JONUŠAS RADVILA
DR. V. SRUOGIENĖ
(Pradžia KARIO Nr. 1)
Biržų pilies apgulimas 1704 m.
Pasitaręs su Boguslavu Radvila, jis kreipėsi i Vilniaus vyskupą įrodinėdamas, kad tik švedų pagalba gali Lietuvą išgelbėti nuo pražūties:
“Karūna negali mums padėti, karalius pagalbą atšaukė”, — rašė jis Lenčicos vaivadai, — “nera jokios vilties, kad bajorai eitų į karą. Visos vaivadijos, dėl kaltės tų, kurie turėtų jas paraginti, išbėgiojo, ne tik savo namus, bet ir sostinę paliko. Taip vieni palikti su samdytosios kariuomenės saujele, kuri tik iki rugpjūčio mėn. 9 d. yra įsipareigojusi tarnauti, Maskvai atsispirti negalime. O jei dar švedai iš anos Neries pusės apsups, tai vienam ar kitam turime pasiduoti, pasipriešinę gi tapsime grobiu. Jau ne valstybės garbė, ne laisvė ar turtas, bet tik gyvybė gelbėti rūpi. Iš dviejų blogybių turime pasirinkti mažesnę, verkdami atsisveikinti su tėvynės laisve. Pasitarę su Vilniaus vyskupu, esame parašę švedams, prašydami kariuomenės pagelbėti prieš Maskvą, kuri yra iš visų blogybių blogiausia.”3)
Liepos 29 d. Radvila nusiuntė savo pasiuntinius Rygos gubernatoriui švedų generolui Gabrieliui Pontui de la Gardie.
Radvilos kariuomenė stovėjo Nemiežiuje prie Vilniaus, o jis pats įšokęs į senatorių apleistą sostinę, iš kur galėdamas susigraibė pinigų kariams apmokėti.
Rugpjūčio mėn 7 d. 1655 m. Zolotarenka priėjo prie Vilniaus ir puolė lietuvių karo stovyklą. Kautynės truko nuo 6 val. ryto per visą dieną. Temstant etmonas perėjo per Žaliąjį tiltą, traukdamasis Kėdainių link. Gosievskis su savo žmonėmis skubiai ėjo per Panerius į Kauną. Tą naktį iš Vilniaus bėgo kas tik galėjo — į miškus, į Prūsus, prie jūros... Vyskupas Tiškevičius su šv. Kazimiero relikvijomis patraukė į Karaliaučių, paskui jį unitai su savo stebuklinguoju paveikslu... Kancleris Albertas Radvila su D. L. Kunigaikštijos archyvu pasiekė Dancigą, ten pat atsidūrė ir Vilniaus magistratas su senomis valdovų privilegijomis.
“Miestiečiai ruošėsi gintis prie miesto vartų, namuose, vienuolynuose, totorių mečetėje, visų tikybų bažnyčiose; ginklų ir šaudmenų nestokojo, bet nebuvo vadų.
Rugpjūčio 8 d. maskoliai priėjo piie sostinės. Prikirtę medžių tarpukalnėse, kad niekas negalėtų pabėgti, ėmė trimituoti ir tarp 9 ir 10 vai. ryto puolė miesto vartus.
Nelaimingus gyventojus apėmė siaubas... Zolotarenkos kazokai pirmieji išlaužė vartus, ėmė įtvirtintus namus, bažnyčias ir žudė visa, kas tik jiems pakliuvo, moteris, vaikus, šunis, kates.. Sako, apie 25,000 žmonių žuvo...
