Veteranų veikla
ĮSPŪDINGAS CHICAGOS RAMOVĖNŲ SUSIRINKIMAS
Chicagos visuomenės ir kultūros punktai: Jaunimo Namai ir Lietuvių Auditorija šeštadieniais ir sekmadieniais virte verda. Viename jaunimas, kitame senimas, visi jų kampai užimti, kad ir uodui nosies nebūtų kur įkišti. Štai šių metų vasario 8 L. Auditorijoje buvo susirinkę Chicagos ramovėnai ne tik aptarti savo skyriaus organizacinių reikalų, bet ir pagerbti gyvus ir mirusius. Užtat tą susirinkimą aš ir pavadinau įspūdingu.
Susirinkimą pradėjo, kaip visuomet, ilgametis skyriaus p-kas Pov. Dirkis, pakviesdamas dienos susirinkimo p-ku kolegą Stasį Dirmantą ir sekretoriumi Joną Gaižutį.
Pirmuoju dienotvarkės punktu ėjo 1918 m. vasario 16 d. signataro, pirmojo ir ketvirtojo Lietuvos Respublikos Prezidento ir “Aušros Gadynės” auklėtinio a.a. Ant. Smetonos 15 metų mirties sukakties paminėjimas. Už papuošto velionies paveikslu stalo, ant kurio iš šalių stovėjo keturios lelijos ir dvi Lietuvos trispalvės, susėdo prezidiumas.
- P. Dirkiui perskaičius mirties nekrologą, visi susirinkimo dalyviai atsistojimu ir minutės susikaupimu pagerbė velionį. Po to, prelegentas tę sė raportažą, kuris atvaizdavo Ant. Smetonos visą gyvenimą ir veiklą kaip valstybininko, visuomenininko ir kultūrininko. Tai buvo tikrai kruopščiai paruošta paskaita, kuri dalyviams, tenka manyti, paliko gerą įspūdį.
Toliau buvo pagerbtas ir vienas iš gyvųjų, pasirodęs salėje, ramovėnų, rašytojas Juozas Balčiūnas-Švaistas, gavęs “Draugo” premiją už parašytą veikalą “Jo Sužadėtinė”. Laureatas taip netikėtai buvo užklupts to pagerbimo, kad, tardamas padėkos žodį, parodė ir ašarą.
Atlikus visas pagerbimo ceremonijas, vyko senosios valdybos ir rev. komisijos ataskaitiniai pranešimai, kuriuos padarė pirmininkai Dirkis ir Musteikis.
Dėl pranešimų jokių ginčų bei paklausimų nebuvo. Ataskaitos buvo priimtos plojimu. Vienam iš da lyvių tarpo pasiūlius senąją skyriaus valdybą su p-ku Dirkiu palikti, visi vienbalsiai pritarė. Kadangi iš senos v-bos dviejų narių susirinkime nebuvo ir jų sutikimo pasilikti nebuvo, tai vietoje jų darinkti du nau ji nariai ir du kandidatai. Tokiu būdu, Povilas Dirkis susirinkimo vienbalsiai buvo perrinktas pirmininku net penktam terminui.
Chicagos skyriaus naują valdybą sudaro: pirm. Pov. Dirkis, I vice p-kas įv. org. reikalams Juozas F.utėnas, II vice p-kas kultūros reikalams Jonas Gaižutis, iždininkas Petras Ličkus, sekret. Jonas Bur-neikis. Kandidatai: Mikas Luneckas ir Petras Aušiūra.
Revizijos komisiją sudaro: Kazys Musteikis, Jonas Liorentas ir Petras Burneikis.
Valdybos adresas: 3922 So. Artesian, Chicago 32 111. Tel. IA 7-4693.
Susirinkimas baigtas Tautos Himnu.
„P. Erdvys
KŪRĖJAI — SAVANORIAI TORONTE
Prieš 5 su puse metų įsteigtas Toronte kūrėjų — savanorių skyrius, pradžioje turėjęs 14 narių, buvo išaugęs iki 30 ir, glaudžiai visiems dirbant, yra pasiekęs gražių vaisių, ypač savišalpos darbe. Vien tik Vokietijoje gyvenantiems laisves kovų invalidams, bei varge patekusiems kūrėjams — savanoriams, iki šiol yra pasiuntęs arti 1000 dol. Taip pat, ne vienas skyriaus narys, bėdos ar ligos ištiktas, buvo sušelptas ir ne viena pinigine parama buvo prisidėta prie lietuviško, visuomeninio ir kultūrinio darbo. Dėka vieningo ir našaus darbo, skyrius visuomenėje turi gerą var dą ir jo užsibrėžti tikslai jos yra uoliai remiami. Skaudus smūgis ištiko skyrių per dvejus paskutinius metus netekus net 4 narių. 1957 m., pasiryžimu dar kupinas, mirė A. Pabedinskas ir P. Jogminas, o praeitais metais, ta pati negailestingoji mirtis, išplėšė iš narių tarpo E. Kasperavičių ir L. Čuplinską. Visi nariai yra sulaukę gražaus rudenėlio ir, reikia sutikti, kad metai iš metų, jų gretos retės. Tačiau koks smūgis bebūtų, užgrūdinti kovose veteranai nenuleidžia rankų ir ateičiai kuria savo veiklos naujus planus.
Vasario 1 d. įvykęs skyriaus narių visuotinis-metinis susirinkimas, aptaręs savo tolimesnės veiklos planus nutarė įsigyti skyriaus vėliavą ir pagaminti raikščius su pirmųjų savanorių nešiotais ant rankovės tautiniais trikampiais. Tokie raikščiai bus dėvimi k.-savanoriams dalyvaujant mūsų valstybinių bei tautinių švenčių minėjimuose ir kitose iškilmėse. Taip pat patvirtintas nusistatymas ir toliau, Velykų ir Kalėdų švenčių progomis, šelpti mūsų lais vės kovų invalidus bei k.-savanorius, gyvenančius Vokietijoje. Narių tarpe turima ir vienas laisvės kovų invalidas, buvęs prie Karo Muzėjaus žuvusiems už laisvę paminklo ceremonijų dalyvis, prieš metus atvykęs iš Anglijos. Jam, kaip visiškam invalidui ir bedarbiui, teikiama šiokia tokia parama.
Naujai išrinktoji valdyba pareigomis pasiskirstė taip; prof. dr. A. Zubrys — pirm., St. Čepas — ižd. ir St. Banelis — sekret. Revizijos komisiją sudaro J. Matulionis, J. ši-pslis ir VI. Kazlauskas.
Susirinkimą, kuris užtruko virš dviejų valandų, pravedė J. Matulionis, sekretoriaujant J. šipeliui.
Bs.
TORONTAS
Toronto šaulių Putvio vardo kuopa vasario 7 d. šv. Jono pa-parapijos salėje buvo surengusi vie šą pobūvį — vakarą. Toronto scenos meno sambūris “Sietynas”, režisuojant St. Romanauskui, suvaidino 1 veiksmo nuotaikingą ir publiką iki ašarų prijuokinusią komediją “Molis Sugrįžo”. Tik gaila, kad dėl keliose vietose vykstančių parengimų publikos buvo neperdaugiausiai.
