PROKLAMACIJOS
ANT. BERNOTAS
Gražus birželio sekmadienio popietis. Saulė jau kiek pakrypusi į vakarus, bet taip smarkiai kaitina, kad viskas net mirga. Kareivinių raudoni stogai, rusva rajono aikštė ir papilkėję topolių lapai. Danguje supasi tik keletas purių debesų, lėtai slenkančių Aleksoto link. Mažas vėjelis vos plasdena topolių lapus.
Jaunesnis sanitarijos puskarininkis Bronius Bargaila šiandien budi. Budėjimą pradėjo aštuntą valandą ryto ir išbus iki sekančio ryto.
Broniui nuobodu ir jis neturi ką veikti. Vaikštinėja dideliame ambulatorijos kambaryje: nuo durų iki lango, nuo lango iki spintos, nuo spintos iki stambaus stalo, stovinčio kambario pasienyje. Kai būna rytinis sveikatos patikrinimas, pulko gydytojas majoras atsisėda už to stalo, pasideda ligonių knygą, tikrina ligonius ir įrašinėja diagnozes į tą knygą.
Bronius pasižiūri į išrikiuotus spintoje buteliukus su vaistais, į mažyčius baltus vokelius su milteliais, į molinius indelius su tepalais, ir vėl prieina prie lango.
Viduje tvanku, ir jis atsidarė abu ambulatorijos langus. Iš koridoriaus pro langus traukia šiokia tokia oro srovė ir darosi vėsiau. Ambulatorijoje visada yra specifinis vaistų kvapas: atsiduoda karboliu, jodu ir dar nežinia kuo. Neįpratę sako, kad sunku kvėpuoti ir galva pradedanti suktis.
2 p. D.L.K. Algirdo pulko mokomoji kuopa žygiuoja pro estradą. Priekyje vyčio kryžiaus kavalierius kpt. Soltanas, už jo Itn. A. Leveckis, dešiniau — j. Itn. J. Krikštaponis. V. Augustino nuotr.
Iš trečio kareivinių augšto labai puikiai matyt: viskas kaip ant delno. Štai, po pat kojomis kiemas ir ilgas sandėliukas, padalintas į daugelį skyrių. Toliau geltonuoja pulko rajonas, nusidriekiąs į kairę. Dešinėje pulko sandėliai. Rajono pakraštyje augšta geležinių virbų tvora. Už tvoros prasideda priemiesčio namukų jūra, pamarginta žaliais medžių kuokštais. Turėtų būt Nemunas, bet per namukus jo nematyt. Tolumoje žaliuoja Jesios augšti krantai, apaugę tankia medžių ir krūmų mase.
Arčiau ir toliau, rajono pakraščiais ir apie sandėlius auga topoliai. Visur čia tų topolių pilna. Nežinia kieno parėdymu ir kokiais sumetimais sodinti tik vieni topoliai. Ar negalėtų būti, sakysime, įvairių medžių: ąžuolų, ir uosių, ir klevų? Būtų įvairiau ir gražiau.
Ir įkyrus medis tas topolis. Vos tik peržydėjo ir žirgučiai spėjo išdžiūti, tuoj visoje apylinkėje pasklinda pūkai. Pūkai su mažytėmis prie jų prilipusiomis sėklelytėmis. Jie voliojasi gatvėje, kimba į plaukus, limpa ant blakstienų, lenda į kambarius.
Lango kampe jų prilėkusi visa sauja. Bronius papūtė ir pūkai pasipylė ore lyg uodų spiečius. Lengvo vėjelio nešami, pūkai iš lėto plaukia sandėliuko link.
Rajone verda gyvenimas. Užsiėmimų šiandien nėra, kareiviai laisvi ir kiekvienas sunaudoja laisvalaikį kaip sugebėdamas. Viena grupelė sėdi medžio pavėsyje ir, turbūt, lošia kortomis. Kiti kažką diskutuoja: gal statutą mokosi, gal šiaip ką aiškinasi. Pora guli pievutėje ir skaito laikraščius. Keliolika kitų, išsivilkę palaidines, aikštės viduryje spardo futbolą.
Tik sargybinis, stovįs sargyboje prie gink lų sandėlio, lėtai juda nuo vieno kampo prie kito. Ir Bronius čia džiūsta ambulatorijoje. Jei šiandien ne dežūravimas — jis jau seniai būtų atsidūręs mieste. Leidžiamą išeiti miestan sanitarai visada gauna.
Va, viršilos Puišio žmona kažkokiu reikalu eina į sandėliuką. Gal vištas palesinti, gal paršiuko pasižiūrėti. Liktiniai puskarininkiai ir viršilos, gyvenantieji kareivinių ribose, pulko vado leidimu gali laikyti paukščius ir net kiaules.
— Puiki boba, — gėrisi Bronius viršiliene. — Net atsižiūrėti negalima. Tiesiog į pagundą veda. Kaip iš pieno plaukusi, sakydavo jo mama, pasižiūrėjus į tokias moteris.
Puišienė iš tiesų graži moteris. Stamboka ir tokia apvalutė it pampuškėlė. Didele krūtine ir auksu žibančiais plaukais. Jos veidas toks lygus ir skaisčiai ružavas, kaip saulėje nokęs obuoliukas.
