LIETUVOS VIETINĖS RINKTINĖS KŪRIMASIS ŠIAULIUOSE
J. VĖGELIS
Daug kas įdomaujasi, koks pagrindas buvo Lietuvos Vietines Rinktinės atsiradimui tais 1941—1944 karo metais. O taip pat, kaip ji kūrėsi, veikė ir pagaliau išsiskirstė.
Atsimename, kaip 1941 m. vasarą, galinga Vokietijos kariuomenė, žaibiškai puldama, sutriuškino rusų armijas ir išvijo jas iš Lenkijos, Gudijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Ukrainos. Vienok, Vokietijos kariuomenė, pasiekusi Leningrado, Maskvos ir Kaukazo ruožą, susilpnėjo, nes ją labai silpnino pasunkėjęs tiekimas dėl didelių atstumų nuo savo bazių Vokietijoje. Be to, Vokietijos armijų stiprumą labai sužlugdė, nepaprasti net Rusijai, 1941—1942 m. žiemos šalčiai ir gilus sniegas.
O vokiečių okupuotose šalyse, ypač Gudijoje, Lietuvoje ir Ukrainoje, miškuose susidarė būriai paliktų rusų belaisvių ir vėliau, Rusijoje apmokytų ir čia parašiutais nuleistų sprogdintojų, kurie šitose šalyse, naktimis sprogdino geležinkelius ir taip naikino vokiečių tiekimo ir kariuomenės traukinius. Tokius sprogdintojų būrius rusai, lėktuvais, naktimis, nuolat aprūpindavo sprogstama medžiaga, šaudmenimis, vokiškais pinigais ir amerikonišku maistu.
Sunkumams vis didėjant, Vokietija pareikalavo iš jų okupuotų valstybių paramos.
Kadangi parašiutininkų-banditų būriai sprogdindami geležinkelius ir tuo kenkdami vokiečiams, naktimis dar sprogdindavo ir pienines, kartais policijos raštines, o taip pat užpuldinėdavo ūkius ir žudė vietos, nepalankius komunistams, gyventojus, tai Lietuvos, Latvijos ir kt. šalių tautinės valdžios kreipėsi į vokiečių vyriausybę, prašydamos apsaugos, arba leidimo vidaus apsaugai suorganizuoti šiek tiek savos kariuomenės.
Vokiečiai sutiko, nes tikėjosi, kad jiems pavyks tokias kariuomenes įtraukti į dalyvavimą kovose rusų fronte. Latviai, vokiečių spaudžiami, nusileido ir sudarė savo S.S. korpą, kuris labai narsiai kovojo rusų fronte ir atkakliai gynė Latviją.
Čia reikia pastebėti, kad ir Lietuvos antikomunistų, entuziastų savanorių, organizuojami jau nuo pat pradžios 1941 m. karo, augo Savisaugos Daliniai ir iki karo galo, greta vokiečių, dalyvavo Rytų fronte net 18 vienetų, batalionų ir atskirų kuopų.
LIETUVIŲ KONFERENCIJA KAUNE
Tokiai būklei esant, Lietuvos vadovaujantieji asmenys norėjo žinoti, kokia yra tuo reikalu visos lietuvių tautos nuomonė. Tuo tikslu, jie 1943 m. balandžio 5 d. sušaukė konferenciją, kurioje dalyvavo po keletą atstovų iš miestų ir kiekvieno Lietuvos apskrities.
Konferencija susirinko Kaune ir posėdžiavo Karo Muzėjuje. Po ilgo visų reikalų svarstymo, buvo vienbalsiai nutarta: steigti atskirą kariuomenės rinktinę Lietuvos vidaus apsaugai, o frontui duoti vyrus tik savo noru fronto kariuomenėn stojančius ir priimtus valsčiuose per lietuvių, o po to, per vokiečių komisijas. Todėl, to reikalo vykdymui ir visiems Lietuvos reikalams tvarkyti, konferencija išrinko Lietuvos Tautos Tarybą, su pirmininku M. Biržiška.
VOKIEČIAI PRADĖJO LIETUVOJE PRIEVARTA
Tą pačią vasarą, visuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose dirbo savanorių frontui ėmimo komisijos. Bet savanorių visai mažai atsirado. Mat, daug Lietuvos jaunimo jau buvo Savisaugos Daliniuose ir kovojo fronte, ar užfrontėje.
