ESAME TAIP ARTI TĖVYNĖS!
2-JO ULONŲ D.L.K. BIRUTES PULKO BUVUSI BIRUTIETĖ. O. Š.
Jau ne pirmą kartą dėl svetimųjų persekiojimų arba kitokių sukrėtimų, daugeliui lietuvių prisieidavo palikti savo kraštą. Paskutiniojo karo metu net šimtai tūkstančių buvo priversti išvykti iš savo tėvynės laikinai, arba visiems laikams.
Visur, kur tik lietuviai neapsigyventų, nors jiems ir puikiausiai sektųsi, savo širdyse visuomet jaus didžiausią tėvynės ilgesį ir visuomet išlaikys viltį kada nors į ją sugrįžti.
Dauguma mūsų, po visą pasaulį išsiskirsčiusių, nuo kruvinojo komunistinio slibino bėgdami, 1944 m. rudenį palikome savo šeimas, artimuosius, namus ir kitokį turtą ir pradėjome keliauninkų gyvenimą. Dešimtimis tūkstančių lietuvių liko su skausmo perpildytomis širdimis, o kai kurie, atsisveikindami su tėvyne, taip tragiškai išgyveno būklę, kad vienos dienos bėgyje pražilo.
Nors ir didžiausiame nusiminime esant, 1945 m. gražusis pavasaris nešė daug vilčių, kad artėjanti karo pabaiga visiems atneš laimę ir kad teisingumas nugalės neteisybę.
Besitęsiant grumtynėms daugelis mūsų jaunimo buvo įvilkti į svetimų valstybių kariuomenių uniformas. Jiems teko nugalėti tūkstančius įvairių kliūčių ir ten, svetimuose laukuose, kalnuose ar dykumose iš jaunuolių krūtinių skambėjo lietuviškos dainos, o jų garsas kilo į padangę, kuri visai žmonijai yra tik viena.
Puikūs tie kraštai, lygumos, kalnai ir miškai, kuriais mums prisiėjo žygiuoti arba šiaip keliauti. Mes matėm įvairius, tiesiog pasakiškus gamtos surėdymus, arba statybas, į kurias buvo sudėta ne vienos, bet daugelio žmonijos kartų protas ir įgudusių rankų darbas. Prisižiūrėjome daug visokių svetimų darbų, kančių ir linksmybių, kurios kartais buvo labai panašios į mūsiškes, o kartais visai skirtingos — svetimos.
Svetimoji jūra yra visai skirtinga nuo mūsų Baltijos — gintarų jūros — nėra tų švarutėlių smėlių kopų ir tų švelnių bangų. Tūkstančių kilometrų kelionėse mes matėme didžiausius miškų plotus, amžinai snieguotus kalnus, upes, krioklius ir kt.
Nors jie yra gražūs ir stebėtini, bet kodėl jie mums nėra tokie mieli?
Upių irgi matėme didelių: Dunojų, Temzę, Amazonę, Mississippi ir šv. Lauryno su tūkstančiais salų. Vienok tai ne mūsų Nemunas, Neris, Nevėžis, Mūša, Šešupė, šŠventoji, Venta.
Visur mums ausyse girdisi mūsų Palangos jūros ir upių švelnių bangų liūliavimas jų krantų skalavimas ir mūsų širdis šaukia ten, kur jos teka ir kuriose norisi pasimaudyti, arba linksmai su šūkavimais ir dainomis laiveliais pasivažinėti.
O miškai? Žemumose ir kalnų papėdėse milijonai medžių mums žymėjo kelią — jais prasidėdavo ir baigdavosi mūsų kelionių etapai. Kai kam teko žygiuoti net ten, kur jokių miškų nebuvo, tik kur-ne-kur pasitaikydavo nudžiūvęs krūmokšnis ir pageltusi žolė, o dar toliau vien tik vėjo nešiojami smiltynai.
Tuose svetimuose miškuose ir vėjelis kitaip pučia ir samanos kitokios kaip pas mus.
Kur čia tas paukščių čiulbėjimas — vyturėlių čirenimas, gandro kalenimas arba genio kalimas? O kur mūsų nakties dainininkė — lakštingala, kurios čiulbėjimas daugelio mūsų dainių apdainuotas?
Mūsų akys neapima tų lygumų, nesibaigiančių pilkų akmenuotų, arba smėliuotų dykumą. Kur čia, kaip pas mus Lietuvoje, pamatysi pakelėse kryžius ir koplytėles?
Tie laukai irgi ne tokie, kaip mūsų, jie nekvepia taip maloniai, kada pavasarį artojas praaria pirmą vagą, o varnai ir špokeliai, eidami iš paskos, suradę ištraukia iš jos kokį vabalą arba slieką, čia taip neblizga nunokę rugių ir kviečių varpos. Nesimato juose mėlynų rugiagėlių ir raudonų aguonų. Ir iš tų grūdų duona nėra tokia skani, nors ji atrodo daug baltesnė ir gražesnė.
O auksinio rudens — bobų vasaros — kur vortinkliais išraizgo visas pievas, laukus, medžius, arba nunokusias sunkias kriaušes, kur viską tą matysime, kaip ten — Lietuvoje?
Mūsų kelionių metu mes valgėme visokius ir visokių kraštų vaisius: kvepalais kvepiančius bananus, apelsinus, ananasus, figas ir daug kitokių.
Kodėl mes ilgimės mūsų obuolių kvapo, kriaušių, slyvų, arba kaip krauju pripildytų raudonų vyšnių? Ir bulvės čia atrodo tokios pat, bet kodėl jos ne tokios skanios, kaip mūsų?
Užtat, kad, kur mes bebūtumėm, mus šaukia mūsų žemė, kurios syvais mes nuo pat mažens maitinomės, prie kurių pripratome. Ji mus nuolat savo balsu šaukia.
Tik reikia tikėti kad tas laikas smarkiai artėja, kada pasaulyje įvyks sukrėtimas ir vieną gražią dieną tūkstančiai Maskvos kraugerių atsidurs po griuvėsiais, o tada pasaulyje įsiviešpataus teisybė.
Atominiame amžiuje juk mes esame visai arti savo Tėvynės!
Iš visų pasaulio kampų, kaip paukščiai, mes nuskrisime ten, kur savo artimiesiems ir pažįstamiems pasakosime savo, klausysime jų išgyvenimus ir liesime džiaugsmo ašaras. Iš Lietuvos girių ošiantis švelnus vėjelis visas ašaras tuojau nudžiovins, o kvepiančioji žemė visus pamaitins, nuramins ir priglaus...
KROSNOS ŠV. KAZIMIERO PAVEIKSLAS.
Pieštas apie 1637 m.
Darbininko klišė
Trylikos metų amžiaus Kazimieras buvo siunčiamas užimti Vengrijos sosto.
