II - JĄ KARO MOKYKLOS LAIDĄ PRISIMINUS
J. RAPŠYS
Prisiminus II-ją Lietuvos Karo Mokyklos laidą, persikeli žmogus, mintimis į 1919 metus. Tai buvo sunkūs Lietuvos kūrimosi metai. Tą, tik gimusį kūdikį — valstybę, tuojau užpuolė plėšrūs kaimynai. Reikėjo gintis. Bet sunkios buvo gynimosi kautynės. Savanorių buvo daug, bet nebuvo ginklų, šaudmenų ir kitų karui reikalingų priemonių. Mažai buvo ir vadų, kurie galėtų vadovauti savanoriams. Vadovybe tai aiškiai matė ir tuojau, 1919 m. vasario mėn., buvo sušaukta I-ji Karo Mokyklos laida, o liepos 31 d. — II-ji. I II-ją Karo Mokyklos laidą buvo priimta per 350 karių. Nors jų tarpe buvo ir taip vadinamosios “inteligentų mobilizacijos” paliestų, bet dauguma — savanoriai. Kai kurie jų jau buvę fronte ir kariavę. Nors valstybės kūrimosi pradžioje labai reikėjo inteligentinių pajėgų ir kitoms ministerijoms bei savivaldybių įstaigoms, nors visi juos gaudė, viliojo, bet dauguma tų inteligentų atsisakė augštų ir šiltų vietų ir, Tėvynės laisvės šaukiami, įstojo į Karo Mokyklą.
Mokslas Karo Mokykloje prasidėjo 1919 m. rugpjūčio 1 d. ir tęsėsi ligi 1919 m. gruodžio 16 d. Mokymas Karo Mokykloje apėmė šiuos dalykus: rikiuotės mokymas, teoretiniai dalykai (taktika, statutai), lauko pratimai ir, žinoma, griežtos drausmės ugdymas. Rikiuotės mokymas — užsiėmimai buvo vedami vadinamajame Ąžuolyne (Kaune). Nors Ąžuolynas anais laikais nebuvo toks gražus (tik purvas ir balos) kaip vėliau, bet nebuvo ten nė vienos vietos, nė vienos žemės pėdos, kur nebūtų šimtą kartų išmindžiota, iššliaužiota. Tas Ąžuolynas pakeitė mūsų karinę išvaizdą ir sustiprino drausmę.
Teoretiniai dalykai, žinoma, buvo mokomi klasėse. Tų teoretinių dalykų daug, o laike taip maža. Reikėjo stengtis, kiek tik buvo galima, pagrindinius dalykus mokėti kaip “Tėve mūsų”. Lauko pratimai — skyriaus, būrio, kuopos rėmuose — jau buvo vedami ne Ąžuolyne, bet tarp plento Kaunas — Jonava ir Neries (Murava — Kalnica rajone), o su lauko pratimais didesnės dalies rėmuose (bataliono, pulko) jau pasiekdavome Karmėlavos rajoną.
Nors 1919 metais buvo sunku ne tik su ginklais, bet ir su apranga bei maistu, bet tų metų pabaigoje mums, Karo Mokyklos mokiniams, nieko netrūko. Maistas buvo visai geras, apranga irgi gera, Karo Mokyklos patalpos puikios. Sunkiau buvo su pinigais. Jeigu 1938-40 metais išlaikydavo iš algos tam tikrą nuošimtį biudžetui subalansuoti, tai ką jau bekalbėti apie pirmuosius nepriklausomo gyvenimo metus. Tada neišlaikydavo tam tikro procento, bet visai jokio atlyginimo (algos) kariams nemokėdavo. Nebuvo išimties, žinoma, ir Karo Mokyklos mokiniams. O tų asmeninių išlaidų būdavo. Norėjome ir parūkyti, kartais ir alaus stiklinę išgerti ir, išėjus sekmadieniais į miestą, su mergaite į kiną nueiti, bet nebūdavo kuo tų išlaidų padengti. “Turtingieji” šiaip taip subalansuodavo savo biudžetą, bet daugumai tekdavo atsisakyti nuo tų “liuksusinių” dalykų.