Kitą dieną, patrankoms šaudant, caras Aleksiejus Michailovičius triumfuodamas įvažiavo į Vilnių... su 12 žirgų pakinkyta karieta per patiestą žemėje raudoną gelumbę, o prie pilies per raudoną aksomą... Augščiausiuoju įsakymu Zolotarenka užėmė gyventi puikiuosius Radvilų rūmus... Plėšimai ėjo dieną ir naktį... Ištuštėjo visi prekių sandėliai, butai, pastogės, arklidės, perkratytos bažnyčios rūmai... Maskoliai jieškojo aukso net upės dugne. Nuėmė varpus, nudraskė varį nuo stogų... Caras pasiėmė septynias paauksuotas kopulas iš Radvilų rūmų ir atvežė jas į Maskvą kartu su raudono ir margo marmuro kolonomis, išplėštomis grindimis, stalais ir gausybe tokių retų dalykų, apie kuriuos maskoliai iki tol nė supratimo neturėjo...
Plėšimai vyko tris dienas, paskui septyniolika dienų siautėjo gaisras, po kurio liko tik griuvėsiai.”3)
Maskoliai sudaužė senus karstus bažnyčių požemiuose, sunaikino daugelio mūsų praeities garbingų žmonių palaikus. Yra spėjimų, kad to pat likimo susilaukė ir Vytauto Didžiojo karstas.
Caras, pasiskelbęs Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, sugrįžo į Maskvą palikęs Vilniuje stiprią įgulą. Maskoliai užėmė ir Kauną, degindami ir piešdami visas sodybas, be atodairos žudydami ramius gyventojus.
Krito Gardinas, visa pietryčių Lietuva buvo lyg šluote nušluota. Žuvo per šimtmečius žmonių krauti turtai, dokumentai, seni paminklai, architektūros ir meno šedevrai. Nebeliko ir Nesvyžiaus Radvilų ir daugelio kitų didikų rūmų, puošnių bažnyčių...
Vladislovas Vaza (1532-1648), Didysis Lietuvos Kunigaikštis — Lenkijos karalius.
Marija Ludvika Gonzaga, Jono Kazimiero žmona
Jonas Kazimieras, Didysis Lietuvos Kunigaikštis — Lenkijos karalius (1648-1668)
SUTARTIS SU ŠVEDAIS KĖDAINIUOSE
Tuo laiku, kai maskoliai veržėsi į Lietuvos gilumą. trys švedų armijos iš šiaurės ir vakarų, žygiavo per Lietuvą ir Lenkiją. Karolis X Gustavas su dviem armijom įraukė į Lenkiją. Visuotinai į karą pašaukta lenkų šlėkta, gerai aprūpinta ir su gausinga kariuomene, stovyklavusi Poznanės srityje ties Ujście, 1655 m. liepos 25 d. sekmadieni auštant, be šūvio pasidavė švedams, pripažindama švedų karalių savo valdovu. Jonas Kazimieras pabėgo Į Sileziją. Švedai užtvindė visą Lenkiją, paėmė Varšuvą, Krokuvą.
Šitaip lenkams kapituliavus, Jonušas Radvila, įsitvirtinęs savo Kėdainiuose, dar bandė garbingai gelbėti Lietuvą.
Švedų generolas de la Gardie, užėmęs Livoniją ruošėsi jau užimti Biržus, o po to visą Lietuvą, čia pat pas ji atvyko Jonušo Radvilos pasiuntinys ir Įteikė jo prašymą vesti derybas ir suteikti pagalbos prieš Maskvą. Švedai, jau kaip sąjungininkai, užėmė Biržus, kur gen. Loevenhauptas priėmė mūsų kariuomenės ištikimybės priesaiką. Įsistiprinę Bauskėje ir Palangoje, švedai traukė pas Radvilą Į Kėdainius.
