Ksenofonas — 10.000 žygis

Iš anglų kalbos vertė Z. R.

Iš čia, po trijų dienų ir 60 mylių žygio, jie atvyko į Ikonijų, paskutinį Frygijos miestą. Ten jis sustojo trim dienom, paskui sekė penkių dienų žygis iš 90 mylių per Lykaoniją. Kadangi ši sritis buvo priešų, jis pavedė ją graikams plėšti; iš čia skubiausiu keliu jis pasiuntė Kilikijos karalienę jos kraštan su Menono kariais ir pačiu Menonu kaip palydovu. Su likusiais Kyras žygiavo per Kapadokiją. Keturių dienų ir 75 mylių žygis atvedė jį į didelį ir pasiturintį miestą Daną. Ten jis išbuvo tris dienas, kurių metu nubaudė mirtimi, išdavimu pakaltintą, persą Megaferną, kuriam buvo leista dėvėti karališką purpurą, ir dar vieną galingą asmenį iš valdančios klasės.

Iš čia jie bandė pereiti Kilikijos sieną. Praėjimą sudarė nepaprastai status vežimams kelias, kuris, jei ginamas, būtų nepraeinamas. Pranešimai sakė, kad Syenesis saugojo praėjimą iš pozicijos augštumose. Kyras todėl visą dieną išlaukė lygumoje. Sekančią dieną atvyko ryšininkas su žiniomis, kad Syenesis paliko augštumas, kai tik sužinojo, kad Menono armija jau perėjo kalnus į Kilikiją ir, žinios ėjo, kad Tamos vadovaujamos Spartos ir paties Kyro triremes (irkliniai karo laivai) plaukė pakrante iš Jonijos į Kilikiją.

Vienu žodžiu, Kyras pasiekė viršukalnę nesutikęs pasipriešinimo ir pamatė Kilikijos įgulos palapines. Iš čia jis nusileido į plačią lygumą; vieta buvo graži ir aprūpinta vandeniu, pilna visokių rūšių medžių ir vynuogynų, čia buvo užauginama žymūs kiekiai sezamo, soros, kviečių ir miežių; slėnį supo augšti, nuo jūros ligi jūros einanti kalnai, sudarydami stiprią poziciją. Nusileidęs nuo kalnų, po keturių dienų ir 75 mylių žygio lyguma, jis atsidūrė dideliame ir turtingame Kilikijos mieste Taršė, kur buvo Kilikijos karaliaus Syenesio rūmai. Per miesto vidurį teka 200 pėdų pločio upė vadinama Kydnas. Gyventojai, išskyrus krautuvininkus, buvo palikę miestą ir kartu su Syenesiu pasitraukę į stipriai įtvirtintą poziciją kalnuose. Pasilikę buvo taip pat tie, kurie gyveno prie jūros, Solio ir Iso vietovėse.

Epyaksa, Syenesio žmona, pasiekė Tarsą penkias dienas prieš Kyrą. Menono armijai žygiuojant iš kalnų į lygumą, du daliniai buvo prarasti. Vienų pasakojimu, jie buvo kilikiečių užklupti begrobiant ir iškapoti, kiti pasakojo, kad palikę užpakalyje, negalėjo rasti armijos ar tikro kelio, beklaidžiodami buvę užklupti ir sunaikinti. Kaip ten iš tikrųjų bebuvo, tačiau jų dalinius sudarė apie šimtas hoplitų. Atvykę į Tarsą likę Menono daliniai, iš pykčio už savo prarastus draugus, išplėšė miestą ir karališkuosius rūmus.

Įžygiavęs į miestą Kyras pasiuntė pašaukti Syenesį. Syenesis atsakė, kad jis dar niekad nėra buvęs stipresnio už save valdžioje ir atsisakė aplankyti Kyrą. Bet, pagaliau, gavęs saugumo užtikrinimus ir žmonos įkalbėtas, sutiko vykti. Po jų pasitarimo, kai Syenesis davė Kyrui didelę pinigų sumą kariuomenės reikalams, Kyras įteikė jam taip vadinamas karaliaus dvaro garbės dovanas: žirgą su auksiniais brizgilais, auksinę apikaklę ir apyrankes, auksinį skimitarą (lenktas persiškas kardas) ir persų rūbą. Be to, jis užtikrino, kad kraštas daugiau nebus plėšiamas ir jo valdiniai grąžins jam visus jo vergus, kur tik juos berastų.

