KATRAS YRA DIDESNIS

J. Mateika, Prūsijos kryžiuočių ordino mistras Albrechtas prisiekia Žygimantui 1525 m. Krokuvoje.

LIETUVOS DIDYSIS KUNIGAIKŠTIS ŽYGIMANTAS
AR LENKIJOS KARALIUS KAZIMIERAS DIDYSIS

S. DIRMANTAS

Tokį klausimą sprendžia bene ankstybiausia (1529 m.) lietuvio rašyta ir atspausdinta panegyrika. Seniau (kaip ir dabar!) buvo madoje prakalbomis ir net ir raštu girti didikus. Tik dabar nei tų didžponių, nei milžinų, nei vadų netekome: vienus patys nusmukdėm, kiti vėl patys nusivainikavo. Didžiūnams ponams pagirti buvo rašomos panegyrikos. Jos sudaro savotišką literatūros žanrą. Viena jų duodama žemiau. Šiuo gyrių pagerbiamas Lietuvos valdovas, suteikęs valstybei gana tobulą įstatymų rinkinį, t.v. kodeksą, kuris įėjo gyveniman ir istorijon Lietuvos Statuto vardu. Net valstybei žlugus, iki 1840 metų Lietuvos Statutas galiojo didžiuliuose plotuose nuo Černyhovo, Kievo, Besarabijos pasienio, Lietuvos Brastos, Mažosios Lietuvos, ir Kuršių kunigaikštystės. Okupantas — grobikas, nors darė pastangas, bet nesugebėjo duoti ko geresnio, o blogesnio — nedrįso.

Lenkai, švenčią dabar 1000 metų sukaktį nuo krikšto priėmimo, gana anksti, nes 1347 m., jau buvo susirašę t.v. Vislicos statutą; bet jis buvo labai netobulas, nesisteminis: tiesiog paprastas chronologinis teisės normų rinkinys. Po to lenkai, nežiūrint poros rimtų bandymų, nesugebėjo sukodifikuoti savo įstatymų net iki nepriklausomybės pirmo praradimo. Kiti mūsų, pietų-rytų, kaimynai, Didžiosios Kievo kunigaikštystės mažrusiai, jau X amž. turėjo, kad ir trumpoką, kung. Vladimiro Šventojo duotą teisyną vardu “Ruskaja Pravda”. (Ne rusiška, maskvinė, bet Kievo Rusės, vėliau Ukrainos). Didžrusių sudaryta Didžioji Maskvos Kun-tė savo teisyno susilaukė žymiai vėliau negu Lietuva: tik 1649 metais caras paskelbė “Sobornoje Uloženije Caria Aleksieja Michailoviča”. Jis pasižymėjo azijatišku žiaurumu: už rūkymą tabokos buvo piaustomos nosys!

Žemiau duodamas pagyrimas buvo kaip ir kokia dedikacija ar įžanga į Lietuvos Statutą. Panegyrika, kaip ir pats statutas, buvo parašyti per Kievą Vilniun užklydusią, sena slaviška, bulgarų kilmės, bažnytine kalba. Pietų slavai buvo laimingesni negu mes: jų misijonieriai, šventieji ir apaštalams lygūs Kirilas ir Metodijus, patys buvo išmokę slavų kalbą ir davė pradžią slaviškai rašliavai. Rašmenys buvo naudojami savotiški, kiek panašūs į senuosius graikiškus, t.v. kirilica. Iš jų vėliau atsirado rusiškoji graždanka, kurią mums bruko nuo Muravjovo laikų. Šioji bažnytinė kalba tapo oficialia ir Lietuvos ir Kievo didžiųjų kunigaikštysčių raštinių vidaus reikalams kalba. Lenkiškoji XVI amžiuje dar nebuvo išsivysčiusi, nusistovėjusi ir oficialiems raštams mažai tetiko: patys lenkai plačiai naudojo kitą bažnytinę kalbą — lotynų.

Tekstas duodamas originalo kalba, mūsų raidėmis, ir laisvam vertime. Įdomumui patenkinti duodu pačiam gale kiek tų laikų mūsų kariškų nuostatų lenkiškus vertimus.

