NE VIENOS PĖDOS!..
J. ŠVAISTAS
Aštuonioliktais metais drąsiai pasiskelbėm nepriklausomi. Pažiūrėti tai buvo prastutis dokumentas: menkas popierius, kasdieniška rašomąja mašinėle atmuštas, netgi su pataisa rašalu. Toli gražu neprilygo jis tiems adresams ar sveikinimams, kurie įteikiami net ir vidutinio lygio žmonėms. Nepuošė to dokumento nei dailiai spalvingos raidės, nei auksiniai ornamentai, nei liuksusinis popierius.
Tačiau, koks magiškas veiksmas, kokia nepaprasta galia sugaudė šie žodžiai:
“Lietuvos Taryba skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje”.
Ne tik Tarybos lūpose, bet milijonuose širdžių valingai veržėsi tie žodžiai ir tapo galingu veiksmu. Taip: iš pradžių tebuvo tik žodis, bet tasai žodis tapo gyvu kūnu. Tas žodis tapo ryžtingu veiksmu ir drauge didele auka. Dulce et decore est pro patria mori. Saldu ir gražu dėl tėvynės mirti.
Vien tik popierine deklaracija nieks nei savo teisių, nei laisvės neatgavo ir neatgaus. Laisvė reikia patiems pasiimti, laisvė tik kovoj teįgyjama. Tatai nei daug aiškinti, nei ilgai mokyti tuomet nereikėjo. Kiekvienas gerai suprato, ir visi pakilo pateisinti plačiai nuskambėjusį Laisvės šūkį.
Ilgai laukti nereikėjo. Devynioliktais metais jau teko mums laikyti pats didysis ir vienas sunkiausių kovos egzaminų. Ir išlaikėm.
Pirmieji užpuolė tie, kurie patys vos tik buvo išsivadavę iš caro jungo ir iškilmingiausiai paskelbę laisvą visų tautų apsisprendimą. Atsipeikėję pasigailėjo šitų savo pažadų ir brutaliai sulaužė juos.
Pavyko šis priešas sutramdyti ir vėl nublokšti toli už Dauguvos. Bet čat pat, beveik vienu metu su bolševikais, užpuolė mus ir vokiečiai, užsimaskavę nuo savo baudėjų Bermonto-Avalovo pavidalu. Garsiose Radviliškio kautynėse, 1919 m. lapkričio 21—22 d., bermontininkai-vokiečiai buvo sukulti. Jie skubiai turėjo nešdintis iš mūsų krašto.
Dešiniajam mūsų fronto sparne visą laiką spaudė lenkai, pagrobę Vilnių ir atsirėmę į geležinkelį: Griva— Turmantas—Dūkštas. Tuo tarpu, bolševikų akivaizdoj, didelio agresyvumo mūsų atžvilgiu jie nerodė, bet savo kėslus jau planavo.
Taigi, beveik visa Lietuva — tas nedidelis pasaulio žemėlapyje sklypelis — buvo ir frontas, drauge artimas ir tolimas užnugaris. Visas kraštas virė ir kunkuliavo, karo sūkurių kaitinamas. Visi buvo kariai ir gynėjai. Tik toks gal skirtumas, kad vieni jau kariavo, o kiti rengėsi jų vieton stoti. Vieni grūmėsi su priešais, kiti juos stiprino ir rėmė: rūpino ginklus, šaudmenis, maistą, apdarą ir tinkamas sąlygas žaizdoms pagydyti bei nusilpus atsigauti.
Užnugaryje ir moterys neatsiliko nuo vyrų. Jos atvežė kraičio pilnas savo skrynias ir duosniai patuštino jas. Ko trūko tose skryniose, skubiai talkomis siuvo, mezgė ir siuntė į frontą savo broliams, vyrams, tėvams ir bernužėliams. Ploniausių drobių rietimus suraižė tvarsčiams lauko ligoninėse.
Atsimenu vieną žemaičių moterų delegaciją į frontą. Jos atvyko į savąjį frontą. 7-sis pulkas užsimezgė ir sutvirtėjo Žemaičiuose. Po metų, aktyviai kovodamas visuose frontuose, tasai pulkas kelis kartus jau buvo pakeitęs savo sudėtį. Nebe daug žemaičių tegalėjo suskaičiuoti jis. Mano kuopoj, sakysim, beveik visi kauniškiai jau buvo. Tačiau visi didžiavosi tuo pulku, mylėjo jį ir gausiai rėmė. Tai daugiau negu paprasti sentimentai buvo — tai glaudūs saitai ir garbės įsipareigojimas, atsisakant nuo bet kokių siaurų provincialinių pažiūrų.
Žemaičių moterys atvyko su gausiu kūno ir dūšios pavilgu. Atvežė jos pirštinių, šiltų kojinių, baltinių, kumpių, lašinių, kieto sūrio su kmynais, kiaušinių, škaplierių, rožančių ir įvairių paveikslėlių. Pačios panoro tas dovanas išdalyti ir savo akimis pamatyti narsius kovotojus.