3. Klearchas sutvarko maištą.

Toje vietoje Kyras su kariuomene pasiliko dvidešimt dienų, nes kareiviai atsisakė toliau eiti. Jie jau pradėjo įtarti, kad žygiuojama prieš karalių ir ėmė kalbėti, kad ne tam darbui buvę samdomi. Klearchas mėgino savo kareivius priversti eiti pirmyn, bet jie pradėdavo svaidyti į jį ir jo krūvio gyvulius akmenimis, kai tik tie pradėdavo judėti. Klearchas vos nebuvo akmenimis užmuštas ir, priėjęs išvados, kad jėga savo nepadarys, sušaukė savo kareivių pasitarimą. Pradžioje jis stovėjo prieš juos ilgą laiką tylus ir verkė, o jie nustebę, taip pat tylėdami, žiūrėjo į jį. Pagaliau jis pasakė tokią kalbą: “Bičiuliai kareiviai, nenustebkite, kad aš esu nusiminęs matydamas, kaip reikalai dedasi. Kai aš buvau ištremtas iš mano paties krašto, Kyras liko mano draugu, jis netik elgėsi su manimi labai pagarbiai, bet dar davė man 10,000 dareikų. Gavęs pinigus aš jų neatidėjau sau, neišleidau jų nei savo malonumams, ne, aš juos atidaviau jums. Pirmiausia aš kariavau su trakais, jūs ir aš, mes kartu smogėme smūgį už Graikiją, išvydami juos iš Chersonėso, kur jie norėjo atimti žemę iš graikų naujakurių. Bet kai Kyras mane pašaukė, aš tuoj išvykau pasiėmęs ir jus kartu, tikėdamasis, jei jis panorės mano pagalbos, atsilyginti jam geru už visas jo parodytas malones. Tačiau dabar, kai jūs kartu nebenorite žygiuoti, aš turiu pasirinkti: arba aš turiu mesti jus ir likti Kyro draugu, arba turiu laužyti jam duotą žodį ir eiti su jumis. Nežinau ar aš elgiuosi teisingai, bet aš pasirenku jus ir kartu su jumis pakelsiu viską, kas bebūtų. Niekas niekados negalės pasakyti, kad aš išvedęs graikus į svetimą kraštą, mečiau juos ir draugais pasirinkau vietinius gyventojus. Ne. Bet kadangi jūs nenorit klausyti manęs, aš seksiu jus ir ištversiu tiek, kiek reikės. Taip darau todėl, kad jus laikau savo tėvyne, draugais ir sąjungininkais. Likdamas su jumis aš manau įgysiu garbės visur, kur tik bebūčiau. Be jūsų aš nebūčiau pajėgus nei padaryti gero draugui, nei pakenkti priešui. Taigi žinokite, kad aš eisiu ten, kur ir jūs eisite!”

Toki buvo jo žodžiai ir ne tik jo, bet ir kitų dalių kareiviai išgirdę, kad jis nežygiuos prieš karalių jam plojo ir daugiau kaip 2000 Ksenijaus ir Pasiono vyrų, pasiėmę savo ginklus ir mantą, įsirengė stovyklą arčiau Klearcho. Kyras apie tai sužinojęs tapo neramus ir nusiminęs ir liepė pašaukti Klearchą. Nors Klearchas pas jį nėjo, bet kareiviams nežinant, išsiuntė pasiuntinį pas Kyrą, pranešdamas, kad nenusimintų, nes reikalai susitvarkys. Taip pat patarė dar kartą šauktis jį, bet šaukiamas ir vėl nėjo. Sušaukęs savo kareivius ir tuos, kurie buvo prie jo prisijungę ir visus, kurie tik norėjo pasiklausyti, jis pasakė jiems tokią kalbą: “Bičiuliai kareiviai, aišku yra, kad Kyro nuomonė apie mus pasikeitė, taip pat ir mūsų nuomonė pasikeitė apie jį. Nes mes jau nesame jo kariai: kaip mes galime būti jo, jei nežygiuojame kartu su juo ir jis jau nėra mūsų darbdavys. Tačiau aš žinau, jog jis galvoja mus blogai pasielgusius su juo ir, kai jis mane šaukia, aš nenoriu pas jį vykti, nes man gėda. Aš jaučiu, kad visokeriopai jam nusikaltau, aš taip pat bijau, kad jis gali mane suimti ir nubausti už blogą, jo nuomone, mano pasielgimą. Mano supratimu, dabar ne laikas miegoti ir nesirūpinti savo reikalais. Vieton to mes turime rūpestingai apgalvoti, kas toliau daryti. Tol kol esame čia, aš manau, turime apgalvoti, kaip kuo geriau užtikrinti mūsų pačiu saugumą. Jeigu yra nuspręsta išvykti, turime apgalvoti kaip tai padaryti kuo saugiausiai ir kaip sutvarkyti tiekimą, nes be tiekimo nei vadas, nei eiliniai kareiviai nekam yra tikę. Žmogus, su kuriuo mes turime reikalą, yra daug vertas tiems, kurie jį myli, bet jis yra pavojingas priešas tiems, prieš kuriuos atsisuka. Jo jėgas pėstininkais, raiteliais ir laivais kiekvienas iš mūsų matome ir įvertiname. Mano supratimu, mūsų stovykla galėtu būti toliau nuo jo. Taigi atėjo laikas jums pasisakvti. kas būtu geriausia dabar daryti!”

