KARIUOMENĖS ŠVENTĖS PROGA
POVILAS PLECHAVIČIUS
Atkurtos Lietuvos kariuomenės 40 metų sukaktį mūsų tauta minės susikaupimo, susimąstymo ženkle.
Pavergtai tėvynei laisvės rytojaus prošvaistės vis dar nesimato. Viltis, artimesniu laiku išsidavuoti iš vergijos — aptemusi. Okupantas ne tik neatleidžia vergijos pančių, bet juos dar labiau suveržia. Moraliniam ir fiziniam pavergtųjų tautų prievartavimui okupantas nežino ribų. Ką nesunaikina fiziniai, tą stengiasi sužlugdyti moraliniai. Kolonizacija ir rusifikacija pavergtų kraštų kiekvienais metais vykdoma pagreitintu tempu. Pavergtosioms mažesnėms tautoms, taigi ir Lietuvai, yra rimto pavojaus, kad ilgainiui jos bus komunizmo visiškai sunaikintos ir išnyks iš pasaulio tautų šeimos.
Gen. Povilas Plechavičius
Pavergtieji laukia iš laisvojo pasaulio pagalbos. Tik su jo pagalba jie gali būti iš vergijos išlaisvinti. Ir Vakarai ir Rytai žino ir mato, kad visi pavergtieji trokšta laisvės ir dėl laisvės kovoja su okupantu nelygią kovą. Geriausios, gajausios pavergtųjų jėgos žūsta nuo raudonųjų okupantų tankų, kulkosvaidžių, artilerijos ir lėktuvų ugnies, miršta vergų darbo stovyklose, arba supūdomos kalėjimuose.
Skaudu konstatuoti, kad kultūringas XX amžiaus pasaulis toleruoja komunizmo užkrautą buvusioms laisvoms, kultūringoms, nepriklausomoms tautoms vergiją ir jų naikinimą. Liūdna kad laisvas pasaulis komunizmo nepažįsta ir tiki jo apgaulingai, suktai propagandai. O sąlygos komunizmo propagandai laisvuose kraštuose kuo puikiausios. Todėl komunizmas vis spartesniais šuoliais veržiasi ne tik į stratosferos užkariavimą, bet ir į likusio laisvo pasaulio pavergimą. Iki šiol, atrodo, Vakaruose nėra nei politikos, nei jėgos, kad komunizmui būtų užkirstas kelias į vis naujus laimėjimus. Argi ištikrųjų turės šis galingas kraštas be kovos pasiduoti komunizmui? Nepaslaptis, tas klausimas jau viešai iškilo.
Būklė, kokią mes šiandieną matome didžiųjų politikoj, slopina pavergtųjų tautų pastangas išsilaisvinti. Taip, tautų gyvenime atsitinka, kad vienos iš jų ilgiau, kitos trumpiau laisve džiaugiasi. Po vergijos laikotarpio grįžta laisvės rytojus vėl. Tokių faktų istorija žino daug. Nors šiandieną pavergtiesiems laisvės rytojus yra užtemdytas mums nesuprantamos politikos debesimis, vienok aš tvirtai tikiu, kad pavergtieji bus išlaisvinti. Pusė laisvo, pusė pavergto pasaulio, tokia būklė yra tik laikina. Išsilaisvinimo valanda gali ateiti anksčiau, negu mes laukiame, spėjame.
Tikėdami į laisvės atgavimą, visi lietuviai išeivijoj turime būti pasirengę tam momentui. Vienybė ir bendros mūsų visų pastangos išsilaisvinimo bare turi reikštis ne žodžiais, bet konkrečiais darbais. Minint šią mūsų kariuomenės sukaktį, atnaujinkime priesaiką savo tėvų žemei, kad dirbsime ir aukosimės kol Lietuvai laisvę iškovosime. Pavergtų tautiečių akys ir viltys nukreiptos į mus laisvėje esančius. To niekad neužmirškime ir neapvilkime jų troškimo padėti jiems išsilaisvinti. Kaip? Kokiu būdu? -—Vieningu darbu, šventai laikantis šūkio: “Vienybėje galybė”.