“Sietynas” turi subūręs stiprių scenos meno jėgų ir žada dažniau pasirodyti torontiečiams.
žinomos šaulių veikėjos E. Klupšienės ir kitų senų šaulių iniciatyva prieš penkerius metus įkurtas šaulių klubas rado atgarsį buvusių šaulių tarpe ir greitu laiku jam buvo suteiktas Putvio šaulių kuopos vakaras. Tiesa, prieš kiek laiko kuopos veikla buvo lyg ir sušlubavusi. bet persitvarkant valdomiesiems organams, einama prie darnaus darbo, kas teikia gražių vilčių ateičiai.
Vasario 8 d. “Tėviškės žiburių” patalpose įvyko kuopos visuotinis — metinis narių susirinkimas, kurį atidarė kuopos valdybos pirm. J. Preik-šaitis ir, po trumpų žodžių, atsistojimu buvo pagerbta naujai įgytoji kuopos vėliava, laikyta per visą susirinkimą, kas pridavė tam tikros rimties. Į prezidiumą pirmininku buvo pakviestas J. Jankaitis, o sekretoriumi V. Petraitis. Priėmus valdybos patiektą dienotvarkę, praeitų metų visuotinio susirinkimo protokolą perskaitė St. Jakubaitis.
Valdybos vardu pranešimą padarė J. Preikšaitis. Valdyba turėjusi 9 posėdžius ir 1 visuotinį susirinkimą. Sąrašuose esą 104 nariai, jų tarpe 13 moterų. Nemaža narių dėl visiško neveiklumo, greičiausiai, bus išbraukti. Nemalonus, esą, įvykis buvęs ir su vienu iš valdybos narių, kuris dėl nesuderinamos su šaulių garbe veiklos buvo priverstas iš valdybos išstoti. Dar vienas narys, kaip nusižengęs šauliškai drausmei ir įstatams buvo pašalintas iš narių tarpo.
Apie kasos stovį pranešimą padarė iždininkas J. Zavys. Per praeitus metus turėta pajamų 460 dol. 41 et., jų tarpe 301 dol. iš parengimų, o išlaidų padaryta 355 dol. 40 et., iš jų 185 dol. vėliavai įsigyti. Likutis šiems metams — 105 dol. 01 et. Revizijos kom. aktą perskaitė V. Bačėnas. Kasa vedama tvarkoje, o tik ankstyvesnių buvusių parengimų apyskaitose esama kai kurių trūkumų.
Parengimų komisijos vardu platų pranešimą padarė St. Jakubai-tis. Komisijos pastangomis buvo suruoštos Joninės Wasagoje, padaryti 2 šaudymų pratimai, suruošti 2 pobūviai, davę gražių įplaukų, įsigyta vėliava, užmegsti ryšiai su Hamiltonu ir Londonu šaulių grandžių steigimui ir daromi pasirengimai kuopos vėliavos šventinimo iškilmėms, kurios numatytos kovo 1 d. Tam reikalui yra sudarytas komitetas.
Dėl padarytų pranešimų kiek plačiau buvo padiskutuotas Revizijos komisijos akte pastebėtų trūkumų klausimas.
Slaptu balsavimu į valdybą buvo išrinkti: J. Preikšaitis, J. Jankaitis, V. Petraitis, V. Bačėnas ir M. Valiulienė. Kandidatais liko St. Ja kubaitis ir J. Zavys. Pusslapčiu balsavimu į Revizijos komisiją išrinkti St. Banelis, M. Petrulis ir Draga-šius jr., o į parengimų komisiją — Jakubaitis ir Ripkevičius.
Prie sumanymų buvo keliamas klausimas imtis iniciatyvos šauliams ruošti tradicines jonines, daryti bent 2 kartu į metus visų šaulių susirinkimus, o š. Rušas perskaitė Centro Valdybos ir “Kario” redakcijos laiškus, kuriais nusiskundžiama sunkia finansine žurnalo būkle, o taip pat “Tremties Trimito” finansiniais vargais, prašant, pagal išgales, juos paremti. Per rankas buvo paleistas aukų lapas ir čia pat surinkta arti 30 dol. Susirinkimo pasisakyta už rėmimą žurnalo “Karys”, tik pageidauta, kad “Tremties Trimitas” būtų ne vien kaip informacinis biuletenis, bet talpintų daugiau aktualių straipsnių iš šaulių ideologijos ir bendrai iš šauliškos veiklos praeityje ir tremtyje. Pageidauta, kad visi kuopos žymesni įvykiai pasiektų spaudą ir kas sugeba valdyti plunksną, savo rašiniais remtų spaudą, o pirmon eilėn “Karį” ir “Tremties Trimitą”.
Susirinkimas, užsitęsęs tris valandas, praėjo šauliškoje dvasioje ir buvo baigtas Tautos Himnu.
Po susirinkimo, visi susirinkimo dalyviai sesių šaulių buvo pavaišinti skaniais sumuštiniais. Bs.
SUKAUSTYTAS KRYŽIUS
Beskaitydamas sausio mėnesio “Karį”, radau paveikslėlį (28 psl.), kur rodoma atkuriamo Chicagoje Lietuvos Karo Muzėjaus vaizdas. Reikia pasakyti, kad žuvusiems už Lietuvos laisvę paminklas iš netašytų akmenų ir kairėje stovintis lietuviškas gražus kryžius tinka ir derinasi.
Betgi, visą vaizdą gadina dešiniau paminklo stovintis, naujai sukurto stiliaus, kryžius su kardais. Tas kryžius yra griozdingas, apkarstytas pagaliais ir per vidurį turi, nežinomam tikslui, du kardu, kurie prie švento kryžiaus visai nesiderina.
Rodosi, užtektų kryžiaus ant paties paminklo ir kryžiaus esančio jo kairėje. Nereikėtų žaloti šventenybės ir persūdyti paminklo tikslą. To kryžiaus nereikėtų statyti. O kas lieka — yra puiku ir sodnelio neužgriozdina.
I. Vėgėlis
SAVANORIO LIKIMAS
Savanoris kūrėjas — Vyties Kryžiaus kavalierius Antanas Survila (ats. vyr. pusk.) 1941 m. birželio mėn. 14-15 d.d. buvo bolševikų išvežtas į Sibirą su žmona ir vaikais: sūnumi ir dukra.
Iš Sibiro grįžo tik jo duktė 1957 m. su vyru ir dviem dukrelėm. Tačiau vyras 1958 m. mirė džiova. Ji dabar gyvena tėviškėje Volų km., Raseinių rajone (Girkalnio paštas). Priklauso kolūkiui. Survilos sūnus grįžo ir gyvena Gelgaudišky, kur dirba plytinėje.
Abu tėvai — Antanas Survila ir jo žmona Antanina Vaičaitytė-Survilienė mirė Sibire kankinių mirtimi.
