VIKTORAS RUMBUTIS - SAVANORIO SŪNUS
V. JONIKAS
Viktoras Rumbutis, sūnus Kosto, savanorio, Vyčio Kryžiaus kavalieriaus, tikras jo pasididžiavimas ir mielas ginklo draugas, žuvo Vokietijoje, Rhuro krašte, kartu su penkiolika kitų karių, 1945 metų balandžio 9 dieną, pačiame karo pabaigos prieaušryje. Dešimt metų pralėkė kaip kulka, perskrosdami daugelį širdžių, palikdami jose prisiminimų neužgijančias žymes.
Yra žmonių mūsų tautoje, kurie, tokie pliki, tokie paprasti pažiūrėti, tačiau sugeba herojiškus žygius atlikti, savo gyvenimą išgražindami puikiais momentais. Tokių buvo daug, tokia buvo Rumbučių šeima. Negalima apie juos nekalbėti. Kostas, kaip savanoris Lietuvos kareivis, gavęs pliką žemės sklypą Kaunatave, Luokės valsčiuje, kūrėsi naujoje kaimynijoje atkakliai, augindamas šeimą, nešiodamas savo mažiukus “gaidukus” ant pečių per pusnis į mokyklą. Dievas davė vaikų bent penketą: Viktorą, Kristiną, Adelę, Kostuką ir Alpuką. Visi jie norėjo valgyti, o padėt valgį uždirbti dar negalėjo, teko savanoriui pačiam su žmona smarkiau įtempti gįslas. Nemėgo rūgoti nei ant valdžios, nei ant kaimynų, — šeimos susiklausymas davė daugiau, vis daugiau laimės ir gerybių.
Viktoras 1940 metais buvo tik 19 metų, dar per jaunas savo svajotai Lietuvos kariuomenės tarnybai. Tėvas, buvęs prieš tai savo suorganizuoto šaulių būrio vadu, negalėjo susitaikyti su mintimi, kad jo Nepriklausomybės kovų kraujas, jo laisvės laimėjimai ir ateities viltys neteko savo prasmės — priešas vėl tėvynę užplūdo, visą idealą suniekino, sugriovė. Savanoris atsargiai surinko būrelį vyrukų, buvusių savo šaulių, kur ir aš su broliu, grįžęs iš kariuomenės, įsijungiau, kad planuotumėm ir rengtumėmės prie progos bolševikais nusikratyti. Rumbutis buvo parakas ir plienas, be gailesčio viskam, kas nelietuviška ar bolševikiška, tik su viena silpnybe, — prie taurelės užmiršdavo, kad nelietuvio smuklininko ausys yra sujungtos su rusų raštinėmis, šiaip buvo atsargus, mažai kuo pasitikėjo, net savo per jaunu sūnumi Viktoru, kurį gana žiauriai išvarė iš namų, anot jo, kad svetumoje užsigrūdintų ir greičiau subręstų, nes to laiko uždaviniai buvo perdideli.
Viktoras, norėdamas būti tėvo pasitikėjimo vertas, savo subrendimą įrodė, po kelių mėnesių klajonių grįžęs namo ir, kaip iš pasakojimo matysime, savo skubotą gyvenimą pamargino įdomiais nuotykiais.
Vieną rytą, vos prašvitus, įpuola jis pas mus ir sako:
— Ačiū Dievui, kad jus dar teberadau. Maniau, kad jau būsite žuvę ar suimti.
— Kas yra, kas atsitiko? — klausiame, matydami vaikino susijaudinimą.
— Tėvą šiąnakt išvežė. Prieš pat aušrą. Ir mokytoją Kaupą, ir Bielskį, ir dar keletą iš apylinkės.
Mudu su broliu nustyrome iš nuostabos. Praeitą vakarą dar buvome mokykloje, kažkokiame mitinge ir visi kalbėjomės dienos reikalais. Reiškia, bolševikai pradeda valyti. Prieš porą mėnesių prieš pat didžiuosius deputatų rinkimus iš apylinkės dingo du vyrai: Kazys Paulauskas iš Paškuvėnų kaimo ir Karolis Kizevičius, Rumbučio kaimynas, jo būrio šaulys. Jie buvo Telšių kalėjime uždaryti. Dabar suėmė daugiau, paskiau ims dar daugiau, kol veikliuosius lietuvius visus surankios.
