ŽYGIUOJAME DAUGUVOS LINK
A. RINGYS
Gen. St. Raštikis savo atsiminimų “Kovose dėl Lietuvos” 1-mo tomo 147 puslapyje rašo:
“Pagaliau 1919 m. rugpjūčio vidury atėjo paskutinio didelio puolimo prieš bolševikus pradžia. Dusetose gavome įsakymą, vėl pulti bolševikus ir baigti varyti juos iš Lietuvos žemės.
Lietuvos kariuomenės vadovybė buvo suderinusi mūsų kariuomenės veiksmus su mūsų kaimynų, lenkų ir latvių, karo veiksmais. Tai buvo bendras visų trijų kaimynų žygis prieš bolševikus. Jo pirmutinis tikslas — pasiekti Dauguvos upę”.
Augščiau mano pabrauktas gen. St. Raštikio pasakymas prieštarauja duoto isakymo pradėti puolimą prieš bolševikus daliai, kur kalbama apie bendrą veikimą su kaimynais ir tuo iškreipia istorinį faktą.
Kad būtų aiškiau, kaip tikrumoje buvo, duodu čia visą kovų eigą Ukmergės bataliono bare nuo Salako iki Dauguvos upės.
Taigi 1919 metais rugpjūčio mėn. Ukmergės bataliono štabas ir 2-ji kuopa stovėjo Narūnų kaime į pietus nuo Salako. Kitos kuopos ir kulkosvaidžių komanda (kulkosvaidžiai ir jų tarnyba buvo priskirti kuopoms) buvo užėmę barą prieš bolševikus rajone kaimų: Pokerniškiai, Pudokiškiai, Novikai, Drobiškės. Priešas buvo įsitvirtinęs senuose Pirmojo Pasaulinio karo rusų apkasuose, rajone kaimų: Nieseckai, Biržūnai, Gerviškės, Sorokovka. Tai buvo kiek į šiaurvakarius nuo Salako.
Vieną sekmadienio naktį, rugpjūčio mėn., apie 11 valandą buvo gauta šifruota telefonograma. Ją iššifravus, paaiškėjo augščiau minėtas įsakymas Ukmergės batalionui auštant iš sekmadienio į pirmadienį pradėti puolimą, kurio tikslas išvaryti priešą iš Lietuvos žemės ir pasiekti Dauguvos upę. Įsakyme buvo įsakmiai pabrėžta, kad buvo tartasi su lenkų karo vadovybe pradėti puolimą bendrai, bet nesusitarta, nes lenkai atsisakę bendrai veikti. Toliau puvo pasakyta, kad puolimą vykdysime vieni ir kad mūsų dešinysis sparnas lieka atviras. Apie latvius įsakyme nieko nebuvo pasakyta. Nebuvo pasakyta gal todėl, kad mūsų batalionas veikė dešiniajame sparne ir su latviais negalėjo sueiti į sąlytį.
1919 m. rugpjūčio 24 d. iš sekmadienio į pirmadienį, įsakyme nurodytu laiku, puolimas buvo pradėtas. Kairiajame bataliono sparne veikė pirmasis pulkas. Auštant mūsų kuopos pajudėjo pirmyn, bet sutiko smarkų priešo pasipriešinimą. Užvirė smarki šautuvų ir kulkosvaidžių ugnis iš abiejų pusių ir tęsėsi beveik be pertraukos visą dieną. Apie pietus jau atsirado sužeistų. Jų tarpe buvo du karininkai ir keletas kareivių, kurie buvo pasiųsti į perrišamąjį punktą.