Kaip savanoris kūrėjas — Vyties kryžiaus kavalierius, jis buvo gavęs sklypą prie Girkalnio iš Biliūnų dvaro kur ir buvo įsikūręs, bei trobesius susistatęs, o šiandien, kaip rašo duktė, tėra tik gyvenamasis namas, kuris baigia pūti. Jai buvo leista apsigyventi tėvo name.
GERB. PONE REDAKTORIAU,
Š M. “Karyje” Nr. 1 tilpo P. Erdvio informacija apie kariuomenės šventę Chicagoje, kurioje tarp kitko yra pasakyta:
“Iškilmingam posėdžiui pasibaigus įvyko Laisvės Kovų muzėjaus atidarymas. Atidarymo iškilmės vyko apatinėje salėje. Atidarymo metu kalbėjo dr. Daužvardis, L. Šimutis, P. Šeštakauskas ir Z. Kolba. Dail. Z. Kolba savo kalboje išėjo iš ribų ir kalbėdamas suvedė asmenines sąskaitas su jam nepalankiomis institucijomis bei asmenimis. Dalyviai buvo nustebę tokiu kalbos netaktu”.
Keistas yra apkaltinimas, neparemtas faktais. Esu priverstas pats jam “padėti”.
Todėl maloniai prašau Poną Redaktorių paskelbti “Karyje” ištisai viršminėtą mano kalbą:
Sesės, Broliai,
Dvidešimtame nihilizmo amžiuje žmogus ir jo vidinės žmoniškosios savybės yra nuvertintos, egzistuoja kolektyvinis egoizmas, savanaudiškumas ir solidarumo principai pelėja. Moralinė atrofija apvaldė protus ir pavertė žmones dvasios elgetomis.
Mūsų erai reikia ne tik socialinio pakilimo, bet ypač moralės ir sielos. Teisingai dr. J. Grinius atsakė į manifestą, kad ne mūsų kultūroje, bet moralėje reikia jieškoti nuosmukio.
Tuo keliu tremties likimo vedami, priėjome prie gyvenimiškoslenksčio: žūti ar likti mūsų tėvynei. Pametama pusiausvyra tarp dvasinio ir ekonominio gyvenimo; mes esame dideliame pavojuje dvasiniai sutirpti; mes esame konvulsijos laikotarpyje.
Kai Aušros gadynės Kudirkos, Basanavičiai, Valančiai, Smetonos ir kiti ėjo vieningu keliu — idealizmo, pasišventimo, tautinės ambicijos ir didelio tikėjimo vedami į bendrą kovą už tautos laisvę, mes gi tą bendrą idealą ir tikslą prarandame, tikėjimas ir viltis į mūsų tautos laisvę nyksta, vieni kitus tarp savęs moraliai ir dvasiniai naikiname.
Mūsų idealistų partizaninės pastangos kelti mūsų kultūrą ir lietuvybę yra sunkiausiose sąlygose.
Susiskaldę į įvairiausias organizacijas, decentralizavosi mūsų jėgos ir finansai. Išsivystė kolektyvinis ubagavimas. Epidemija ruošiamų balių pasipelnymui virto nusikaltimu. Organizuotai (net kultūros vardu) skatinama ir pratinama girtuokliauti, sudaromos sąlygos išleisti po kelias dešimts dolerių, kad iš to liktų rengėjams grašiai mūsų kultūrai kelti. Kur yra logika? Jei Valančius būtų gyvas, jis pasakytų: susimildami, nustokite nuodyti mūsų tautos vaikus, nes jie turi būti blaivūs, sveiki ir ekonominiai pajėgūs kovoje dėl laisvės.
Į madą įėjusiems seimams išleidžiama tūkstančius dolerių. Politikieriai rinkimams tiek pat. Tačau kultūrinių parengimų nuostoliai padengiami surinktais alkoholiu, ar idealistų prakaitu kvepiančiais doleriais.
Arba; vienybės vardu ruošiamos fiktyvinės tarptautinės lietuvių meno reprezentacinės parodos, suskaldo kūrėjus, infiltruoja komunistus ir išleidžia tam reikalui virš tūkstanties dolerių.
Mus apėmė fantastinių kultūrinių rūmų statyba (žinoma popieriuje), skirtų ne gyvenimui, bet archyvui, kad tame lietuvybės kapinyne ateinančioms kartoms liktų mūsų “plačiosios veiklos” dokumentacija.
Teisingai yra gaspadorius Bačiūnas pasakęs suvažiavime Clevelande: jūs skraidote sapne po debesėlius, ir kai atsibundate po seimų, suvažiavimų ir susirinkimų, vėl randatės toje pačioje gyvenimiškoje lovoje.
Todėl nenuostabu, kad B-nės Kultūros Fondo sąmatoje yra numatyta 29,210. dol., iš tos sumos archyvui — 1,800. dol. ir Jaunimo Namams bei Čiurlionio Galerijai “visa jų kasa”, kurioje nei cento nėra!
Per 10 metų mūsų spaudoje pakako vietos mūsų tautos ir jos garbingiems vyrams šmeižtų ir niekinimų. Pastaruoju laiku net mūsų tautos genijus — Čiurlionis ir šv. Kazimieras buvo išniekinti. “Menininkų klubas Chicagoje — tai antisemitai, fašistai! Jie drįsta ruošti paskaitas apie tautinės kultūros kėlimą, kelti viešumon komunistų infiltravimą į mūsų kultūrą”. Anie mums siūlo internacionalizmą — vienintelį mums kelią į tarptautinę reprezentaciją. Tą rausvą receptą mums siūlo laisvės kovoms surinktais pinigais apmokamas laisvės kovų sekretoriaus sekretorius, o pinigų mūsų kultūrai kelti kaip nėra, taip nėra. Tragizmas!
Arba vėl: mūsų spaudoje pasiskelbė herojumi, girdi jis tik paragintas parašė Stalinui poemą. Vadinasi, tik paraginti šaudė mūsų broliams į pakaušį, tik paraginti vežė ir veža mūsų tautiečius į Sibiro kančias ir tik. paraginimo reikia tapti mūsų tautos išdavikais. Anot to herojaus, tik mūsų kariuomenei trūko heroizmo ginti tėvynę.
Jei rodai, herojau, pirštu į lietuvius, pirm nusiplauk ranką.
Arba vėl: tas kuris susidėjęs su Paleckiu ir Venclova, sugriovė mūsų tautos bažnytinį muzėjų Kaune, šiandien Chicagoje dar tęsia mūsų kultūrinio gyvenimo pragaištingą griovimo darbą.
Ar pamiršome, Sesės ir Broliai, tas slaptas celes lageriuose, kuriose buvo ruošiami agentai, skirti emigracijai mus sunaikinti? Ar kas iš mūsų atstovaujančių veiksnių susiinteresavo, kai buvo rastas lietuvis patriotas nužudytas Chicagos kanale ?
Per mūsų neapdairumą ir naivumą mes nesąmoningai jiems talkininkaujam, suvesdami senas partines ir asmenines sąskaitas spaudoje. Mes patys save naikiname, kaip patys tave sunaikino, panašiems agentams slaptai veikiant, baltieji rusai emigrantai Prancūzijoje.