Ir jis norėtų tokią žmoną turėti. Gal kada ir turės. Ji turėtų būti graži ir apvalutė. Ir būtinai su auksiniais plaukais.
O taip, Bronius jau turi savo mergaitę. Tokią kaštaniniais plaukais mėlynakę. Ir labai simpatingo snukučio Jadzę. Išeidamas į kariuomenę paliko ją tėviškėje. Ji pasižadėjo jo neužmiršti ir parašyti laiškų.
Laiškų iš Jadzės jis gauna. Štai ir dabar vieną nešiojasi palaidinės kišenėje. Jį skaitė net keletą kartų ir moka beveik atmintinai.
— Kažin ką šiuo metu veikia Jadzė? — atėjo Broniui nelaukta mintis galvon. Namie tai jau tikrai nesėdi. Gal išėjo į kaimą pas drauges, o gal išlėkė kur į gegužinę. Ji labai mėgsta šokti ir Bronius bauginasi, kad ją kas nepaviliotų. Kol jis tarnauja kariuomenėje — nieko nepadarysi, reikia kęsti.
Sekmadienį budinčiam darbo nedaug. Iš ryto su daktaru atleido keletą ligonių, ir viskas. Vakare gal ateis keli perrišti šunvočių ar miltelių nuo galvos skaudėjimo. Tiesa, čia pat esančioje pulko ligoninėje jis turi tris ligonius. Tuos prižiūrėti reikia. Netokie jau ir baisūs tie ligoniai. Vienam šunvotėmis išversta blauzda ir negali vaikščioti. Kitas viduriuoja ir nuolat bėga į išvietę. Trečias turi temperatūros ir paguldytas ištyrimui.
Vakare išmatuos temperatūrą, padarys perrišimus, duos paskirtų vaistų, — ir baigta! Kitu laiku retai kas užklysta.
Bronius neturi ką veikti. Jis jau perskaitė “Karį”, peržiūrinėjo “Trimitą”, pavartė “Lietuvos Aidą”. Vytauto Didžiojo metai ir daug rašoma apie jį patį ir jo laikus. Koks puikus vadas buvo Vytautas ir koki narsūs jo kariai!
Taip. Bet tai buvo jau seniai. Prieš penkis šimtus metų. Ir priešai veržėsi į Lietuvą iš visų kampų. Kai šarančiai. Buvo su kuo kariauti ir savo narsumą parodyti.
Kur tu dabar pasirodysi? Nė karo, nė priešų.
Argi tikrai taip, Broniau?
Va, už demarkacijos linijos sėdi lenkai. Čia pat, ranka pasiekiami. O mes sėdime šioj pusėj ir nieko nedarome. Laukiam ir kas rytą vakarą dainuojam “Mes be Vilniaus nenurimsim”.
Mes dar esame per silpni, rašoma “Karyje”. Reikia sustiprėti, reikia budėti ir ruoštis. Nuolat ruoštis. Mes nežinome, kada Vilniaus atvadavimo valanda ateis. Bet ji tikrai ateis.
Ruoštis. Reiškia, mes savo tėvynei galime būti naudingi ir kitais būdais. Ir ruošdamiesi.
Jau kelinta diena Bronių kamuoja viena labai bjauri mintis. Jis yra patekęs į akligatvį, iš kurio neranda išeities. Nežino, kaip pasielgti, ir kam tikėti. Tiesiog į balą.
Dauguma liktinių pulko puskarininkių ir viršilų, be savo tiesioginių pareigų, laisvalaikiais dar užsiima ir kuo kitu. Jie mokosi. Kam tik sąlygos leidžia, jie lanko vakarinius suaugusiems kursus, gimnazijas, klausosi paskaitų. Yra jau ir tokių, kurie universitetą pradėjo griebti.
Bronius taip pat mokosi.
Vieną kartą, beskaitydamas laikraštį, jis užtiko skelbimą: Kaune, Gedimino gatvėje veikia Berlitzo svetimų kalbų kursai. Galima mokytis vokiečių, rusų, anglų ir prancūzų kalbų. Priimami pradedantieji ir jau kiek pažengę klausytojai. Dėl sąlygų ir tolimesnių instrukcijų kreiptis nurodytu adresu.
Broniui gerai sekasi svetimos kalbos. Vokiškai jis jau išmoko lankydamas gimnaziją. Dabar norėtų mokytis kurios kitos. Gal pabandyti anglų?
Nurodytu laiku jis nuvyko, susitarė ir pradėjo lankyti tuos kursus. Du kartu savaitėje, vakarais.
Kursai užima nedidelį kambarį, kurio viduryje milžiniškas stalas, aplinkui apstatytas kėdėmis. Ir tų kursantų nedaug — gal koks penkiolika. Keli jų kariai.
Jau taip pasitaikė, kad antros dienos vakare greta Broniaus atsisėdo kažkoks žydelis. Jaunas, gal dvidešimties metų, ir gražiai pasirėdęs.
Pamoka dar nebuvo prasidėjusi.
— Giršas Z., — nieko nelaukdamas susipažino jis ir atkišo savo ranką. Mėgstu karius ir mielai būnu jų draugystėje, — toliau plepėjo jis ir rodė savo rusvus dantis.