Tremtinių istorija sako, kad tremtis gimdo ilgesį ir meilę savo tėvų žemei. Geriausi tėvynės meilės kūriniai sukurti autorių, gyvenusių tremty. Ir Lietuvos atgimimas buvo pradėtas kelių, už tėvynės ribų gyvenusių patriotų. Jie pabudino, prikėlė Lietuvą, iškeldami Jos didingos praeities paveikslą. Šiandieną už tėvynės ribų — tremty ne keli lietuviai patriotai esame, bet desėtkai tūkstančių, ir ne palaidi, o susiorganizavę. Kad šiandieną mes nesutariame lietuviško tautinio darbo vieningai dirbti, kad mūsų jėgos laisvinimo ir lietuvybės išlaikymo darbe neapjungtos, tai yra mūsų pačių kaltė. Stoka tikros tėvynės meilės, stoka garbės ir atsakomybės pareigos jutimo, partinių reikalų statymas augščiau už bendrus tautos reikalus, štai kas mus silpnina ir žlugdo. Minėdami šią sukaktį, pasiryžkime, pasižadėkime trumpiausiu laike pašalinti iš savo tarpo visas mūsų jėgas skaldančias negeroves. Ir niekad neužmirškime, kad tik visomis mūsų sutelktomis jėgomis ir gerai organizuotu darbu, galėsime sėkmingiau prisidėti prie tėvynės išlaisvinimo. Neapvilkime pavergtųjų dedamų į mus vilčių.
Kariuomenės sukakties proga gal reikėtų daugiau kalbėti apie jos atliktus žygius ir ateities uždavinius. Bet šiame “KARIO” numeryje tais klausimais rasime atskirus straipsnius. Tačiau aš noriu priminti visiems broliams lietuviams, kad neužmirštume jog be savo kariuomenės Lietuva laisvės nebūtų atgavusi. Be savo kariuomenės Lietuva nebūtų džiaugusis nepriklausomu gyvenimu virš 22 metus. Kariuomenė arba kitokio vardo ginkluotoji jėga yra valstybės neatskiriama dalis. Nėra pasauly valstybės, kuri neturėtų savo ginkluotes jėgos. Jei šiandieną komunizmas dar nėra pavergęs likusio pasaulio, tai tik dėl to, kad J.A.V. turi galingą ginkluotą jėgą. Jei šiandieną vis dar komunizmas nesugriūva iš vidaus, o vis drąsiau grąso, kėsinasi pavergti likusias laisvas tautas ir kraštus, tai tik dėl to, kad turi milžinišką, gerai ginkluotą ir gerai išdresiruotą raudonąją armiją.
Ir mažesnės valstybės, greta milžinų, šiandieną savo egzistenciją remia ne tiek tarptau-
Lietuvos Nežinomo Kareivio paminklas Kaune. Darbininko klišė
Prez. A. Smetona ir Lietuvos vyriausybės nariai Kariuo menės šventės minėjime, 1937 m. XI. 23 d., Karo Muzėjuje
tine teise, kiek savo ginkluota jėga kariuomene. Jei valstybė karine prasme silpna, jos kaimynai stengiasi ją pavergti. Priešingai, ir maža valstybė, būdama kariniai stipri t. y. turėdama gerą stiprią kariuomenę, gali savo valstybę ir laisvę ne tik apginti nuo kaimynų, kartais daug stipresnių, bet ir jiems patiems pagrasinti. Pavyzdžių netrūksta. Tik prisiminkime Lietuvos kovas dėl nepriklausomybės su bolševikais, bermontininkais ir lenkais, Suomijos karą su bolševikais. Pagaliau prisiminkime netolimos praeities įvykius: Korėjos karą, Izraelio įsiveržimą Egiptan su anglų ir prancūzų pagalba, Irako tragediją ir dabartinį Formozos konfliktą. Čia komentarų nereikia, nes visiems aišku, kad sprendžiamas faktorius laisvei apginti dar vis yra ginklas. Bet tas ginklas, atsidūręs agresoriaus rankose visada yra naudojamas kitiems pavergti. Kyla klausimas, ar ateity bus kitaip? Ne, bus tas pat. Kol žmogus žmogui, šeima šeimai, tauta tautai nepasidarys “angelais”, tol ginklas, o ne teisė spręs mažųjų tautų likimą žūt , ar būt.