Štai kur yra mūsų tautinės dvasios ir mūsų moralės bacilos, kurios privedė (ir patys padedame) mūsų gyvenimą prie konvulsijų.
... Mes einame keliu: adyn šag v Litvu, piat v Maskvu.
Esu prislėgtas ir dabar vienos motinos (mokytojos) man pasakojimu, kad ji deda visas pastangas savo sūnui atvaizduoti gražiausią Lietuvą ir turi nuo to sūnaus slėpti mūsų spaudą, kad jos tas didžias pastangas dėl lietuvybės pastarieji nesugriautų.
Napoleonas, perėmęs prancūzų kariuomenę vadovauti, pirmiausiai atstatė jos moralę ir dvasios ryžtą kovai. Mes esame šiandien tremtyje visi kareiviai — kovotojai ir tautos ambasadoriai. Kas mūsų dvasinį ryžtą palaiko ir kelia ?
Mano manymu, mes pirmiausiai turime pradėti laisvės kovą ne nuo Vašingtono koridorių, bet nuo savo širdies. Jei šio krašto gerbūvis užvaldė mūsų protą ir netekome lygsvaros tarp ekonominio ir dvasinio gyvenimo, tuo pačiu nuslopinome širdies jausmus ir meilę tėvynei.
Žmogus, kurio protas yra aptemdytas vien tik ekonominio gerbūvio, tampa kūno vergu, dvasios elgeta.
Mes laisvę laimėsime, jei pirm save nugalėsime, ir grąžinsime save Lietuvai. Mes turime pirm iš savęs reikalauti pasiaukojimo tėvynei ir tai atlikus, turėsime teisę iš kitų reikalauti. Kartoju:
Tėvynė šiandien šaukte šaukia mums visiems Nežinomojo Kareivio kapo įrašu: ,
“Redde quod debes” — atiduokime tai, ką privalome. Kiekvieno lietuvio yra šventa pareiga tatai atlikti. Mūsų amžius trumpas, jėgos baigiasi. Jei to dabar neatliksime, dalyvausime savo pakasynose.
Kultūros kongresas Chicagoje kaip tik buvo tas pirmas mūsų kultūros ir lietuvybės aliarmo signalas S.O.S. bei pastangos sukelti mumyse dvasios renesansą. Lietuvos Laisvės kovų muzėjus yra to dvasios renesanso ir tautinio ryžto tąsa.
Lietuviais galime išlikti svetimoje šalyje tik ugdydami savo tautinę, lietuvišką kultūrą. Mes turime skatinti, palaikyti ir propaguoti, kad lietuvių meno kūryba daugiau reikštų mūsų tautos buitį, charakterį, o mažiau skolintą internacionalizmą, kuris buvo propaguojamas Seimo metu New Yorke. Tuomet ir tarptautinėje dirvoje bus greičiau atžymėti mūsų individualiniai bruožai, kaip tautinis stilius, reprezentuojąs mūsų tautą.
Mes turime surinkti ir apsaugoti (ir skubiai, kol esamo gyvi) mūsų kultūrinius ir lietuvybės lobius į muzėjų, kuris po mūsų mirties palaikytų mūsų vaikų tautinę gy vybę išeivijoje.
Mūsų organizacijos turi jungtis į bendrą konkretų darbą ir bendromis jėgomis ir lėšomis padėti šį tikslą atsiekti.
Tėvų Jėzuitų idealistinis pasiaukojimas pastatyti šiuo rūmus Dievui, lietuvybei ir kultūrai, įgalino mus savo svajones įkūnyti realybėje: bendro lietuvių kultūros ir lietuvybės muzėjaus užuomazga yra. Konkretus darbas ir pasiryžimas mūsų tėvynei pakeičia ilgų metų tuščias kalbas, ginčus ir nesantaiką,. Prie šio pozityvaus darbo jungiasi menininkai, buv. kariai, šauliai, savanoriai—kūrėjai ir kt. Jungiasi senoji ateivių karta ir nauji atvykę. Plaukia lėšos ir eksponatai. Dar stovi priešakyje milžiniški darbai: didinti ir tobulinti gimusį muzėjų.
Šis idėjinis darbas pateisins mūsų buvimą išeivijoje prieš tautą.
L. A. Menininkų Klubo ir A. L. Dailininkų S-gos vardu linkiu, kad Laisvės Kovų muzėjus būtų visiems geros valios lietuviams tautinių jausmų ir meilės tėvynei skaidriausiu šaltiniu semti naujų jėgų ir ryžto už Lietuvos laisvę.
P. S.
1. Šiuos žodžius tariau savo vardu.
2. Organizacijų vardu — tik linkėjimo žodžius gale.
3. Ši kalba buvo Laisvės Kovų muzėjaus vedėjo iš anksto aprobuota.
Su pagarba
Z. Kolba
SKEVELDROS
Socializmas bet kurioje formoje, o komunizmas yra tik jo pilna ir logiška forma, yra visiškai priešingas tradiciniam amerikonizmui.
H. Nickerson, Amerikos karinisistorikas.
Aš manau, mes turime kantriai stengtis sulaikyti ginklavimosi lenktynes įvesdami tarptautinę priežiūrą ir užmiršti, bet kurias dar tebekuriamas karinės persvaros idėjas, kurios tik pagreitintų ginklavimosi lenktynes. Aš manau, būtų daug reališkiau ir geriau jei mes pripažintume lygybės principą su Sovietų Sąjunga...
Mes esame daug girdėję apie vergų darbus Rusijoje. Galimas dalykas, kad toli šiaurėje dar yra kokia stovykla. Bet Stalino teroras, vidurnaktį beldimas į duris, viskas tas yra jau praėję.
Taip kalbėjo Adlai Stevensonas, grįžęs iš savo kelionės 1958 m. po Sovietų Rusiją. Ir šitas žmogus vos nebuvo išrinktas Amerikos prezidentu.
Detroito Dariaus ir Girėno klubas padovanoja Kūrėjų - Savanorių sk. vėliavą, kurią priima kūr.-sav. gen. Černius. Prie vėlivos D. ir G. klubo atstovai: J. Paškauskas, A. Simonaitis ir A. Mickevičius. Kairėje stovi sav.-kūr. sk. p-kas J. Šimkus.
Paryžiaus lietuvių Sekstetas, dalyvauja 16 Vasario minėjimo programoje.
Deš. KARIO bendrad. B. Vrublevičius.
Nuotrauka Klimo
16-ji VASARIO PARYŽIUJE
Prancūzijos L. B-nės Krašto Valdyba suruošė iškilminą Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo 41 metų minėjimą.
Sekmadienį, iš ryto, 11 vai. tautiečiai gausiai susirinko į bažnyčią, esančią Grenelle gatvėje. Ten įvyko pamaldos. Įneštą mūsų trispalvę lydėjo dvi tautiškais rūbais pasipuošusios lietuvaitės. Gražų ir patrio-tšką, dienai pritaikintą pamokslą pasakė klebonas kun. Petrošius. Pamaldos baigėsi giesme Marija, Marija ir Tautos Himnu.
