Tremties Trimitas
Redaguoja Lietuvos Saulių Sąjungos Tremtyje Laikin. Centro Vald. Darbo Prezidiumas.
KAIP ATSIRADO LIETUVOS ŠAULIAI IR KURIUOS UŽDAVINIUS PASISTATĖ
VLADAS PUTVINSKIS - PUTVYS
Norint parašyti šaulių istoriją, sunku būtų atrasti žymesnių dienų ir asmenų vardų, susijusių su šaulių veikimo pradžia. Galima pasakyti, kad jie atsirado savaime, gyvenimo reikalo sukelti.
Jų pradžią padarė patys žmonės, gindamiesi nuo įvairių plėšikų ir gindami savo kraštą nuo svetimtaučių priešininkų.
Jau rudenį 1918 m., kai vokiečiai liko vakaruose nugalėti ir jų geležinė kumštis sutrupėjo, Lietuvoje radosi laisviau. Vokiečiams buvo įsakyta išeiti iš Lietuvos. Mes neturėjome jėgų jiems priversti, kad tuoj įvykdytų tą paliepimą, ir tą pačią dieną jų valdžiai pakeisti savo valstybiniu aparatu. Tas darbas turėjo tęstis dar visus metus. Bet prasidėjo jis tuoj, dar vokiečiams tebesant visose srityse. Tarp visų anų laikų rūpesčių reikėjo pirmų pirmiausia pagalvoti apie apsigynimą nuo plėšikų. Tų plėšikų privaišino vokiečiai pilnas girias, bepersekiodami belaisvius pabėgėlius. Tada dar nebuvo mūsų milicijos. Pradėjo ginkluotis pirmi žmonių būreliai, ginti nuo plėšikų savo turtą ir gyvybę ir gaudyti juos.
1918 metų pabaigoje pradeda kurtis mūsų kariuomenė. Į Lietuvą įsibrauja rusai raudonarmiečiai. Pasilikusios Lietuvoje vokiečių kariuomenės dalys iš pradžios lyg padeda kovoti su rusais, bet vėliau kas ne aklas, tam aišku buvo, kad vokiečiams rūpi palikti ponais Lietuvoje ir dėl to jie ne tiek kariauja su rusais, kiek stengiasi nustelbti mūsų vis tvirtyn einantį savarankiškumą. Kova su rusais pasidarė sėkminga tik tuomet, kai padidėjo mūsų pačių jėgos. Toje kovoje mūsų savanorių kariuomenei visą laiką padėjo ir partizanai.
1919 metai — sunkios kovos ir įtemptos valstybinės kūrybos metai. Nuveikiami rusai ir iššluojami paskutiniai jų būriai iš Lietuvos. Tas pat ir su vokiečiais. Kovojama su lenkais. Vis stiprėja lietuvio piliečio sąmonė. Ji dirba visose gyvenimo srityse: kuria valdžią, tvarko kariuomenę, sudaro eilę politinių ir kultūrinių organizacijų. Bet mūsų piliečiui tas darbas dar naujiena ir aišku, kad jo taip ūmu laiku įkurtos įstaigos turi trūkumų, veikia netobulai. Nelaukdamas, kol jaunutės įstaigos sutvarkys visą gyvenimą, jis padeda joms dirbti dar savo privatine iniciatyva. Gynimosi srity tas veiksnys irgi nenustoja dirbęs: auga visokių rūšių partizanų kuopos, garbės milicijos, piliečių apsaugos organizacijos ir t.t. Nelieka kurčias ir Kaunas. Nors Kaune valstybės darbo sūkury maža kas turi laisvo laiko, tačiau bendras reikalas spiria. Jie, sudarę būrelį, renkasi Vytauto kalne ir mokosi ten rikiuotės ir karo mokslo. Jie organizuojasi, kaip Lietuvos sporto sąjungos skyrius ir pasivadina “šauliais”. Jie pradeda savo darbą nervingoje lenkų sąmokslų ir gaisrų kuriamoje darbo atmosferoje kuriuos darė išeiną tuomet iš Kauno vokiečiai.