Tą pasakęs jis baigė. Tada atsistojo keletas vyrų, kad pasakytu savo pačiu nuomonę, bet buvo keletas ir jo paskirtu, kurie kalbėdami nurodė, kaip būtų sunku pasilikus vietoje, ar mėginant pasitraukti be Kyro sutikimo. Vienas tokiu pasakė kalbą, apsimesdamas, kad jis trokšta grįžti į Graikiją kaip galima greičiau Jis patarė tuoj pat išsirinkti kitus vadus, jei Klearchas nesutiktų vesti juos atgal; prisipirkti maisto, nes rinka buvo vietinių kariu stovykloje ir jau susidėti žygio mantą; nueiti pas Kyrą ir prašyti jo laivu, vykti jūra; jei jis nepanorėtu parūpinti jiems laivų, prašyti vadovo, kuris pravestu juos draugišku kraštu. Pagaliau, jei jis nesutiktų parūpinti vadovą, jie turėtu kuo greičiu susitelkti mūšiui, išsiųsti priekinę saugą, kuri užimtų augštumas, neleisdama užimti jas Kyiui ar kilikiečiams, kurių jie buvo daug suėmę ir dar tebelaikė kartu su didelėm pinigų sumom.

Tokio buvo pobūdžio kalba jo pasakyta. Po jo Klearchas tarė tik tiek: “Nė vienas iš jūsų tenemano, kad aš būsiu vadas tokios rūšies žygyje. Šitokioje būklėje aš matau daug priežasčių, kurios man neleistų juo būti. Tačiau būkite tikri, aš ištikimiausiai padėsiu tam vyrui, kurį jūs išsirinksite mano vieton, kad žinotumėt, jog aš galiu pasiduoti drausmei taip kaip ir kiekvienas kitas.”

Tada atsistojo kitas vyras ir nurodė prieš jį kalbėjusio ir patarusio prašyti Kyrą laivų, pasakytas nesąmonę, lyg pats Kyras jau rengtųsi su visa savo kariuomene trauktis: “Ir kaip kvaila”, tarė jis, “prašyti vadovo iš to paties asmens, kurio planai yra mūsų pačių griaunami. Jei mes galime tikėti vadovui, kurį Kyras mums duotų, tai galime taip pat paprašyti Kyro, kad jis ir augštumas užimtų už mus. Aš nedrįsčiau pasikrauti į Kyro duotus laivus, nes su savo triremėmis jis galėtų mus lengvai paskandinti; aš bijočiau sekti jo duotą vadovą, nes jis galėtų mus nuvesti tokion vieton, iš kurios neįmanoma būtų išsprukti. Jei aš traukčiausi prieš Kyro norą, norėčiau tą padaryti jam nežinant, kas, aišku, yra neįmanoma. Ištiesų, visas šitas planas yra viena kvailystė. Mano nuomonė yra tokia: tinkami vyrai, kartu su Klearchu, turėtų nuvykti pas Kyrą paklausti kokiam reikalui jis nori mus panaudoti. Jei šitas žygis, daugiau ar mažiau, yra tos pačios rūšies kaip ir kiti, kuriems jis samdydavosi samdinių, tada mes turėtume eiti kartu su juo ir būti narsūs, kaip ir tie, kurie pirma mūsų tarnavo jam šio krašto viduje. Bet jei pasirodytų, kad šitas žygis yra didesnio masto už buvusius ir gali būti sunkesnis ir pavojingesnis, mūsų pasiųsti vyrai turėtų prašyti jo, tarpusavio sutarimu remdamiesi, kad jis arba vestų mus pirmyn, arba leistų mums taikingai pasitraukti. Tuo būdu, jei eisime su juo, žinosime, kad einame palankesnėm sąlygom ir, kartu, noriau, o jei jį turėsime palikti, tai atliksime tą saugiai. Mūsų pasiuntiniai turi mums pranešti jo atsakymą, o mes imsimės priemonių remdamiesi tuo, ką iš jų išgirsime.”

Buvo nuspręsta taip ir padaryti. Jie išsirinko atstovus ir kartu su Klearchu pasiuntė juos, kad patiektų Kyrui klausimus, armijos nutartus klausti. Kyras atsakė, kad turimais pranešimais, jo priešas Abrokomas randasi prie Eufrato upės, dvylikos dienų žygio atstume. Prieš jį, jis sakė, norįs ir žygiuoti. Radęs jį toj vietoj, jis jam ten ir atkeršysiąs. Jeigu atsitiktų, kad jis pradėtų bėgti, tada, jo žodžiais: “Turėsime padaryti planus vietoje, pagal susidariusią padėtį.”

Atstovai, ką girdėję pranešė kareiviams, kurie nors ir įtarė, kad yra vedami prieš karalių, vis tik nusprendė žygiuoti kartu. Tačiau jie

Tamsi linija — 10.000 graikų atliktas žygis per Maž. Aziją.