Vakare apie 8:30 vai. gražioje Pleyel salėje vėl susirinko beveik visi Paryžiaus ir jo apylinkių lietuviai (apie 200 žmonių). Be to atsilankė: Latvijos ministeris O. Gros-vald, estų min. Pusta, prancūzų ir kitų tautų atstovai.
Iškilmingą aktą pradėjo K. V. pirm. kun. Petrošius. Sugiedojus Tautos Himną, Lietuvos atstovas min. dr. Bačkis, prieš tariant žodį, už žuvusius karius, partizanus ir kitus, paprašė tylos minutės. Po to, tarė įspūdingą žodį, kurį užbaigė:
"Minėdami Vasario 16 dienos sukaktį, dar kartą prisiminkime mūsų Tautos vaikų ryžtingą šūkį; ‘Lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir būt!’. Kiekvienas prisidėkime kuo galime, kad tą šūkį įgyvendintume. Mūsų yra apie milijonas laisvajame pasaulyje. Tad silpnesniuosius stiprinkime, kovojančius palaikykime. Sujungtomis gretomis dirbdami išdidžiai skelbkime mūsų Tautos nepalaužiamą troškimą — atkurti savo Nepriklausomą Valstybę”.
Min. Turauskas laikė paskaitą: “16 Vasario reikšmė praeityje ir dabartyje”.
Toliau sekė meninė dalis. Programą išpildė Paryžiaus studentų grupė, kuriai vadovavo; tautiniams šokiams stud, iš New Britam, E. Marijošiūtė ir L. Pabedinskas. Dainoms dirigavo — B. Vrublevičius, pianinu akomponavo muz. Užpuole-vičius.
Pirmoji daina buvo Naujalio “Lietuva brangi”, žiūrovai ir klausytojai buvo nepaprastam kontakte su dainininkais ir šiltai reagavo į mėgiamas dainas, ypač liaudies motyvais. Buvo padainuota dar Šimkaus “Sėdžiu prie langelio”, liaudies “Ant kalno gluosnis”. B. Vrublevičius solo padainavo Tallat-Kelpšos “žaliojoj lankelėj” ir M. Petrausko “Vakaras”. Staigmena buvo žiūrovams, kai Vrublveičiaus vedami, to paties likimo mūsų kaimynai estai (mėgėjų grupė) sudainavo lietuviškai Vanagaičio “Subatos vakarėlį”. Už tai sulaukė gražių katučių.
Toliau deklamavo mažoji lietuvaitė (11 m.) Milda P. “Karo Mu-zėjaus sodely”; ir prasidėjo studentų grupės tautiniai šokiai, kurių jau seniai nematė ypač senesnieji emigrantai lietuviai Prancūzijoje.
Pašoko sekančius šokius: “Rugučius”, “Šustą”, “Kubilą”, “Blezdingėlę” ir vyrų ketvertukas “Mikitą”. Visi buvo sužavėti, net ir svetimtaučiai, kurie plodami prašė šokėjus kartoti.
K. V. vicepirmininkas plk. Lonskoronskis tarė nuoširdų ačiū visiems dalyviams ir išpildžiusiems programą.
B. Vrublevičius.
JONAS ŠIMKUS,
70 metų sukakties proga
1959 m. vasario 1 d., Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, atsargos majoras Jonas Šimkus artimųjų, bičiulių ir pažįstamų draugėje, (savo bute) atšventė 70 m. amžiaus sukaktį.
Iškilmingų pietų metu sukaktuvininkų sveikino; Jurgis Mirkus, ats. kpt., Jurgis Grušnys, L. karo invalidas, Stasys Garliauskas, lietuvių veter. Sąj. "Ramovė” Detroito skyr. atstovas, žurn. Vladas Mingėla, W. Adams, namų prekyb. ir kt. Galiausiai, pats sukaktuvininkas papasakojo savo išgyvenimus Nepriklausomybės karo metu, patiekė įdomių istorinių metmenų apie savo gimtąjį kraštą — Tilžę. Vaizdžiai apibūdino, statistikos duomenimis pagrįsdamas, Rytprūsių krašto lietuviškumą. štai visai arti prie Tilžės m. Vydutaičių km., kur jis gimė, gyveno 42 šeimos; įdomu, jog tame skaičiuje tik 2 šeimos buvo vokiečių kilmės, o visos kitos namie kalbėjo ir meldėsi tik lietuviškai. Iki I-mojo Pasaul. karo, toje pačioje Tilžėje gyventojų buvo apie 60.000; beveik visose krautuvėse galima buvo susikalbėti lietuviškai: tam tikslui buvo samdomas bent vienas tarnautojas. Krautuvių iškabose buvo naudojamos vokiečių ir lietuvių kai bos.
Nors didieji miestai buvo kur kas daugiau suvokietėję nei apylinkėje esą kaimai, bet lietuviška dvasia buvo nenugalima ir ten. Paminėjo keletą vietovių, kurių lietuviškumas maloniai kuteno klausą. Pavyzdžiui: Gumbinė (vokiečiai vadindavo Gum-binen), Piliakalniai (vok. Pillkalnen), Piktupėnai, Kulminai, Garšviai, Kentriai, Ropkojai, Nakiškiai, Kupe-liai, Eistraviškiai, Montvilaičiai, Gud-kaimiai, ir t.t. Toli už Tilžės, artėjant prie tamsaus horizonto ir prie Eidkūnų (Įsrutės pusėn krypstant) stovėjo didelis gražiai nutašytas akmuo su vokišku užrašu, kad nuo čia jau prasideda Lietuvos žemė. Vienas toks akmuo stovėję netoli Gumbinės. Penki šimtmečiai su puse nepadėjo vokiečiams nutautinti kietasprandžių žemaičių. Iš viso Tilžės apylinkės buvo, visais laikais, gal net lietuviškesnės ir už Klaipėdos apylinkes.
17 amž. lietuviškuosius Rytprūsius palietė baisusis juodasis maras. Juodų mirties sparnų buvo paliesti daugiau kaip šimtas tūkstančių žmonių. Ištuštėjo miestai ir kaimai. Eet ilgainiui, metams bėgant, tragedija buvo užmiršta. Jaunieji vedėsi. Gimė naujos lietuvių kartos. Gyventojų priaugo vėl pilni kaimai.
Jono tėvai daug pasakojo apie Prancūzijos imperatoriaus Napoleono žygį į Rusiją. Jo armija žygiavo per Tilžę — Piktupėnus — Lauk-sargę — Tauragę — Kauną — Vilnių ir t.t. Tai buvusi imponuojanti karinė galybė. Betgi d ėdulis Šaltis ir kitos Maskvos galybės nebeleido Napoleonui, su savo armija, laimingai grįžti. Prancūzų karių kaulais apibarstyti visi keliai, jungių Rusiją su Vakarų Europa. Tai buvo 1812 metais.