Vieni pėstininkai be artilerijos pagalbos negalėjo priešo išmušti iš esamų įsitvirtinimų. Buvo pareikalauta artilerijos. Tą pačią dieną vakare atvyko baterija (2 patrankos). Baterijos vadas buvo karininkas P. Jau iš vakaro jis pasistatė bateriją, o rytui auštant, baterijos vadas su ryšininkais-telefonistais atsirado pėstininkų priešaky. Greit susirado stebėjimo punktą ant vienos trobos stogo ir, užsiglaudęs už dūmtraukio, nužiūrėjo priešo apkasus. Netrukus pasigirdo artilerijos šūvis, vėliau antras, ir baterija pradėjo veikti. Dvi patrankos šaudė kaip keturios. Pradėjus veikti artilerijai, kulkosvaidžių ir šautuvų ugnis iš mūsų pusės dar pagyvėjo. Iš priešo pusės šaudymas ėmė silpnėti. Priešas pradėjo trauktis. Mūsiškiai, šaukdami valio, puolė pirmyn ir šaudydami persekiojo priešą. Priešas dar bandė susilaikyti rajone kaimų: Samavai, Rusteikiai, Sloniškiai. Mūsiškiai lipo jam ant kuinų ir, artilerijos padedami, greit priešą išmušė ir iš šių įsitvirtinimų. Priešas traukėsi ir vakare buvo užimti Smalvai. Tai mažas bažnytkaimis. Antradienio naktį bataliono štabas jau buvo Smalvuose. II-os kuopos vadas karininkas R. buvo paskirtas Salako komendantu. Jo kuopą perėmė vadovauti kar. P. J.
Trečiadienio rytą apie 10-tą valandą stovime su bataliono vadu pik. J. K. Smalvų miestelio aikštėje ir kalbamės. Staiga pamatome bežygiuojančią skersai aikštę lenkų kuopą. Kuopą vedė jau gerokai žilsterėjęs karininkas. Kuopa nužygiavo šiaurės kryptimi ir pro mus pražygiavo apie 50 metrų atstu.
Supratome, kad lenkai, pamatę, jog ir be jų pagalbos triuškiname priešą, panoro užlįsti mums už akių ir pirmi paimti geležinkelio stotį — Turmontus. Jie veikė slaptai ir iš pasalų. Sakau slaptai, nes mus nepainformavo, kad jie nori veikti mūsų dešiniajame sparne ir nesudarė jokio ryšio su mūsų daliniais.
Lenkų kuopai pražygiavus, bataliono vadas įsakė tuojau parašyti įsakymą, kuopos vadui Rekašiui paspausti kuopą ir paskubinti užimti Turmontus. Kartu kuopos vadas buvo painformuotas ir apie pražygiavusią lenkų kuopą.
Vakare gavome pranešimą, kad Turmontai mūsų užimti ir kad priešas susilaikė į šiaurę nuo Turmontų esančiame plokštikalnyje.
Iš trečiadienio į ketvirtadienį naktį bataliono štabas jau buvo Turmontuose. Kuopos buvo užėmusios pozicijas į šiaurę nuo Turmontų jau minėtame plokštikalnyje. Čia priešas vėl buvo įsitvirtinęs senuose rusų apkasuose ir kietai laikėsi. Buvusi prie mūsų baterija mus paliko ir nuėjo kitiems daliniams padėti. Priešas gi gavo iš Daugpilio paspirties šarvuotą traukinį.
Apie 10 valandą ryto išėjome su vadu apžiūrėti mūsų pozicijas. Ėjome geležinkeliu. Tuojau už Turmontų prieš plokštikalnį skersai geležinkelį tęsėsi plynė, per kurią geležinkeliui buvo supiltas pylimas. Už pylimo per plokštikalnį buvo iškastas tarpeklis. Beeidami pylimu, pastebėjome kairėje, plynėje begulinčius tris priešo karius, kurie buvo nuogai išrengti ir, matyt, buvo neseniai nukauti, nes lavonai atrodė kaip gyvi. Mums beeinant pylimu, pradėjo priešas šaudyti iš patrankos ir sviediniai krito čia pat į plynę tarp mūsų ir gulinčių nukautų priešo ka-
Musų kariai Dauguvos fronte 1919 m.
rių, bet nė vienas sviedinys nesprogo. Tik perėjus pylimą, sutikome bebėgančius iš fronto du eilinius. Bataliono vadas sustabdė juos ir paklausė: “Kur jūs, vyrai?” Vienas jų paaiškino, kad priešo sviedinys pataikė arti kulkosvaidžio, sužeidė keletą karių ir kad jie išsigandę dabar bėga. Bataliono vadas įsakė jiems grįžti prie kulkosvaidžio. Vėliau paaiškėjo, kad, kritęs arti kulkosvaidžio sviedinys, sužeidė du eilinius, o kiti išbėgiojo. Tuo metu bolševikai puolė paimti kulkosvaidžio, bet nespėjo, nes kulkosvaidžių komandos ltn. A. spėjo kulkosvaidį nutempti. Ltn. A. už tai buvo apdovanotas Vyčio Kryžiumi.