Tuomet vokiečiai su rusų belaisvių, vlasovininkų ir kitataučių ginkluotais būriais trankėsi valsčiuosepo kaimus ir gaudė Lietuvos vyrus, bėgančius net nušaudami. Be viso to, valsčiuose vokiečiai mobilizavo ir net prievarta atiminėjo iš ūkininkų arklius, nors jie buvo kartais jau perseni, arba būtinai reikalingi ūkininkui vokiečių uždėtoms įvairioms rekvizicijoms gaminti. O miestuose, vokiečiai gaudė jaunus vyrus ir moteris, kuriuos prievarta gabeno į Vokietiją darbams.
Visame krašte pradėjo nušalinti nepalankius ūkininkus ir atiminėti jų ūkius. Daug kaimų, kur slaptai apsilankė rusų partizanai, jie sudegino. Kas iš lietuvių drįso vokiečiams priešintis arba jų veiksmus viešai kritikuoti — buvo suimami ir gabenami į Stutthofo, Dachau ir kitas koncentracijos stovyklas.
Tokie vokiečių darbai labai pykdė lietuvius.
VOKIEČIŲ PATIEMS JIEMS ŽALINGAS VEIKSMAS
1943 m. rudenį, keistu Hitlerio parėdymu, vokiečių kariuomenės vadovybė iškraustė išilgai rusų fronto 50 km pločio juostoje, visus rusų gyventojus ir apie pusę milijono žmonių atvežė į Lietuvą, Latviją ir Gudiją. Atvežtieji rusai, seniai, moterys ir vaikai, didele našta užgulė Lietuvos ūkininkus, kurie vokiečių priversti buvo tuos rusus apgyvendinti lietuvių šeimose ir jiems duoti pragyvenimą. Atvežtieji, ilgai ir skurdžiai gyvenę pafrontėje, užkrėtė lietuvius utėlėmis, niežais ir kitomis ligomis. Jie, greit susižinoję su miškuose gyvenančiais rusų partizanais-sprogdintojais, pradėjo jiems šnipinėti ir terorizuotį lietuvius. Tarpe atvežtųjų rusų, buvo ir jų “dvasininkų”-popų, kurie, pasirodo, buvo apmokyti komunistinėse “dvasinėse” mokyklose. O tikrumoje, jie buvo popų vardu pridengti komunistų sekliai ir politiniai komisarai. Ir šitie tuoj užmezgė ryšį su rusų partizanais miškuose ir jiems, per savo “parapijiečius” gyvai ir greit talkininkavo.
Tokie visi vokiečių ir atvežtųjų rusų darbai neregėtai papiktino ir sukrėtė Lietuvos žmones. Taigi tokioje atmosferoje, lietuviams nebepakenčiamai būklei esant, gimė Lietuvos Vietinė Rinktinė.
LIETUVOS VIETINĖS RINKTINĖS KŪRIMASIS
Lietuvių Tautos Tarybai laviruojant ir su vokiečiais tariantis, kilo ir nesusipratimų. Vokiečiai visoje Lietuvoje išklijavo skelbimus, kad kuriamas Lietuvos S.S. korpas. L. Tautos Taryba nesutiko ir užprotestavo. Be to, nė vienas lietuvis karininkas nesutiko tokiam korpui vadovauti.
Tuomet vokiečiai leido steigti atskiras lietuvių savanorių rinktines. Mūsų generolams nesutinkant tokiomis sąlygomis kariams vadovauti, vistik iškilo vienas, drąsiausias ir Lietuvai didžiai nusipelnęs mūsų generolas P. Plechavčius. Kad jo kuriamoji kariuomenė būtų panaudota tik Lietuvos vidaus apsaugos reikalams, jis ir pavadino ją Lietuvos Vietinė Rinktinė. Tuo reikalu jis kreipėsi per radio ir spaudą, į tautą ir pradėjo darbą. Sudarė L.V.R. štabą, paskyrė apskričių komendantus. Pats visur lankėsi ir instruktavo. Susitarė su vokiečiais karių aprūpinimo ir apginklavo bei tiekimo reikalais.