— O pats ar tarnavai kariuomenėje? — savo ruožtu pasiteiravo Bronius.
—Niu, dar ne, bet jeigu pašauks — mielai eisiu, žydeliai nėra Lietuvos priešai. Matau, kad esi vyresnis. Koks tavo laipsnis ir kur tarnauji? — toliau teiravosi jis.
— Esu jaunesnis sanitarijos puskarininkis ir tarnauju antrame pėstininkų pulke Šančiuose, — nelaikydamas jokia karine paslaptimi prisipažino Bronius.
— Šančiuose? Puiku, tai labai puiku. Ten tarnauja geras mano pažįstamas Icikas V. Jis turi labai gerą tarnybą — yra sandėlininkas. Gal tu jį pažįsti?
Ne, Bronius Iciko nepažįsta ir nežino, kokiame dalinyje jis tarnauja. Negi visus Šančių karius pažinsi?..
Kitos dienos vakare po pamokos Bronius nulipo laiptais žemyn kartu su Giršu. Buvo gražus ir šiltas vakaras ir liepos kvepėjo švelniu žalumu.
Giršas ėjo kartu.
— Neturėsi nieko blogo, kad aš tave palydėčiau. Toks gražus vakaras ir malonu pasivaikščioti. Aš gyvenu toje pačioje pusėje ir man pakeliui, — šnekėjo Giršas, o jo akys spindėjo keistu gyvumu.
— Žinoma, kad gali. Tuo pačiu keliu einame, — sutiko Bronius, nors jam jo draugystė nebuvo maloni. Jis mieliau eitų vienas.
— Iš kur esi kilęs? — klausinėjo toliau jis.
Bronius pasakė iš kur.
— Turbūt esi iš turtingų tėvų? Bileką į viršininkus nekelia.
— Toks čia iš manęs viršininkas, tik kareiviam šunvotes aptvarstau. Yra vyresnių už mane. O dėl turto tai tikrai nenuspėjai — mano tėvai vargingi žmonės.
— Tai kaip tave į puskarininkius pakėlė?
— Baigiau karo sanitarijos puskarininkių mokyklą, tai ir pakėlė. Gal ir tave pakels, jei tarnausi. Matai tuos mūrus?
— Čia karo ligoninė.
— O joje ir yra sanitarijos puskarininkių mokykla. — Jie ėjo išilgai Karo Ligoninės mūro. Už mūro šlamėjo klevai.
Dabar Giršas labai domėjosi Broniaus turtine padėtimi: kiek tėvai turi žemės, kiek yra brolių ir seserų, ką jie veikia, kur Bronius mokėsi ir kita.
Kitą kartą Bronius iš klasės išėjo anksčiau ir pasuko kitu keliu. Jis norėjo pereiti Laisvės Alėją ir pasižiūrėti vitrinų. Žydų jis nemėgo iš viso, o tokių įkyrėlių kaip Giršas — juo labiau.
Tačiau už keliolikos žingsnių jį jau Giršas pasivijo ir džiūgavo anglų kalbos mokėjimu:
— Puikus dalykas ta anglų kalba. Sau eini gatve ir susitinki savo gerą pažįstamą: — Hello, Mr. Feldman! How are you? How do you do? — Misteriui Feldmanui net nosis ištysta tokį pasisveikinimą išgirdus. Jis tik žiobčioja iš nustebimo ir negali suprasti, kokia kalba jis buvo pasveikintas. O tu juokies iš jo ir labai didžiuojies savo mokytumu. Puikus dalykas, puikus, — nenustigo Giršas. Iš to džiaugsmo jis vos neatsimušė į kažkokią moterį, žiūrėjusią į langą.
Po to jis pakeitė savo temą ir pradėjo klausinėti apie pulko karininkus: ar jie geri, ar nekolioja ir nemuša kareivių? Koks maistas ir kareivių aprūpinimas? Kokių nuotykių pasitaiko tarnaujant?
—Kuriems velniams tau tai reikalinga žinoti? Kai tarnausi — pats pamatysi! — pyktelėjo Bronius.
— Ui, prašau nepykti!.. Aš niekam nieko blogo. Tik taip sau įdomu ir gana. Aš daug blogų dalykų esu girdėjęs apie karininkus, bet aš netikiu. Sakau sau, tie žmonės, kurie taip pasakojo, aiškiai melavo. Greičiausiai, kad jie galvoje turėjo caro laikų rusų karininkus. Dabartiniai kitoki.
Čia Bronius pasisveikino sutiktą aviacijos leitenantą.
— Ar karo policijos nebijai? Laisvės Alėjoj jų pilna.
— Ko man bijoti? Jeigu esi tvarkingai apsirengęs, elgiesi tinkamai, žinai tikslą kur eini ir turi leidžiamąjį raštelį — karo policija nebaisi.
Pasiekus Karmelitus, Giršas atsisveikino ir nuėjo į kairę pusę. Čia jis gyvenąs.
Praeitą trečiadienio vakarą Giršas vėl džiaugėsi anglų kalbos mokėjimu.