Majoro Šimkaus tarnybos lapą pavarčius
Jonas Šimkus gimė 1889 m. vasario 1 d. Vydutaičių k., Kulminų v., Tilžės aps. Krikštytas Piktupėnų lietuvių bažnyčioj. Jis augo ir brendo senoje Rytprūsių Lietuvoje. Jo atminimu, vaikai ir žaisdami kalbėjo lietuviškai — žaidė lietuviškus žaidimus. Daugumoje bažnyčių buvo meldžiamasi lietuviškai ir giesmės lietuviškos giedamos. 1905-11 metais dar lietuvybė tame krašte buvo nesvyruojanti. Tik visai prieš I-mąjį Pasaul. karą Vokietijos valdžia ypatingai išvystė vokietinimo akciją. Tam tarnavo kariuomenė, mokykla ir daug kur — bažnyčia. Po dešim-tes metų tokios kaizerinės akcijos, išdavos nebuvo lietuviams palankios. Jaunimas kažkaip ėmė krypti vokiečių pusėn.
Būtinąją karinę tarnybą Jonas Šimkus atliko vokiečių kaizerinėj kariuomenėj, ją baigdamas leitenanto lapsniu. Vos tik Lietuvos Taryba paskelbė atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę, jis ilgai negalvodamas, skuba į Tauragę, kur 1919 m. kovo 7 d. įstoja į 1-mąjį pėst. žemaičių batalioną, kuris, betgi, tuoj pat išformuojamas (IV. 16 d.). Su Jonu Šimkum iš Rytprūsių atvyko net 30 jaunų vyrų: jie buvo kurį laiką karinio apmokymo instruktoriais.
1-mojo žemaičių B-no vadas buvo J. Aukštulaitis, vokiečių karo vald.; jo adjutantas buvo Erd. Simonaitis. J. Aukštulaitis buvo iššauktas į Kauną pas kar. Grigaliūną-Glovackį (vėliau buvo generolas). Po šio kauninio vizito jis kažkur dingo. Į jo vietą buvo atsiųstas kar. St. Kuizinas (vėliau buvo pulk. Įeit.). 1919 m. IV. 16 d. išformuotojo 1-mojo žemaičių bataliono kariai bu vo priskirti prie Šiaulių m. komen dantūros. Jonas Šimkus pakeliamas (1919.IV.24 d.) į leitenanto laipsnį. Tuo pačiu jis skiriamas mūsų kariuomenės artilerijon. Dalinys, kuriame tarnavo Šimkus, 1920.IV.27 d. iškeliamas prie Vilniaus. Jis dalyvauja kovose prieš lenkus ties Skietu-vais, Vyčiūnas, Musnikais, Tiesaru-liais, Giedraičiais ir kitur.
Aktyviai dalyvauja kovose prieš Lietuvon besiveržiančius bolševikus. Dalyvauja mūšiuose prie: Ilakių, Ro-salinoff, Amenhoff, Neugrunvald, Ko-meriškių dv., Ilukštos m., prie Daugpilio, Jadvygavos dv. 1919. V.29 — 1920.1.5. d. laikotarpyje.
Už pasižymėjimus ir narsumą kautynėse apdovanojamas Vytie kryžiumi su kardais (I rūš., V laipsnio); D.L.K. Gedimino IV laipsnio ordinu; Lietuvos kar. kūrėjų savanorių medaliu: Lietuvos neprikl. medaliu; Latvijos neprikl. medaliu. 1920 m. VII.25 d .skiriamas lOton bate-rijon vyr. karninku, o 1922.IX.16 d. — 4 artil. pulko gaubicų baterijos vadu. Jau taikos metu Šimkus tarnavo Lietuvos kariuomenėje įvairiose vietovėse, skirtingose pareigose iki 1930 m.; tais metais liepos 30 d., tarnybos labui, skiriamas į Ginklavimo Valdybą, kur ištarnavo iki 1932.1.2 d. Paleidžiamas atsargon majoro laipsniu. Po to, jis kauniškiams nebe naujas žmogus; jis eina Kauno m. brandmajoro pareigas, be to, išsiskiria iš kitų, kaip ir generolas VI. Nagevičius, savo augštu ū-giu.
Mūsų tėvynės tragedija ir raud. armjos įvykdyta Lietuvos okupacija ir Joną Šimkų išbloškė iš savo krašto ribų: prieš 10 metų jis su dviem sūnum, dukra ir žmona atsidūrė Amerikoje ir, šiuo metu, gy vena Detroite. J. Šimkus ir šiandien, nežiūrint nebe pirmos jaunystės, nerodo nuovargio, yra aktyvus Lietuvių veteranų s-gos “Ramovės” Dėt roito skyriuje. O puiki lietuviška šeimynėlė, jaunasai Šimkų prieauglis, namie tik lietuviškai kalba. Be abejo, tų lietuviškos dvasios įskie-pijimo nuopelnų priklauso ir Marijai Šimkuvienei.
Vladas Mingėla
MIRÉ PLK. PETRAS JURGAITIS
š. m. kovo mėn. 19 d. 12 vai. naktį Clevelando Poliklinikoje mirė plk. Petras Jurgaitis, po sunkios vidurių vėžio ligos. A. A. velionis buvo Lietuvos savanoris-kūrėjas, Nepriklausomybės Kovų dalyvis ir 2-jų Vyčių Kryžių kavalierius. Nepriklausomoje Lietuvoje buvo 8 ir vėliau 9 pėst. pulko vadu, Karo mokyklos v-ku ir išėjęs į pensiją, Biržų m. burmistru. Clevelande velionis buvo žinomas kaip gero takto ir nuoširdaus būdo žmogus, aktyvus lietuvių bendruomenės narys, karių veteranų Clevelando skyriaus narys ir dosnus Vasario 16 Vardo gimnazijos Vokietijoje rėmėjas.
Gražaus būrio artimųjų, Biržų krašto žmonių, lietuvių bendruomenės, Ramovės skyriaus ir birutiečių atstovų kovo mėn. 23 d. palydėtas ir palaidotas į amžino poilsio vietą Clevelando Kalvarijos kapinėse.
Velionis Lietuvoje paliko šeimą, kuri neseniai sugrįžo iš Sibiro tremties.
J. C
A. A. Virš. Petras BLIUDNIKAS
Rochester, N. Y. Negausi Rochesterio Lietuvių Bendruomenė ir Ramovės skyrius š. m. sausio mėn. 9 d. neteko aktingo nario — viršilos Petro Bliudniko, kurį mirtis išskyrė iš gyvųjų tarpo. Velionis gimęs 1905. 4. 22, visą gražiausiąją savo gyvenimo dalį paskyrė Nepriklausomos Lietuvos kariuomenei, kurion įstojo savanoriu 20 metų būdamas, 1925 metais. Išlavintas, drausmingas ir darbštus — netruko būti įvertintu: pasiekti viršilos laipsnį ir eiti atsakingas pareigas 1-mos div. štabe Panevėžyje.