Čia paaiškėjo, kad priešas apšaudo mūsų pozicijas iš šarvuoto traukinio. Mūsų pėstininkai be artilerijos negalėjo prieš šarvuotį veikti. Buvo sumanyta užeiti jam į užpakalį ir sugadinti bėgius, kad negalėtų atsitraukti. Bet šarvuočio tarnyba, matyt, pastebėjo šį manevrą ir atsitraukė. Po to daugiau nebepasirodė.
Rytojaus dieną, t.y. penktadienį, pasirodė pražygiavę per Smalvas lenkai. Ketvirtos kuopos karininkas Tiutriumovas (perbėgęs pas mus iš rusų) pastebėjo, kad iš mūsų dešiniojo sparno kažkokie kariai daro perbėgimus 4 kuopai į priekį. Jis tuojau įsakė kulkosvaidininkui atidengti į juos ugnį. Lenkai, pajutę, kad juos apšaudo, grįžo atgal šaukdami: “Bracia litvini, bracia litvini”. Tiutrumovas gi jiems sako: “Kakovo čiorta vy liezete siuda? Ubiraites k čiortu, na pravyj flang” (kokio velnio jūs čia lendate? Eikite po velnių į dešinį sparną).
Čia lenkai begėdiškai iš pasalų norėjo užlįsti 'į mūsų karių pozicijas. Tikslas labai aiškus: nepasisekus užimti Turmontų geležinkelio stoties, norėjo užlįsti į mūsų priekį ir užimti Kalkūnų geležinkelio stotį. Bet ir čia jiems nepasisekė.
Pasitraukus šarvuotam traukiniui, bolševikai nebeilgai laikėsi ir kitą dieną atsitraukė už Laukesos vienkiemio į kairę nuo geležinkelio Dūkštas—Kalkūnai. šeštadienio vakare, dar prieš saulės nusileidimą, bataliono štabas jau buvo Laukesos vienkiemyje. Čia bataliono vadas pasakė: “Mūsų uždavinys atliktas”. Bet mes dar nebuvome pasiekę Dauguvos, nes priešas dar tebebuvo šioje Dauguvos pusėje.
Mūsų 4 kuopos pozicijos buvo kiek į šaurę nuo Laukesos vienkiemio. Lenkai jau laikėsi mūsų dešinėje. Tai žinojome neoficialiai ir jokio ryšio su jais nelaikėme.
Vakare pirmą kartą savaitėje nuėjome gulti Laukesų vienkiemio daržinėn ant šieno. Aš ir ryšių komandos viršininkas nusirengėme, norėdami geriau pailsėti. Kažkodėl besirengiant man užėjo mintis, kad bolševikai naktį gali pulti, prasiveržti ir apsupti mus bemiegančius daržinėje. Bataliono vadas buvo atsargus ir atsigulė nenusirengęs ir net su ginklu prie diržo. Kaip pasakiau, taip ir įvyko. Bolševikai puolė mūsų dešinėje esančius lenkus. Lenkai panikoje ėmė bėgti. Mūsų laimei 4 kuopos viršila L. (dabar pulkininkas) su ginklu rankoje sustabdė bebėgantį lenkų karininką ir kitus lenkus ir grąžino atgal. Mūsų 4 kuopa prasiveržusius bolševikus sulaikė. 4 kuopos vadas, kar. K., matydamas lenkus panikoje bėgančius, nebesusigaudė ką daryti. Ir jei ne jo kuopos viršila L., bolševikai tikrai būtų prasiveržę ir mus apsupę. Šis įvykis parodė, kad mūsų uždavinys dar nebaigtas. Ir vėliau dar ilgai turėjome kariauti prieš bolševikus ir daug nesusipratimų turėti su lenkais. Po šio įvykio lenkai tiek susikompromitavo, kad daugiau nebepasirodė gana ilgai. Kur jie dingo nematėme. Tik išgaravo kaip kamparas.