— Aš skaitau savo žydiškus laikraščius, paskaitau lietuviškus, moku rusiškai, o dabar pradėsiu skaityti angliškus. Nusiperku sau kokį Londono “Times” arba “Daily Worker” ir skaitau. Kas man ką... Kiti tik žiūri ir pavydi.
Pradėjęs apie skaitymą, Giršas gavo naują temą.
— O kokius laikraščius jūs skaitote? Ar kareiviai gauna laikraščių? Ar jiems skaityti niekas nedraudžia? — bėrė jis klausimą po klausimo.
— Netik nedraudžia, bet dar ragina. Laisvalaikiais tegul skaito, tai naudingai laiką sunaudos. Skaito visokius. Pulke yra karių skaitykla, tai kiekvienas gali ten nueiti ir kokį nori pasirinkti. Kas nenori į skaityklą eiti, gali kioske nusipirkti. Geriausias kariams laikraštis tai “Karys”. Ten jie randa įdomių pasiskaitymų ir žinių iš savo gyvenimo.
— Ar jums visi laikraščiai įdomūs? — vėl norėjo žinoti jis.
— Nevisi ir nevisada, — sutiko Bronius, — — Neįdomių laikraščių bei straipsnių mes neskaitome.
— Ar aš nesakiau, kad taip, — nudžiugo
Giršas. Jis apsižvalgė aplinkui, lyg ko bijodamas. - -
Kai jiedu užėjo į namo šešėlį, jis sustojo. Dar kartą apsižvalgė, pačiupo Bronių už rankovės ir patylom pradėjo pasakoti, nuolat užsikirsdamas:
— Aš turiu labai įdomių laikraščių. Pačių naujausių ir geriausių. Rašo tik kruviną teisybę kaip zet. Niekados nemeluoja. Tokių laikraščių jūs niekur nerasite: nė savo skaitykloje, nė kioske.
— Tai gal tavo tie laikraščiai iš Amerikos? — pajuokavo Bronius.
— Ne iš Amerikos. Juos čia pat rašo ir spausdina, tik viešai jų nepardavinėja. Nevisi tuos laikraščius mėgsta. O kodėl nemėgsta? Todėl, kad jie teisybę kelia. O teisybė akis bado,—bakstelėjo jis pats sau pirštu į kaktą.
—Aš turiu visokių laikraščių. Skirtų kariams, ūkininkams, darbininkams ir tarnautojams. Kiekvienam pagal jo darbą. Ir visi tik gryną teisybę rašo.
Jis pasikrapštė ir iš vidujinės švarko kišenės ištraukė sulankstytą popierių.
—Čia aš tau duosiu vieną tokį laikraštį, skirtą kareiviams. Perskaityk jį atsidėjęs. Paskui man pasakysi, kaip jis tau patiko. Jeigu turi gerų ir patikimų draugų, duok ir jiems. Tepaskaito. Tik neduok karininkams, jie to laikraščio bijo.
— Tai tu draudžiamus laikraščius platini? — nebesusilaikė puskarininkis Bronius.
— Aš tau sakiau, kad jie nedraudžiami, tik ne visur gaunami. Suprask mane! Tu manai, kad aš koks lachudra, kad draudžiamus laikraščius platinčiau, — įsižeidė Giršas.
Jis padavė popierių Broniui.
— Jeigu tau patiks, aš duosiu ir daugiau. Duosiu visą pundą. Galėsi išmėtyti rajone. Dalinti nereikės. Niekas nematys ir nežinos, kas tai padarė... Tik žiūrėk — niekam nė šnipšt, iš kur tu gavai, ir ką aš su tavim kalbėjau. Good bye! — atsisveikino jis ir dingo patamsyje.
Bronių pagavo keistas nujautimas. Aišku, Giršas yra komunistas ir platina draudžiamą literatūrą. Dar niekuomet jam nėra tekę susitikti tokių žmonių. Ir pasimaišyk tu man tokiam velnio vaikui po kojų...
Kitą dieną jis perskaitė gautąjį laikraštuką —“Kareivių Tiesą”. Mažas, keturių puslapių lai raštukas, spausdintas blogame popieriuje, iškraipytu ir sudaužytu senu šriftu. Apačioje lyg pajuokai pridėta: “Karo cenzūros leista” ir “Spaudė spaustuvė “Spartakas” Kaune”.
Bronius nuėjo į šalutinę palatą, kurioje nebuvo ligonių ir niekas netrukdė, ir ten skaitė. Ir tai įsidėjęs į kitą laikraštį, kad niekas nepastebėtų ir neįtartų, kokią literatūrą jis skaito.
Tokios literatūros jam niekad nėra tekę skaityti. Tiesa, vos tik pradėjo lankyti gimnaziją gimtajame apskrities mieste, dar seimų rinkimų ir agitacijų metu, jis matė ant sienų ir tvorų iškabinėtus plakatus, kuriuose buvo vaizduojami kunigai ir kiti pilvūzai, arią pasikinkę kaimiečius į plūgą. Plakatai buvo nukreipti prieš kitas partijas ir juose buvo užrašyta stambiomis raidėmis: “Balsuokite už DarboKuopą”, numeris toks tai. Kadangi tai buvo rinkimų ir agitacijos įkarštyje, viena partija šmeižė kitą, — mažai kas į tuos plakatus tekreipė dėmesio. Vienas kitas tik patraukė pečiais: argi ir taip galima?