Kaip mes lietuviai išeivijoj turėtume žiūrėti į dabartinę pasaulinę būklę savo tautos interesų ir išsilaisvinimo atžvilgiu? Pirmiausia turime žinoti, kad mes visi išeivijoj esantieji ir nuo galvos iki kojų apsiginklavę, vieni savo tėvynės neišlaisvinsime. Išsilaisvinimas ateis tada, kada komunizmas grius iš vidaus, vidinei jėgai veikiant, arba spaudžiant kitoms jėgoms iš šalies, arba ir vienai ir kitai jėgai veikiant sutartinai.
Vėliau ar anksčiau išsilaisvinimo valanda turi ateiti. Tam turime ruoštis. Kaip? Pirmiausia, atsisakykime nuo savo palinkimo žiūrėti į Lietuvos kariuomenę ir nepriklausomybės laikotarpį neigiamomis, partinėmis akimis. Tuo tik žalojame patys save. Norint kritikuoti, galima sukritikuoti, supurvinti ir tobuliausi daiktą ar sutvėrimą. Niekas neneigs nešališkos, kultūringos kritikos, kuries išvadoje iškeliamos ir teigiamos pusės, o jų visada yra daugiau. Iškeldami kariuomenės žygių reikšmę tinkama forma, ugdysime tautoje ryžto, kovos ir pasiaukojimo dvasią, gyvybinę tautos savybę. Gi savo šakota, vienašališka kritika darome lietuvių tautai didelę žalą. Toliau, visi išeivijoj lietuviai turi dvasioje ir gyvenime palikti lietuviais. To iš mūsų reikalauja mūsų pareiga tėvų žemei, mūsų sąžinė, mūsų prigimtis. Mūsų lietuviška širdis ir mūsų gyslose tekantis lietuviškas kraujas įpareigoja mus dirbti ir aukotis tautos gerovei ir garbei. Turime jaustis ir didžiuotis esą lietuviais, senos, garbingos, kultūringos tautos ainiais. Didinga mūsų tautos praeitis lai įkvepia mus didiems žygiams, didiems darbams.
Lietuvos laisvinimo ir lietuvybės išlaikymo darbe visi lietuviai turi būti ne tik vieningi, bet ir drausmingi. Šių uždavinių atžvilgiu būkime, pasirodykime tikrais kariais savanoriais, ryžtingais, kovingais. Nevenkime lietuviško darbo, bet patys prie jo veržkimės taip, kaip kariai fronte veržiasi pirmyn, gavę kovos uždavinį. Ir mūsų uždavinys išeivijoj yra kovos pobūdžio už laisvę, už tautos gyvybę.
Garbė mūsų tautos patriarchams, tautos žadintojams, kurie tautą prikėlė laisvam gyvenimui. Garbė Nepriklausomybės Akto paskelbė-jams. Garbė kariuomenei: savanorių, karių, šaulių ir partizanų pulkams, kurie su ginklu rankoje iškovojo Lietuvai laisvę. Su didele pagarba lenkiame savo galvas prieš gyvuosius Laisvės Kovų liudininkus mūsų kariuomenės invalidus. Atsiminę žuvusius kovose už Lietuvos laisvę, susikaupę susimąstome. Jų kraujo auka lai stiprina mus, lai įkvepia mums ryžto ir pasiaukojimo dirbti ir kovoti, kad Lietuvai laisvės rytas greičiau ateitų.
