LIETUVOS VIETINĖ RINKTINĖ 1944 M.
PLK. O. URBONAS
KARO MOKYKLOS LIKIMAS
Užverstas darbu, generolas retai kada rasdavo laiko aplankyti batalionus. Tačiau gegužės mėnesio pirmomis dienomis gavęs iš vokiečių pranešimą, kad didesnis drabužių transportas iš Karaliaučiaus jau yra išėjęs, nutarė aplankyti Marijampolę, Kalvariją ir Seredžių, kad vietoje nuspręstų, kiek drabužių kur siųsti. Nuvykę į Marijampolę, užėjom ir į Karo Mokyklą. Džiugu ir malonu buvo matyti mūsų jaunimą, į kurį mes dejom tiek vilčių, bet ir čia sunkia širdimi teko pripažinti tas nepaprastai sunkias sąlygas, kuriomis šiam jaunimui teko dirbti ir mokintis. Tik pirmosios 3 kuopos buvo aprengtos ir ginkluotos. Jos turėjo savo atskirą kareivinę, kuri savo išorine išvaizda ir savo vidiniu sutvarkymu šiek tiek primindavo Karo Mokyklą. Kitos kuopos gyveno žymiai blogiau. Jų sutalpinimas buvo nepaprastai ankštas, lovų visiems neužteko, dalis kariūnų turėjo gulėti ant grindų. Šios kuopos buvo aprengtos ir ginkluotos tik iš dalies. Dauguma kariūnų nešiojo dar savo nuosavus drabučius, kurie buvo gerokai nukentėję nuo nuolatinių užsiėmimų atvirame lauke. Pasikalbėjimuose su kariūnais generolas jiems nurodydavo, kad tiems vargams artinasi galas, kad drabužiai jau yra pakely, kad ir su patalpomis greitu laiku būsią žymiai lengviau, nes dar vienas batalionas turi šiomis dienomis Marijampolę apleisti. Karo mokyklos viršininkas ir karininkai pasakojo mums apie tą nepaprastą pasiryžimą ir entuziazmą, su kuriuo dirba mūsų kariūnai, apie jų nepaprastą kantrumą, nugalint visus sunkumus.
Grįžęs iš šios kelionės, gegužės 5 dieną nuvykau į Hinze štabą susitarti dėl drabužių, kurie tuo metu jau buvo pasiekę Kauną. Hinzes štabe šiuos reikalus tvarkė plk. ltn.Musil, su kuriuo ir teko tartis. Visus mano reikalavimus dėl drabužių paskirstymo batalionams jis išklausė ramiai, šiek tiek derėjosi, bet sutikdavo su štabo apskaičiavimais, tačiau, palietus Karo Mokyklos klausimą, sutikau griežtą jo pasipriešinimą. Iš karto negalėjau suprasti šio keisto jo užsispyrimo, kol tolimesnio ginčo eigoje man nepaaiškėjo priežastis. Įsikarščiavęs dėl mano, gal būt, neperdaug švelnaus ginčo tono, pradėjo jis man įrodinėti, kad mūsų vadinamojoj Karo Mokykloje mes surinkom žmones, kurie veikia prieš vokiečius, kurie dalyvauja slaptos spaudos platinime, dainuoja prieš-vokiškas dainas; taip visuomet nebūsią, ateisiąs laikas, kada vokiečiai atsisakysią toleruoti tokius mūsų veiksmus. Pasistengiau kalbą nukreipti kita tema, susitariau dėl drabužių išsiuntimo į batalionus ir išėjau.
Tai buvo rezultatai mūsų plepumo. Prilaikyti liežuvį mūsų žmonės nemoka. Turėjom mes jau keletą tokių atsitikimų, kai karininkas ar kareivis, ypač šiek tiek išgėręs, tuoj pradeda girtis savo ginklu, pradeda rėkauti, kad šiuo ginklu jis muš vokiečius, kad jis jiems atlyginsiąs už visas mums padarytas skriaudas ir pan. Vokiečiai per savo agentus, žinoma, visa tai žinojo. Nesiskyrė šiuo atžvilgiu nuo kitų batalionų ir Karo Mokykla. Mes žinojom apie tas kalbas, kurios eina Karo Mokykloje. Keletą kartų nurodinėjom tiek mokyklos viršininkui, tiek ir kitiems karininkams, kad tokios kalbos yra gan pavojingos, nes verčia vokiečius vis daugiau dėmesio kreipti į mūsų batalionus, o visa tai mums nenaudinga. Tačiau susilaikyti nuo tokių kalbų žmonės negalėjo.
Štabe pranešiau generolui viso mano buvusio pasikalbėjimo su Musil turinį ir pasiūliau Karo Mokyklą galimai greičiau paleisti. Man buvo visiškai aišku, kad prieš Karo Mokyklą vokiečiai kažką ruošia.
Kitą rytą atvyko štaban iššauktas Karo Mokyklos viršininkas, gen. št. plk. ltn. Vertelis. Generolas čia jam davė įsakymą: Karo Mokyklą išformuoti, karininkus ir kariūnus paleisti neribotų atostogų. Karo Mokyklos likvidaciją vykdyti palaipsniu, kiekvieną dieną paleidžiant 2, 3, 4 šimtus žmonių; tiek, kiek turės galimumo išsiųsti iš Marijampolės esamomis susisiekimo priemonėmis. Įsakė perspėti visus, kad šia tema nebūtų bereikalingų kalbų ir viską atlikti taip, kad neatkreiptų į save vokiečių dėmesio.
Karo Mokyklos viršininkas tuojau išvyko atgal į Marijampolę, ir pirmadienį, gegužės 8 d., pirmoji grupė kariūnų jau apleido Marijampolę. Tai buvo lygiai viena savaitė prieš Vietinės Rinktinės katastrofą. Kitą pirmadienį, gegužės 15 d., generolas ir jo štabas jau buvo suimti. Karo Mokyklos v-kas savo užduotį atliko: iš 2000 žmonių, kurie buvo Karo Mokykloje, vokiečiai surado vos apie 160 (kiti tvirtina, kad jų buvę perpus mažiau) žmonių, kurie po gan rimto su vokiečiais susišaudymo buvo nuginkluoti, suimti ir išvežti į Vokietiją. Esamomis žiniomis, šio susišaudymo metu žuvo studentas Juozaitis (iš Prienų) ir moksleivis Juodkasis, berods, iš Virbalio ar Kybartų. Išvežtus į Vokietiją mūsų Karo Mokyklos auklėtinius po to dar matė Stutthofo koncentracijos stovykloje, kur jie buvę atvežti kažkokiam kariškam apmokymui. Prabuvę stovykloje tik trumpą laiką, jie buvę išvežti toliau.
Taip užsivertė pirmasis Vietinės Rinktinės istorijos puslapis. Karo Mokykla buvo pirmoji dalis, kuri nustojo egzistuoti.
(Bus daugiau)