ŠTAI KAIP VYKSTA RINKTINĖS KŪRIMAS ŠIAULIŲ APSKRITY
1944 m. vasario 10 d. į Šiaulius atvyko generolo Plechavičiaus paskirtas apskrities komendantas (vos jam išvykus iš savo ūkio, atvežtieji rusai tuoj pranešė artimoje girioje buvusiems rusų banditams ir tie pirmą naktį jo ūkį apiplėšė).
Vasario 11 d. komendantas užmezgė ryšius su Šiaulių miesto vokiečių komendantu, su policijos ir SS vadais, o taip pat su apygardos komisaru Gevecke.
Sekančią dieną susidarė komendantūros ir jos bataliono štabas. Beveik visi buv. nepriklausomos Lietuvos laikais komendantūros tarnautojai atsisakė turėtų tarnybų ir grįžo vėl į komendantūros darbą. Kaip daug jie gero padarė lietuviams L.V.R. kuriantis ir išsiskirstant, tik stebėtis reikia.
Komendantūra įsikūrė savo senose patalpose, Dariaus ir Girėno gatvėje. Šiauliuose ir visų valsčių miestuose buvo išlipinti sekančio turinio skelbimai:
Lietuvos vyrai! Mūsų Tėvynėje vis labiau plinta banditizmas (rusai); Lietuvos gyventojus banditai žudo, o jų turtą naikina ar grobia.
Bolševikai (komunistai) rengiasi antrą kartą mus “išvaduoti”. Ką reiškia tas “išvadavimas” mūsų tautai? Tai būtų galutinis lietuvių išnaikinimas! Kiekvienas lietuvis turi sau pasakyti: Tėvynė pavojuj!
Akivaizdoje tokio didelio pavojaus, mes lietuviai turime skubėti organizuotis ir pasiryžti išgelbėti savo Tėvynę nuo kruvinojo bolševizmo. Jau atėjo metas lietuviams stoti prie ginklo!
Brigados generolas Plechavičius, suprasdamas šio momento svarbą, ėmėsi organizuoti vietinę rinktinę kovai su banditizmu Lietuvoje. Rinktinės Vado įsakymu aš esu paskirtas Šiaulių apskrities komendantu ir man pavesta suorganizuoti apskrities karinę rinktinę.
Vykdydamas įsakymą, kviečiu norinčius stoti į vietinę rinktinę visų ginklų rūšių buvusios Lietuvos Kariuomenės karininkus, viršilas, puskarininkius, grandinius, eilinius ir netarnavusius kariuomenėje vyrus registruotis.
Savanoriai registruojasi šia tvarka: Šiaulių miesto ir visų apskrities valsčių — š.m. vasario mėn. nuo 21 d. iki kovo 5 d. Komendantūros būstinės punkte, Tilžės gatvė 152 nr. (Miesto Valdybos patalpoje).
Puskarininkiai ir eiliniai registruojami ne senesni 45 metų amžiaus. Netarnavusieji kariuomenėje — nuo 18—25 metų amžiaus. Savanoriai, stodami registruotis savo asmenybei įrodyti, turi turėti su savim vidaus pasus ar laikinuosius asmens liudijimus, o taip pat turi atsinešti ir karinį laipsnį įrodančius dokumentus (atsargos knygutę, pažymėjimą ir pan).
Šiauliai, 1944.11.16. Pulkininkas (parašas)
Apskrities Komendantas
Jau vasario 19 dieną iš visų punktų gauta pranešimų, kurie rodė labai gausų savanorių rašymąsi. Pasiruošta jų tikrinimui ir priėmimui. Numatyta jiems patalpos ir visoks kariškas aprūpinimas, kurį apsiėmė patiekti vokiečių karo vadovybė.
Ir štai, vasario 21 d., anksti ryte su nepaprastu ūpo pakilimu, į Šiaulių miestą pradėjo važiuoti arkliais, traukiniais ir sunkvežimiais, su plevėsuojančiomis Lietuvos tautinėmis vėliavomis, savanoriai iš įvairių apskrities kampų.
