ATSITIKIMAS GELEŽINKELIO STOTYJE
BERN-O-TAS
Tai atsitiko vieno miesto geležinkelio stotyje 1944 m. sausio 12 dieną. Paprastas ir labai kasdieniškas atsitikimas, kokių nuolat pasitaiko geležinkelių stotyse. Nevertėtų apie jį nė rašyti. O rašome todėl, kad paprastas atsitikimas virto labai nepaprastu.
Buvo labai tamsi ir vėjuota naktis. Stoties rajonas aptemdytas ir niekur nė žiburėlio. Stiprus pietų vėjas bloškia šlapią sniegą ir jį lipdo aplinkui. Ant akių, ant bėgių ir ant vagonų. Nuo vėjo pusės bėgiai aplipdyti stora sniego pluta. Tik pabėgiai kai kur juoduoja, lyg kokie griaučiai.
Ant šalutinių bėgių stovi ilgas karinis traukinys. Traukinys eina į frontą. Atvažiavo į stotį jau vidurnaktį. Traukinys čia pasiliks iki ryto, tik praaušus važiuos toliau.
Ant traukinio platformų pristatyta prieštankinių pabūklų. Kad pabūklai nesivažinėtų, jų ratai iš visų pusių apkalti apvaliai išlenktomis kaladėmis. Kaladės prikaltos prie platformų. Pabūklų vamzdžiai iš abiejų pusių pritvirtinti prie platformų plieniniais lynais.
Vagonų sukabinėtojas Jonaitis stovi užsiglaudęs už vagono ir laukia atvažiuojančio garvežio. Garvežys turėtų būti kur nors aname gale. Tolumoje vos girdėti jo trinksėjimas. Šalta ir Jonaitis įtraukia galvą į pastatytą milinės apikaklę.
Staiga Jonaitis pastebi prie karinio traukinio kažkokį žmogų. Žmogus išniro iš tamsos visai netikėtai. Atrodo, kad jis išlindo iš po traukinio apačios. Jonaitis dar mato, kaip jis susilenkęs kažko krapštosi prie bėgio. Atrodo, lyg jam būtų atsirišęs batų šniūrelis ir jis norėtų jį susirišti.
— Matyt, kad tai vagono palydovas kareivis, — mąsto sau Jonaitis. — Sušalo būdelėje besėdėdamas žmogus ir išlipo pavaikščioti, šalta ir jam. Su kiekvienu kariniu traukiniu važiuoja keletas palydovų. Jie sėdi vagonų būdelėse, bet kartais išlipa ir pasivaikščioja šalia traukinio.
— O gal tai traukinių derintojas? Su kokiu nors reikalu jieško manęs. — Ir Jonaitis artėja prie žmogaus.
Bet dabar žmogus, pastebėjęs Jonaitį, leidžiasi bėgti.
— Stok! Kas čia toks ir ko čia jieškai? — sušunka Jonaitis ir metasi paskui, žmogus puola ant žemės vikriai perlenda pro vagonų apačią, pabėga kelis žingsnius, vėl perlenda pro kito traukinio apačią ir dingsta tamsoje. Jonaitis jį galiuką pasiveja, bet nespėja pagauti.
Tuo tarpu traukinių derintojas tikrai jieškojo Jonaičio ir artėjo prie tos vietos, kur jis dirbo.
Išgirdęs Jonaičio šauksmus, traukinių derintojas pastebėjęs, kad kažkoks žmogus išlindo iš po vagono apačios, puolė tiesiai į jo pusę ir jį pagavo, žmogus spardėsi ir nesidavė laikomas. Tuo tarpu atskubėjo ir Jonaitis ir jie abu nepažįstamąjį nusivedė į stotį. Stotyje žmogų atidavė geležinkelių policijai.
Kadangi sulaikytasis atrodė įtartinas ir, jo aiškinimasis nevisai patikimas, geležinkelių policija jį perdavė kriminalinei policijai.