Buvo žiema, graži atodrėkio diena. Kuopa stovėjo rezerve, tolėliau nuo fronto ugnies. Išsirikiavom kaimo pakluonėse. Maloniai glostė saulė. Delegacijos pirmininkė jautriai prašneko. Įspūdingas buvo momentas, kai tolimas užnugaris taip arti gyveno su frontu. Kareiviai susikaupę jaudinosi. Daugeliui jų kalbėjo tarytum tikroji rūpestinga motina ir daugelį jų šiltai paguodė gal paskutinį kartą šiame gyvenime. Tikrai, po to sutvirtinimo saldu ir gražu mirti dėl savo mielos, gražios Tėvynės.
Atmušę bolševikus nuo Alytaus, Kėdainių, Panevėžio ir pastūmėję į šiaurės rytų kampą, neišvengiamai susidūrėm su lenkais. Pirmuoju momentu petys į petį mušėm bendrąjį priešą. Beveik ant bolševikų nugaros pramovėm Dauguvos upę ledu, praėjom Daugpilį ir įsibrovėm giliau į Žemgalių kraštą. Daugumas žemgalių katalikai, lietuviškai kalba ir nuo seniai laiko save labai artimais su lietuviais. Juk Griva, Kalkūnai, Laukesa, Skruzdelinė. Elksninė, Juozapava, Agluona, kokios lietuviškos parapijos.
Lietuviai, pasitraukę iš anapus Dauguvos, sustojo šiose vietovėse: Ilukšta, Subačius, Įlankė, Sventožerė. Su lenkais skiriamoji ėjo, kaip jau minėjau, geležinkelio ruožu — Turmantas — Dūkštas. Turmanto stoties pastate vienam gale buvo mūsų komendantas, antrajam — jų. Dešinėj geležinkelio pusėje buvo išdėstytos lenkų kuopos, o kairėj — mūsų. III-ios divizijos štabo būstinė buvo tarp Subačiaus ir Ilankės. 9-sis pulkas, kuris stovėjo prieš lenkus, savo štabą buvo įrengęs Zarasuose.
Vos tik prasidėjo dvidešimtieji metai. Visuose frontuose buvo aprimę. Pulkai gydėsi savo žaizdas ir stengėsi kautynių nuostolius padengti. Visai nelauktai III-sios divizijos vadas gauna labai skubų pranešimą:
“Naktį iš sausio 16-os į 17-tą lenkai pasalūniškai puolė ties Turmantu 6-os kuopos barą ir nustūmė nuo geležinkelio linijos 5-ių km ruožu. Mūsų nuostoliai: 5 nukauti, 9 sužeisti, 40 pateko nelaisvėn. Jų skaičiuje — stoties komendantas ir kuopos viršila. Visi belaisviai nugabenti į Daugpilį. Kas daryti? 9-jo pulko vadas”.
Divizijos štabe sumišimas. Senyvas generolas su savo patarėjais laužo galvas. Ką gi tai reikštų? Argi jau būtų karo pradžia su lenkais? Bet kaipgi dabar reaguoti? Čia platus baras, ir stovinčios dalys labai skystos, kaip voratinkliai. Jokių rezervų. Didesnieji mūsų sugrupavimai tebestovi ties Radviliškiu, Šiauliais ir Žemaičiuose. III-os divizijos pulkai ką tik papildyti skubiai apmokytais naujokais, kurie jokio ugnies krikšto nėra dar gavę. Senųjų fronto vilkų kaip ir nebeliko. Visi jie ten, anuose pulkuose, kurie tebesaugo, ar nepasuks tik Bermontas atgal, nepaklausęs generolo Nieselio komisijosįsakymų. Naujokai pirmos ugnies karščio gali neišlaikyti. Kas juos tada besustabdys ? Kada gi anuospulkus prišauksi pagalbon? Bet vis tiek taip palikti negalima. Reikia kas nors daryti, bet svarbiausia atsakyti pulkui. Bet kas ?
Po ilgų svarstymų buvo taip atsakyta: “Nė vienos pėdos šventos lietuviškos žemės”.
Perskaitė ir visais perkūnais nusikeikė pulko vadas. “Kas tam seniui dabar yra? Juk aš aiškiai pranešiau jam, kad lenkai užėmė jau penkių kilometrų ruožą. Kas čia per filosofinė frazė? Ar čia rimtas įsakymas, ar tik įpėjimas ateičiai?”
Dabar pulko štabe laužė ir suko sau galvas, kaip painiausią galvosūkį spręsdami. Pulko vadas buvo jaunas energingas ir narsus karininkas. Jau Didžiajame kare jis buvo pasižymėjęs ir garbingais ženklais apdovanotas už kautynes. Lietuvos frontuose irgi neatsiliko ir veikiai iškilo. Karinį įsakymą jis suprato tik tokį, kuris aiškus, tiesus ir griežtas. O čia dabar kažkokios civilinės miglos, su kuriomis pirmą kartą karo sąlygose tenka jam susidurti. Vadas blaškėsi ir nekantravo. Viską nulėmė jo padėjėjas, ramus nuosaikus žemaitis. Šis pagaliau išaiškino taip: “Labai paprasta ir nėr čia ko daug jaudintis. Juk aiškiai parašyta, kad nė vienos pėdos savo žemės. Vadinasi, reikia pulti ir atsiimti.” — “Tikrai, pulti!” — nudžiugo ir atgijo dabar vadas.