Mieste, pilni jų sunkvežimiai, ryžtingo Lietuvos jaunimo ir vyresnių, jau buvusių karių, triukšmingai ir linksmai demonstravo pro vokiečių komisariatą. Prie savanorių priėmimo punkto, Tilžės gatvė buvo užtvindyta. Priėmimo punkte darbas kasdien duodavo šimtus smagių savanorių. Mieste — nepaprastai pakili visų nuotaika. Gyventojai, pagerbdami lietuvius savanorius, suruošė demonstracijas mieste, su iškilmėmis ir prakalbomis Liaudies Namų teatre. Tik žydai kiiaip žiūrėjo. Kažkoks Bereistem atsiuntė K-tui laišką ir Šiaulių žydų geto vardu protestavo prieš karinį ruošimąsi, pareikšdamas, kad tas užvilkins karą ir pražudys visų laisvę.
Vokiečių vadovybė, kurios anksčiau kviečiami lietuviai nestojo savanoriais, buvo nepaprastai nustebinta. Lietuvių komendantas net buvo iššauktas susidariusią padėtį vokiečiams paaiškinti.
Tik dešimties dienų laike Šiauliuose buvo priimta 4372 savanoriai, kurių tarpe buvo 47 karininkai ir 117 kandidatų į L.V. Rinktinės kuriamą Karo Mokyklą.
ŠIAULIUOSE PRIIMTŲSAVANORIŲPASKIRSTYMAS
Generolo Plechavičiaus kuriamos L. V. Rinktinės štabui, kuris buvo Kaune, vadovavo labai drąsus, energingas ir sumanus pulkininkas O. Urbonas. Jo planavimu, savanorių ėmimas ir L. V. Rinktinės kūrimas ėjo nepaprastai greit. Jo nustatytas ryšis su šiaurės Lietuvos ir Žemaitijos komendantūromis buvo centralizuotas ir vyko per Šiaulių komendantūros centrinę.
Priimtieji savanoriai buvo siunčiami į L.V.R. štabo nurodytas vietas. Prie Šiaulių k-ros liko vienas batalionas, kurio viena kuopa buvo laikinai pasiųsta į Raseinius. Kiti visi — į L.V.R. bazę Marijampolėje.
PIRMI NESUSIPRATIMAI SU VOKIEČIAIS
Atsirado ir nesusipratimų tarp savanorių ir vokiečių. Pirmam tūkstančiui lietuvių savanorių, siunčiamų į Mariampolę, apskrities kom-to reikalavimu, vokiečiai padavė prekinių vagonų traukinį, kurio visi vagonai buvo nevalyti, labai nešvarūs ir nekiekviename vagone buvo narai — lentos sėdėti ir gulėti.
Kitas gi prekinių vagonų traukinys, kurio visi vagonai buvo švarūs ir tinkamai sutvarkyti, stoties komendanto vokiečio parėdymu, buvo paduotas vlasovįninkams — rusų belaisviams, kurie atsidavusiai tarnavo vokiečiams.
Lietuviai savanoriai tuo pasipiktino, bet, keikdami vokiečius, išvyko. Jų traukinys sustojo Radviliškio stoty. Greta stovėjo traukinys su šienu ir šiaudais, vežamais į frontą. Savanoriai, išlipę iš savo vagonų, pradėjo pešti šiaudus, kad pasiklotų ant šlapių grindų. Fronto traukinį lydėję kareiviai tai matė, bet nieko nesakė. Tuo tarpu prisiartino stoties žandaras vokietis ir suriko: “palikit šiaudus!” Ir kai savanoriai šiaudų dar nemetė, žandaras išsitraukė pistoletą ir tiesė link savanorių. Bet staiga arčiau buvęs savanoris metė šiaudus ir trenkė žandarui ausin, kad tas krito, o jo pistoletas iššovė. Atbėgo dar keli žandarai vokiečiai. Bet įpykę savanoriai juos nuginklavo ir sumušė. Stoties komendantui neliko nieko kito, kaip tik tuojau išleisti toliau savanorių traukinį.
Dar buvo toks įvykis. Vieną naktį, Šiauliuose, pro pirmos kuopos kiemą, du vokiečių žandarai vedė kareivį, kuris pradėjo šaukti: “broliai, lietuviai, gelbėkit!” Iššoko keletas, jau uniformuotų ir ginkluotų savanorių ir sustabdė vokiečius. Vienas savanoris vedamą kareivį pažino. Paaiškėjo, kad tas kareivis lietuvis buvo vokiečių pagautas ir prievarta pasiųstas su vokiečių daliniu įi frontą. Jis su broliu buvo vokiečių užklupti bemiegant savo ūkio daržinėje. Jo brolis bėgo ir buvo vokiečių nušautas. Šis gi, dabar jau kareivis, buvo fronte sužeistas ir paleistas 3 mėnesiams sveikatai pataisyti. Laikui praėjus, jis nebenorėjo grįžti į vokiečių dalinį fronte, o sumanė stoti L. V. Rinktinėn.