Džiaugėmės, kad bent jis paliko laisvėje ir kita jų šeima sveika, o mes dar turėjome laiko pagalvoti apie ateinantį laiką.
Viktoras išsitraukė revolverį ir padavė man:
— Tas yra tavo, tėvas liepė atiduoti.
Revolveris buvo puikus, “Mauser” ir dar visa dėžutė šovinių.
Žinojau, kad senis Rumbutis nepasitikėjo sūnumi, todėl stebėjaus, kaip tokiu įtemptu laiku spėjo parodyti jam slepiamą ginklą. Viktoras tuoj papasakojo visą nuotykį. Tėvas, pabudintas iš miego, šokęs prie lango ir norėjęs gintis. Pamatęs, kad enkavedistai turi apstoję jo namelį su paruoštais šautuvais, pasižiūrėjęs į pašaliuose miegančius vaikus, atsidusęs ir pasakęs:
— Lai mane suima šį kartą, kaip aviną, bet savo šeimos tiems banditams išskersti neduosiu. Vikti, še, laikyk!
Ir padavęs jam ginklą.
Rusai tuoj įsilaužę į trobą su atkištais pistoletais. Viktoras, kaip stovėjęs po baltųjų, taip ir palikęs, tik spėjęs revolverį užleisti už blauzdos. Paskiau pasiekęs batus, apsimovęs su visu revolveriu. Pradėjęs vilktis kailiniais, kur buvę įmesti šoviniai, bet rusas paklausęs:
— Kur tu dabar rengies, piemuo?
— Juk reiks ir man su tėvu eiti, — atsakęs.
— Kol kas mums užteks vien tavo tėvo. Sėdėk namie, savo matkai padėk!
Taip ir palikęs neimtas ir nekratytas. Vakare jis atnešiąs ir šautuvą su šoviniais, žinąs kur paslėptas.
— Tu dabar turi būti mūsų vadas, — pasakė.
— Gerai, Viktorai! — atsakiau jam. — Tiktai turėsi manęs klausyti. Pirmas įsakymas, — imk tą revolverį.
Vaikino akys sušvito, kad galės turėti tėvo ginklą. Vistiek, pagalvojęs, mėgino įkalbinėti.
— Ginklas tau būtinai reikalingas. Juk nebegalime taip sėdėti, kai mūsų žmones vieną po kito renka.
— Ir nesėdėsime! Nuo ateinančios nakties nei tu, nei aš, nei kiti iš mūsų būrio nebenakvosime namie. Nežinome, kuris iš suimtųjų per kankinimus išduos. Prieš temstant tu ir kiti bus čia, o tada visi eisime nakvynės ieškoti. Niekas nežinos vietos iš anksto, čia bus tai pasakyta. Ginklai bus reikalingi, bet dėl manęs nesirūpink, turiu tam kartui. O tu garbingai valdyk tėvo palikimą.
— Ačiū labai, — bepasakė vaikinas.
Mudu su broliu turėjome vieną parabelį ir vieną seną amerikonišką, su voliuku, savo darbo šoviniais, bet kirto gerai, šautuvu apginklavome ketvirtą draugą — kareivį atsarginį — ir taip tą kovo mėnesio naktį galėjome išeiti pirmą kartą už įstatymų, tikrumoje už teroro, ruskinio rėžimo, ribos.
Saugodamiesi mažai pažįstamų, mėtydami pėdsakus, leidome laiką, pilną įtemptos atmosferos, laukdami didžiojo sprogimo vakaruose. Turėjome keletą smulkių nuotykių su milicininkais ir jų pataikūnais, bet laimingai perleidome birželio išvežimą, kada vistiek netekome keletos neaktyvių, tik mums prijaučiančių žmonių: Simučio, Butkaus, Maskolenkos iš Kaunatavo — labiausiai širdį nudiegė išvežimas mokytojo Kaupo
Pirmas iš kairės: Viktoras Rumbutis savo tėviškėje 1943 m. giminių ir draugų tarpe. Pirmas iš dešinės Lietuvių Dalinių karys vokiečių uniformoje su lietuviškais ženklais — tipinga tų laikų apranga.
likusios šeimos. Tik vėliau sužinojome, kad šeimą įdavė tos mokyklos sargas Knopkus, kad galėtų pasisavinti anksčiau išvežto Kaupo smulkų turtą, net vaikų drabužėlius. Jam laiku pasisekė išsinešdinti iš apylinkės.