žodžiu, gerai buvome visu kuo aprūpinti ir skųstis nebuvo ko. Tik mūsų, žinoma, anų laikų akimis žiūrint, drausmė buvo perdaug griežta. Ypač būdavo “baisu” susitikti tarnybos ar netarnybos metu su Karo Mokyklos viršininko padėjėju majoru Tvaronu. Nežiūrint, kaip mes stengdavomės atrodyti tvarkingi ir
Mokomosios eskadrilės išleidžiamieji egzaminai 1919 m.
Iš H. Bezumavičiaus rinkinio
drausmingi, jo akimis žiūrint, mes visuomet atrodydavome dar nepakankamai drausmingi ir vis duodavo “drausmės piliulių” (stovėti ramiai su šautuvu). Tai didelis priešingumas, palyginti su augštu, lieknu (tuo metu), tolerantingu, aristokratinės išvaizdos Mokyklos viršininku pulkininku Galvydžiu-Bykausku.
Nors mes, Karo Mokyklos mokiniai, buvome toli nuo fronto, bet pasitaikydavo, kada ir mes būdavome “parengties stovyje”. į tą parengties stovį mus įvedė garsioji lenkų peoviakų (Polska Organizacja Wojskowa) organizacija, kuri norėjo susprogdinti Lietuvos valstybinį gyvenimą iš vidaus. Karo Mokyklos mokiniai buvo griežtai nusistatę kovoti ir, apibūdindami padėtį, dažniausiai baigdavo žodžiais: “ka-ne-ką, bet mus lenkai gyvus tai jau nepaims”. Bet, ačiū Dievui, viskas buvo likviduota be kraujo ir be aukų.
Prisiminus II-ją Karo Mokyklos laidą, negalima neprisiminti ir Karo Aviacijos Mokyklos. Lapkričio mėnesį į mūsų eiles buvo įlieta ir Karo Aviacijos Mokykla. Nors Karo Aviacijos Mokyklos mokiniai, jau kelis mėnesius buvo lavinami, bet mūsų akimis žiūrint, jie ir savo išvaizda, ir savo žiniomis, ir savo drausme labiau buvo panašūs į civilinius, negu į karius. Bet, žinoma, Karo Mokykla pakeitė ir juos. Jie buvo sudrausminti, gerai apdailinti ir jau gruodžio 16 d., pakėlus į leitenanto laipsnį, visai gražiai praėjo iškilmės maršu.
Bet viskam ateina galas. Atėjo galas ir mūsų “vargams” Karo Mokykloje. Gruodžio 16 d. Valstybės Prezidentas pakėlė mus į leitenanto laipsnį, praėjome paskutinį kartą su šautuvu ant peties iškilmės maršu ir vakare, susirinkę į šokių salę, jau buvome nebe Karo Mokyklos mokiniai, bet Lietuvos kariuomenes karininkai. Iš to didelio skaičiaus kandidatų (per 350) daug dėl įvairių priežasčių turėjo palikti Karo Mokyklą. Karo Mokyklą baigė ir buvo pakelti į leitenanto laipsnį tik 200. Rodos, 24 (tikro skaičiaus nebeatmenu) buvo išleisti iš Karo Mokyklos puskarininkiais su teise būti pakeltais į leitenanto laipsnį kariuomenės dalyse.
II-ji Karo Mokyklos laida buvo viena didžiausių savo skaičiumi. Jaunieji leitenantai išsiskirstė po visas kariuomenės dalis, įnešdami daugiau lietuviškumo, patrijotiškumo, energijos. Juk ne paslaptis, kad 1919 metais, dėl stokos kadro, į Lietuvos kariuomenę buvo priimami ir svetimų kariuomenių karininkai. Ypač daug buvo priimta rusų carinės kariuomenės karininkų — emigrantų. Dėl tos priežasties kai kuriose kariuomenės dalyse karininkų tarpe vyravo ne lietuvių, bet rusų kalba. Ir, visai suprantama, negalėjo gi rusas karininkas per trumpą laiką išmokti lietuviškai.