Didysis etmonas, turėjęs savo žinioje dar laisvus Žemaičius, Ukmergę ir Upytę, Breslaujos ir dalį Kauno apskr., sušaukė į Kėdainius krašte likusius augštuosius dvasininkus, didikus, žymesnius bajorus. Čia 1655 m. rugpjūčio mėn. 17 d. buvo pasirašyta su švedų įgaliotiniu Skytt laikinė Lietuvos pasidavimo sutartis. Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos unija su Lenkija nutraukiama ir projektuojama užmegsti su Švedija panašiomis sąlygomis, kur Lietuva turėtų visišką savarankumą; užtikrinama visų luomų ir tikybų laisvė, prekybos saugumas. Radvila prašydamas švedų pagalbos prieš Maskvą pažymėjo, kad Lietuvos kariuomenė nebūsianti vartojama prieš Lenkiją, buvusią sąjungininkę (štai lenkų apšauktas išdavikas, likęs kilnus jų nelaimėje!), o pažadėdamas duoti aprūpinimą švedų kariuomenei, pabrėžė, kad pirmoj vietoj turės būti žiūrima Lietuvos kariuomenės; numatyta sukurti iš Lietuvos žemių dvi vasalinės kunigaikštystės Radvilams — Jonušui ir Boguslavui ir kitos sąlygos.4)
Kėdainių sutartį su švedais pasirašė Jonušas ir Boguslavas Radvilos, Žemaičių vyskupas Petras Parčevskis, Vilniaus vyskupijos administratorius K. Bialozaras ir kiti, dauguma iš visų susirinkusių Kėdainiuose. Bet Vilniaus vyskupas J. Tiškevičius, pradžioje pritaręs deryboms su švedais, pasisakė prieš sutartį. Gosievskis aktą pasirašė, bet iš karto dairėsi, kaip iš Radvilos stovyklos pasprukti ir pradėjo slaptas derybas su Maskvos pasiuntiniais. Apie tai sužinojęs Radvila Gosievskį suėmė, bet šis pabėgo ir su savo kariuomene perėjo į Lenkiją.
Bendrai, Kėdainių sutartis Lietuvoje buvo palankiai priimta. Ji buvo vertinama kaip vienintelis kūrybingas aktas, baisios invazijos metu bandęs išgelbėti tai, kas dar buvo galima gelbėti.
Atvykusį į Kėdainius generolą de la Gardie Radvila iškilmingai priėmė ir visiems susirinkusiems iškėlė pokylį (tą puotą H. Sienkievičius yra meistriškai aprašęs “Tvane”, bet ten pat labai neteisingai, neigiamai pavaizdavo Jonušą Radvilą).
Radvila, pasirašęs aktą su švedais, tikėjosi pats valdyti Lietuvą, o švedai jam aiškiai žadėjo iškelti jį Jono Kazimiero vieton. Jonušas jau pasirašinėjo Magnus Dux Lithuaniae, pats leido įvairius potvarkius ir projektavo naują konstituciją.
Tačiau švedai, užėmę visą laisvą nuo maskolių Lietuvos dalį, elgėsi kaip okupantai, plėšė gyventojų turtą, niekino bažnyčias, o prieš Maskvą pagalbos nedavė. Rudenį 1655 m. jie privertė lietuvius pasirašyti naują aktą, kuriuo Karolis X Gustavas skelbiamas Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, bet neįsipareigodamas čia gyventi, skyrė savo vietininką švedą (ši sutartis neįsigaliojo ir Radvila jos nepasira-
Caras Aleksiejus Michailovičius, nusiaubęs Lietuvą 1655 m.
Švedų karalius Karolis X Gustavas
Švedų gen. grafas Magnus Gabriel de la Gardie
še). Vėliau paaiškėjo, kad švedai iš tikrųjų norėjo Lietuvą įjungti į žemės juostą paliai Baltiją nuo Vartos ir Notecės iki Dauguvos, kur būtų kariuomenės kolonija, apgyvendinta vokiečių ir švedų ir paversta protestantiška Švedijos provincija.
TRAGIŠKA JONUŠO RADVILOS MIRTIS
Kėdainių sutartį pasirašę, švedai nužygiavo į Lenkiją, palikdami savo įgulas Lietuvoje.
Jonušas Radvila, išsiuntęs žmoną ir dukrą į
Tauragę, pavedęs jas Prūsijos valdovo globai (Boguslavas buvo Prūsijos administratorius), pats užsidarė Tykocino pilyje (šiaurės Lenkijoje, netoli Siedlcu), kur buvo švedų įgula.