Didysis sprogimas — karas — įvyko sekmadienį, birželio 22 dieną. Išgirdome jį gulėdami beržyne, matėme vokiečių lėktuvus ir galvotrūkčiais bėgančius bolševikus, o ketvirtadienį pirmieji vokiečių kariai sustojo Kaunatave trumpam poilsiui. Turėjome savo partizanuose Bronių Žymantą, repatrijavusį iš Vokietijos. Pradžioje, nors mūsų veikimais domėjosi, nepasitikėjome kol kartą jis niekeno neįsakytas pavogė rusų lauko radijo stotį. Matydami jo rimtą pasiryžimą kovoti, įgaliojome tartis su vokiečiais mūsų veikimo reikalu. Vokiečių dalinio vadas davė popierį, leidžiantį mums rinkti fronte paliktus ginklus ir organizuoti vietinę apsaugą.
Auksinės plunksnos reikia, kad aprašytum tą visuomenės nuotaiką, tą mūsų partizanų ūpą, kai buvo paskelbtas Lietuvos Laikinosios Vyriausybės atsišaukimas į tautą. Mūsų būrio štabas buvo užverstas dar labai gerais, rusų ir vokiečių kautynėse paliktais ginklais, net patranką parsivilkome į kiemą, o jau ku'losvaidžių turėjome visokių. Įsivedėme telefoną. Sutvarkėme raštinę. Būrys savo vyrų nebūtų sutalpinęs į kuopa — tiek jaunų entuziastų prisirinko. Po keletos savaičių iš Kauno kalėjimo grįžo ir mūsų garbės vadas Rumbutis, — jaunoji energija buvo jo vadovavimą paveržusi. Grįžo ir daugiau kalinių, net nuo Červenės šaudymo, kurie tuoj griebėsi veiklos karinėse ir ūkinėse srityse. Skubėjome atkurti Lietuvą, taip dar neseniai prarastą, tiek kraujo ir skausmo turėjusią iš priešų valios sugerti. Rūpėjo išvalyti apylinkes nuo besislapstančių rusų armijos liekanų, nuo vietinių rusų komunistų ir kitokio šlamšto. Sekėsi labai gražiai, net su nuotykiais.
Kartą gavome seniūno pranešimą, kad Užvėdarės kaime pastebėtas ginkluotų raudonarmiečių būrys. Viename kieme pavalgę ir išėję. Gyventojai valgio jiems negailėjo, tik bijojo, kad ko nepadarytų, — buvo atsitikimų, kad tokie kareiviai nušaudavo ūkininkus. Dešimt mūsų vyrų išėjome jų gaudyti. Kol buvo rasa, galėjome pėdsakais naudotis, bet saulei pakilus ir tie išnyko. Pravaikščiojome keletą kilometrų — vis nieko. Nutarėme išsiskirstyti ir grįžti namo.
Staiga išgirdau šūvį, antrą, trečią. Šokau bėgti į tą pusę. Pagaliau, po keletos minučių bėgimo, matau, — Viktoras, susistatęs šešis raudonuosius su pakeltom rankom ir komanduoja: “Smirno!” šie stovi akis išvertę, dantys barška.
— Kur tu juos radai? — klausiu.
— Tiesiai už jų nugarų, krūme.
Atbėgo ir keletas kitų mūsiškių. Nusagstėme granatas, apčiupinėjome, nujuosėme šovinynus.
— Kur jūsų šautuvai? — klausiu suimtųjų.
— Ten, ant žemės, — parodė vienas, iš krūmų kyšančių vamzdžių eilę.
Ištaisytus jų šautuvus atidavėm dviem iš belaisvių nešti į štabą, kitus apkrovėme šoviniais ir granatomis — turėjo tiek municijos, kad vos patempė. Varomi vis klausinėja, ar juos šaudysime.
Viktoras atsakė jiems, automatišką šautuvą atkišęs:
— Jei mėginsite bėgti, tai nušausiu.