Kitą kartą vasaros atostogų metu, naktį jo dėdė rado kaimo kryžkelėje pribarstytų kažkokių lapelių. Lapelius dėdė surinko ir perskaitė. Nors ir būdamas bemokslis žmogelis, dėdė tačiau suprato, kad lapeliai yra nukreipti prieš valdžią. Viso, kas nukreipta prieš valdžią, jis nekentė, ir tuos lapeliūkščius įmetė į pečių. Buvo pasilikęs tik vieną, kurį parodė Broniui. Lapelyje buvo aiškinama, kodėl mūsų kaimiečiai skursta ir siūloma nuversti valdžią bei sudaryti sovietinę. Po lapeliu buvo lygiai tokios pat pastabos, kaip ir “Kareivių Tiesoje”.
Ir ko čia toje “Kareivių Tiesoje” nepripeckiota! Štai, korespondencijų skyriuje rašoma, kad tokio tai pulko majoras K. kareivį Meldutį primušęs iki sąmonės netekimo, kad X bataliono vadas yra kilęs iš dvarininkų šeimos, kurio tėvai plakę ir korę baudžiauninkus, kad kapitonas Ž. į kuopos raštinę prisivedąs mergų ir su jomis girtuokliaująs per naktis. Ir taip toliau. Ištisa litanija. Čia pat siūloma kuopose batalionuose sudaryti kareivių tarybas ir visą kariuomenės vadovavimą perimti į savo rankas. Taip sakant — padaryti revoliuciją.
Aiški priešvalstybinė ir draudžiama literatūra. Tokios literatūros nė platinti, nė pačiam skaityti neleidžiama. Pasirodo, kad yra kurmių, kurie knisasi po valstybės pamatais. Jie graso mūsų nepriklausomybei. Jie neateina iš anapus sienos ginkluoti tankais ir patrankomis, bet auga ir plėtojasi čia pat, mūsų tarpe it vėžys Kad paruoštų kelią ginkluotiems.
Bronius nesusigaudė, ką toliau daryti. Į kokią nors politinę bylą įsivelti jis nenorėjo. Žinoma, geriausia laikraštuką numesti, ir Giršui pasakyti, kad jis tokios literatūros daugiau nenori ir jos neplatins.
Aišku, Giršas supyks, susuks nosį ir paskaitys jį nesusipratėliu. — Maža bėda. Reikalas tuo ir pasibaigs. Ar tikrai pasibaigs? Greičiausia, kad ne. Giršas, jeigu jis yra tikras komunistas, dėl to nenustos veikti: jis jieškos naujų aukų. Kalbins kitus karius, siūlys jiems savo literatūrą, rinks karines žinias, jieškos šnipų. Ir ras. Iš daugelio vis kas nors atsiranda. Bronius jaus sąžinės graužimą, kad, va, turėjosavo rankose tokią stambią žuvį ir ją tyčia paleido.
Gal reiktų pranešti policijai? Tegul jie suima Giršą, tegul tardo. Jų reikalas. Bet ar policija dėl tokių niekų, dėl to nelemto laikraštpalaikio darys kokius žygius? Juk čia ne vagystė ir ne apiplėšimas.
Bet ką nors daryti vistiek reikia. Jis kažkur skaitė, kad įstatymai baudžia netik nusikaltėlį, netik to nusikaltimo bendrininkus, bet ir asmenis, kurie žinojo apie nusikaltimą ar nusikaltėlius, bet nepranešė.
Dabar jis atsiminė, kad dar naujoku būnant kariniai statutai mokė, kad apie kiekvieną pastebėtą priešą, šnipus, kenkėjus ir nusikaltėlius nedelsiant reikia pranešti savo tiesioginiam viršininkui. Viršininkas žinos, kaip toliau elgtis.
Bet ar Giršas tikrai šnipas, kenkėjas ir nusikaltėlis? Juk jis ne karys, netarnauja kariuomenėje, nesilanko į kareivines ir čia savo literatūros neplatina. Jis tik j ieško bendradarbių. Yra tikra, kad tokių bendradarbių jis jieško netik karių, bet ir civilių tarpe. Ir ten jis dalina savo atsišaukimus ir verbuoja narius. Per savo neatsargumą užklius kokį sąmoningesni civilį, tas ir įduos kam reikia. Nereikės nė Broniui teptis rankų ir be reikalo laužyti galvą.
Gal ir taip. Bet kodėl jis turėtų laukti, kol koks nelaimingas atsitikimas Giršą nuves ten, kur jis priklauso? Ar negeriau tą piktžolę išrauti tuojau, kol ji dar nepakankamai išsiplėtė ir dar neprisėjo savo kenksmingų sėklų?
Gerai. O jeigu jis praneš apie Giršos veiklą policijai ar savo viršininkams, ar dėl to jis nenukentės? Aišku, Giršas veikia čia nevienas. Jis turi draugų ir bendradarbių. Juk turi būti žmonių, kurie tą literatūrą rašo, ją spausdina ir platina. Jie yra puikiai organizuoti ir, galbūt, turi net ginklų. Reikia manyti, kad Giršas apie Bronių savo augštesniam agentui jau bus pranešęs.