Nuspręsta — padaryta. Pasirinko tamsų vidunaktį ir puolė. Pats vadas vadovavo kautynėms ir priešaky ėjo. Sumušti lenkai užalermavo šarvuotą traukinį iš Daugpilio. Tasai skubiai pukštavo. Mūsiškiai su baime sužiuro. Nei granatų nei kitų sprogdinimo priemonių neturėjo. Vadas veikiai susigriebė ir įsakė išardyti bėgius. Traukinys įstrigo ir sustojo. Bematant jis buvo paimtas ir nuginkluotas. Mūsiškiai vėl triumfavo.
Divizija gavo pranešimą: “Naktį iš sausio 18-tos į 19-tą mes puolėm Turmanto ruožą ir atstatėm seną padėtį. Grobis: visa lenkų kuopa iš 198 vyrų ir 2 karininkų. Mūsų nuostoliai menki, tik vienas sužeistas. Belaisviai nuvaryti į Zarasų kalėjimą. Be to pagrobtas lenkų šarvuotis”.
Generolas nė kiek nenudžiugo. Jis papūtė tik žilus savo ūsus ir pasikasė pakaušį: “Ech, tas smarkuolis! Bėda man su juo. Sakiau, kad privirs jis man košės . . . Taip ir atsitiko. Tuojau skambinti kariuomenės vadui ir prašyti paramos!
Neramios nervingos naktys prasidėjo lenkų fronte. Ėjo pasirengimas ir persigrupavimas turimose dalyse. Iš vakarų skubėjo kiti pulkai. Vieškeliais dzirzgino sniegą haubicų ir lauko patrankų baterijos. Lėktuvai augštai nardė debesyse ir sekė judėjimą priešo pusėje.
Tik staiga, gal ketvirtą dieną, atsiranda kitas tarpininkas, irgi prancūzas, pulkininkas Sabanje. Sušaukia jis abiejų pusių divizijų vadus, išaiškina įvykį ir prašo geruoju likviduoti nesusipratimą. Lenkų divizijos vadas smarkiai įniršta ir čia pat, visų akivaizdoje, išbado įsišokėliui savo puručnikui nosį ir nuplėšia antpečius.
Vėl tylu, ramu. Įtempimas atslūgsta. Abu mūsų vadai be galo patenkinti: vienas, kad gudriai suktu savo atsakymu nedavė tiesioginio įsakymo pulkui pulti, antrasis, kad teisingai suprato atsakymo dvasią ir atsiėmė, ką buvo praradęs.
Neilgai ta rimtis ir džiaugsmas betruko. Tai buvo kaip ir tyla prieš didžiulę audrą, kuri netrukus užgriuvo iš pietryčių kaimynų. Daug kartų fronto įsakymuose ryškėjo ta pati prasmė: Nė vienos pėdos šventos Lietuvos žemės! O ryškėjo ji todėl, kad pats vyriausias išsišokėlis likosi niekieno nenubaustas.
Juokingų ir graudžių buvo momentų nepriklausomybės kovų metais. Bet tie metai visada likosi malonūs, laimingi ir gražūs atsiminimuose. Niekad Lietuva nebuvo vėliau tokia vieninga ir darni. Niekad lietuvis lietuvyje taip nejautė artimos ir broliškos sau sielos. Visiems užtektinai buvo vietos ir darbo. Jei kas ir suklysdavo, kiti šokdavo taisyti ir atlaidūs buvo, nes tik tas neklysta, kas nieko nedirba.
Bet atėjo seimų laikai. Kažkodėl ankšta ir nebesugyvenama pasidarė. Brolis brolio pradėjo nebeapkęsti.
Kaip skaudžiai tą savybės nesantaiką jautė kanauninkas Tumas — tas tauriausias ir kilnus lietuvis. Dažnai jo sopuliai pratrūkdavo net universiteto auditorijoj: “Dėl ko mane visi plaka ir piktai puola? Jakšto žmonės nuolat prikaišioja, kad aš nukrypėlis ir laisvamanybe apsikrėtęs, o kairieji vėl šnairuoja, kad aš ilgaskvernis ir klierikalas. O aš tik lietuvis ir visiems noriu būti geras, nes man tik Lietuva terūpi. Lietuvis gimiau — toks ir esu. Apskritai nesuprantu aš tokio lietuvio, kuris dėl dangaus išsižadėtų savo esmės”.
Iš tikrųjų, kokie laimingi būtumėm, jei tuos himno žodžius, taip dažnai kartojamus, nors kartą įsisąmonintumėm: Vardan tos Lietuvos vienybė težydi!