Paskiau jis papasakojo, kaip tuos vyrukus atrado. Eidamas namo, išgirdęs krūme sutraškėjimą, tai grįžtelėjęs atgal. Pastebėjęs šautuvo vamzdį, atkreiptą į jį iš krūmų. Nieko nelaukęs ir griuvęs ant žemės toj pačioj stove toj vietoj šaukdamas: “Stoj! Ruki vierch!” Tada šautuvai nukritę — bent šeši! — ir tiek pat ruskelių išlindę. Net prakaitas išmušęs, pamačius tiek daug prieš vieną. Iššaukęs pagelbą.
Štabe, kai papasakojom, ką Viktoras padarė, senis Rumbutis ranką jam paspaudė, sakydamas:
— Gerai, sūnau! Dabar matau, kad nesi visai ištižęs. Galėsi geru kareiviu paaugti.
Viktoras džiaugėsi tėvo žodžiu, stengėsi gauto įvertinimo nebeprarasti. Tėvas turi pamatyti, kad sūnus yra tikrai jo vertas!
Rusus pavaišinome, ko turėdami, — rijo kaip vilkai, matyt, seniai žmoniškai bevalgę. Paskiau, kitą dieną, tris pačius negražiausius perdavėme komendantūrai, o tris pasilikome sau, parodyti, kaip lietuviai su priešais elgiasi. Vienas jų buvo batsiuvis, padarė mums avalynes ir labai mus pamėgo, ypač Viktorą, kuris jiems ir stiklelį įpildavo ir nakvot nusivesdavo. Jau apsipratęs pasakė, kad tada, jei ne Viktoro automatinis šautuvas, būtų nepasidavę. Deja, jo vienas ginklas atstojęs jų šešis, tai bent kelių draugų mirtis buvus garantuota. Pagaliau, nežinoję kiek lietuvių su Viktoru buvę, gal ir daugiau su automatais. Sužinojome iš kur jie kilę: vienas buvo totoriukas, antras gudas, o trečias, pats gudriausias, ruskiukas, atrodo, komandyrius, nes visi slaptai jo klausydavo. Paimant laipsnių nebeturėjo. Visi trys taip prisirišo prie mūsų, net verkė bučiuodami, kai gavome įsakymą juos vokiečiams atiduoti. Tikriausiai, jie niekur tokios nelaisvės neberado ir ilgai tai atsiminė.
Lietuviai kariai kovose su bolševikų gaujomis Rytų Lietuvoje 1943-4 metais. (Apsaugoti likusius už geležinės uždangos karių veidai pridengti).
Po belaisvių suėmimo Viktorui pasitaikė kita proga pasireikšti. Kartą jis su kitais dviem vyrukais patruliavo įtartinoje vietoje ir netikėtai išbaidė žmogų iš krūmų. Jis buvo be marškinių, didelis ir toks bailus, kad nepaisydamas įspėjimo sustoti, leidosi bėgti kiek iškerta. Vyrukai paleido po keletą šūvių, o kai tas nestojo, ėmė šaudydami vytis. Pagaliau pasivijo už ko-kio pusantro kilometro ir, paėmę ūkininko vežimą, parsivežė į štabą jau nebegyvą. Nustebome, pažinę Gricių iš Kaunatavo. Jis buvo geras prekybininkas, iš nieko pradėdamas, sugebėjęs Nepriklausomybės laikais sukurti nemažą savo prekybą, tvirtas ir gabus vyras, bet ir niekšas tokio pat laipsnio, — buvo įdavęs bolševikams savo kaimynus: Simutį, Butkų ir Maskolenką daugiau kaip prekybos, o ne politikos priešus, kurie tapo Rainiuose nukankinti.
Tuo laiku turėjome suėmę keletą vietinių rusų, įtartų savo bolševikiška veikla. Vedėme tardymą. Neprisidavė esą bolševikai, žegnojosi net neprašomi, verkė, nors mušti negavo. Baisiausi įspūdį jiems darė Griciaus lavonas, gulįs kniūbsčias už būstinės lango, žolėje. Kliudytas net keturis kartus: vienoje rankoje buvo dvi skylės, šlaunyje viena ir nugaroje lemiamoji.
Senis Rumbutis rodė jį barzdyloms ir klausė:
— Ar norite šalia jo gulėti?
— Ne, ne, ponuli!
— Dabar matau, kad esate dori žmonės, savo draugų ir vadų atsižadate. Komunizmas jus už tai tikrai pakartų.
— Taip, taip ponuli!
— Imkite kastuvus ir iškaskite jam duobę, kur zakrastijonas parodys. Gerai?