Savanoris, kuris atpažino šitą kareivį, kaip jo ir nušautojo brolio kaimynas, suriko: “jūs vokiečiai — žmogžudžiai! Jo nekaltą brolį nušovėte!” Žandarai stvėrėsi ginklų. Tuomet, savanoriai žandarus nuginklavo ir įkišo daboklėn. Tik ryte pranešė apie juos savo vadui. O laisvas likęs lietuvis kareivis — išvyko, būk tai, frontan į savo dalinį.
Tokiems nesusipratimams vykstant, vokiečiai ir lietuviai pradėjo vieni į kitus žvairuoti. Lietuviai negalėjo pakęsti neteisybės.
ŠIAULIŲ APSKR. KOMENDANTŪROS IR JOS BATALIONO GYVAVIMAS
Darbas atgaivintoje kom-roje ėjo labai sklandžiai, nes grįžę senieji tarnautojai buvo įgudę tos srities darbininkai, o priskirtieji karininkai taip pat buvo gana veiklūs, ypač kpt. G., kpt. J. ir ltn. Č.
Kom-ros bataliono kareiviai buvo sutalpinti patalpose arti kom-ros, o 1-ji kuopa net parapijos namuose, šv. P. ir P. bažnyčios šventoriuje. Keletos dienų bėgyje visi savanoriai buvo aprūpinti vokiečių spalvos rūbais su lietuviškais ženklais, šautuvai, kulkosvaidžiai, lauko virtuvės ir vežimai su arkliais buvo gauti iš vokiečių atsargų. Bataliono kuopose ir komandose jau ėjo savanorių apmokymas ir lavinimas. O savanorių būriai, iš senų kareivių, jau nekartą pagelbėjo policijai suimant miškuose rusus partizanus.
Įkom-ros raštinę vis atvykdavo ir prašėsi priimami nauji savanoriai. Iš kaimų atvykdavo ūkininkai, prašydami gelbėti nuo rusų partizanų užpuldinėjimų.
Kom-ra jau ruošėsi, slaptai, pirmam svarbiam uždaviniui. Mat, L.V.R. vado jau buvo suplanuotas visuotinas Lietuvos miškų ir gyvenviečių išvalymas nuo rusų partizanų — banditų.
Bet įvykiai rytų fronte ir vokiečių vadovybės keista taktika viduje, visa pakreipė kitaip.
L.V. RINKTINĘ VOKIEČIAI REIKALAUJA RYTŲ FRONTUI
Kai po dviejų metų rusų komunistų armijos visuose frontuose ėmė atsigauti, o Amerika jau suspėjo pristatyti labai daug karo reikmenų ir maisto išteklių milijonams rusų kariuomenės, tai suprantama, vokiečių padėtis rusų fronte pablogėjo ir rusai pradėjo juos spausti atgal.
Jau atsiėmė Stalingradą, Kaukazą ir net Vitebską. L. V. Rinktinės vadas gen. Plechavičius buvo iškviestas pas šiaurės fronto vokiečių vadą į Pleskovą, kur karo vadų pasitarime, buvo reikalaujama, kad L.V. Rinktinė stotų į rusų frontą, o be to, kad Lietuva mobilizuotų ir daugiau lietuvių.
Generolas Plechavičius išdėstė jiems lietuvių pažiūras ir su vokiečių reikalavimais nesutiko.
Tuo metu į Kuršėnų miestą vokiečiai jau gabeno rūbus ir ginklus būsimai naujai lietuvių divizijai. O keli L.V. Rinktinės jau gerai paruošti batalionai vokiečių parėdymu buvo pasiųsti į Vilniaus kraštą ir ten vokiečių klastingai įtraukti į kovas su lenkais partizanais.