Sekantį rytą tarp kriminalinės policijos vaidininko ir sulaikytojo užsimezgė maždaug šitoks pasikalbėjimas:
— Tamstos vardas ir pavardė?
— Jonas Šiugždinis.
— Kur gyveni?
— Čia pat, mieste, Stoties g-vė Nr. 168.
— Turi kokius nors dokumentus?
— Turiu vidaus pasą. čia turėtų būti tarp mano daiktų. Policija jį iš manęs paėmė.
Valdininkas pasikniso tarp jo daiktų ir pasą rado. Pasas sudėvėtas ir suplyšęs. Nuo nešiojimo kišenėje paso lapai pasileidę ir dabar jo nugarėlė apsukui susiūta storu naminiu siūlu.
Paso pirmojo lapo viršutinės dalies su turėtojo vardu ir pavarde visai nėra — nuplyšusi. Yra tik tėvo vardas, gimimo data ir vieta. Trečiame puslapyje Šiugždinto fotografija ir parašas. Šeštame ir septintame puslapiuose šio paties miesto policijos antspaudos apie užsiregistravimą gyventose vietose.
— Tai kur dabar gyveni?
— Jau sakiau, kad Stoties gatvėje Nr. 168.
— Vienas ten gyveni?
— Ne, ten gyvena mano tėvai.
— Kur prieš tai gyvenai?
— Pase įrašyta. Galite pamatyti policijos antspaudose.
— Aš matau, kad įrašyta, bet tamsta pats turi tai pasakyti.
Šiugždinis mikčioja ir negali pasakyti, kur prieš tai gyvenęs.
— Žinote, ponas valdininke, čiapat mieste, anoje gatvėje, dabar neatsimenu jos pavadinimo, ketvirtoji nuo Stoties gatvės. Jūs ją žinote.
— Gerai. O kur dar anksčiau gyvenai?
—Taip pat pase įrašyta. Tik pasižiūrėkite. Aš gerai neatmenu, žinote, aš turiu silpnoką atmintį ir kartais labai ilgai galvoju, kol ką reikalingą atsimenu. Žinote, mažas būdamas kritau nuo arklio, prisitrenkiau ir nuo to mano atmintis smarkiai sušlubavo...
— Kokiais reikalais praeitą naktį vaikščiojai stoties rajone?
— Eee, nieko. Nieko... Aš tik norėjau rasti sukabi-nėtoją Jonaitį ir jį pasiklausti, mažu galima gauti prie geležinkelio tarnybą. Žinote, Jonaitį aš pažįstu, tai, sakau, su juo pasikalbėsiu. Žinote, dabar vokiečiai gaudo jaunus vyrus ir išgabena prie darbų kur nors į rytus arba į Vokietiją. Ten aš nenoriu. Aš norėčiau gauti darbą čia pat, vietoje. Girdėjau, kad ir čia yra darbo.
— Tai kodėl Jonaitį norėjai pamatyti vidurnaktį?
— Žinote, kad kitu laiku jo negalima pagauti. Tik naktį, kada jis tarnyboje. Patikėkite man, aš nesu joks nusikaltėlis ir stotyje nieko blogo nepadariau. Tik jau toks durnas atsitikimas... Paleiskite mane.
— Žinoma, paleisime. Tik turėsi palaukti, kol reikalą ištirsime. O ar leidimą vaikščioti naktį turi?
— Rodos, kad turėjau. Gal yra tarp mano daiktų?
— Sakai, norėjai pamatyti Jonaitį? O kai Jonaitis tave stotyje pagavo, kodėl nekalbėjai su juo tavo tarnybos reikalu?
— Kad ten, rodos, buvo ne Jonaitis...
Po to valdininkas pasiima Šiugždinto pasą ir nueina į Stoties g. Nr. 168 pasižvalgyti.
Tačiau čia joks Šiugždinis negyvena ir namų savininkė tokio asmens visai nepažįsta.
— Betgi policijos antspaudoje, va, aiškiai įrašyta, kad jis apsigyveno Stoties gatvėje Nr. 168 praeitų metų vasario 18 d. Kaip čia dabar yra?