— Gerai, labai gerai, ponuli!
— Palaidoję ateikite atsiimti dokumentų ir kad daugiau mums nereiktų susitikti. Suprantate?
— Ačiū, ponuli!
Ir šoko visi prie darbo, kad patarnautų tam, su kuriuo dar taip neseniai buvo prieš “žmuidiagus” planavę.
Vokiečiai panaikino Lietuvos Laikinąją Vyriausybę, kraštą įjungė į bendrą okupuotų kraštų tvarką. Mūsų ūpas krito. Keletas vyrų buvo išėję į policiją, iš ten Žymantas pateko į rytus ir žuvo. Rumbutis ir mes negalėjome atsitraukti nuo ginklų, vis laikėmės savo vietoje.
Kartą atvažiavo SS kapitonas su keletą vyrų, matyt, kažkieno buvo skųsta, kad lietuviai savavališkai veikia. Rumbutis tuo laiku kalbėjo telefonu.
— Kas yra jūsų vadas? — kapitonas trumpai užklausė.
— Aš, — atsakė tas, su dideliu pistoletu prie šono, su šauliška kepure, sauso veido, aštrių akių vyras.
Vokietis apžvelgė aplink, — visi mūsų vyrai vienas kito verti, panašūs į savo vadą, lyg tarp kitko čiupinėja apie revolverius ir žiūri į svečius. Kas žino su kuo ir ką tas vadas telefonu bus kalbėjęs.
— Žinote, kad jūs čia negalite būti?
— Taip, kapitone! Žinome ir esame. Kol jūsų policijos čia nėra, mes negalime palikti tos surinktos municijos ir žmonių be apsaugos.
— Gerai, — atsakė vokietis,—aš raportuosiu komendantui, kad jus pakeistų policija.
— Lauksime įsakymo, kapitone, — atsakė Rumbutis.
Vokiečiai norėjo pasiimti vokiškų ginklų, kurių buvo
pas mus. Atidavėme. Rumbutis pasiūlė ir tą patranką nuo kiemo, šiaip sau, dėl juoko, bet vokiečiai nuo tos dovanos mandagiai atsisakė.
Supratome, kad pats laikas pasitraukti, kol nenuginklavo. Jautėme, kad ginklai, taip lengvai mums patekę, dar bus Lietuvai reikalingi, nežiūrint kaip karas baigtųsi, todėl suskubome slėpti. Valdžiai atidavėme tik pačius prasčiausius, sau pasilikdami tiek, kad galėjome apginkluoti pilną kuopą. Taip likvidavę savo ginkluotą pajėgą, sudėjome šiek tiek pinigų Viktorui, tam šauniausiam savo jaunuoliui ir su tuo kukliu kraičiu pasiuntėm į Telšių amatų mokyklą, kad pasiruoštų gyvenimui. Ten jis mokėsi gerai, gavo valdžios pašalpą, tačiau, užėjęs vokiečių mobilizacijos pavojus, privertė gražų planą panaikinti. Viktoras vėl grįžo į tėviškę, kur buvo saugiau.
Nuo 1941 metų pabaigos, apie porą metų buvo mūsų krašte pusėtinai ramu, bet jau 1944 metais teko vėl savo ginklus pasiimti — perdaug banditų priviso rusų frontui artėjant. Vokiečiai gaudė jaunimą, raudonieji partizanai šaudė, tai tikram lietuviui patrijotui nebuvo kur dingti. Vėl su revolveriais ir granatomis teko gulti ir keltis.
Viktoras su keletu draugų išvyko į Alsėdžius, į didesnį "vanagų” junginį, kur sutiko, dabar žuvusį, generolą Pečiulionį ir stebėjosi, kad jis labai į jo tėvą buvęs panašus — paprastas ūkininkas ir tiek! Viktoras stovėjęs su draugais sargyboje, kai atėjęs toks dėdukas, senais batais, trumpais kailinukais, kažkokią zuikinę kepurę užsidėjęs.
Prie stovyklos jį sulaikė.
— Dėde, o kur pats dabar mauni?
— Aš noriu pas jūsų vadą, — pasakęs trumpai.
— Palauk, tamsta jau persenas partizanu būti!
— Tau persenas, vadui — pats gerasis. Vesk mane tuojau pas jį, supranti!