Mes, jaunieji leitenantai, ir čia, lietuvinimo bare, turėjome atlikti tam tikrą pareigą ir mes ją atlikome. Gražiausią Tėvynės meilės pavyzdį parodė mūsų laidos a. a. leitenantas Matulaitis (vardo nebeatsimenu). 1920 m. jis buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą, bet lenkams užpuolus mūsų Tėvynę, jis atsisakė šiltos Steigiamojo Seimo nario vietos, išėjo į frontą ir čia, gindamas Tėvynę, paaukojo savo gyvybę.
Dauguma mūsų II laidos karininkų, pasibaigus kovoms už Nepriklausomybę, išėjo j atsargą, baigė augštuosius mokslus ir dirbo kitose srityse. Kai kurie jų liko garsiais ir žinomais visoje Lietuvoje, štai, keletas: H. Endziulaitis buvo vidaus reikalų ministeriu; J. Masiliūnas susisiekimo ministeriu; Motiejūnas Veterinarijos Akademijos profesorium; P. Oleka operos solistu ir režisierium; I. Nauragis operos solistu; S. Sodeika operos solistu ir muziku; Pr. Vainauskas visuomenės veikėju; J. Petronis visuomenės veikėju. Ir daugiau mūsų laidos karininkų, išėjusių į atsargą, liko gydytojais, inžinieriais, teisininkais, mokytojais, bet nebeatmenu jų pavardžių.
Nors ir savotišku būdu išsireklamavo, bet buvo Lietuvoje žinomas ir vadinamasis “Pupų Dėdė”. Jis irgi baigė II-ją Karo Mokyklos laidą. Karo Mokykloje, žinoma, jis dar nebuvo vadinamas Pupų Dėde. Tai buvo paprastas Karo Mokyklos mokinys Petras Biržys. Tik “nepaprastas” savo išdaigomis ir jumoristiniais eilėraščiais. Bet, prisiminus jį, sunku nenukrypti į jumoristinę pusę. Maža buvo tokių dienų, kad jis būtų nenubaustas ir kad nereikėtų stovėti su šautuvu ramiai. Bet, žinoma, tokių “nelaimės draugų” būdavo ir daugiau. Na, ir vargas tiems, kuriems tekdavo kartu su “Pupų Dėde” stovėti ramiai. Jo mimika arba vos girdimi, bet pilni jumoro, žodžiai išvesdavo iš lygsvaros kiekvieną. Ir sunku ką nors kaltinti. Pupų Dėdės jau tokia prigimtis: jam sunku ir minutę stovėti ramiai, nekalbant jau apie visą valandą. O šalia stovintiems sunku, žiūrint į tokį artistą, nesijuokti arba bent nenusišypsoti. Rezultatas aiškus: bausmės ne mažėdavo, bet didėdavo. Tai buvo, žinoma, išimtis. Ir nieko nuostabaus. Kelių šimtų tarpe gali būti vienas ir charakteringesnis.
Bet, bendrai paėmus, II-os Karo Mokyklos laidos mokiniai pasižymėjo darbštumu, ištverme, patriotiškumu, narsumu. Jie buvo pasiryžę paaukoti Tėvynės laisvei viską. Net ir gyvybę. Ir paaukojo. Nors nebeatsimenu visų II-ją Karo Mokyklos laidą baigusių, žuvusių kovose už Lietuvos Nepriklausomybę, pavardžių, bet kuriuos atsimenu, norėčiau nurodyti. Be augščiau jau minėto leitenanto Matulaičio, žuvo šie leitenantai: Bausys, Kuklieris, Telksnys, Tiška, Saldukas ir Styra. Be to, buvo sužeistų, daug pasižymėjusių kautynėse ir apdovanotų Vyčio kryžiumi.
Baigiant tenka pasakyti, kad II-ji Karo Mokyklos laida savo didumu, žuvusių kovose už Lietuvos nepriklausomybę ir pasižymėjusių kautynėse skaičiumi užims Lietuvos kariuomenės istorijoje pirmąją vietą.