Ir taip puskarininkis Bronius Bargaila vaikštinėja ambulatorijoje iš kampo į kampą ir nesugalvoja, ką daryti. Jis dėlioja prekę nuo vienos svarstyklių lėkštės ant kitos ir nesumoja, kaip ją pasverti.
Po vakarinio ligonių patikrinimo į ambulatoriją atėjo sanitarijos viršila Dragūnas ir pasiteiravo, kas naujo. Nebuvo nieko naujo ir baisaus.
Dabar Bronius apsisprendė ir visą nelemtąją istoriją su Giršu papasakojo viršilai. Dragūnas reikalu susidomėjo, bet pats jokio sprendimo negalėjo padaryti. Ne jo kompetencijoje. Viskas turi eiti komandos keliu. Rytoj rytą tuo reikalu jis pasikalbės su pulko gydytoju. Tuo tarpu jis paprašė jam parodyti “Kareivių Tiesą”. Norįs pats susipažinti.
Kitą dieną, pirmadienį, apie 4 val. po pietų į ambulatoriją paskambino pulko adjutantas ir paprašė į jo kabinetą atsiųsti puskarininkį Bargailą.
— Po velnių! — net nusikeikė Bronius, išgirdęs šį parėdymą. Su tokiais augštais viršininkais dėl tokių niekų jis nenorėjo turėti jokių reikalų.
— Tai jau, turbūt, gausi parų? — klausinėjo Bronių jo draugas puskarininkis Vladas. — Tik sakyk, už ką?
— Greičiausiai kad medaliu apdovanos, — juokėsi psk. Lapinskas, atsirėmęs į durų staktą.
Pulko adjutanto kabinetas buvo tų pačių kareivinių kitame gale trečiame augšte. Bronius jį gerai žinojo. Greta kabineto yra pulko kasa ir vėliava. Prie kasos jam yra tekę stovėti sargyboje.
Bronius labai jaudinosi, jo širdis daužė kaip kūju, bet eiti vistiek reikia. Jis dar kartą patikrino, ar visos sagos užsegtos, ar diržas gerai įveržtas ir ar palaidinėje nėra raukšlių. Po to pasibeldė į duris.
— Tamsta adjutante, jaunesnis sanitarijos puskarininkis Bargaila tamsos parėdymu atvykau! — labai jaudindamasis ir varžydamasis atraportavo Bargaila. Jis jautė, kad jo raportas neišėjo taip gerai, kaip turėtų būti.
Už stalo sėdėjo pulko adjutantas kapitonas. Stalo gale buvo jam nepažįstamas civilis.
— Gerai! — pasakė adjutantas. — Sėsk čia ir smulkiai viską papasakok, ką žinai apie priešvalstybinę veiklą. Šis ponas yra saugumo policijos valdininkas ir šia veikla labai įdomaujasi.
Prieš valdininką ant stalo jau gulėjo “Kareivių Tiesa”, kurią Bargaila buvo įdavęs viršilai.
Bronius pradėjo pasakoti. Valdininkas buvo pasidėjęs ant stalo bloknotą ir jame žymėjosi.
— Gal matėte, ar kartais Giršas nesikalbėjo su kitais kursus lankančiais kariais ir ar jiems nedavė literatūros? — pasiteiravo valdininkas.
Bronius matė, kad jis pasisveikindavo ir su kitais kursantais ir persimesdavo vienu kitu žodeliu, bet literatūros duodant nematė.
— Ar jis kitur karius nelydėdavo?
Bronius to nežino.
— Kada sekantį kartą susitiksite Giršą?
Sekanti anglų kalbos pamoka bus trečiadienio vakare. Ten turės būti ir Giršas. Ar jis lydės, Bronius nežino, bet greičiausiai kad taip, nes jo niekaip negalima atsikratyti.
— Ar jis jums sekantį kartą vėl žadėjo duoti kokios literatūros?
—Aš jam turiu pasakyti, kaip patiko šis “Kareivių Tiesos” numeris, tada duos daugiau.
—Pasakykite, kad labai patiko. Pagirkite laikraštuką. Čia, kur rašo apie jūsų pulką, pasakykite, kad persūriai parašyta, kad perdėta. Jeigu jis teirausis kokių naujienų iš pulko gyvenimo, galite šį tą papasakoti. Tik supraskite, ką galima sakyti, ko ne. Esate pamokytas, todėl galite atskirti, kas yra karinė paslaptis, o kas tik šiaip sau eilinis plepalas. Jei paklaus, ar yra karių, pritariančių “Kareivių Tiesos” skleidžiamoms mintims, sakykite, kad tokių būtų galima surasti. Jei pasiūlys “Kareivių Tiesą” ar ką kitą paplatinti karių tarpe ar išbarstyti kareivinių rajone, sutikite. Jeigu sekantį pasimatymą jis tokios literatūros jau turėtų, paimkite. Jei lieptų kariams literatūrą padalinti, nesutikite. Sutikite išmėtyti kareivinių rajone, ir tai tik nakties metu. Prieš išmėtydamas literatūrą pasižiūrėkite, ką jis jums įdavė. Gali būti, kad jis, norėdamas išbandyti tamstos patikimumą, gali tamstai įduoti išbarstyti betkokių legalių lapelių ar net laikraščio gabalų. Išbarstykite ir tuos nedvejodamas.
