Kuprinės pabiros
TURBŪT, OŽKOS ĮSIRAŠĖ Į PARTIJĄ
Dvi senos amerikietės gavo laiškus iš Lietuvos ir abiejuose rašoma iš kolchozų, kad laiko po vieną ožką, pora vištų, o apie karves ne žodžio.
— Kas čia yra, leiduke, — viena stebisi. — Jau kelintą laišką iš Lietuvos gaunu, ir vis rašo tik apie ožkas. O kur karvės dingo, kad jų nemini?
— Turbūt, į komunistų partiją neįsirašė ir išsiųstos į Sibirą, — atsako antroji. — O ožkos ir mūsų laikais Lietuvoje buvo gudresnis gyvulys... M.B.
UOLIAUSI MOKINIAI
Mano teta Uršulė gudri moteris, daug keliavusi, daug visko mačiusi, todėl ir daug žinanti. Kai ji pradeda filosofuoti, aš būtinai turiu nutilti, nes ji savo argumentus moka apginti ne tik žodžiais, bet ir balsu.
Apie savo tautiečius ji yra tokios nuomonės: “Girdi lietuviai yra uoliausieji svetimų kalbų mokiniai. Kai pradeda kokią svetimą kalbą mokytis, tai mokosi tol, kol visai užmiršta savo gimtąją lietuvišką kalbą”. P. Skr.
KARIŲ ŠVARUMAS
Mano teta Uršulė turi savo nuomonę ir apie karių švarumą, žinoma, pirmiausia kalbėdama apie buvusią carinę Rusijos kariuomenę. Bet ji sako, kad jos toji nuomone tinka ir kitoms kariuomenėms.
Anot mano tetos Uršulės žodžių, eilinis kareivis maino baltinius kas savaitę, grandinis kas 6 dienos, puskarininkis kas 5, viršila kas 4, leitenantas kas 3, kapitonas kas 2, majoras kasdieną, pulkininkas kas pusę dienos, o generolas 4 kartus per dieną.
— Bet, teta, dar yra augštesnių ir už generolą, — tariau aš, — būtent, maršalai. Kiek kartų jie keičia baltinius?
— Va, va! — lyg atsiminė teta, — pamiršau juos. Jie užsivelka baltinius, išėję į štabo raštinę pasirašo kokį įsakymą, ir vėl eina baltinių keisti.
— O buvo dar augštesnių ir už maršalus, būtent, generalisimai, — pridedu tetai. — Tai kiek kartų jie keičia?
Teta rimtai ir ilgai pagalvojo ir iš lėto savo nuomonę išdėstė:
— Generalisimai, vaikeli, baltinius kas minutę keičia. Čia užsivelka, čia nusivelka... ir t.t.
Norėjau su teta pasiginčyti, bet ji autoritetingai pareiškė: “Vaikeli, su senesniu žmogumi nesiginčyk! Aš už tave daugiau svieto mačiau. Pro vagono langą mačiau pravažiuojantį Rusijos carą”. Jeigu taip, žinoma, turėjau nutilti.
P. Skr.
UŽ “TETĄ SAMIENĘ” ILGESNĖ TARNYBA
Grįžusį iš Korėjos fronto jauną lietuvioką draugai klausinėja:
— O, kaip matome, tu jau grįžai iš kariuomenės. O kur gi Petras, su kuriuo kartu pradėjai tarnybą?
— Aš, mat, tarnavau už “Dėdę Samą”, o Petras tarnauja už “Tetą Samienę”, todėl jis turi tarnauti ilgiau — juokdamasis paaiškina draugams jaunas veteranas.
Pr. Alš.
JIEŠKOME PRIEKABIŲ
Vieną vakarą, tur būt, buvo penktadienio ar šeštadienio, keletas prietelių susidūrėme piliečių klube prie bufeto. Nekviesti, nesusitarę, va, taip sau, kažkaip atsitiktinai. Lauke pūtė šaltas žieminis vėjas, jis, tur būt, ir suvarė mus pasišildyti.
Begeriant po kelintą stiklą alaus, užsimezgė politinės kaibos. Gerokai išgvildenome Vliką, Altą ir kitus veiksnius ir ataveiksnius, o kai pastebėjome, kad kaimynų prie bufeto kalbos apčiuvo ir jų ausys nutyso mūsų pusėn, su visais stiklais, stiklinėmis ir stikliukais nusikraustėme nuošaliai prie tuščio staliuko.
Aš, Raulas Gurga, kaip matęs visko: ir šalto, ir šilto, tuoj apmečiau, kad mūsų grupelė pagal lenkų patarlę: “choc i newielka, ale poządna” (nors ir nedidelė, bet padori) gali spręsti visas politines problemas, nes kas galva, tai ir protas.