Nors karinis gyvenimas ir pareikalaudavo daug laiko ir energijos, bet velionis rasdavo laiko ir energijos būti aktyviu ir visuomeniniame darbe. Dar prieš kariuomenėn įstodamas įsijungė į aktyvių šaulių eiles. Prisirišimo prie Šaulių Sąjungos velionis niekados neatsižadėjo. Aktyviai reiškėsi mėgėjų vaidintojų tarpe ir žinomam Panevėžio “Dainos” chore.
Radęs prieglaudą su šeima Rochesteryje, N. Y., velionis tuojau įsijungė į aktyviųjų eiles. Buvo vienas iš Ramovės skyriaus pirmųjų narių — steigėjų, iniciatorių. Ramovėm liko iki pat amžiaus pabaigos. Buvo veiklus ir kitose organizacijose — Lietuvių Bendruomenės skyriuje, kurio valdybos pirmininku buvo vienerius metus. Visą gyveni-
Plk P. Jurgaitis
mą mėgęs dainą, įsijungė į Rochesterio Lietuvių Bendruomenės chorą. Buvo ir senosios kartos įsteigtosios šv. Petro ir Povilo draugystės narys.
Tiesaus ir malonaus būdo a.a. Petras buvo žinomas ir mėgiamas visų lietuvių. Velionis buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo ir Gedimino ordinų medaliais, Nepriklausobės ir Gaisrininkų medaliais. Būrys draugų ir ramovėnų palydėjo Petrą į amžinąją poilsio vietą, kur atsisveikinimo žodį tarė Ramovės skyriaus pirmininkas Pranas Saladžius. Mirtis nutraukė gyvenimą ir svajones — dar kartą išvysti laisvą tėvynę. Svetinga, bet svetima žemė, priglaudė mirtinguosius palaikus amžinybei.
Velionis paliko žmoną ir sūnų -— abu aktyvius ir susipratusius lietuvių bendruomenės narius.
A.M.C-
Vrš. P. Bliudnikas
A. A.
Inž. Plk. Itn. Juozas Steponavičius
Prieš tris metus vasario 16 d. mirė L.V.S. Ramovė Chicagos skyriaus aktyvus narys plk. Itn. Juozas Steponavičius. Palaidotas šv. Kazimiero kapinėse Chicagoje.
Velionis gimė 1886 m. vasario 2 d. Kėdainių apskr., Dotnavos valšč. ūkininko šeimoje. Mokėsi Liepojos realinėje gimnazijoje, kurią baigęs 1907 m. įstojo į Petrapilio universiteto Fizikos - Matematikos fakultetą. Universitetą užbaigęs 1911 m., atlikęs rusų kariuomenėje karinę prievolę, įstojo į Maskvos Petrovsko-Razumovsko institutą studijuoti hidrologiją. Institutą baigti jam nepavyko, nes 1914 m., prasidėjus Didžiajam karui, buvo mobilizuotas ir paskirtas į inž. karo mokyklą. Baigęs karo mokyklą, buvo pakeltas ir paskirtas į inžinerijos dalinius ru-
Inž. pik. Itn. J. Steponavičius
sų armijoje, kurioje įvairiuose frontuose ištarnavo iki 1917 m.
Kilus Rusijoje revoliucijai, velioniui pavyko iš armijos pasitraukti ir su dideliu vargu 1918 m. pabaigoje grįžti Lietuvon. 1919 m. užėjus bolševikams Lietuvon, velionis buvo suimtas ir uždarytas į Panevėžio kalėjimą, iš kurio vis dėlto pavyko išsigelbėti ir iš bolševikų užimtų sričių pabėgti į Kauną.
Kaune pateko į karo technikos skyrių Kr. Ap. m-joj ir ištarnavo ten iki 1928 m., išeidamas į atsargą pik. leitenanto laipsniu. Tada įstojo dirbti į Susisiekimo m-ją, Tiekimo Valdybą, kurioje ištarnavo iki 1938 m. kaip valdybos vice-direktorius.
Vėliau gyveno savo ūkyje Vendzgaliuose, Dotnuvos valsč., Kėdainių apskr.
Prasidėjus Antr. Pas. karui, velionis iš ūkio persikėlė į Kauną ir įstojo dirbti Danų insulino laboratorijon vedėju prie “Maisto” fabriko Aleksote. Ten jis išbuvo iki 1941 m. Įmonę nacionalizavus, vėl apsigyveno savo ūkyje, kur išgyveno iki 1944 m., t.y. iki antros bolševikų invazijos.
Liepos mėn. pasitraukė iš Lietuvos ir apsigyveno Graco mieste Austrijoje, kur vietos un-teto botanikos fakultete gavo tarnybą. 1945 m. rusams artėjant, pasitraukė j Bavariją, kurioje išgyveno iki emigracijos į JAV, t.y. iki 1947 m. Apsigyveno Chicagoje. Iš karto dirbo fizinį darbininko darbą. Po mėnesio, kito, gavo darbą “Armor” kompanijoj laboratorijoje, kurioje išdirbo iki 1954 m. Ištikus antram širdies smūgiui pasitraukė į pensiją. Pensininku išgyveno vos du metus ir 1956 m. mirė.
Pov. Dirkis
B. Pašeiminiškis
TREMTINIO MĄSTYMAI
(prie Maino upės, Vokietijoje, 1946 m.)
Čia, žaliam slėnyj, tykiai teka upė,
Bet ji ne mūs miela Šešupė.
Ir vėjas, jos pakrantėje siūbuodamas karklus,
Man neatneša žinių apie tėvynės kankinės vargus,
Nei apie jos svetur išlakščiusių vaikelių karčią dalią...
Kiek toliau, į šiaurės vakarus nuo čia,
Tarp krantų uolom išraižytų,
Ar vienuogynais apsodytų,
Tarp senų miestų ir pilių,
Tarp reto grožio reginių
— Tikra šio krašto puošmena
Su gelsva vandenio spalva —
Banguoja Reinas išdidus,
Žiloj senovėj jau garsus.
Nors karo sūkuriai išgriovė tiltus jo puikius
Ir gretimus miestus,
Bet jis tylus,
Dėlei rytojaus visiškai ramus,
Audringą praeitį sau. prisimindams:
Žiauriuosius Juliaus Cezario laikus,
Pareinį čiupusius Romos grobuoniškus nagus,
Gausiai po kraštą pastatytas Romėnų įgulų tvirtoves — kastelles”,
Drausmingai išmankštytas Romos karių eiles,
Legionierių kieto plieno ginklą
Ir tolimam miške Germaniko... paminklą.
Plaukia, liūliuoja Reinas išdidus
Dėliai rytojaus visiškai ramus.