Spausdintam pavidale Lietuvos Statutas originalo kalba pasirodė Vilniuje tik trečioje redakcijoje 1588 metais. Greit priartės pagrindinės statuto t. y. antrosios redakcijos ar tiesiog Antrojo Lietuvos Statuto įsigaliojimo 400 metų sukaktuvės. Tas mane ir paskatino duoti KARIUI keletą rašinių surištų su šiuo mūsų valstybės žymiu kultūriniu kūriniu.

POCHVALA KOROLA ŽIKHIMONTA, Velikoho Kniazia Litovskoho, Ruskoho, Pruskoho, Žomojtskoho, Mazoveckoho i innych Pana i Dediča.

Sija prava (LStt) sut dany velikomu kniažstvu Litovskomu čerez osveconoje, najasnejšoje kniaže velikoho Žikhimonta karola Polskoho, velikoho kniazia Litovskoho, Ruskoho, Pruskoho, Žomojtskoho, Mazoveckoho i innych pana i dediča.

Jestli panove Polskije, korola Kazimera prozvali velikim Kazimierom; dla toje pričyny, iž no zhudoval nekolho mest i zamkov murovanych v Polšči: ovšem tohdy bolšije včinki sut korola Žikhimonta, kotoryj velikoho Kazimera prevyšil, ne tolko v budovaniu, ale i v hynšich velikich, a slavutnych rečach.

To jest napervej v oborone rečipospolitoje, prez nelutovanie pracy i rozumu svojeho vysokoho. Jakož napervej mocnoho neprijatelia v ludech i v bohactvie, kniazia velikoho Moskovskoho, pod ORŠOJIJ na holovu porazil: hde osmdesiat tisiač ludej z stotony Moskovskoho zostalo na placu; i rada jeho vsia pri'la (et senatus eorum universus venit in captivitatem) i v vezenije jemu.

Ktomuž čerez ludi svoi okrutnoho valečnika Tatarina, tri krot znamenitie na holovu porazil: pervej pod KLECKOM, kotorych zostalo na polu placu dvanadcat tisiačej; druhij, raz na LOPUSZNOM, piat i dvadcat tysiačej Tatar zabitych zostalo na pliacu; a za KIJEVOM v soroku milach, sorok tisiačej Tatar na holovu pobil: i kotoryje prichodili v panstvo jeho milosti času nepohodlivoho, zimneho, ne vojennoho, čerez roztropnost i spravu jeho milosti, i čerez hetmana, i panov rad jeho milosti, tak daleko za Kievom v soroku milach, hde nikoli vojsko z velikoho kniažstva Litovskoho ne choživalo, za įortunoju jeho milosti, sut poražony, za tyjden pered hromnicami.

I ktomu chitraho valečnika, a mocnoho vojevodu Woloskoho, kotoryj čerez chitrost svoju, mnoho krot Turką, i cara Perekopskaho, i inych velekoroliov pražal: a vadže, čerez vysokuju spravu i rozum velikoho kniazia korola Žikhimonta i velikoho kniazia Litovskoho, kotorohož Voloskoho on na holovu porazil, i radu jeho pojmal i tak jeho zvytežil, i s nim večystyj pokoj učinil, i pod hold svoj podbil. Jakož mnoko korolev Polskich o to stojali, aby mohli vojevodu Voloskoho pod hold i poslušenstvo svoje podbiti, ale nikhdy ne mohli, odno tot veliki korol Žikhimont i velikij kniaz Litovskoj.

I tež ne mnejšij slavutnyj včinok včinil, khdyž mistra PRUSKOHO obludnoho zakonnika, kotoryj zovetsia zakonnikom, a žadnych obyčajev zakonnych nechovajet,—zvalčyl i zvytežil.

A dla toje pričiny, nechaj koždy uzrit v hroniki iž bolšije sut včinki i slavnejšeje velikoho korola Žikhimonta, a nižli velikoho Kazimera. J estli na onyj čas, panove Polskije jakom pervej pomenil, dla budovania nazvali korola Kazimera velikim Korolom; tohdy ovšem, vy panove Polskije, i my panove Litevskije, majem zvati velikim Žikhimontom za jeho včynki, kotoryje sut desiat krot bolšije včinki velikoho Žikhimonta, nižli velikoho Kazimera.

