosios Lietuvos, vyr. ltn. Hanas, stojęs 1919 m. savanoriu į Kauno Komendantūrą ir suorganizavęs grenadierių komandą. Dvaras matėsi kokio kilometro atstume. Iš tolo jis atrodė, kaip grupė augštų apšarmojusių medžių. Trobesių beveik nesimatė. Ta medžių grupė, būdama visiškoje lygumoje, matėsi tarp baltuojančių laukų kaip ant delno. Numaniau, kad mano raitininkai, iš dvaro žiūrint, matėsi lygiai taip pat gerai, kaip mums dvaras. Trumpą momentą svyravau, kas daryti: pasiųsti žvalgus ir laukti jų pranešimo, ar neatidėliojant pulti? Kad būtų buvusi nors mažiausia luomelė, kur galėčiau su būriu pasislėpti ir palaukti — gal taip ir būčiau padaręs, bet aplink buvo vien lyguma. Toks pat atstumas buvo iki Panemunės šlaitų kaip ir iki Roželių dvaro, kur, anot praeivio, galėjo būti baterija. Jei baterija yra kovinga, galvojau, tai ji mano būrį gali pasiekti apšaudydama lygiai taip pat jei aš pasukčiau atgal ar jočiau pirmyn atakon tikėdamasis, kad baterija gal yra nepasiruošus kovai.
Perskyręs būrį pusiau, įsakiau raitininkams išsiskleisti ir zovada lėkti dvaro kryptimi. Sprendimas buvo tačiau rizikingas. Prijojome prie dvaro ir, su šūkiu, valio, įšokome į kiemą. Daržinės tarpdury pamačiau išbalusį ltn. Valkūną. “Rankas augštyn”, surikau. Jis iškėlė rankas pasidavimo ženklan. Daržinėje matėsi daugiau artilerininkų. “Kur baterija?” paklausiau ltn. Valkūno. “Daržinėje užmaskuota”. “Kur sukilėlių vadai?” — “Pabėgo”, atsakė. “Kinkykit arklius ir žygiuokit atgal į Panemunę”, įsakiau jam. Ltn. Valkūnas, kaip kiti karininkai, nesimpatizavo sukilėliams, bet buvo priverstas žygiuoti su jais.
Ltn. Valkūnas, atsipeikėjęs nuo išgąsčio, davė atitinkamus įsakymus baterijos kareiviams. Netrukus baterija buvo pakinkyta ir aš su savu būriu grįžau į Artilerijos Štabą. Paskui mane sekė keturių pabūklų artilerijos baterija. Žygis baigėsi laimingai.
Sukilimas be didelių nuostolių buvo numalšintas, arba pats išblėso visose įgulose. Toliau tik sekė jo padarinių likvidavimas. Tardymo eigoje paaiškėjo, kad nei vienas karininkas į sąmokslą nebuvo įveltas. Sukilimui vadovavo daugiausia civiliniai ir buvę rusų armijos puskarininkai ne lietuviai. Iš 30 suimtų ir nuteistų, tik 7 turėjo lietuviškas pavardes. Sukilimo centras buvo Kaune. Vienas iš sukilimo vadų Artilerijos pulke buvo senos rusų armijos puskarininkas Vizgirdas. Prieš sukilimą jis rodėsi esąs labai pareigingas, drausmingas, visuomet gražiai apsirengęs. Visuomet dailiai sveikindavo karininkus. Jis buvo suimtas ir drauge su kitais sukilėliais atiduotas karo lauko teismui, kuris atitinkamai juos nubaudė. Nemažas kiekis drausmę sulaužusių artilerininkų buvo iškeltas į kitus dalinius. Steigiama Pirmoji Gaubicų Baterija, vadovaujama mjr. Gudelio, buvo iškelta į Raudondvarį, ant Nevėžio krantų, kadbūtų toliau nuo nelemto sukilimo vietos ir įspūdžių, kur ramioje aplinkumoje galėtų formuotis. Iš tikrųjų baterija sparčiai tvarkėsi ir mokėsi. 1920 m. gegužės 15 d. ji šauniai dalyvavo Steigiamojo Seimo atidarymo proga parade Rotušės Aikštėje.
Aštuntoji Baterija, kaip aktyviai dalyvavusi sukilime, buvo išformuota, karininkai ir kareiviai išskirstyti po kitus dalinius. Suterštos 8-sios Baterijos vardas ilgiems metams liko išbrauktas iš mūsų Artilerijos dalinių sąrašo.
Gen. Liatukas, iš pareigų buvo atleistas. Kariuomenės Vadu vėl buvo paskirtas gen. Žukauskas.