Sužeistas hoplitas. Skulptūra iš 480 m. pr. Kr.


pareikalavo daugiau algos ir Kyras pažadėjo pridėti dar pusę gaunamo atlyginimo, t.y. mokėti 3 pusdareikius į mėnesį kiekvienam kareiviui vieton vieno dareikio. Bet ir šiuo atveju niekam nebuvo atvirai pasakyta, kad jis veda juos prieš karalių.

4. Per Syrijos Vartus ir Eufratą.

Iš čia 30 mylių žygis, trukęs dvi dienas, nuvedė jį prie Psaro upės, kurios plotis siekė 300 pėdų. Po kitos dienos 15 mylių žygio, jis atsidūrė prie Pyramo upės, kuri buvo 600 pėdų pločio. Iš čia, po 45 mylių žygio, trukusio dvi dienas, jis pasiekė didelį ir pasiturintį įso miestą. Tai paskutinis Kilikijos miestas, esantis prie jūros.

Kyras čia sustojo trim dienom ir sulaukė prisijungiant 35 laivų iš Peloponeso su jų vadu Pytagoru iš Spartos. Nuo Efeso juos vedė egiptietis Tamos, kurio vadovybėje buvo dar 25 Kyro laivai, dalyvavę Mileto apgulime, kai šis miestas buvo draugingas Tisafernui. Kartu su laivais atvyko ir spartietis Chirisofas. Kyro pašauktas jis atvyko su 700 hoplitų, kuriems jo armijoje jis vadovavo. Laivai sustojo ant inkarų beveik prieš Kyro palapinę. Į čia atvyko ir 400 graikų hoplitų, samdiniais tarnavusių Abrokomui; sukilę jie perėjo pas Kyrą ir prisidėjo žygiui prieš karalių.

Po 15 mylių vienos dienos žygio jis pasiekė Kilikijos ir Syrijos Vartus. Juos sudarė dvi tvirtovės: vidinė, dengianti Kilikiją, laikoma Syenesio su kilikiečių įgula ir išorinė, dengianti Syriją, kuri, sakoma, turėjo karaliaus kareivių įgulą. Upė vadinama Karsas, šimto pėdų pločio, teka tarp tvirtovių. Atstumas tarp abiejų tvirtovių siekė 600 jardų ir jokios galimybės nebuvo ten prasiveržti jėga, nes praėjimas buvo siauras ir sienos tęsėsi iki pat jūros, o viršuje stūksojo plikos, stačios uolos. Kiekvienoje tvirtovėje buvo vartai. Kad apeitų šitą poziciją, Kyras pasišaukė savo laivyną. Jo planas buvo išlaipinti hoplitus abiejose vartų pusėse ir prasiveržti pro priešą, ginantį Syrijos vartus, ko buvo tikimasi iš Abrokomo, turinčio žymias jėgas. Tačiau Abrokomas nesigynė, išgirdęs, kad Kyras yra Kilikijoje, jis paliko Fenikiją ir išžygiavo prisijungti prie karaliaus kariuomenės, kuri, pagal gandus, buvusi 300,000 stiprumo.

Iš čia, po 15 mylių žygio per Syriją, trukusio vieną dieną, Kyras pasiekė Miriandrą, pajūrio miestą, gyvenamą fenikiečių. šita vieta buvo žymus prekybos centras ir uoste ant inkarų stovėjo daug prekinių laivų. Jis čia išbuvo septynias dienas, kurių metu Ksenijas Arkadietis ir Pasionas Megarietis pasikrovę savo vertingiausius daiktus į laivą išplaukė. Daugumas kalbėjo, jog jie taip pasielgė iš pavydo, kai Kyras pavedė Klearcho vadovybei tuos jų kareivius, kurie sužinoję, kad jų vadai galvoja grįžti į namus, bet ne dalyvauti žygyje prieš karalių, perėjo pas jį. Po jų dingimo ėjo gandai, kad Kyras pasiuntęs triremes jų persekioti. Kai kurie vadino juos bailiais, vildamiesi jog jie bus sugauti, kiti apgailestavo jų likimą, jei jie kada nors būtų sučiupti.    (Bus daugiau)

3.    Kyras, tačiau, sušaukęs vadus jiems tarė: “Ksenijas ir Pasionas mus paliko, bet jie gali būti tikri, kad man jie nėra nepasiekiami. Aš žinau, kuriuo keliu jie išvyko, iš manęs jie dar nepaspruko, nes aš turiu triremes, kurios galėtų pralenkti jų laivus. Bet, dėl Dangaus, aš visai nesirengiu jų persekioti. Niekas negali sakyti, kad aš naudojuosi žmogumi, kol jis man tarnauja, bet kai jis nori mane palikti, aš jį suimu, blogai su juo elgiuosiu ir atimu jo nuosavybę. Ne, leiskime jiems vykti, lai žino, kad su mumis jie pasielgė blogiau kaip mes su jais. Tiesa, aš turiu saugomas Tralėje jų moteris ir vaikus, tačiau ir jų jie nepraras. Ne, jie atgaus juos kaip atpildą už gerą tarnybą, kurią jie atliko man praeityje.”