Namo savininkė nieko negali pasakyti. Ji atneša namų gyventojų registracijos knygą ir ją paduoda valdininkui.
Knygoje Šiugždinto pavardės taip pat nėra. Kažkas netvarkoje. Neatrodo, kad policijos antspauda ir įrašai būtų padirbti.
Valdininkas įsižiūri į knygą. Ir jis randa, kad 1943 m. vasario 18 d. šiuose namuose apsigyveno pil. Petras Kareiva.
O taip, Kareiva gyveno jos namuose, bet dabar jis jau išsikėlęs kitur. Ji netgi nežino kur. Tik žino, kad jis buvo geležinkelietis.
Po to valdininkas nuvyksta į Šermukšnių g. Nr. 15. Antroji antspauda rodo, kad Šiugždinis turėtų būti čia gyvenęs. Tačiau ir čia Šiugždinis niekada nėra gyvenęs. Antspaudoje nurodytu laiku yra gyvenęs tas pats Kareiva.
Buvo pasiteirauta geležinkelio stotyje, ar ten nedirba koks nors Petras Kareiva. Buvo atsakyta, kad dirba.
Iššauktas Petras Kareiva parodė, kad Šiugždinį pažįstąs ir prieš karą jis, Šiugždinis, trumpą laiką dirbęs prie geležinkelio. Prieš porą savaičių Kareiva buvęs svečiuose pas savo pažįstamą ir ten pasigėręs. Kai sugrįžęs namo, paso savo kišenėje neberadęs. Jis nežinąs, ar pasą pametė, ar kas nors jį ištraukė. Svečiuose buvęs ir Šiugždinis.
Kareiva savo pasą atpažino. Taip, tai jo pasas. Tik jis nebuvo susiūtas ir nesuplėšytas. Ir paso antrasis lapas su fotografija ne jo, bet Šiugždinio.
Aišku, Šiugždinis tada jo pasą ištraukė. Bet kodėl?
Dabar Kareiva prisiminė, kad Šiugždinis mieste ilgą laiką negyveno. Kur jis buvo dingęs, Kareiva nežino. Jis tik žino, kad Šiugždinis dingo kartu su bolševikais. Galbūt, kur nors kaime gyveno?
— Tai va, broliuk, esi melagis ir vagis, jeigu ne kas dar blogiau, — valdininkas žėrė Šiugždiniui į akis. — Prisipažink, kur gyveni ir kodėl Kareivos pasą pavogei?
Šiugždinis mėgina aiškintis šiaip ir taip, bet klysta ir visiškai susipainioja.
— Kur gyveni?
Nebėra ko slėpti ir jis pasako: Rygos g. Nr. 226.
Tuo tarpu iš stoties gauta žinių, kad geležinkeliečiai prie bėgių rado nesprogusią miną. Toje vietoje, kur naktį buvo sustojęs karinis traukinys. Mina kažkodėl nesprogo ir traukinys ramiausiai nuvažiavo.
Dabar ir Jonaitis prisiminė, kad naktį nepažįstamasis krapštėsi lygiai toje vietoje, kur buvo rasta mina. Jonaičio pabaidytas, jis nespėjo detonatoriaus padėti ant bėgio ir numetė jį šalia.
Šiugždinio reikalai aiškiai pasuko į blogąją pusę.
Policija jo gyvenamuose namuose padarė smulkią kratą ir šio to rado: už tvartuko, mėšlo krūvoje paslėptą baterijinį radio siųstuvą-priimtuvą, daržinėlėje šiene įkištą kartoninę dėžę su tolu, vielomis ir detonatoriais, ant augšto palėpėje — rusišką naganą su šoviniais.
Dvi dienas Ššiugždinis nenorėjo kalbėti ir spyriojosi nieko nežinąs nei apie miną, nei apie jo tėvo namuose rastus ginklus.