Jie tuojau ir nulydėję, kur reikalavęs.
Po pusvalandžio vadas išėję su dėduku, sukomandavęs “ramiai!” ir pasakęs, kad nuo šiol generolas perimąs vyriausią dalinio vadovybę.
Visi taip nustebę, net šautuvai slystelėję, žado netekę — tai bent “dėdukas”, pagalvoję. Kas jį matę ir girdėję jo žodžius, negalėję abejoti, kad nugalės. — tas pilkas generolas buvęs toks savas ir pasitikėjimo pilnas.
Neilgai trukus “vanagai” susipliekę su vokiečių rudmarškiniais, atėmę iš jų daug suplėšto žmonių turto, na, ir šio to kariško. Deja, rusų frontui sustojus už Ventos, reikėję “vanagams” pasisklaidyti mažesniais, plačiau krašte išsidėstytais daliniais. Mūsų vyrukai grįžo į savo apylinkes, susijungė su apylinkių būriais, Biržuvėnuose sudarėme stiproką junginį.
Ten besant, atvyko vokiečių šarvuočių divizija, nudardėjo prie Ventos ties Kuršėnais, o pas mus pasiliko jų štabas. Senis Rumbutis su keletu kitų vyrų pasišovė vokiečiams parodyti vieno dvaro vietovę, kur turėjo būti rusų štabas. Naktį Rumbutis grįžo su praskelta galva, vienas mūsų vyras buvo irgi sužeistas, keli vokiečiai sunkiai, kurių du tuojau mirė ir vienas tankas tapo parvilktas. Rusų štabas buvo sunaikintas. Vokiečiai už talką mus aprūpino municija, leido naudotis jų sanitarija ir virtuve. Gaila, neilgai taip buvo, nes vokiečiai rusų nebemušo ir mūsų nepriklausomybės viltys darėsi vis liūdnesnės.
Prasidėjus spalio mėnesio rusų puolimui, frontas staigiai pajudėjo mūsų kryptimi, vokiečiai bėgo, mūsų ryšiai su jais ir su savo vadovybe nutrūko, tai skubiai traukėmės į Prūsų pasienį, kad susitelktumėm. Važiavome arkliais pro Luokę, Žarėnus, Plungę, kur susitikome desperatiškus sumuštų ties Seda žemaičių pulkų kareivius. Jie pasakojo daug baisių dalykų apie tas kautynes, kaltino vokiečių pakrikimą ir savo vadų neapdairumą. Drauge su tais kareiviais, tiesiogines rusų ugnies spaudžiami, atsiradome Prūsuose ir po bombardavimo pakrikome. Viktoras su keliais draugais dingo tuoj už Nemuno, jo tėvo visai nematėme,
Vėliau sužinojau, kad jie pateko į Dresdeną, buvo prievarta įjungti į vokiečių kariuomenę, dalyvavo kautynėse, keletas žuvo, kiti gyvena laisvajame pasaulyje. Žinoma, kad Kostas Rumbutis yra žuvęs Vokietijoje anksčiau už sūnų. Viktoras išliko gyvas iki 1945 metų balandžio 9 d. Apie jo mirtį draugai kadaise pasakojo, kad tą dieną visi tarėsi eiti į kalnus pasivaikščioti. Viktoras atsisakęs:
— Atleiskit, vyrai, bet aš baisiai neturiu ūpo, — kalbėjęs. — Aš palauksiu jūsų, kol pasivaikščiosit. Nerūpinkitės manimi.
Pasiėmęs armoniką ir ėmęs groti, apstotas kitų kareivių, nenorėjusių pasivaikščioti.
Draugams kalnuose esant, virš jų praskridęs lėktuvas, paskiau pasigirdęs sprogimas. Grįžę namo, iš barako radę tik šipulius, šešiolika kareivių, keletas tarp jų lietuvių, buvę užmušti, o Viktoro beveik nelikę ko palaidoti. Taip tai tas jaunas karys, partizanas, savanorio sūnus baigė savo trumpą, 23-jų metų gyvenimą, garbingai užskleisdamas paskutinį lapą. Jo nuoširdus kario garbės pajautimas, besąlyginė ištikimybė tėvo tradicijai ir savo žemei, lai būna pavyzdžiu jaunajai lietuvių kartai. Karžygiai, ilsėkitės ramybėje!