I tež MY LITVA, ne maluju slavu i čest davamy velikomu korolu Vladislavu i velikomu kniaziu Vitovtu dla ich velikich tež včinkov, kotoryje činim, a vedže, meži vsimi inimi, navyšej pokladamy, iž velikojo kniaženie Litovskoje, s pohanstva na vernuliku vere chrestianskoj. Ale vedle pisma svetoho christianskoho,Dera bez včinkov, martva jest; a preto, ačkolve dali nam veru christianskoju, ale včinkov christianskich nas byli ne naučili, PRAV nam NE DALI, čim bychmosioi meli spravovati, jako sia cristiane spravujut.

Proto, tot jasnyj korol velikij Žikhimont i velikij kniaz Litovskij, zrovnal šia jest včinkom, s pervšim slavnym dedam svoim, velikim kniažem Vladislavom i stryjem svoim, velikim kniaziem Witovtom. Jako oni slavutnyje koroli, nas naučili very chrestianskoj, tak tež ot slavutnyj, jasnyj korol, nas naučil spravedlivosti čyniti.

Proto, ja Wojtech KHASZTOLT dedicz smurovanych KHERANOJU, vojevada Vilenskij i kancler velikoho kniažstva Litevskoho, khdym spravedlive včinki velikoho korola Žikhimonta i velikoho kniazia Litovskoho pana našoho dedičnoho vypisal, kotory, iž ješče vyšij i bolšij včinki kotoryje jeho milost za ščastlivoje panovanie svoje činil i činit budet. Kotoryje včinki istorija i khrachvove (historiographos) širej v krojnikach opisujut, leč na tot čas, što šia dotyčet ktomu pisaniu tych dosyt.

(Imta iš Dzialynskio kodekso, pagal: Zbior Praw Litewskich, Poznan, 1841).

GYRIUS KARALIAUS IR DIDŽIOJO LIETUVOS KUNIGAIKŠČIO ŽYGIMANTO¹

Šie įstatymai² yra duoti Didžiajai Lietuvos Kunigaikštijai šviesiojo ir skaisčiojo Kunigaikščio Didžiojo Žygimanto, Lenkų Karaliaus, Didžio jo Kunigaikščio Lietuvių, Rusų,, Prūsų, Žemaičių, Mozūrų ir kitų... Pono ir Paveldėtojo.

Jei lenkų ponai praminė savo karalių Kazimierą DIDŽIUOJU dėl tos priežasties, kad jis pastatė Lenkijoje keletą mūrinių miestų ir pilių, tai juo labiau yra žymesni darbai karaliaus Žygimanto, kuris pralenkė Didįjį Kazimierą ne tiktai statyboje, bet ir kitokiais didžiausiais ir garsiausiais žygdarbiais.

Ir tai visų pirma valstybės gynime, nesigailėdamas darbo ir savo augštojo proto. Nes:

Pirmiausiai, žmonėmis ir turtais galingą priešą, Didįjį Maskvinį kunigaikštį ties Orša sutriuškino’⁴, kur iš maskoliškos pusės aštuoniasdešimts tūkstančių negyvų liko lauke gulėti ir visa Jo taryba ir štabas pateko nelaisvėn.

Taipogi trejetą kartų savo kariais smarkiai nugalėjo totorius, žiaurius kovotojus: pirmiausia,— ties Klecku⁵ kur paguldė dvidešimt tūkstančių totorių. Antrą kartą ties Lopušna⁶, kur kautynėse krito dvidešimts penki tūkstančiai priešų. Ir trečią kartą net už 40 mylių už Kievo⁷ smarkiai sumušė keturias dešimtis tūkstančių totorių, kurie buvo atėję į Jo Mylistos valstybę bjauriu, šaltu kariauti netinkamu metų laiku.

Ir tas įvyko dėl Jo Mylistos sumanaus patvarkymo ir per Jo Mylistos Hetmaną ir Ponų Tarybą. O įvyko taip toli, net keturiasdešimt mylių už Kievo, iki kur Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės kariuomenė prieš tai niekuomet nenužygiuodavo⁸. O buvo sumušti dėka gerosios Jo Mylistos laimės savaitę prieš Grabnyčias.