Taip jis kalbėjo. Graikai, ir net tie, kurie nebuvo labai užsidegę vykti į krašto gilumą, išgirdę kaip gražiai Kyras pasielgė, pasijuto laimingesni ir noriau dėjosi žygin su juo.

Po šito įvykio, atlikęs 60 mylių žygį per keturias dienas, jis pasiekė Chalo upę, šimto pėdų pločio ir pilną didelių, jaukių žuvų, kurias syriečiai laikė dievais ir niekam neleido jų skriausti. Tokios pat nuomonės jie yra ir apie karvelius. Kaimai, kuriuose jie pasistatė savo palapines, priklausė Parysatei, duoti jai kišenpinigių vieton.

Penkių dienų, 90 mylių žygis iš čia nuvedė jį į šimto pėdų pločio Dardės augštupį. Čia stovėjo Syrijos valdytojo Belesio rūmai su dideliu ir gražiu parku, kuriame augo visoki, koki tik gali augti, augalai. Tačiau Kyras sunaikino parką ir sudegino rūmus. Iš ten po 45 mylių žygio, trukusio tris dienas, jis priėjo Eufratą, kuris buvo šimto jardų pločio. Ant jo kranto buvo įkurtas didelis ir turtingas miestas Tapaskas, kuriame jis pasiliko penkias dienas.

Toje vietoje Kyras sušaukė graikų vadus ir pareiškė jiems, kad žygiuosiąs prieš Didįjį karalių Babilono kryptimi. Jis paprašė apie tai pranešti kareiviams ir prikalbinti juos žygiuoti kartu. Sušaukę visuotinį susirinkimą vadai perdavė Kyro pranešimą. Kareiviai buvo pikti. Jie kalbėjo, kad vadai visą laiką apie tai žinojo, tik slėpė nuo jų; jie atsisakė eiti toliau, jei nebus primokėtas priedas, koks buvo duotas tiems, kurie anksčiau vyko su Kyru į sostinę pas Kyro tėvą. Tada nebuvę jokios kalbos apie mūšį, Kyro tėvas tik pašaukė jį į dvarą.

Viską šitą vadai pranešė Kyrui, kuris pažadėjo kiekvienam vyrui po penkias sidabrines minas atvykus į Babiloną, kartu išmokant pilną algą tol, kol jis sugrąžins juos į Joniją. Tokiom sąlygom didesnė graikų armijos dalis buvo laimėta. Menonas nebūdamas tikras ar eiti paskui Kyrą ar ne, žiūrint kaip pasielgs likusioji armijos dalis, susišaukė savo dalinius ir pasakė jiems tokią kalbą: “Kariai, jei priimsite mano patarimą, be rizikos ir sunkumų jūs įgysite daugiau Kyro palankumo kaip visi kiti. Štai ką aš patariu: Kyras dabar prašo graikus eiti su juo prieš karalių. Aš jums sakau, pereikit Eufratą, kol dar yra neaišku kokį atsakymą graikai duos Kyrui. Jei jie nubalsuos sekti paskui jį, jūs kaip pirmieji persikėlę per upę, būsite laikomi nulėmusiais sprendimą; Kyras bus jums dėkingas kaip jo karščiausiems rėmėjams, o savo dėkingumą jis atitinkamai parodys. Tikėkit man, jis žino kaip tai padaryti. Jei kiti gi, balsuos prieš, mes visi pasitrauksime ir kartu grįšime, bet jis žiūrės į jus, kaip vienintelius, kurie įvykdė jo įsakymus, tuo pačiu kaip į patikimiausius įgulos tarnybai ar pakėlimui, o viską, ko jūs tik trokštate, galite gauti per Kyro draugiškumą.”

Išklausę jie priėmė jo patarimą ir, kol kiti rengėsi duoti atsakymą, persikėlė per upę. Radęs juos persikėlusius, Kyras nudžiugo ir į Menono armiją pasiuntė Glousą su tokiu pranešimu: “Kariai, aš esu jumis patenkintas. Tačiau aš pasirūpinsiu, kad ir jūs būtumėt patenkinti, arba mano vardas nėra Kyras”.

Kareiviai, iš savo pusės, pilni didelių vilčių, meldėsi už jo pasisekimą ir, buvo kalbama, kad jis pasiuntė Menonui žymų kiekį dovanų. Po šito jis persikėlė per upę ir visa likusi kariuomenė pasekė jį. Keliantis nė vienas nesušlapo upės vandeniu augščiau krūtinės.

Tapasko gyventojai pasakojo, kad upė niekad nėra buvusi perbrendama, išskyrus tą kartą, persikelti per ją būdavo galima tik valtimis; Abrakomas tačiau, atžygiavęs pirmas, kad sutrukdytų Kyrui persikėlimą, sudegino visas valtis. Atrodė lyg tikrai būta kažko antgamtiško ir upė neabejotinai leidosi Kyrui pereinama, lyg jam buvo lemta tapti karalium.