Taip reikalams klostantis, gen. Plechavičius, Lietuvos Tautos Tarybos pritariamas, vokiečių reikalavimus atmetė. Grįždamas iš Pleskovo per Rygą ir Šiaulius, jis jau Šiauliuose įspėjo apskrities komendantą dėl galimų reikalų pablogėjimo.
STAIGUS L. V. RINKTINĖS SUBYRĖJIMAS
Padėtis frontuose ir Lietuvos viduje, o taip pat santykiai su vokiečiais vis sunkėjo.
Šiauliuose apskrities komendantas sukvietė komendantūros ir bataliono karininkų pasitarimą, kur davė jiems nurodymų dėl bendros laikysenos ir galimų sunkių įvykių. Gi pats suėjo į glaudesnius ryšius su vokiečių karo komendantu (gana simpatingu pulkininku, austru) įr iš jo, kaip iš poligono viršininko, gavo leidimą lietuvių kom-ros savanorių batalionui atlikti Gubernijos šaudykloje šaudymo pratimus. Be to, sustiprino ryšius su Kaunu ir visais apskričių komendantais. O savo apskrity padidino vokiečių ir jų veiksmų sekimą.
Tik staiga, gegužės mėnesio vidury gaunamas toks savųjų pranešimas iš Kauno: “Vokiečiai suėmė L. V. Rinktinės vadą ir jo visą štabą”. Pasirodo, Bormano provokaciniai paveiktas Hitleris davė įsakymą L. V. Rinktinę išsiųsti į rusų frontą, o Rinktinėj atsisakant — ją likviduoti.
Tokia žinia žaibo greitumu pasiekė visas apskričių komendantūras, visus L. V. Rinktinės padalinius, jos karo mokyklą, centrinę bazę Marijampolėje, o taip pat visus jos batalionus, jau buvusius kautynėse su rusų ir lenkų partizanų būriais Vilnijoje.
Įgimtas kiekvieno lietuvio būdas greit susiorientuoti padėty, padarė savo. Tik sulaukę nakties, visi L. V. Rinktinės savanoriai, kur jie bebūtų, apleido buveines ir patogiausiomis kryptimis išėjo su ginklais namo. Bet Vilniaus mieste ir dar keliose vietose Vilnijoje, vokiečiai suspėjo dalį savanorių sulaikyti. Kas priešinosi — tuos sušaudė. Sugautus vokiečiai atvežė į Kauną ir sutelkė A. Panemunės kareivinėse, pulkininko R. L. žinioje, kuris vokiečių karių pagalba grupavo sulaikytus į kuopas ir siuntė traukiniais į Vokietiją, o iš ten vokiečiai juos jau naudojo Italijos ir Prancūzijos frontuose.
Bet L. V. Rinktinės Karo Mokykla, rezervo batalionai ir didžioji dalis iš 20,000 Rinktinės savanorių išsiskirstė į savus valsčius.
Taip subyrėjo L. V. Rinktinė, kur jauni ir pasiryžę lietuviai mokėsi, kovojo ir vargo.
ĮVYKIAI ŠIAULIUOSE
Tuo metu Šiauliuose vyko slaptas ir tylus savanorių darbas. Anksti pakelti bataliono kariai dėjo nuosavus daiktus ir šaudmenis į dengtus vežimus ir, apleisdami buveines, ginkluoti, žygio tvarka ėjo į miestą. Vartuose, jau sekė savanorius vokiečių žandarai ir bandė juos sulaikyti, bet jų niekas nebeklausė. Būriai išžygiavo į šaudymo lauką, leistiems šaudymo pratimams atlikti. Buvusiai bataliono vienai kuopai Raseiniuose apskr. komendantas įsakė būtinai tą pačią dieną grįžti ir anapus ežero vykti į Ginkūnų dvarą.
Tą pačią dieną Šiaulių apygardos komisaras Gevecke visus jo apygardoje veikusius lietuvių komendantus pareikalavo atvykti pas jį. Suvažiavę apskr. komendantai nuošalioje vietoje slaptai pasitarė ir sutarė kaip veikti.
Netikėtai atvyko ten vienas bataliono karininkas ir Šiaulių miesto šaulių vadas ir pranešė, kad gauta tikra žinia, jog už pusės valandos per Šiaulių miestą vyks kelios lengvos vokiečių mašinos su stipriai ginkluotais žandarais, kurie lydi autobusą. O tame autobuse vežamas į Rygą gen. Plechavičius ir jo visas štabas. Tie du vyrai pranešė, kad jie jau suplanavo ir paruošė jėgas L. V. Rinktinės vadą ir jo štabą išlaisvinti.