Prietelis Anupras Gervazas, sakysim, artimas tautininkams, Jokūbas Pakamulis, netolimas krikščionims demokratams, Mateušas Stamurkis jau gimęs liaudininku, o Tadas Ūsorius apie 80 procentų turi socialistinių smegenų. Aš pats prisiskaitau prie nepolitikuojančios visuomenės jau nuo 1940 metų vasaros, taip sakant, nuo Liaudies seimo rinkimų. Tuomet pabandžiau paagituoti už vienintelį sąrašą, už geriausius iš geriausių, ir kažkas iš minios prilipdė prie mano kaktos užperėtą kiaušinį. Nusikrapštęs kaktą, atlipdęs akis, patsai sau tuomet tariau: “Tegul perkūnas trenkia tą politiką. Aš jau daugiau nebepolitikuosiu!”
Kai mūsų grupelė prie stalo baigė augštąją politiką, prietelis Gervazas ėmė ir nusileido prie žemosios politikos. Iš kišenės išsitraukė naują “Kario” numerį, pirktą “Laimos” knygyne, ir atkišęs prieteliams rimtai išdėstė:
— Skelbiama, kad “Karys” neutralus, nesrovinis žurnalas. Bet kur tau! Krikščionių demokratų pakraipos. “Kariai ir jaunimas” skyriuje mirgėte mirga žinios apie ateitininkus. Be to, ir kitur yla iš maišo išlenda.
— Tai jau nurietei į šalį! — karštai užprotestavo Stamurkis. — “Karys” tautininkų srovės ir tiek! Ar radai, kad kada nors “Karys” būtų pasmerkęs A. Smetoną? Ne! Aišku, brolyčiai!
— O aš už jus geriau įžiūriu “Kario” srovinę pusę. Liaudininkams palankus, — tvirtino Ūso -rius. Žiūrėk, ir apie Grinių, ir apie M. Sleževičių gana palankiai parašė, na, ir kitokių pėdsakų surastumei, jei tik po komplektus pasiknaisiotumei.
— Et, ką jūs čia klystkeliais klaidžioj ate! — prabilo Pakamulis. — Mano akimis žiūrint, “Karys” turi rausvos spalvos, palankios socialistams. Žiūrėk, ir apie Vladą Požėlą parašė, ir atsiminimais paminėjo 1905 metų sukilimo Lietuvoje sukaktį. Kita mūsų spauda, išskyrus socialistų, ar paminėjo tą sukilimo sukaktį? Nutylėjo! O “Karys” išgudravojo nors atsiminimais.
Ir pakilo prie stalo ginčų ginčeliai. Kuo daugiau alaus stiklinių tuštėjo, tuo ginčai karštėjo. Aš, Raulas Gurga, kaip nepolitikuojantis, prie stalo tylėjau, dar savo nuomonės neturėjau. Tik rimtai galvojau:
— Na, palauk, Rauliuk, pareisiu namo, perversiu visų praeitų metų “Kario” komplektą ir surasiu, kokiai srovei “Karys” palankiausias.
Taip ir padariau! Iki dvyliktos nakties neėjau gulti ir varčiau “Kario” puslapius. Vadinas, susidarinėjau savo nuomone apie “Ka rio” sroviškumą. Ir gavosi vaisiai tokie: kas numeris, tai vis atrodo kitokios srovės. Ir baigmėje — viskas galvoje susimaišė, susipynė, taip sakant, gavau kvailą galvą. O kai baigiau puslapius versti, tai turėjau skubėti prie aspirino, nes galvoje ūžė, sukosi, plyšo pusiau, o gal ir į keturias dalis. Taip ir neišsprendžiau kokiai srovei “Karys” palankesnis.
Tik rytojaus dieną, kai išsimiegojau ir galva buvo atstatyta į savo vietą, supratau savo vakarykščių prietelių užgaidas. Kiekvienam sroviniui “Karys” būtų nesrovinis. jeigu pūstų į jo srovės dūdą. O jeigu nepučia pagal jo srovę, tai turi būti srovinis jam priešingos srovės. Vadinas, pagal seną taisyklę: “Kas ne su manimi, tas prieš mane”.
Raulas Gurga turėtų “Kariui” gerų ir naudingų patarimų kaip išlikti nesroviniu, kad niekas iš srovinių negalėtų priekaištų padaryti. Būtent, visus puslapius paleisti baltus, tik ant pirmojo stambiai išspausdinti: “Karys” nepolitinis, nesrovinis, neutralus ir apie nieką nerašantis laikraštis”. Būtų ir pigu išleisti ir niekas neturėtų pagrindo jieškoti sroviškumo.
Raulas Gurga