Jo tėvas taip pat nieko aiškaus nepasakė. Jis tik papasakojo, kad sūnus iki šiol gyvenęs kaime pas gimines, o dabar atvykęs į miestą ir norįs gauti darbą geležinkelyje. Iš kur jo namuose atsiradę ginklai, jis nežinąs. Greičiausiai, koks nors pabėgęs belaisvis arba koks besislapstąs valkata ten juos paslėpė. O rusišką naganą tai jis radęs prieš kelis metus, kai bėgo bolševikai, ir jį paslėpęs ant augšto, kad niekas nerastų. Naganą niekuomet nenaudojęs ir visai nemokąs šaudyti. Laikęs tik tam, kad, pasitaikius progai, galėtų jį parduoti.
Bet visą reikalą sugadino jaunesnioji Šiugždinto sesutė. Klausinėjama ji atvirai papasakojo, kad jos brolis buvęs pabėgęs kartu su bolševikais ir tik dabar sugrįžęs. Rastų ginklų ir radijo aparato ji nesanti mačiusi, tačiau galimas daiktas, kad jos brolis ginklus parsinešęs ir juos namų pašalėse išslapstęs.
Dabar ir Šiugždinis pamatė, kad jo byla pralošta ir nebėra ko besislapstyti. Ir jis kriminalinės policijos valdininkui maždaug sekančiai papasakojo:
“...Prieš pat bolševikų užėjimą aš pradėjau dirbti stoties depo mašininko padėjėju. Bolševikams užėjus, aš buvau jiems prielankus ir tuojau įsirašiau į komjaunimą. Netrukus aš buvau paskirtas į X. miestą geležinkelių dirbtuvių komjaunimo kuopelės sekretoriumi ir uoliai dirbau jų naudai. Prasidėjus gyventojų vežimui, aš dalyvavau prie išvežimo.
Kai prasidėjo karas ir priartėjo vokiečiai, aš kariniu traukiniu drauge su rusų kariuomene pabėgau į rytus. Atsidūriau Minske, paskui Rževe. Iš Rževo po kelių savaičių buvau išsiųstas į Ufą ir ten ilgesnį laiką dirbau geležinkelio dirbtuvėse kuriku.
1942 m. pradžioje gavau įsakymą stoti į kariuomenę. Stojau, buvau priimtas ir paskirtas į lietuviškąją diviziją, kuri tada stovėjo Balachnos miestelyje, Gorkio apygardoje.
Tų pačių metų pabaigoje aš ir dar keli mano kuopos vyrai buvome paskirti į specialią diversijos, sabotažo ir parašiutininkų mokyklą, esančią prie vieno aerodromo netoli Maskvos.
Mokykloje buvo apie 200 įvairių tautybių mokinių ir mes labai uoliai mokėmės ten dėstomų dalykų. O mokykloj mokė visko: kaip sprogdinti priešo traukinius ir kitokius karinės reikšmės objektus, kaip kautis su priešu, kaip rinkti gyventojų tarpe žinias apie priešą ir nepalankius asmenis, kaip skleisti mums naudingą propagandą ir kt. Taip pat mokino iš augšto bokšto šokti su parašiutu. Aš, be to, baigiau radiotelegrafininkų kursus.
1943 m. gegužės mėnesio vieną dieną aš ir keliolika kitų buvome susodinti į karinį lėktuvą, nuskraidinti į užfrontę ir Gudijos miškuose numesti. Leisdamasis aš pataikiau nukristi ant kelmo ir išsinarinau dešinę koją.
Taip pasilikau pas Gudijos partizanus ir kelias savaites sirgau, o mano draugai iškeliavo jiems nurodytais keliais. Kai jau galėjau pasikelti, dirbau prie radio aparato: priimdavau ir perduodavau telegramas...
...Pasveikęs aš buvau nuvestas į Kazėnų miškus, kur buvo raudonųjų lietuvių partizanų būstinė. Iš čia grupėmis mes buvome siuntinėjami atlikti įvairių uždavinių. Dalyvavau prie dviejų traukinių nuvertimo netoli Dūkšto stoties ir koviausi su lietuvių policija.