Prie to gudrųjį kovotoją ir galingą Vala-kijos⁹vaivadą, kurs savo išmanumu pakartotinai Turką ir Perekopo Carą ir daug kitokių valdovų nugalėdavo: o visgi Didysis Karalius ir Didysis Lietuvos Kunigaikštis Žygimantas savo augštu protu ir parėdymu anąjį Valakų gudruolį triuškinti sutriuškino ir jo tarybą (štabą) sugavo, ir su juo amžiną taiką padarė ir jį sau pasijungė.

O kaip gi daug kartų lenkiški karaliai lig šiol stengėsi nugalėti Valakijos vaivadą ir padaryti jį paklusnų. O vienok jiems tai niekuomet nepavykdavo ir vien tik tasai Didysis Karalius ir Didysis Lietuvos Kunigaikštis Žygimantas tai įstengė padaryti.

Taipogi nemažiau garsųjį žygdarbį dar atliko, kai Prūsų Mistrą¹⁰, veidmainį vienuolį, (kuris save vadina vienuoliu, o jokių vienuoliškų įžadų neprisilaiko),— nukariavo ir nugalėjo. *

Kiekvienas tepasižiūri kronikose ir įsitikina, kad žymesni ir garsesni yra darbai Didžiojo Karaliaus Žygimanto negu Kazimiero Didžiojo.

Jeigu anais laikais lenkų ponai, kaip augščiau paminėjau, vien dėl statybų pavadino karalių Kazimierą DIDŽIUOJU Karaliumi, tai juo labiau, Jūs, lenkiškieji ponai ir mes, lietuviškieji ponai, turime didžiuotis ir DIDŽIUOJU vadinti ŽYGIMANTĄ už jo žygdarbius, kurie dešimteriopai svaresni negu Kazimiero Didžiojo darbai.

Mes, LIETUVA, irgi nemažai garsiname ir duodam garbę Didžiajam Karaliui Vladislovui ir Didžiajam Kunigaikščiui Vytautui už jų taipgi didvyriškus darbus, o ypatingai augštai iškeliame, kad Jie Didžiąją Lietuvos Kunigaikštystę nukreipė nuo pagonybės prie krikščioniškos tikybos. Bet pagal Švento Rašto žodžius “Tikyba be gerų darbų yra negyva”. Taigi, nors anie buvo davę mums tikybą, bet nebuvo mus pamokę krikščioniškų darbų, nedavė mums ĮSTATYMŲ, pagal kuriuos galėtumėm elgtis, kaip turi elgtis krikščionys.

Taigi, šis Šviesusis Didysis Karalius ir Didysis Lietuvos Kunigaikštis ŽYGIMANTAS, savo žygdarbiais susilygino su garsiuoju savo protėviu Vladislovu ir su savo prodėde, Didžiuoju Lietuvos Kunigaikščiu Vytautu.

Kaip anie garbingieji karaliai¹¹ išmokino mus krikščioniškos tikybos, — taip ir šis garsusis ir šviesusis karalius Žygimantas, išmokė mus vykdyti teisingumą.

Todėl aš, Vaitiekus Gaštoldas¹², mūrytų Geranainių paveldėtojas, Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos Kancleris ir Vilniaus Vaivada, aprašinėju gerus ir teisingus darbus Didžiojo Karaliaus. ir Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Žygimanto, mus paveldėjusio Pono, kuris dar žymesnius ir kilnesnius žygdarbius savo laimingojo viešpatavimo metu nuveikė ir dar nuveiks, apie kuriuos žygius istoriografai plačiau savo kronikose aprašys.

O tuo tarpu, kiek liečia šitą rašinį, užteks.

Rašyta Vilniuje, 1529 m. sausio mėn.

PAVYZDYS XVI šimtm. lenkų kalbos. Paimtas iš leidinio :“Zbior prav litevskich od roku 1389 do 1529. Tudziež rozpravy seimove o tychže pravach od roku 1544 do roku 1563. Poznan, 1881”.