—Pulko rajone išbarstyti galite be baimės,— toliau tęsė savo pamokinimus valdininkas,— jums nieko neatsitiks. Aš su pulko vadovybe tuo reikalu susitariau, — čia jis reikšmingai žvilgterėjo į adjutantą ir pamojo galva. — Tačiau išbarstyti galėsite tik pirmą kartą. Barstydamas atydžiai apsižiūrėkite, ar jūsų niekas nemato. Neišmeskite viską vienoje krūvoje, išmėtykite po lapą.
Toliau valdininkas pagalvojo ir kažką parašė ant popieriaus lapelio.
— Čia yra adresas. Ketvirtadienio vakare aštuntą valandą punkt būkite šioje vietoje. Ar žinote kur?
Bronius perskaitė lapelį ir linktelėjo.
— Jei kas klaustų, sakykite, kad einate pasivaikščioti. Ką toliau reiks daryti — susitarsime vėliau. Apie šį pasikalbėjimą su manim nei Giršui, nei kam kitam — nė žodelio! Elkitės taip, tarsi jūs apie tai visiškai nieko nežinote. Kitaip elgdamiesi jūs galite šį reikalą sugadinti. Atminkite: šis reikalas be galo svarbus! Tai tas pats, ką fronte su ginklu rankoje kariauti su priešu.
— Ponui valdininkui ateityje galėsi pranešinėti tik apie tokius atsitikimus, kaip šis. Apie visus kitus atsitikimus, jeigu tokių pasitaikytų, pranešk nustatyta tvarka —komandos keliu. Leidžiamąjį raštelį išeiti į miestą visada gausi, — pridėjo nuo savęs kapitonas. — Jei kas pasiteirautų, kokiu reikalu pas mane buvai šauktas, sakyk, kad tarnybos reikalais. Supratai?
— Supratau, tamsta kapitone! — atsakė pusk. Bargaila ir stodamasis kaukštelėjo batų užkulniais.
— Dabar gali eiti! — pabaigė pasimatymą adjutantas.
Kai Bronius išėjo iš kabineto, jam sukosi galva, kaip nuo gausiai išgerto vyno. Tiek žinių į galvą! Čielas vežimas...
Teka aušrelė,
Šviesi pažarėlė,
Laikas vyrams karan jot...
dainavo mokomoji kuopa, grįždama iš pratimų Augštuosiuose Šančiuose. Vyrai mušo koja, net langai drebėjo. Pavakario saulė atsispindėjo jų akyse.
Ponia Puišienė vėl vaikštinėjo apie sandėlius. Jos aptemptos šlaunys ritmingai judėjo į šalis.
Dabar viskas vyko taip, kaip saugumo policijos valdininko buvo suplanuota.
Trečiadienį Giršas pasiteiravo Bronių, kaip jam patikęs laikraštis.
— Patikte tai patiko, — prisipažino Bronius, — bet kad ten daug ir primeluota. Pavyzdžiui, toje vietoje, kur kalbama apie mūsų pulką, aiškiai parašyta neteisybė. Tokio atsitikimo aš nesu girdėjęs.
— Niu, ar tu esi visuresantis ir visažinantis? Yra žmonių, kurie žino, nebijok, — spyrėsi Giršas, įsmeigęs akis į Bronių. — Ar davei laikraštį ir kam nors kitam skaityti?
— Ne, tebeturiu pas save.
— Nelaikyk. Perskaitęs duok kitam, kaip ten parašyta. Tegu šviečiasi žmonės. O kaip, ar sutinki išplatinti ir daugiau? — paklausė jis tyliai, valandėlę palaukęs.
— Kad labai pavojinga. Dar kas nutvers, tai bus bėdos.
— Gudriai daryk, tai nieks nenutvers. Šimtą kartų apgalvok, tik tada pradėk. Nelįsk į šviesą, viską daryk slaptai, veik patamsyje — niekas nenutvers. Apie veiklą niekam neprasitark, nors ir girtas būdamas. Aš žinau žmogų, kuris tą literatūrą slaptai gauna, tiesiog iš spaustuvės. Jeigu sutinki, kitą kartą atnešiu keletą egzempliorių. Blinkt, blinkt, tamsiuose užkampiuose išmėtyk ir nerk į vidų. Jeigu jau taip durnai atsitiktų, kad kas pagautų, nesakyk, iš kur gavai. Sakyk, kad radai pamestus ant gatvės. Niu, kaip?
— Gal ir būtų galima keletą egzempliorių,— leidosi prikalbinamas Bronius.
— Kitą kartą gausi, o dabar good bye, šįvakar neturiu daug laiko, — nuskubėjo jis.
Ketvirtadienio vakare valdininkas pasiteiravo, ar Giršas vakar nieko nebijojo ir nesielgė kitaip, negu įprasta.
Ne, Bronius nieko nebuvo pastebėjęs.
Šeštadienį po pamokos Giršas tuojau pristojo prie Broniaus. Einant Gedimino gatve, jis kelis kartus atsisuko į užpakalį ir atsidėjęs apsižvalgė.
