LIETUVOS POLICIJAI 40 METŲ
POV. DIRKIS
Tautos Tarybai paskelbus 1918 m. Vasario 16 d. nepriklausomybės aktą ir tų pačių metų lapkričio 5 d. sudarius pirmąjį ministerių kabinetą su min. prof. Voldemaru priešakyje, pirmoje eilėje iškilo milicijos sudarymo klausimas vidaus tvarkai palaikyti. Atkurti miliciją vertė būtinas reikalas, nors būta ir labai sunkinančių aplinkybių. Tie sunkumai buvo: vokiečių kaizerio Viliaus II žandarų siautėjimas Lietuvos žemėje ir neaiški krašto padėtis. Iš rytų artėjo raudonosios penkiakampės žvaigždės šešėlis, iš pietų lenkiškas baltas aras laikė išskėtęs kruvinus nagus ir vakaruose grupavosi “Faterlando” bermontininkai, vedami Bermonto-Avalovo. Pagaliau, krašto viduje siautė įvairūs politiniai ir kriminaliniai paskiri ir organizuoti banditai. Didesnė dalis jaunų ir pajėgesnių vyrų ruošėsi stoti į naujai kuriamus Lietuvos kariuomenės dalinius ir, su ginklu rankoje, buvo pasiryžę eiti ginti savo krašto žemių. Į milicijos eiles savanorių nesirado, neskaitant caro ir kaizerio policijos įstaigose tarnavusių, kurių tarpe buvo ir nelietuvių kilmės, net lietuvių kalbos nemokančių ir abejingų beprisikeliančios tautos idealams.
P. Dirkis, L. P, T. Krivūles Klubo p-kas, pasienio policijos uniformoje 1932 m.
Būdinga, kad ministerių kabinetui svarstant Lietuvos atkūrimo reikalą, pirmininkas Voldemaras griežtai pasisakė už milicijos steigimą ne tik vidaus bet ir sienų apsaugai, nes esą Lietuva su nieku karo nevedė, neveda ir neves, joks kaimynas neturi teisės jos užpuldinėti. Tokiu būdu Lietuvos milicijos steigimo klausimas ministerių kabinete išsisprendė 1918 m. lapkričio 11 dieną. Tačiau milicijos įstatymas išvydo pasaulį tik 1920 m., ir veikė iki pat Lietuvos didžiosios tragedijos. Atseit, 1918 m. lapkričio 11 d. Lietuvos milicijai, vėliau tapusiai policija, yra jubilėjinė diena, nes nuo tos dienos spontaniškai organizavosi ir kūrėsi, be jokių vilionių bei didelių pažadų, Lietuvos milicija. Taigi, šiais metais Lietuvos policijai sukanka 40 m. nuo jos įsisteigimo.
Kadangi Lietuvos policija buvo pasirinkusi Angelus Sargus savo globėjais, tad su Angelų Sargų švente, tradiciniai buvo suderinta ir policijos įsisteigimo sukaktis nepriklausomybės laikais Lietuvoje ir ta tradicija yra tęsiama ir čia tremtyje, ypač Čikagoje, kur randasi įsisteigęs buv. Lietuvos policijos tarnautojų klubas “Krivūlė”. Atseit, spalių 2 d. visiems buv. policijos pareigūnams yra brangi ir atmintina. Ta diena policijai būdavo didinga, simboliška šventė ir dabar ji yra tapusi istorine diena.
Senaisiais laikais Lietuva nuolatinės organizuotos milicijos apsaugos nėra turėjusi. Vyrai būdavo šaukiami ir daliniai organizuojami tik ištikus svarbam reikalui. Pirmieji žingsniai įvesti nuolatinę milicinę apsaugą Lietuvoje buvo padaryti 1505 m. O 1588 m. Lietuvoje jau buvo nuolatinės milicijos apsaugos daliniai, kurie veikė kaip tautinė apsauga. Tad 1588 metus ir tiktų laikyti organizuotos Lietuvos milicijos pradžia. Atseit, nepriklausomos milicijos, o vėliau policijos, pradininkas yra XVI-jo amžiaus milicija, kurios istorijos lapas buvo atdaras iki caro vidaus ministerio Petro Valujevo išleisto įsakymo-ukazo 1795 m., kuriuo Lietuvos milicinė apsauga buvo panaikinama.
Toks margas, kaip augščiau esu pastebėjęs, milicijos tarnautojų sąstatas 1918 m. nedarė ypatingaigero įspūdžio ir be abejo reikalas negalėjo progresuoti. Tačiau savo uždavinį ta milicija, vis dėlto, atliko.