Tuo tarpu Lenkija atsigavo, ėmė švedus varyti lauk. Grįžęs iš Silezijos Jonas Kazimieras atidavė Lietuvos kariuomenės vadovybę Povilui Sapiegai, Radvilos priešui, kuris Kėdainių sutarties nepasirašė. Savo lėšomis sudaręs kariuomenę, Sapiega stovėjo ties Lietuvos Brasta ir laukė įvykių raidos, vengdamas pasireikšti.
Bendroji būklė pakito 1655 m. pabaigoje. Maskoliai, švedams atėjus, daugiau nesiveržė. Lenkijoje, Čenstakavos vienuolyno gynimosi padrąsinta, visa liaudis sukilo prieš švedus. Tada apsisprendęs Povilas Sapiega puolė Tykocina. Ten jau mirties patale gulėjo Jonušas Radvila. Jis mirė 1655 m. gruodžio 31 d., sulaukęs vos 43 metų amžiaus.
Nenorėdami Sapiegai pasiduoti, švedai išsprogdino Tykocino tvirtovę. Sapiega pasuko į Lenkiją, įsijungdamas į ten ėjusias kovas prieš švedus.
Jonušo Radvilo kūnas išbuvo Tykocine apie vienerius metus, kada ji drauge su jo turtų likučiais atsiėmė Boguslavas Radvila ir slapta palaidojo Siedlcuose. Jo kapas buvo žinomas tik Jonušo seseriai Kotrynai Hlebavičienei ir Boguslavui, dar 1669 m. ketinusiems Jonušo palaikus pervežti į Kėdainius. Bet ar buvo jis kada palaidotas Kėdainiuose, jokios žinios nėra. Iki šiol vyrauja įsitikinimas, kad Jonušo palaikai ilsisi Kėdainių kalvinų bažnyčioje puikiame sidabru ir auksu išpuoštame barokiniame karste, kurio lentelėse lotyniški parašai tatai įsakmiai tvirtina. Tačiau gerai išsilaikiusio lavono apžiūrėjimas, palyginimas su portretais, atsižvelgimas į kai kuriuos aprašymus jau prieš šimtą metų leido spėti, kad, nežiūrint parašų, karste guli ne Jonušo Radvilos, sudariusio sutartį su švedais, bet jo dėdės Jonušo rokošininko, Boguslavo tėvo palaikai.5) Labiausiai tą spėjimą patvirtina aiškiai matoma veide žaizdos žymė: Jonušas rokošininkas mirė nuo smūgio kardu į galvą. Taip paslaptis lieka neišaiškinta.
Po Didžiojo etmono mirties nebeliko, kas gina Lietuvos reikalą, švedams ir, pagaliau, maskoliams išsikrausčius, grįžo senoji būklė ir nelemti ryšiai su Lenkija.
Radvila buvo žmogus, kurio visa veikla, visos jo kovos žodžiu ir ginklu rodė jį buvusį toli numatantį valstybės vyrą, didelį Lietuvos patriotą. Deja, mūsų istorikai dar nėra parašę apie jį specialios studijos. Nepadarė to ir lenkai. Jie tebelaiko jį išdaviku, negalėdami jam dovanoti nutraukimo unijos su Lenkija. Tuo laiku kada lenkai be kovos ir besąlyginiai kapituliavo, Radvila dėjo visas pastangas Lietuvą gelbėti. Faktai iškelia Jonušą į tokio didvyrio augštybes, kurį ir lenkai būtų garbinę, jei jis būtų veikęs nevien tik Lietuvos, bet Lenkijos naudai.
LITERATŪRA
1) E. Starczewski, Moznow Tadztwo polskie. I t., 438—448 psi.
2) L. Kubala, Szkicie Historyczne, pierwsze liberum veto.
3) L. Kubala, Wojna Moskiewska.
4) P. Gronskis, Instrumentum Lituanicae dedi-tionis 1655 (Tauta ir Žodis, II t.): L. Kubala, Wojna Szwecka; A. Šapoka, Jonušas Radvila ir Švedija, Židinys, 1939 m.
5) Dr. T. Tripplin, Pamiętniki lekarza polskiego.