Šiaulių apskr. komendantas vistik nuo to juos atkalbėjo ir tokį žygį uždraudė. Jis nurodė, kad tokiose kautynėse, be abejo, bus žuvusių iš abiejų pusių. O gal net pražudytume ir savo generolą.
Sakytu laiku tikrai tas autobusas, lydimas vokiečių žandarmerijos, pervažiavo Šiaulių miestą.
Paskirtą valandą visi komendantai vyko komisariatam Kai visi jie ten suėjo, vokietis pulkininkas paprašė padėti savo pistoletus. Po to nuvedė pas komisarą, kuris stovėjo už savo stalo, o atokiau stovėjo išsitempę keletas S.S. karininkų ir komisaro vertėjas Lepertas, buvęs seniau Lietuvos saugumo įstaigos valdininkas.
Komisaras paskelbė Hitlerio įsakymą apie L. V. Rinktinės likvidavimą ir pareikalavo kiekvieną atvirai pasisakyti ar sutinka toliau dirbti išvien ir ištikimai su vokiečiais?
Suprantama, visi komendantai sutiko. Darbo uždavinius komisaras pažadėjo kom-tams atsiųsti sekančią dieną. Išeinant iš komisariato, viename kambary buvo pastebėta apie pora dešimčių gerai ginkluotų S.S. karių, kurie, kaip vėliau sužinota, buvo paruošti tam, jeigu apskr. komendantai būtų atsisakę toliau dirbti su vokiečiais.
Komendantūros bataliono šaudymo lauko viršininku buvo paskirtas Itn. č. Jis, atlikdamas su bataliono būriais šaudymo pratimus, pasiruošė antro svarbaus uždavinio vykdymui. Jau pavakary jis izoliavo Ginkūnų dvare buvusią vokiečių administraciją, visus bataliono dalinius sutelkė nakvynei Ginkūnuose ir apsaugai aplink išstatė stipriai ginkluotas užtvaras.
Vakare gauta žinių, kad vokiečiai parsigabeno į Šiaulius vieną pulką rusų vlasovininkų. Ir tikrai, nakčia tie vlasovininkai, kautynių tvarka, pradėjo puolimą į Ginkūnus. Bet, apšaudyti lietuvių užtvarų ir pastebėję didelį lietuvių karių judėjimą už Šiaulių ežero, pasitraukė į Gubernijos kareivines.
Pasirodo, kad judėjimas už ežero buvo pripuolamas. Kuopa, kuri buvo Raseiniuose, gavusi įsakymą, pradėjo ruoštis išvyktį į Šiaulius. Vidudieny prie jų kareivinių Raseiniuose artėjo mašinos su vokiečiais ir vlasovininkais, kad nuginkluotų lietuvių kuopą. Tuomet kuopos vyraį metėsi iš kareivinių į priešingą pusę miškan. Žinoma, su visais savo ginklais. Vakare kuopa išėjo į plentą ir, sulaikiusi keletą vokiškų transporto sunkvežimių, privertė vokiečius vežti kuopą į Radviliškį. O čia, radę prie galinių j iešmų manevruojantį garvežį su keliais vagonais, privertė mašinistą vežti kuopą į Zoknių stotelę. Ten atvykusi, skubiai išsikraustė ir vieškeliu pro aerodromą, vėliau laukais ir paežere nužygiavo į Ginkūnus. Čia beeinančią kuopą ir pamatė vlasovininkai, kurie buvo pradėję pulti Ginkūnus.
ŠIAULIŲ KOMENDANTŪROS BATALIONAS IŠSISKIRSTO
Naujos, laikinos, Ginkūnų įgulos viršininkas, turėdamas apskr. komendanto nurodymus, kai tik sulaukė kuopos iš Raseinių, nebelaukdamas numatyto antro, stipresnio vlasovininkų puolimo, tuojau nakčia išskirstė visą batalioną būreliais į valsčius, pagal savanorių gyvenamas vietas ir davė savanoriams nurodymų, kaip elgtis parvykus.