Iš ten, po 150 mylių žygio, trukusio viso devynias dienas, jie atvyko prie Arakso upės, kur buvo daugybė kaimų, gerai aprūpintų grūdais ir vynu. Išbuvę ten tris dienas jie apsirūpino maistu.

5. Arabijos Dykuma. Ginčas Tarp Menonoir Klearcho.

Iš čia jis žygiavo per Arabiją, turėdamas Eufratą savo dešinėje, šimto ir penkių mylių žygis per dykumą truko penkias dienas, šita pasaulio dalis buvo viena didelė lyguma, lyg jūra. Visur buvo pilna kartmedžio ir visi ten augą krūmai ir nendrės kvepėjo saldžiai lyg kvepalai. Medžių ten nebuvo, bet gyvulių pasaulis buvo labai įvairus. Dažnai pasitaikydavo laukinių asilų, ir daug strausų, taip pat einių ir gazelių. Raitieji įvairiom progom medžiodavo visus tuos gyvulius. Kieno nors vejami laukiniai asilai kiek pabėgėdavo ir sustodavo, nes buvo greitesni už arklį, arkliams priartėjus jie vėl darydavo tą pat. Buvo neįmanoma, sugauti juos kitaip, kaip išstačius raitelius tarpais vienas nuo kito ir medžiojant pakaitomis. Sumedžiotų asilų mėsa buvo tokia kaip elniena tik minkštesnė. Niekam nepavyko pagauti strauso ir raiteliai, kiek pamėginę, tuoj pasiduodavo, nes strausui bebėgant vis tolyn, jiems tekdavo padaryti labai didelius atstumus Bėga strausas kojomis, o įsibėgėjęs vartoja sparnus, kurie tarnauja jam kaip burės. Tačiau galima buvo sugauti einius, greitai juos vejant, kadangi jie skrenda tik trumpus atstumus, kaip kurapkos, ir greitai pavargsta. Jų mėsa buvo labai skani.

Žygiuodami tokiu kraštu, jie priėjo šimto pėdų pločio upę Maską. Prie jos buvo didelis paliktas ir tuščias miestas vadinamas Korsotė. Upė Maskas rietė jį aplinkui. Pasilikę jame tris dienas jie apsirūpino maistu. Tada buvo pradėtas trylika dienų trukęs 270 mylių žygis per. dykumą, vis dar laikantis Eufrato iš dešinės pusės, kol buvo pasiekta vieta, vadinama Vartais. Žygio metu daug krūvio gyvulių išstipo badu, nes niekas ten neaugo, net žolė. Žemė buvo visiškai plika. Gyventojai skeldavo akmenis prie upės ir gamino girnas grūdams malti. Nugabenę į Babiloną, jie girnas parduodavo ir gyvendavo iš tokiu būdu nusipirkto maisto.

Šiame žygyje kariuomenė išbaigė grūdus, kurių galima buvo nusipirkti tik lydiečių rinkoje, tarp Kyro vietinių dalių, kur už keturis siglus galima buvo gauti vieną kapitą kviečių, arba perlinių miežių. Vienas siglas yra vertas septynis ir pusę Atikos obolo, o kapitas lygus trims pintams. (Tai buvo tikros juodosios rinkos kainos, penkiasdešimt kartų augštesnės už normalias kainas Atėnuose). Taigi kareiviams teliko maitintis vien tik mėsa.

Kai kurie Kyro žygiai buvo labai ilgi, nes jis norėdavo prižygiuoti vandenį ir pašarą. Viena proga, kai kelias visai susiaurėjo ir pasidarė dumblėtas ir sunkiai išvažiuojamas, Kyras su kilniausiais ir turtingiausiais savo palydovais stovėdamas įsakė Glousui ir Pigrui, paėmus vietinį dalini, padėti ištraukti iš purvo vežimus. Tačiau, kai jo nuomone jie per lėtai stūmė, piktai pasižiūrėjęs jis įsakė svarbiausiems savo palydovams persams padėti stumti vežimus. Tada buvo galima pamatyti jų drausmę. Nežiūrėdami, kur stovi, numetę savo purpurinius apsiaustus, jie metėsi lyg į lenktynes, žemyn labai stačiu šlaitu, nors vilkėjo brangiom tunikom ir išsiuvinėtom kelnėm. Kai kurie jų dėvėjo grandinėmis ant kaklo ir apyrankėmis ant riešų. Nežiūrėdami to visko, jie šoko tiesiai į purvą ir vežimus išstūmė į sausą vietą daug greičiau kaip galima buvo tikėtis.

Bendrai buvo aišku, kad Kyras skuba, nes visą kelią žygiavo be pertraukos, išskyrus atvejus, kai turėdavo sustoti, kad apsirūpintų maistu ar dėl kito kokio būtino reikalo. Jis manė, kad kuo greičiau atvyks, tuo blogiau karalius bus pasiruošęs mūšiui, o kuo lėčiau žygiuos, tuo didesnę kariuomenę karalius galės sutelkti. Tikrai protingas stebėtojas galėtų susidaryti tokį karaliaus imperijos įvertinimą: ji stipri savo teritorijos plotu ir gyventojų gausumu, tačiau silpna ilgų susisiekimo linijų ir jėgų išblaškymo atžvilgiu, jei kas nors labai skubiai ją pultų.