Nieko įtartino nebuvo matyt. Gatvės pakraštyje po liepomis snaudė vežikas. Šen ir ten judėjo žmonės. Kitoje gatvės pusėje šnibždėjosi du įsimylėjėliai. Jie, turbūt, sugrįžo iš laukų, nes mergaitė laikė rankoje laukinių gėlių puokštę.
Pasukus į šalinę gatvę, Giršas padavė Broniui mažą paketuką, suvyniotą į rudą popierių ir surištą siūlu. Atrcdė, lyg naujai iš knygyno pirkia knyga.
—Čia literatūra, — sušnibždėjo jis. Įsidėk tarp savo knygų, niekas neįtars. Yra ta pati “Kareivių Tiesa” ir keletas kitokių atsišaukimų.
— Kaip tik šiandien geras laikas, — džiaugėsi Bronius. — Šeštadienį didelis judėjimas. Daug kareivių išėjo į miestą. Kas į kiną, kad pasivaikščioti, kas šiaip kur. Dauguma grįš tik apie vidurnaktį. Išmėtyti nebus pavojinga. Aš pats šiandien budžiu, bet į kursus išleido draugas. Kai jis eina, aš jį pavaduoju.
— Tai gerai, — buvo patenkintas Giršas.
— Sau nepasilik nieko. Jau skaitei.
Už savaitės sutiktas valdininkas pagyrė Bronių, kad viskas vyksta puikiai. Beveik visas Broniaus išmėtytas proklamacijas jis turįs savo rankose. Perdavusi pulko vadovybė. Dalį lapelių surinkę patruliai, kitus atidavė atskiri kareiviai. Gal tik kelių trūko.
—Jums gal bus įdomu, kodėl mes leidome proklamacijas išmėtyti kareivinių rajone, —kalbėjo valdininkas. — Šitai padaryta keliais sumetimais. Pirma, pulko vadovybė norėjo patirti, kiek mūsų kariai yra subrendę politiniai ir ideologiniai. Ar mūsų kareivukų auklėjimas ir mokymas vedamas tinkama kryptimi? Ar jie atsparūs svetimoms įtakoms ir priešo propagandai. Šitai žinoti be galo svarbu, nes karo metu priešas stengsis ne tik mus mušti savo ginklu, bet dar labiau norės dezorganizuoti ir griauti iš vidaus. Kita vertus, išmėtymas pulko rajone buvo reikalingas dar ir tam, kad jūs įsigytumėte Giršo pasitikėjimą ir mes galėtume iš jo išlupti daugiau paslapčių. Negalime žinoti, gal jis pulke turi ir daugiau savo agentų. Jeigu jo agentai praneštų, kad proklamacijos nebuvo išmėtytos, jis tuojau įtartų, kad jūs esate provokatorius ir su jumis tučtuojau nutrauktų ryšį, o šitai mums labai nenaudinga.
—Antra, — tęsė jis, mes norėjome turėti kaltę įrodantį dokumentą. Jei kada nors Giršas bus pagautas, o jis tikrai bus pagautas, ir jam teisme iškelta byla,, mes šį faktą patieksime teismui ant stalo. Jums pačiam teisme liudyti nereikės, nebijokite, nemalonumų neturėsite. Mes kitaip susitvarkysime. Komunistai — toks suktas elementas, kad sugeba išsisukti iš visokių padėčių. Nepagavai už rankos — ir neįrodysi. Mūsų teismai visada laikosi nusistatymo, kad nusikaltimas būtų šimtu procentų įrodytas.
Dar vieną kartą Bronius buvo gavęs iš Giršo literatūros. Šį kartą proklamacijos buvo susuktos į ritinukus. Ritinukus Giršas atsinešė savo kelnių kišenėse. Tačiau tos literatūros Bronius jau nebeišbarstė, — atidavė valdininkui, kaip buvo susitarta.
Nebeilgai po to Bronius susitikinėjo su Gir-šu ir valdininku. Liepos pabaigoje jis buvo išsiųstas į Varėnos poligoną. Poligone išbuvo visą rugpjūčio mėnesį.
Čia stebėjo, kaip mauroja artilerija, kaip į viršų trykšta smėlio fontanai, kaip naktimis dangų raižo prožektoriai ir kaip dantimis kalena sunkieji kulkosvaidžiai.
Sugrįžęs Bronius kursų daugiau nebelankė ir apie Giršą nieko nežinojo. Tik vėlai rudenį kartą gatvėje pripuolamai susitiko valdininką. Valdininkas jam papasakojo, kad Giršas Z. ir dar pora kitų yra suimti, sėdi kalėjime ir laukia teismo. Giršas visą laiką buvo sekamas. Kai paaiškėjo, kad jis vieną vakarą nuėjo į Brazilkos lūšnelę pasiimti literatūros, lūšnelė buvo apsupta ir iškrėsta. Buvo rastas visas sandėlis draudžiamos literatūros. Be Giršo, dar buvo suimtas tos lūšnelės savininkas ir kitas asmuo, taip pat atėjęs literatūros pasiimti.
—Nemanykite, kad dabar jau visą šį elementą ir išgaudėme, — baigė valdininkas. — To gero niekad netrūksta. Į jų vietą ateina kiti. Visada reikia sekti ir budėti.