Būrelių vyresniesiems išdalintuose lapeliuose buvo sakoma: 1. Po to, kai vokiečių okupacinė valdžiaiš pasalų užpuolė ir išsklaidė L. V. Rinktinės batalionus ir komendantūrų kuopas, o kiti ginkluoti Lietuvos savanoriai išeiname Į namus ir miškus — tikėkime, kad tvarkos atstatymui, visos ginkluotos lietuvių pajėgos bus suvestos į Lietuvos pulkus nepriklausomai nuo okupantų įr gins savo Tėvynę.
2. Tuo tikslu karininkai ir vyresnieji iš kareivių imasi tvarkyti dalinius vietose savarankiškai, nelaukdami, kol gaus iš lietuvių karo vadovybės įsakymų. Sugrupuoti daliniai pasilieka savo vietose.
3. Šių dalinių pirmas tikslas patiems apsisaugoti ir kovoti su banditais savo apylinkėse, ginant vietos žmones. Su vokiečiais nekovojamą, jeigu ir jie taip laikysis mūsų atžvilgiu. Vokiečiams puolant — gintis, manevruoti ir taupyti savo jėgas. Taip ir su lenkų partizanais.
4. Laikyti daliniuose galimą drausmę ir ryšį su kitais daliniais, artimaisiais.
5. Sukurti daliniai savarankiškai apsirūpina maistu ir pašaru per valsčių viršaičius ir seniūnus. O šaudmenis — sugebėti gauti iš vokiečių atsargų.
6. Lai gyvuoja laisva ir nepriklausoma Lietuva!
Dar prieš auštant, visus būrelius su ginklais ir
vežimais ltn. Č. išleido į valsčius. Pats gi, kaip ir dalis karininkų, kuriems buvo nesaugu pasilikti mieste — “dingo” — išėjo prie savo apylinkių būrių.
Apskrities komendantas, gavęs iš komisaro Ge-vecke žadėtą uždavinį (mobilizuoti lietuvius į numatytą formuoti Kuršėnuose lietuvių diviziją rusų frontui), dvi dienas dirbo kaip pirmininkas mobilizacinėje komisijoje. Bet, neradęs divizijai tinkamo nė vieno vyro, buvo iššauktas Kaiman. Perdavęs pareigas savo padėjėjui majorui Š., ten išvyko ir daugiau negrįžo.
VOKIEČIAI REIKALAUJA VISKĄ GRĄŽINTI
1944 m. gegužės 27 d. lietuvių spaudoje ir garsinimais valsčiuose vokiečiai buvo paskelbę:
“Uniformų, ginklų, šaudmenų, aprangos dalykų, arklių ir vežimų atidavimas.
Likvidavus Lietuvos Vietinę Rinktinę, gegužės 23 d. įsakymu apskričių komendantams buvo pareikalauta, kad visi Lietuvos Vietinės Rinktinės karininkai ir kareiviai atiduotų pas apskričių komendantus savo uniformas, ginklus, šaudmenis, aprangos dalykus, arklius ir vežimus, atiduodančiųjų nesuimant ir nebaudžiant.
Buvo konstatuota, kad minėtos aprangos dalys iš dalies atsidūrė gyventojų nuosavybėje...
Šiuo kreipiamasi į kiekvieną, kad jis savo nuosavybės ribose rastus aprangos daiktus tuoj atiduotų artimiausiai vokiečių ar vietinės policijos įstaigai.
Pas ką po 1944 m. birželio 10 d. bus aptikta aprangos daiktų, drabužių ar įrankių, tas bus, kaip išdavikas ir priešo pagelbininkas, nubaustas pagal karo įstatymus. Dvigubai sunki bausmė laukia tų, kas ginklų neatiduos arba juos paslėps. Ginklai, kurie nėra mūsų kareivių rankose, atneša naudą priešui. Kas veikia priešo naudai, bus nubaustas mirtimi...
Kas atiduos dabar, liks nebaustas, vis viena, kaip jis būtų tuos daiktus įsigijęs...
Der S.S.-u. Polizeifuehrer Litauen
HINTZE.
S.S. Brigadefuehrer und General-Major d. Polizei”.
Praslinkus skelbtam laikui apie 7% skelbtų dalykų buvo grąžinta, bet tik vietos policijai.