Ilgainiui, jaučiamas reikalas sutvarkyti ta gaivalinė srovė ir suprasti, susilieti, susiorganizuoti; žodžiu, iš atskirų tėvynės gynėjų darbininkų būrelių sudaryti vieną tvarkingą nepriklausomybės gynėjų organizaciją, kuri galėtų našiau teikti pagalbos mūsų kariuomenei, negu atskiri, dažnai netvarkingi, būriai.
Gyvenimui liepiant, ar geri ar blogi, turi rastis jo paliepimų vykdytojai. Tokiam darbui patogiausia vieta yra gyvenimo centras. Ir štai, Kauno šauliai rašo įstatus, besistengdami taip juos pritaikyti, kad ant jų pagrindo galėtų susitelkti visi piliečiai nekareiviai vienoje tėvynės gynėjų organizacijoje ir rasti būdus kuo našiau pritaikyt savo jėgas.
Įstatai paskelbiami platesniajai visuomenei. Išbarstytosios vietos jėgos daugiausia tuos įstatus priimta ir jungiasi į Lietuvos Šaulių Sąjungą, pasiduodamos laikinam Kauno grupės, kaip centrinės, vadovavimui.
Kovoje su vokiečiais bermontininkais mūsų kariuomenei padeda žemaičiai ir šiauliečiai, jau kaip Lietuvos Šaulių Sąjungos nariai. Taip pat ir lenkų pafrontėje vietos partizanų daugumas yra Lietuvos Šaulių Sąjungos nariai. Organizaciniam centrui tenka sunkus darbo laikas. Reikia minti nauji takai Lietuvoje, reikia išsiaiškinti savo uždaviniai ir priemonės. Trūksta jėgų, trūksta lėšų; visuomenė ne visur supranta šaulius; kai kur kyla jais nepasitikėjimo. Lietuvos nepriklausomybės priešai ir iš vidaus ir iš lauko kursto, intriguoja prieš šaulius, stengiasi paslėpti, subanalizuoti šaulių darbą.
O čia be viso to reikia dar suskubt bent kiek prisiruošt jau dalyvauti kovose su bermontininkais, o kartu ir nepamiršti ir savo pareigų lenkų pafrontėj ir kitur.
Pačioje metų pabaigoje vokiečiai buvo galutinai priversti išeiti iš Lietuvos. Tėvynės istorijoj įsirašė dar vienas nepamirštinas lapas. Ir Lietuvos šauliams tame istorijos lape taip pat bus pašvęsta aukso eilutė...
Galutinis vokiečių išvarymas daug gero padarė Lietuvai. Padidėjo mūsų valstybės autoritetas užsieniuose ir kas dar svarbiau, mūsų pačių akyse; vidaus tvarkos darbas ėmė sparčiau eiti, sustiprėjo ir paaugo mūsų kariuomenė. Visa šalis ėmė rengtis į Steigiamąjį Seimą. Tai visa atsiliepė ir Lietuvos Šaulių Sąjungos darbuose. Gyvenimas statė šauliams platesnių reikalavimų...
PIRMYN ŽENGIANT
“Ir mes kalbėsim, lyg kad prieš dieną
Likimas būt išskyręs mus,
Draugus minėsim visus, kaip vieną,
Ir pilnus sąmojaus, linksmus,—
Nes širdis viena, ilgesio pilna,
Skausmo kupina pasiliks jauna”.
(J. Aistis)
Kuklioje Tėvų Jėzuitų koplyčioje susikaupusiems I—ojo Lietuvos Šaulių Sąjungos Tremtyje visuotinojo atstovų suvažiavimo dalyviams krinta į akis didelis altoriaus kryžius. Papuoštas lietuviškais ornamentais, jis toks savas, jau-
Šaulių-partizanų vado Šiaudinio būrys išmuša lenkus iš N. kaimo 1920 m.