A komv sthaczyey na voynye na samego y na konye nye dosthanye. Komv by nyedosthalo na voynye będączy sthaczyey, szamemu yescz, abo konyem yego: thedy ma s tem sztarszem ketmanskyem gdzye kolvyek yechacz, a vzyącz potrzebę szysznoszy sobye y konyem, a ma tho zaplaczycz vedlye vstavy. Drva mayą brac gdzye będą sthacz: nyszly domov rozbye-racz, plothov palycz. Sthavov vloczycz, any spuszczac, nye mayą, any travycz szytha, ny thesz yarzyn deptacz. A yeszly by khto takovą szkodę vczynil, thedy hethman nasz thakove lanczvchem karacz ma, a przetsye y szkody ony mayą opravovacz y gvalth placzycz.

Vertimas:

O jei kam karo žygyje pritruks pačiam ar jo arkliams patalpinimo (t.y. buto, maisto ir pašaro).

Jei kam, būnant kare, neužtektų patalpinimo, pačiam pavalgyti, ar jo arkliams: tada turi kur nors su hetmano viza (vyresniojo pažymėjimu) važiuoti ir pasiimti reikalingą maistą sau ir arkliams (pašarą), ir turi tai apmokėti pagal nuostatus (taksą). Malkas imti ten kur stovi: o ne namus ardyti, tvoras deginti. Prūduose nei tinklais nežuvauti, nei vandens nenuleidinėti, nei rugių laukus, nei vasarojų netrypti. O jeigu kas tokį nuostolį padarytų, tą mūsų hetmanas turi bausti grandine (t.y. sukaustyti), o vis vien turi anuos nuostolius atlyginti ir už prievartą pabaudą sumokėti.

VERTĖJO PASTABOS:

1 Zigmantas, Kazimiero sūnus (Antrasis mūsų, o Pirmasis lenkų skaičiavimu) Maskvos vadintas “Žygi-mont Litovskij”. Valdė 1506 - 1548.

2 Jis davė Lietuvai garsųjį įstatymų rinkinį ar kodeksą, vardu Lietuvos Statutas.

3 Kazimieras Did., Lenkų karalius, vedęs Aldoną Ge-diminaitę; išvystė Lenkijoje mūrinę statybą ir pakėlė miestų gerbūvį.

⁴1514.9.8 pirmasis oficialusis DLK hetmanas kung. Konstantinas Ostrogiškis, turėdamas 30,000 lietuvių, sumušė 80,000 maskviečių; jų 30,000 paguldęs, o vadą su pusantro tūkstančio bajorų ir daugybe karių paėmė nelaisvėn.

⁵1506 totorių kilmės lietuvių kariuomenės vadas Glinskis vadovaudamas lietuviams bajorams ir samdytai DLK Aleksandro ir Lietuvos samdytiems lengviems raiteliams (t.y. racai ar serbų raiteliai). Čia daugiau nuopelnas Kazimiero pirmtakūno, brolio Aleksandro, mirusio Klecko kautynių metu.

⁶ Jau ir tada buvo palinkimas didinti skaičių kritusių priešų, ypač nekrikštų — totorių.

⁷ čia panegyrikos autorius sumišo (o gal tyčiomis?) Algirdo ir Vytauto žygius iki Mėlynųjų (Pietų Bugo), Geltonųjų (Iguleco-Dniepro intakų) vandenų ir Juodųjų Jūrų paminėdamas.

⁸ Valakija tai dabartinė Besarabija, Moldavija: dalis Rumunijos tarp Dniestro, Sereto upių ir Juod. Jūros.

⁹ Po karo Zigmantas nugalėjo savo seserėną Albrechtą Hohencolerną, paskutinį kryž. ordeno magistrą. Jis tapo Liuterio pasekėju, pasivadino Prūsų kunigaikščiu ir iškilmingai 1525 m. Krokuvos rinkoje prisiekė Zigmantui klusnumą ir ištikimybę. Tą sceną atvaizdavo dail. Mateika garsiajam paveiksle “Hold Pruski”.

¹⁰ žodžiai “garbingi karaliai” rodo, kad ir Vytautas buvo pavadintas karaliumi.

¹¹ Vaitiekus Gaštoldas, kitaip Wojtech Khasztolt, ar Albert Gasztold žinomas dar kaip Albertas Goštautas.

¹² Istorija Zigmantą vadina ne Didžiuoju bet Senuoju.