Antroje Eufrato upės pusėje, priešais dykumą, kuria jie žygiavo, buvo didelis ir turtingas miestas Charmandas. Kareiviai, ko jiems reikėjo, ten pirko persikeldami per upę keltais tokiu būdu: odas, kurias naudodavo palapinėms, prikimšdavo sausos žolės ir užsiūdavo taip, kad vanduo nepasiektų žolės. Taip jie persikeldavo per upę ir apsirūpindavo maistu: vynu, pagamintu iš datulių ir soros grūdais, kurių tame krašte buvo apsčiai.

Toje vietoje tarp Menono ir Klearcho kareivių dėl kažko kilo ginčas. Klearchas nusprendęs, kad Menono vyras buvo kaltas, įsakė jį primušti. Tas vyras grįžęs į savo dalinį papasakojo apie tai. Kareiviai, išgirdę jo pasakojimą, nepaprastai užpyko ant Klearcho. Tą pat dieną, aplankęs vietą, kur jie kėlėsi per upę ir apžiūrėjęs rinką, Klearchas jojo lydimas kelių palydovų į savo palapinę per Menono stovyklą. Kyras, kuris buvo pakeliui, dar nebuvo atvykęs. Vienas iš kareivių, skaldydamas malkas, pastebėjo Klearchą jojantį per stovyklą ir metė į jį savo kirvį. Kirvis nepataikė, tačiau kitas kareivis sviedė akmenį, jį pasekė kiti ir kilo didelis triukšmas. Klearchas paspruko į savo dalinius ir tuoj davė ženklą veikti. Hoplitams jis įsakė išsirikiuoti su skydais, atremtais į kelius, o pats su savo trakais ir raiteliais, kurių jis savo stovykloje turėjo daugiau kaip 40 (daugiausia tų pačių trakų), patraukė prieš Menono vyrus. To pasėkoje Menono vyrai ir pats Menonas išsigando ir nuskubėjo prie ginklų, nors kai kurie liko bestovį, nesusigaudydami padėtyje. Kaip tik tuo momentu pasirodė iš užpakalio atžygiuojantis Proksenas, vedinąs, savo hoplitų vorą. Jis tuoj

įsiterpė su savo vyrais tarp abiejų pusių ir pradėjo maldauti Klearchą taip nesielgti. Tačiau Klearchas buvo įsiutęs, ypač, kad Proksenas apie įvykį, kuriame jis vos nebuvo užmuštas akmenimis, kalbėjo be kartelio, todėl liepė jam pasitraukti iš kelio. Tuo metu atvyko Kyras ir sužinojo kas įvyko. Jis tuoj stvėrė svaidomąją jietį, lydimas buvusios prie jo asmens sargybos įjojo į graikų vidurį ir tarė:

“Klearchai, Proksenai ir visi čia esanti graikai, jūs nežinote ką darote. Jei pradėsite kovoti savo tarpe, būkite tikri, kad aš būsiu baigtas vietoje, o netrukus po to ir jūs. Jei mūsų tarpe reikalai pakryps blogon pusėn, visi vietiniai, kuriuos jūs čia matote, taps pavojingesni priešai už tuos, kurie yra karaliaus pusėje.”

Išgirdęs jo žodžius Klearchas atsikvošėjo. Abi pusės atsileido ir sudėjo ginklus.

6. Kyras sudoroja išdaviką.

Iš čia išvykę jie užtiko arklių kanopų ir mėšlo pėdsakus. Buvo spėjama, kad tuos ženklus paliko, apie 2000 raitelių, kurie žygiuodami priekyje jų degino pašaro išteklius ir viską kas tik galėjo būti jiems naudinga.

Persas Orontas, kurio šeima buvo gimininga karaliui ir kuris buvo vienas iš geriausių persų karių, ėmėsi suokalbio prieš Kyrą. Jis net buvo anksčiau prieš jį kariavęs, bet susitaikęs. Jis pasiūlė Kyrui, kad gavęs iš jo 1000 raitelių, iš pasalų užkluptų ir sunaikintų priešo raitelius, kurie degino kraštą žygiuodami priekyje jų, arba paėmęs jų dalį nelaisvėn sustabdytų naikinimą ir sukliudytų jiems pranešti karaliui, kad jie matė Kyro kariuomenę.

