Poezija
STASYS JAKŠTAS
Į LAISVĘ
Atstūmė motina ratelį
Ir sėdos į stakles:
Audimą aus brangiam sūneliui—
Paleis ji šaudykles.
Seselė rengė savanorį,
Lydėjo su kariais . . .
Tauta į laisvę kilti nori—
Sušvisti žiburiais.
Tėvynės meilė, kaip aušrinė,
Ir motinų širdis
Rikiavo didvyrių grandinę—
Ji priešą sutramdys.
Prikels iš miego bočių Žemę
Per kančią ir aukas — —
Dangus teisingam laisvę lemia,
O priešui— tik kulkas.
Kariai už laisvę šventą auką
Kovų lauke sudės,
Pats Dievas ves į mūšio lauką—
Su laisve parlydės.
Rami motulė suks ratelį
Ir laimės Dievą mels . . .
Sesuo sutiks savo brolelį—
Garbės vartus atkels.
ANYKŠČIŲ ŠILELIO KARIŠKOJI PARODIJA
Balys Auginas
Eiliniai pilvoti, majorai nuplikę!
Kas jūsų grožei senovinei tiki?
Kur toji puikybė jūsų pasidėjo,
Kai uniformoj kaip saulė spindėjot!
Nuo jūsų balso rajonas drebėjo,
Ir viso pulko pakinkiai šlamėjo.. .
Kur jūs, eiliniai, grandiniai, viršilos,
Kurių klausytis reikėjo sušilus!
Gražios dienelės “šlapausio” naujoko
Sukelia šiandien graudumo ir juoko!
Kur tie didžiuliai nauji kazematai,
Kur prie mūs lovų rikiuodavos batai?
Kur tas perkūniškas griausmas trimito:
Nuo jo ne vienas iš lovos iškrito.
Vos tik suspėjai akis prakrapštyti—
Vietoj grandinio tau šypsos Marytė!
Kad širdžiai apsąlus nekartą dūmojai—
Ar aš kazematuos, pas mamą, ar rojuj!
Miegūstas dažnai tu grandinį bučiuoji—
Ir, rodos, tai ji, tai Marytė brangioji!
Tiktai kai užkliūni už badančių ūsų,
Tau darosi aišku— suklydęs vėl būsiu!
Ak, kur nubėgot jūs— dienos jaunystės?
Sapnais taip turtingos naujoko kvailystės!..
Visa prapuolė, ant pakaušio tik pliko
Keli atminimui pūkeliai paliko!. . .
Karpom ir raukšlėm kakta išvagota,
Kepina doleriai širdį ir protą!
Ir juos beskaičiuoji dieną ir naktį,
Ir vis dar atrodo, negali pakati—
Lyg tartum rūmuos būtų vien laimė—
Baigiam pamiršti tėvynės šilainę — — —
