KARYS VELYKŲ RYTĄ
Velykų šventės proga mieliems Skaitytojams, Rėmėjams ir Bendradarbiams nuoširdūs sveikinimai ir geriausi linkėjimai.
KARIO Redakcija ir Administracija
TOMAS ŽIŪRAITIS, O. P.
Jau daug amžių budi tie bokštų vaidilos — varpai. Jų metalinė širdis jautri kiekvienam įvykiui, kiekvienai progai, šventei. Jie gaudžia ne sau, bet žmogui. Žmogui jie aidi, kad jis neužsimirštų, nenuskubėtų kasdienybės takais, negrįžtų į pozicijas senas, vakarykščias, bet stabtelėtų, susimąstytų ir vėl drąsiai pirmyn.
Taip ir Velykų varpai, jie susikaupti kviečia, kad skubėdami neapalptume kelyje, kad nuolatinis žygis jėgų nepakirstų. Ypač karys yra budrus kiekvienam lauktam ir nelauktam garsui, kiekvienam įspėjančiam ženklui, nes jis yra savos ir gyvenimo aplinkos kovos didvyris, didvyris ne užfrontėje, bet pirmose linijose. Romėnai jau seniai pripažino, kad gyvenimas yra negailestinga kova, pavojai — gyvenimo taisyklė. “Gyvenimas yra nuolatinis kareiviavimas”, — senovės išmintis tvirtindavo.
Kokia kova bebūtų: jos tikslas — pergalė. Pergalei taiklaus ginklo ir didvyriško ryžto permaža, jai reikia kartais ir labai sudėtingos fronto filosofijos — strateginės išminties. Tarp kovos ir pergalės visada randasi didesnė ar mažesnė praraja. Aklas pergalėn veržimasis, neatsargus žingsnis yra pavojingesnis už galingiausio priešo neapgalvotai atidengtą ugnį. . . Strategija yra tarsi karžygių sparnai viršum visų Prarajų ir bereikalingų pavojų į pergalės finalą.
Nuostabi toji geografinė kario strategija. Yra dar nemažiau svarbi ir kita gyvenimo kovos strategija — dvasinė. Dvasinis pasaulis yra nuolat dinamiškas, pilnas įtampos, pavojų — ištisas karo laukas nuo lopšio iki karsto ... Ir čia apskaičiavimas, išmintingumas, auka ir susikaupimas turi begalinės reikšmės. Ir čia strategija neišvengiama. Jei geografinė strategija nulemia karžygių likimą, juo labiau dvasinė strategija nulemia dvasios kovūnų ryžtą.
Šventės ir yra toji dvasinė strategija: jos tylos valandas grąžina jėgas, atskleidžia naujus planus, ėjimus ir kelius idealo link, kovojant už vertybių ir dorybių didingesnį įgyvendinimą, už prisikėlimą.
Karys yra vienas tos klasės karžygių, kuriam šventės varpai mena ne tik žemės, bet ir dangaus džiaugsmą bei skundą. Jis yra pilnutinio gyvenimo aukuras: tautinio ir dvasinio. Jis, kaip tas kiekvieno tauraus kario Prototipas — angelas su kardu prie atvirų rojaus vartų, yra ne gyvenimo teisėjas, bet teisės vykdytojas. Nevisada gali karys patikrinti įsakymo teisingumą, nes jis ne filosofuoti, bet kovoti frontan išeina. Tačiau jis nėra automatas, jo sąžinė nedingsta karo liepsnose: teisės ir teisingumo jis neišleidžia iš akių. Karys yra savotiškai neliečiama asmenybė, kaip kiekviena auka ... Visur pasitaiko išimčių, bet pagrindinis kario tikslas: vardan tiesos ir meilės nugalėti melą ir smurtą, aukotis kitų labui, kas yra labai būdinga mūsų kariui.
Lietuvio kario vardas nuo pirmųjų karo dienų nėra pažemintas nei kitų persekiojimais — Vytauto Didžiojo galingiausi laukai, nei noru kitus pavergti — Nepriklausomybės neužmirštinos dienos. Tos pačios etikos laikosi mūsų kariuomenės auklėtiniai — partizanai: kova už savo kraštą ir jo altorius — vienintelis jų tikslas.
Velykų šventė — toji nuostabi dvasinė strategija mūsų kariui yra visuotino teisingumo ir visuotinės meilės triumfo šventė, nors tas triumfas dar nevisur viešpatauja, nes nevisi prisikelti rengiasi. Bet jam aišku, kad triumfuoti reiškia laimėta Pergale gyventi! Sakysim, laisvės pergalė tik tada bus visiems palaima, kai visi į ją įsijungs. Laisvė gyvybės kaina perkama, tokia pat kaina ji palaikoma, ugdoma ir atbaigiama! Pergalė ir jos tolimesnė raida yra didvyriams patikėta. Taigi ir Prisikėlimo triumfo tikrovė taps visų tautų tikrove, kai bus atsisakyta betkokio vergiškumo, kai auštąs Velykų rytas kiekvieną skatins pasveikinti didvyriškos dvasios užtekančią aušrinę ...
Velykų rytas kariui bus visada giliai prasmingas. Tą rytą jis ras valandėlę laiko stabtelėti, susikaupti, bent trumpai dirstelėti į Tą, kuris irgi ne pasaulio teisti, bet už jo prisikėlimą mirti atėjo. Tą rytą susitiks du didvyriai: pergalėn besiveržiąs karys ir visuotinę pergalę užtikrinęs Kristus, Kuris jam kartos: “Pasitikėk, aš nugalėjau pasaulį”.
Ir tada nusileis kario sielon Velykų Pergalės varpai, atgims jo krūtinėje karžygiai iš kapų milžinų, atsilieps iš tėviškės laukų Aleliuja su prisikėlimo viltimi... Ryto spinduliais iš naujo nušvis garbingos kovos tikroji prasmė: lengviau mirti, negu be prasmės gyventi; geriau Didžiojo Penktadienio tragediją patirti, kad tik mūsų broliams ir sesėms vispusiškas prisikėlimas veikiau ateitų...
Velykų rytą mūsų karys bus kupinas ir kitų rūpesčių bei pasiryžimų, bet Pergalės Aleliuja jo sielos gelmėse ras stipriausią atgarsį.