Kada kraštas buvo apvalytas nuo išorinių priešų ir kariai-savanoriai pradėjo kariuomenės eiles apleisti, dalis jų stojo į milicijos dalinius. Nuo to laiko užsipildė, nors dalinai, milicijos spragos ir nuo 1922 m. Lietuvos milicija sparčiai pradėjo tobulėti. Pažymėtina, kad Lietuvos policija, arba milicija, paskutiniais nepriklausomybės gyvenimo metais, nieku nesiskyrė nuo tų valstybių policijos, kurios savo kadrus buvo auklėję ištisus dešimtmečius. Pradžioje į policiją buvo žiūrima su nepasitikėjimu, iš dalies su baime ir net su neapykanta. Tačiau, kai lietuvis susipažino su policijos pareigomis, kai jis įsitikino, koks skirtumas tarp buvusios caro arba kaizerio ir savosios, pradėjo ją mėgti ir pasitikėti. Lietuvos milicijos vardas 1923 m. buvo pakeistas policijos vardu. Tame laikotarpyje išsiskyrė kelių rūšių Lietuvos policija: viešoji, kriminalinė, pasienio, geležinkelių, vandens ir raitoji. Be to, buvo įsteigtos policinės instituciios: savivaldybių, privačių įmonių ir net doros priežiūros brigada. Kiekviena policijos rūšis turėjo savo ypatingą paskirtį ir savo tarpe glaudžiai bendradarbiavo. Lietuvos policija turėjo savo spaudos organą, Policiją. Turėjo įsteigtą augštesniąją policijos mokyklą, kelias žemesnes ir įvairių kursų, kuriuose policijos tarnautojai tobulinosi. Ištobulintas, išauklėtas ir išmokslintas Lietuvos policijos tarnautojas taip glaudžiai buvo susiejęs su valstybe ir visuomene, kaip gal joks kitas valstybės tarnautojas. Lietuvos policija politikon nesikišo, jokių perversmų nevykdė ir prie visų režimų vienodai tarnavo valstybės ir piliečių bei jų turto saugumui. Atseit, policija perdėm išsilaikė savo pašaukimo augštumoje, nežiūrint, kad jai teko išgyventi įvairius istorinius įvykius: lenkų kavalerijos brigados “ekskursiją” Lietuvos teritorijoje, savųjų organizuotų “bandomuosius aliarmus”, suvalkiečių ūkininkų sąjūdį, gruodžio 17 d. perversmą ir daug kitų įvykių. O skaudžiausi pergyvenimai buvo, įžengus į Vilniaus kraštą, bolševikų įgulų įsikūrimas. Gi vėliau antrasis Pas. karas ir dvi žiaurios okupacijos, kurios pareikalavo nekaltų policijos tarnautojų gyvybių.
Pirmoji okupacija, bolševikinė, buvo žiauri asmens atžvilgiu, nes kiekvienas policijos tarnautojas buvo persekiojamas ir jam tėvynėje vietos nebuvo. Dalis jų buvo sugrūsta į įvairias koncentracijos stovyklas, kalėjimus, dalis pateko į Sibiro taigas, dalis atsidūrė miškuose partizanų eilėse ir tik laimingesniems pavyko išvysti laisvąjį pasaulį.
Antroji okupacija (rudųjų) išoriniai atrodė švelnesnė, bet ir ji buvo didžiai apgaulinga, labai daug bereikalingai pražudė policijos tarnautojų gyvybių, ypač Vilniaus krašte. Ten juos kankino beatodairinis siautėjimas raudonųjų partizanų, blogas aprūpinimas maistu ir prastas apginklavimas. Be to, SS batalionų žiaurus siautėjimas daugelį policijos pareigūnų visai nekaltai išžudė.
Vokiečiams pralaimėjus karą, jų daliniai galvotrūkčiais pasitraukė iš Lietuvos. Draug su jais, dar likę gyvi, policijos tarnautojai irgi pasitraukė į Vokietiją, kur jiems teko daug daugiau kartumo išgyventi įvairiose stovyklose ir lageriuose, negu kitiems tautiečiams.
Prasidėjus emigracijai, ypač daug jų atsirado J.A.V. ir apsigyveno Čikagoje. Čia buvusieji Lietuvos policijos tarnautojai, sekdami kitas profesijas, susiorganizavo į policijos klubą “Krivulę”, kuris pasirinko labai kilnų tikslą: imtis labdaros patekusiems į vargą, skurdą ar tai ligos, ar nelaimės atveju, remti materialiai, ypač pasilikusius Vokietijos sanatorijose bei ligoninėse, ir talkininkauti Lietuvos laisvinimo byloje. Klubo “Krivulės” valdyba kasmet mini tradicinę Angelų Sargų — spalių 2d. — šventę. Šiais metais kartu mini ir Lietuvos policijos įsisteigimo 40 metų sukaktį.
Klubui vadovauja valdyba sekančio sąstato: Povilas Dirkis — pirmininkas, Antanas Kisylius — vice-pirm., Balys Pupalaigis — sekretorius, Kazys Klinauskas — kultūros vadovas ir Algirdas Reivytis — kasininkas.