Šaulių Sąjungos vėliavų tarnyba Dariaus-Girėno šventėje Čikagoje, 1958 m.
kus ir mielas, — ir taip suaugęs su mūsų likimu, kaip ir Tautos dalia. Ir ne vien visos Tautos: juk ir pačios Šaulių Sąjungos, lygiai kaip ir mūsų kariuomenės, kelias yra kryžiaus kelias... Gyvybės ir kraujo aukos nepriklausomybės kovose, barbariškas Sąjungos išdrąskymas okupantams atėjus, naujos aukos Sibire, kalėjimuose, koncentracijos stovyklose, partizanų susirėmimuose ir kautynėse... Ilga, ilga eilė amžinybėn nukeliavusių šauliškos idėjos brolių ir seserų... Ir su kiekvieno naujo karžygio ar kankinio mirtimi — naujas spindintis, per amžius nebeišdildomas gyvas papuošalas ties visos Tautos garbingai nešamu kryžiumi...
Mišių laikyti išeina kunigas Antanas Šeštokas. Koplyčioje susirinkusius su juo riša ypatingai šiltas dvasinis ryšis. Juk jis — taip pat šaulys, dar iš Nepriklausomos Lietuvos laikų, o čia, tremtyje, pačios didžiausios — Vytauto Didžiojo Čikagos Šaulių Kuopos pirmininkas...
Kun. Šeštokas paskelbia Mišių intenciją: už mirusius ir žuvusius šaulius, ir Šaulių Sąjungos Įkūrėją Vladą Putvinskį—Putvį. Ir sieloje iškyla brangūs veidai, prabyla seniai nutilę balsai, ima plakti mylimos širdys, iš neramių žemiškų verpetų nuplaukusios į tylius amžinybės vandenis... Ataidi Šaulių Sąjungos Įkūrėjo žodžiai: “Vienas vieno tik nori... Tarnauti mūsų tautai ir tarnauti Jam. Vesk tautą tobulybės ir doros keliu ir nuvesi į Jį...”
Suvažiavimą atidaro ir iškilmingajai daliai vadovauja LŠST Laikinosios Centro Valdybos bei pirmojo Sąjungos atkūrėjų organizacinio branduolio pirmininkas Aleksandras Mantautas. Po keturių su puse metų, laikinoji Centro Valdyba ir visas Sąjungos atkūrėjų-iniciatorių branduolys pagaliau gali perduoti organizacijos vairą susirinkusiems šaulių atstovams ir tiems, kuriuos jie išrinks suvažiavimo metu. Baigėsi vienas Sąjungos gyvenimo etapas, prasideda naujas.
Ateities darbo baro naujumą Šaulių Sąjungos užgrūdintiems veteranams džiugiai primena nauji, jauni veidai. Štai, pirmininkas duoda ženklą įnešti vėliavas. Jas įneša ir lydi uniformuotas šauliškas jaunimas. Ne vienam senam šauliui akyse sužiba ašara, matant dar iš Lietuvos atvežtą žalią šaulišką vėliavą, nešamą tvirtomis jau čia, tremtyje, į Sąjungą įstojusio jaunimo rankomis. Vyresnieji gali būti ramūs, žinodami, kad juos seka kita, jaunoji šaulių karta, kuri toliau tęs pradėtą darbą, vykdys garbingas Sąjungos tradicijas, bus nauja grandimi tarp Tautos praeities ir būsimų, dar nežinomų, dienų ir metų.
Sveikinimai. Kalba brangūs svečiai; visų pirma —Lietuvos Konsulas dr. Petras Daudžvardis. Jo žodžiai stiprūs ir viltingi. Ir susirinkusiems šilta širdyje — lyg su Nepriklausomos Lietuvos Konsulu suvažiavimui būtų nusišypsojusi pati Nepriklausoma Lietuva...
LCV pirmininkas vėliavą perduoda išrinktam suvažiavimo pirmininkui LŠST Garbės nariui Rapolui Skipičiui. Tai sena Šaulių Sąjungos tradicija. Ne vienas iš dalyvaujančių prisimena tuos laikus, kai Rapolas Skipitis vėliavą priimdavo iš Šaulių Sąjungos įkūrėjo rankų. Dabar gi jam vėliavą įteikia jo mokinys...
Prieš keturis su puse metų, atsikuriančios Šaulių Sąjungos narių skaičius ribojosi mažyčiais branduoliais. Dabar, būriai ir grandys iš Toronto, Čikagos, Wisconsino, Patersono, Montrealio, Rockfordo, Brocktono ir Bostono. Kiekvienas vienetas — vis nauja šauliškos idėjos žiežirba. Visi nešioja širdyje viltį, kad už trijų metų, per sekantį suvažiavimą, tų žiežirbų bus dar daugiau.