Rudenį buvo sudaryta grupė iš penkių asmenų ir mūsų vadas mus pasiuntė į šiaurinę Lietuvą atlikti tam tikrų uždavinių. Aš buvau šios grupės radio telegrafininkas ir nešiausi radio aparatą.
Slapstėmės miškuose ir pas patikimus kaimų gyventojus, daugiausia rusų tautybės asmenis. Mums buvo duotas uždavinys surasti ir kiek įmanoma daugiau užverbuoti asmenų, kurie mums teiktų žinias ir pas kuriuos galėtų užeiti partizanai, nakvoti, pailsėti ir gauti maisto. Yra numatyta, kad į šias apylinkes netrukus atsikels daugiau partizanų, todėl visi turi būti aprūpinti.
Prieš kelias savaites mes keliavome pro šį miestą ir aš panorau aplankyti savo tėvą, kurio nemačiau jau keleri metai.
Pas tėvą aš išbuvau iki šiol ir šiomis dienomis jau turėjau išvykti susitikti su savo draugais, kurie manęs laukia sutartoje vietoje.
Savo draugų vardų nė pavardžių aš nežinau, nes mes visi vadinamės slapyvardėmis ir mums griežčiausiai uždrausta kam nors pasakyti savo tikrąją pavardę. Mano slapyvardė yra Tadas Girlianda. Taip mane visi vadina ir taip aš esu užregistruotas partizanų sąrašuose.
Pas tėvą aš buvau paslėpęs savo radio aparatą, o draugai buvo palikę dalį jiems dabar nereikalingų ginklų.
Aš turėjau savo vidaus pasą, bet su mano pavarde buvo labai pavojinga kur nors pasirodyti. Aš nežinau, gal esu įtrauktas į pajieškomų asmenų sąrašus ir galėčiau pakliūti į bėdą. Todėl, kai prieš porą savaičių buvau svečiuose ir pastebėjau, kad Petras Kareiva turi kišenėje pasą, jo pasą pavogiau. Iš savo ir Kareivos pasų aš pasidariau naują pasą, kuris man būtų buvęs labai naudingas.
Bebūdamas pas tėvą aš sumaniau padaryti kokį nors žygdarbį ir tuo pagarsėti. Aš sugalvojau susprogdinti karinį traukinį. Miną buvo palikę mano draugai. Bet, kaip jau žinote, šis mano žygis pasibaigė labai nelaimingai. Beskubėdamas ir užkluptas kažkokio geležinkeliečio, aš miną padėjau negerai ir ji nesprogo.
Aš padariau dvi labai dideles klaidas ir sulaužiau partizanų priesaiką ir drausmę. Pirmiausia, aš neturėjau teisės pareiti namo ir čia apsigyventi. Mums yra leista susitikti su savo giminėmis ir palaikyti ryšius, bet tik taip, kad niekas to nematytų ir nežinotų. Aš gi pradėjau vaikščioti viešai, lankiausi net svečiuose ir pas tėvą išbuvau perilgai.
Antra: mums yra griežčiausiai uždrausta daryti sprogdinimus pavieniui. Karinių traukinių sprogdinti turi eiti visa grupė, arba mažiausiai trys — keturi asmens, kad, atsitikus pavojui arba esant reikalui, galėtume viens kitam padėti. Mes turime būti gerai ginkluoti ir, prireikus, turime kautis su užpuolėjais. Aš gi savo ginklą buvau palikęs namie, bėgau ir leidausi pagaunamas.
Už šiuos du nusikaltimus, jei partizanų vadovybė tai sužinotų, karinio teismo aš būčiau nuteistas mirties bausme. Ir tuojau pat sušaudytas.
Aš esu garbingas žmogus, nieko neslepiu ir viską atvirai ir sąžiningai papasakojau. Tikiu, kad manęs bus pasigailėta...” --
Jonas Šiugždinis buvo perduotas atitinkamoms įstaigoms padaryti galutinį sprendimą.
