KRISTUS KĖLĖS - MIRTIS KRITO!
P. BLIUMAS
Besiartinančio rytmečio šviesa nugalėjo nakties tamsybes. Išaušo skaistus Velykų rytas. Miestuose, miesteliuose ir bažnytkaimiuose sugaudė bažnyčių bokštuose varpai. Jų aidas, sklisdamas per laukus ir klonius, skelbė žmonėms džiaugsmingą naujieną:
“Kristus kėlės, — mirtis krito!..”
Visur neįprastas žmonių judėjimas: vieni pėsti, kiti važiuoti, skuba į bažnyčias. Net ir tie, kurie tik retkarčiais jose pasirodydavo, šį rytą nesutingo savo kasdienybėje. Visų akys ir širdys nukrypo į bažnyčių bokštus, kuriuose be paliovos gaudė Velykų varpai. Netrukus bažnyčios buvo pilnos žmonių, iš kurių krūtinių išsiveržė džiaugsmingos giesmės žodžiai: “Linksma diena mums nušvito, — aleliuja, aleliuja, aleliuja!..”
Kristaus prisikėlimas iš mirusiųjų įrodo Jo dievybę. Jis savo prisikėlimu patvirtino ir mūsų tikėjimo tikrumą. Šv. Paulius savo laiškuose korintiečiams rašo:
“Jei Kristus neprisikėlė, tai mūsų pasakojimai apie tai yra tušti, — taipgi būtų tuščias ir jūsų tikėjimas”.
Ir pats Kristus sako apie savo prisikėlimą: “Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kiekvienas, kuris gyvendamas tiki mane, tas ir miręs gyvens manyje amžinai. Aš jį prikelsiu paskutiniojo teismo dienoje”.
Neveltui šiandieną visame pasaulyje tiek galingai gaudžia bažnyčių varpai ir skelbia amžinosios Kristaus prisikėlimo tiesos pergalę. Velykos — krikščioniškojo pasaulio džiaugsmo, atsinaujinimo ir atgimimo dvasioje šventė. Vely-
Velykinis altorius Kaune 1957 m.
Nuotrauka gauta iš Lietuvos
kos ateina kartu su pavasariu, kai saulutė prikelia gamtą vėl naujam gyvenimui. Kristaus prisikėlimas, sutramdęs mirties ir pikto viešpatavimą pasaulyje, prikėlė ir žmogų naujam — dvasiniam gyvenimui ir atskleidė jo tikrąją gyvenimo prasmę.
Dabar pasaulyje tiek daug kančios, neteisybių ir ašarų tik todėl, kad žmonės atmeta Kristaus dieviškąjį mokslą ir amžinojo gyvenimo viltį, tedievindami laikinąjį ir pilką materializmą.
Velykų varpų garsai tepažadina mūsų širdis naujam — dvasiniam prisikėlimui. Jų aidas testiprina mumyse Dievo, savosios kenčiančios lietuvių tautos ir artimo meilę. Juk ir mes pradėjome skęsti materializmo bangose. Mumyse įsigalėjo pavydas, neapykanta ir tarpusavio rietenos. Mes jau baigiame pamiršti, kas esame, kokios mūsų pareigos savosios pavergtos tautos ir Tėvynės Lietuvos atžvilgiu. Kaikurie nuėjome tiek toli, kad nebesusikalbame su savo vaikeliais gimtąja kalba. O kiek mūsų jaunųjų sesučių ir broliukų paskęsta svetimtaučių šeimų bangose?!
Kristaus prisikėlimo šventė tesustiprina mūsų religinius, tautinius jausmus ir viltį į gražesnę mūsų kryžiuojamos tėvynės Lietuvos ateitį. Velykų varpų garsai tenukelia mūsų mintis į dabar pavergtą tėvynę Lietuvą ir teprimena tuos kelius ir vieškelius, kuriais Velykų rytais skubėdavome į didžiąją Prisikėlimo šventę. Tada gal dažnas pasakysime, kad Lietuvoje Velykos tikrai būdavo džiaugsmo šventės!
O dabar mūsų broliai ir seserys Lietuvoje velka sunkų kolchozų vergijos jungą, ištremtieji į nykaus Sibiro taigas, nebegalėdami pakelti savo sunkios gyvenimo naštos, daug kartų skaudžiai klumpa po ja... Jiems nebeskamba Velykų rytą bažnyčių varpai ir jiems užginta viešai kartoti džiaugsmingąjį aleliuja...
Bet jie, gerai žinodami ir jausdami, kad kiekviena kančia turi savąją paskirtį ir prasmę, kantriai kenčia, jų dvasios nepalūžta, jie neperka sau laisvės už pavergėjo duonos trupinį ir šventai tiki nepriklausomos Lietuvos prisikėlimu...
Suprasdami, kad dvasinis gyvenimas yra svarbesnis už materialinį, kaupkime visas savo jėgas ne tarpusavio barniams ir beverčių sąskaitų suvedžiojimui, bet pavergtos tėvynės Lietuvos laisvės prisikėlimo valandoms greičiau priartinti.
Tiesa visada laimi. Ji ir prie kryžiaus prikalta prisikelia. Tikėkime, — išauš skaistus Velykų rytas ir mūsų kenčiančiai tėvynei Lietuvai. Tada iš visų pasaulio kraštų sugrįžę jos vaikai vėl trauks džiaugsmingą prisikėlimo giesmę:
“Linksma diena mums nušvito — aleliuja, aleliuja, aleliuja!”
Kazys Bradūnas
ALKAKALNIO ŽIEŽIRBOS
Per Žemaičių kalvas kopia debesys
Su ledinio lietaus kibirais,
Ąžuolynų viršūnėmis remiasi
Ir pasikalba su aitvarais.
Per Žemaičių kalvas joja raitelis
Su burtažodžiu gyvu tautos—
Alkų akmens po kojomis aikteli
Didumu paslapties nugirstos.
Mano kaulai nubalo kaip sniegas,
Mano žirgas prie šono ramus,
Mano vardo neatmena niekas
Mediniuose šiaurės kaimuos.
Bėga žmonės jieškodami pelno,
Aš be lobių genties vienturys—
Tiktai varputį laikančiam delne
Suka lizdą laukų vyturys.
Mano kaulai dūlėdami dega—
Siurbias kančios žarijom giliai.
Mano žirgo nasruos klaikiai žlega
Žalvario brizgilai.
Mano balno suklapsi kilpos—
Tamprų lanką tempiu.
Mano kerštas, po žemėm netilpęs,
Veržiasi šaltupiu.
Jau šilo ošiančias viršūnes
Plaka pirmi audros lašai.
Žemele motina—žiniūne,
Ar nepažįsti? Pamiršai?
Tai senas mūsų kampo dievas
Grįžta žaibuojančiu keliu
Ir pasilieka vienų vienas
Trūnyti Rūpintojėliu.