Suvažiavimas dirba. Jame aktyviai reiš-kiase trys šauliškos kartos: pirmoji, gimusi dar caro priespaudos laikais, dalyvavusi Lietuvos laisvės kovose, Šaulių Sąjungos steigime ir valstybės atstatyme iš griuvėsių; tai senoji Šaulių Sąjungos gvardija. Antroji karta — augusi jau nepriklausomoje Lietuvoje, į šaulių eiles įstojusi jau tada, kai Šaulių Sąjunga buvo stipri ir galinga organizacija, savo vienetų tinklu apimanti visą tautą. Trečioji karta-dar kūdikio ar vaiko amžiuje apleidusi Tėvynę, arba gimusi tremtyje, šaulių ženklelį prisisegusi jau čia, užjūryje. Štai, vienas pirmųjų šaulių, Alfas Valatkaitis, Vlado Putvio bendradarbis, jo paties pakviestas Šaulių Sąjungon, daro platų pranešimą LŠST Statuto Komisijos vardu. Karštai kalba energingas šaulių jaunimo vadovas Vladas Išganaitis, senas karys ir šaulys, laisvės kovų dalyvis. Prie prezidiumo stalo kaip suvažiavimo vicepirmininkas dirba senas šaulių veikėjas Jurgis Preikšaitis, pirmojo tremtyje šaulių vieneto — Toronto Putvio Šaulių Kuopos pirmininkas. Pluša suvažiavimo sekretoriai, ilgametis nusipelnęs šaulys A. Juodka ir jauniausios šaulių kartos atstovas A. Rožėnas. Ties mandatų komisijos stalu, kur dirba kun. S. Šeštokas, V. Kažemėkaitis ir A. Pocius, linksma nuotaika: ten susispietęs gražus būrelis talkininkų — jaunųjų Čikagos Kuopos šaulių, Centro Valdybos bendradarbių. Prie žurnalistų stalo stropiai rašo plunksnos atstovai J. Balčiūnas ir A. Gintneris. Suvažiavimo dalyvių tarpe matosi šaulių moterų veikėjos, buvusios nepriklausomos Lietuvos Šaulių Moterų Centro Tarybos narės Eugenija Klupšienė, Elzė Jankutė, Sofija Putvytė—Mantautienė, Kunigunda Kodatienė; matosi seni šaulių veikėjai kpt. Vincas Abramikas ir Kazimieras Žilėnas, ir šalia jų gražus būrys šaulių vienetų atstovų ir judraus šauliško jaunimo. Visi tie veidai, jauni ir seni, spindi jaukia, broliška, šilta šauliška nuotaika. Nėra laiko ginčams... Sprendimai pasiekiami lengvai, nes visiems rūpi tas pats bendras tikslas.
Suvažiavimas baigiasi. Vėliava grįžta atgal pas A. Mantautą, jau LŠST Garbės narį, kaip vyriausią amžiumi iš naujai išrinktosios Centro Valdybos. Savo rankose ją laikys dar daug žmonių, bet joje spindės įrašyti vis tie patys žodžiai: NEPRIKLAUSOMAI LIETUVAI.
Jaukios Čikagos šaulių moterų suruoštos vaišės. Visur sukinėjasi vaišių šeimininkė Aleksandra Kybartienė su savo darbščiomis talkininkėmis. Niekas nenori skirstytis. Kanadiečių atstovai atsisveikina, atsibučiuoja ir štai sugrįžę vėl kalbasi...
Ant Čikagos leidžiasi naktis. Miestas žiba ir šviečia milijonais žiburių. Tačiau besiskirstančių atstovų širdyse spindi tolimos Tėvynės sodybų žiburėlis, daug šiltesnis už šaltas svetimų didmiesčių ugnis. Ir visi jaučia, šito žiburėlio vedama, Šaulių Sąjunga visuomet liks prie tautos aukuro, ten, kur plaka Lietuvos širdis. Šaulys