Lygiai šiandieną Nemunas senasis,
Sielvarto didžio ištiktasis,
Po dvigubo karo audrų,
Žavingame pakaunės slėnyj
Palikęs be tiltų
Visoj šalyj be daugelio vaikų
Ramiai banguoja linkui vakarų
Tarp grožiu tryškančių krantų,
Tarp žalių slėnių ir laukų
Miškais apaugusių kalvų,
Tarp panoramų dyvinai gražių,
Kiek susimąstęs ir tylus,
Dėl ateities ramus,
Didingą senovę prisimindamas:
Įžūlų priešą iš pietų — Konradą trumparegį,
Pakvietusį čion kryžiuočius, kad padaryt mums greitą galą —
Tikrumoje, amžiams nulėmusį savai tėvynei liūdną dalį,
Romano Galičiečio šunybes,
Dažnas savų didikų niekšybes
Klastingų kryžiaus riterių nuolatinius žygius,
Visur juos lydinčius ramių kaimų gaisrus,
Totorių ordas laukines,
Maskvos apričnikų gaujas;
Pilėnų kunigaikščio šaunų žygį,
Senojo Kauno degančiąją pilį,
Jos liepsnoj žūvantį Vaidotą
Su savo karžygiais draugais,
Karų ar laiko sunaikintas
Senas pilis panemuniais,
Ir kietą keršto priesaiką Vytauto,
Kilusią iš taurios širdies
Prie Kauno degančios pilies,
Ir garsią pergalę lietuvio
— Aisčių stipriausiojo čiabuvio —
Ties Žalgirio gūdžiais miškais,
Plaukia, vingiuoja Nemuns išdidus,
Dėl ateities ramus.
Nenusiminkime: išauš diena
— Gal nesulauks jos mūs karta —
Kai bus sutriuškinta
Motorizuoto barbaro šventvagiška veikla
RAMOVĖNŲ FOKŠTAS
Kaip likusieji Lietuvoje, taip ir po laisvąjį pasaulį išsisklaidę, dar daug kas atsimena studentų — atsargos karininkų (korp. Ramovė) puikų chorą.
Iki bolševikų okupacijos, per eilę metų tas choras aplankė ne po vieną kartą, visus Lietuvos miestus, miestelius ir savo skambiomis dainomis žavėjo įgulų karius, šaulius ir visuomenę.
Pavakarieniauti ir linksmiau laisvalaikį praleisti, dažniausia šeštadieniais, Vytauto Didžiojo Universiteto studentai rinkdavosi daugiausia į vieną restoraną Laisvės Alėjoje, kurio savininkas mėgo juos dėl kartais iškrečiamų labai juokingų pokštų ir dainų. Skaniai prisijuokti ir pasiklausyti gražių ramovėnų dainų, į tą restoraną rinkdavosi visoki valdininkai, jaunimas ir kitoki asmenys.
Restorano savininkas, matydamas, kad į jo restoraną studentų lankymasis privilioja daugiau publikos, dėl ko didėja jo pelnas, kartais pats geroje nuotaikoje būdamas, už studentų išgertą alų atsisakydavo priimti pinigus.
Vieną gražų šeštadienio vakarą, kada į restoraną buvo atėjęs nemažas studentų skaičius, jų skaičiuje ir ramovėnų ir kitokios publikos, restorano savininkas, pats sau tyliai sako: — šiandien ramovėnai manęs nebeprigriebs, laikysiuos tvirtai.
Savininkui priėjus prie ramovėnų staliuko, vienas iš jų sako: — šeimininke, duosi mums alaus, o mes dainuosime ir jei kuri dainų Tamstai patiks, tai tada už išgertą alų mes jums nemokėsim. O jei nė viena nepatiks, tai mes užsimokėsim.
Sutinku! — sako savininkas pats sau galvodamas, jei ištikrųjų kuri ir patiktų, visvien atsakys, kad nepatinka.
Gurkšnodami alų, ramovėnal dainuoja dainą po dainos. Užbaigus dainą savininkas vis sako: — Man ta nepatinka.
Bedainuojant, išgėrus po kelis bokalus alaus ir daugiau gerti nebenorint, vienas iš ramovėnų išima iš savo kišenės piniginę, ją atidaro, deda pinigus ant stalo ir dainuoja, o kiti jam pritaria:
— Kolegos, pinigus ant stalo dėkit! šiandien laimėti nesitikėkit!
Restorano savininkas, matydamas, kad išlošė, sušunka: — O, ta, tai man patinka.
Tada ramovėnas, greit nuo stalo pinigus sužeria sau į saują ir sako:
— Pagal susitarimą išlošėm mes, nes tamsta viešai pasakei, kad ta dainelė patinka.
K. M. J. Š.
APSIGAVO SARGYBINIS
Kareivis, bestovėdamas vakare sargyboje užsnūdo. Netrukus jį išgąsdino mėšlovabalis, atsitūpęs jam ant nosies. Pastebėjęs, kad tai tik vabalas, nutarė toliau pasnausti.
Bet štai po valandėlės budintysis karininkas, betikrindamas postus, priėjo ir čia. Pirštu pabraukė snaudžiančiajam per nosį, norėdamas išbudinti. Bet kareivėlis, nusišypsojęs ir dar užmerktomis akimis, tarė sau:
— Na, jau šį kartą, mėšlovabali, neapgausi manęs.
Kas toliau įvyko — aišku ir be žodžių.
SOVIETINĖ TVARKA
Per 1940—41 m. bolševikų okupaciją Lietuvoje, kada prie krautuvių atsirado ilgos eilės, lietuvės moterys, stovėdamos eilėje, rusiškai pradėjo keikti rusus, kad jie atnešė iki šiol Lietuvoje nebuvusias eiles. Tai išgirdusios eilėje stovėjusios rusės savo tarpe pradėjo stebėtis:
— Tai nekultūringi tie kapitalistiniai kraštai. Va, kad ir toj pačioj Lietuvoj, iki mūsų atėjimo nebuvo jokios tvarkos. Nemokėjo net į eilę prie krautuvių sustoti. D. P.
KODĖL BUVO NUŽUDYTAS LINCOLNAS
Abraomas Lincolnas buvo nužudytas ne dėl jo vestos kovos už vergijos panaikinimą, kaip kad dar ir šiandien norima publiką įtikinti. Jį nužudė dėl jo finansinių planų, kurio jei būtų įvykdyti, būtų atėmę pelną bankininkams ir pinigų skolintojams.
Lincolno idėją kaip atsikratyti pinigų skolintojų nusakė Thomas Jeffersonas savo laiške Crawfordui 1816 metais: išleidžiant banknotus išperkamus specialių mokesčių, įvestų tam tikram laikotarpiui, nereikėtų mokėti už juos išleidžiančiam bankui nuošimčių.
Lincolną nušovė Booth, kuris pats nebuvo nei pietieties, nei vergų savininkas (žiūr. W. E. Woodward, New American History), žudiko Booth valizoje buvo rastas šifruotas pranešimas, raktas tam šifrui vėliau buvo rastas pas Judah P. Benjamin (J. R. Elsom, Lightning over the Treasury Building). Benjaminas buvo Rotšildų agentas jau tuomet, kai jis ėjo pietų Konfederacijos valstybės sekretoriaus pareigas. Rotšildai pinigais rėmė abi Pilietinio karo kovojančias puses ir už tai lupo gerus nuošimčius.
Lincolnui žuvus, žuvo ir jo idėja ir tarptautiniai pinigų skolintojai vėl galėjo, ir dar šiandien tebegali, lupti procentus už banknotų naudojimą iš visų, patys nesuteikdami jokio patarnavimo už tai.
A. M.