Išgirdęs tokį planą, Kyras sutiko, kad jis yra geras ir liepė Orontui paimti po dalinį iš visų vadų. Būdamas tikras, kad raitelius gaus, Orontas parašė karaliui laišką, sakydamas, kad atvyks pas jį su tiek raitelių, kiek sugebės paimti, ir prašė jį įspėti savo kavaleriją, kad priimtų jį kaip draugą. Laiške jis priminė karaliui savo buvusią draugystę ir ištikimumą jam. Laišką jis įteikė patikimam žmogui; bent tokiu jis jį laikė. Tas gavęs laišką perdavė jį Kyrui. Perskaitęs laišką Kyras liepė suimti Orontą ir į savo palapinę sušaukė septynis žymiausius savo svitos persus. Graikų vadams jis įsakė pastatyti aplink jo palapinę stiprią hoplitų sargybą. Jo nurodymus vykdydami jie atvyko su 3000 hoplitų. Klearchą Kyras pasikvietė tiesiai į savo palapinę dalyvauti tarybos pasitarime, nes jis ir visi persai laikė jį garbingiausiu iš visų graikų. Vėliau palikęs palapinę Klearchas papasakojo savo draugams, kaip Oronto teismas buvo vykdomas, nes nebuvo uždrausta apie tai kalbėti. Anot jo, Kyras pradėjo posėdį, tardamas: “Mano bičiuliai, aš jus sušaukiau, kad pasitaręs ir kartu su jumis nusprendęs galėčiau pasielgti su čia esančiu Orontu taip, kaip geriausia būtų ir dievų ir žmonių požiūriu. Pirmiausia, šitas žmogus buvo mano tėvo paskirtas mano valdžion. Vėliau, mano brolio nurodytas, kaip jis pats sako, jis užėmė Sardžio tvirtovę ir pradėjo su manim karą. Aš su juo kovojau, tačiau daviau jam progos apsigalvoti ir nutraukti kovą; tada aš ir jis padavėm vienas kitam dešines rankas draugiškumo ženklam Ar nuo to laiko, Oronte,” tęsė jis, “esu tave kokiu nors būdu įžeidęs?” Orontas atsakė neigiamai. Tada Kyras paklausė kitą klausimą. “Ar ne tiesa, kad po to, nors mano neįžeistas, kaip pats teigi, tu perėjai pas mysiečiūs ir pridarei mano sričiai žalos kiek tik galėdamas?” Orontas sutiko, kad buvo taip padaręs. “Ar netiesa”, tęsė toliau Kyras, “kai pamatęs, kokia ribota tavo galia yra, atskubėjai prie Artemidės aukuro ir kalbėjai, jog apgailestauji, ir tavo maldavimų paveiktas aš vėl pasikeičiau draugiškumo pažadais su tavim?” Orontas sutiko, kad tas yra tiesa. “Taigi kokią skriaudą”, tarė Kyras, “aš tau dabar padariau, kad jau trečią kartą tu tampi aiškiu mano išdaviku?” Orontas atsakė, kad jokios skriaudos nėra patyręs, tada Kyras vėl paklausė: “Ar prisipažįsti, kad tavo elgesys su manim yra blogas?” “Iš tikrųjų”, tarė Orontas, “esu priverstas prisipažinti”. Tada Kyras paklausė jį kitą klausimą: “Ar gali tapti mano brolio priešu ir tikru mano draugu?” Orontas atsakė: “Net jeigu ir galėčiau, tačiau, tu, Kyrai, niekad tuo netikėtum”. Po šito Kyras kreipėsi į kitus ten buvusius: “Prieš jus yra šito žmogaus veiksmai ir žodžiai. Klearchai tark savo nuomonę pirmas, ką apie tai galvoji?”. Klearchas tarė: “Aš patariu kuo greičiau šitą žmogų pašalinti, kad mums nereikėtų daugiau jo saugotis, kad turėtume laisvas rankas ir galėtume geru atsilyginti tiems, kurie nori mums padėti.”

Visi kiti, pasakojo Klearchas, sutiko su jo nuomone. Po to visi atsistojo, net ir Oronto giminaičiai, ir visi pridėjo rankas prie Oronto diržo, ženklan, kad jis nuteisiamas mirti. Tada tie, kurie buvo paskirti įvykdyti tą darbą, jį išvedė, o tie, kurie lenkdavosi jam anksčiau ir tada jam nusilenkė, nors ir žinojo, kad jis yra vedamas mirti. Jis buvo nuvestas į Artapato, vieno iš patikimiausių Kyro skeptro nešiotojų palapinę, ir nuo to laiko niekas daugiau Oronto nėra matęs nei gyvo, nei mirusio, net niekas negalėjo pasakyti, kaip jis mirė. Įvairių būta spėliojimų, tačiau net jo kapo niekas nėra matęs.

7. Kyras Pasirengia Mūšiui;

Karalius Pasitraukia.

Iš čia jis pradėjo 36 mylių žygį per Babiloniją, trukusį tris dienas. Po trečios dienos žygio, vidurnaktį Kyras padarė graikų ir vietinių dalių apžiūrą lygumoje, nes tikėjosi, kad auštant pasirodys karalius su savo kariuomene pasirengęs mūšiui. Jis įsakė Klearchui perimti dešiniojo sparno vadovavimą, o Menonui Tę-saliečiui kairiojo, pats vadovaudamas savo dalių išdėstymui.

(Bus daugiau)