VEDAMIEJI

KVIETIMAS Į VIENYBĘ

Kovojančiam už savo krašto laisvę lietuviui apeliuoti į lietuviškų jėgų vienybę yra tiek pat natūralu, kaip ir geram krikščioniui šauktis Viešpaties vardo. Bet šventosios Knygos įspėja, kad ne tas įeis į dangaus karalystę, kurs šaukia “Viešpatie, Viešpatie!”, bet kurs pildo Tėvo valią. Yra žmonių, kurie užsimerkę šaukia vienybės vardą, nesismulkindami su atsakymais kad ir į tokius klausimus: su kuo eiti į vienybę? Kokios yra tikrosios nesutarimo priežastys ir ar reikia jas pašalinti? Ar ta tariamoji vienybė kartais nesupančios iniciatyvos žingsnių ir nesuriš darbo rankų? Ar ji duos geresnių rezultatų kelyje į tikslą?

Jei kas nenori ir nebando į tuos klausimus atsakyti, kvietimas į vienybę yra tik tušti žodžiai. Tačiau apgaulingos vienybės pagunda iki šiol tebėra pati pavojingiausia, nes labiausia patraukli ir pajėgi suklaidinti daug geros valios lietuvių.

Yra matas tikrosios vienybės intensyvumui matuoti. Tai asmeninė auka:    kiek kvietėjas pats pajėgus vienybei aukotis. Mes turime pavyzdžių, kurie 1941 metų lietuvių tautos sukilimą šviesiai tebereprezentuoja ir po trisdešimties metų, bet turime ir tokių, kurie patys mažesniu ar didesniu laipsniu nuo tų tikslų, kuriems telkiama tautinė vienybė, yra nusisukę. Yra pavyzdžių, rodančių, kad kvietėjai vienybėn moka ir patys jai aukotis, yra ir priešingų— kurių kvietimą vienybėn reikia suprasti kaip nusilenkimą jų valiai.

K. Škirpa ir M. Naujokaitis praėjusiame “Į Laisvę” nr. liudija, kokioje darnoje veikė 1941 metų sukilimą ruošią Vilniaus, Kauno ir Berlyno centrai. Ten veikė aukos žmonės. Žmonės, pasiruošę aukoti ne dolerį, bet gyvybę. Gal būt patį ryškiausį idealios, asmenine auka pagrįstos vienybės pavyzdį reprezentuoja du lietuviai— kovojančios tautos ir rezistuojančios išeivijos atstovai — laisvės kovoje žuvę lygiai prieš dvidešimt metų — tai Juozas Lukša ir Julijonas Būtėnas.

Lietuvos himno autorius dr. Vincas Kudirka, kviesdamas “vardant tos Lietuvos” tautą į vienybę, labai pabrėžtinai ankstesniuose punkteliuose nurodo, kad ta vienybė negali būti bet kokia, o šildoma lietuviškos meilės ir apšviesta lietuviškos išminties. Šitokią vienybę kraujo aukom patvirtino 1941 metų sukilėliai, tokios lietuviškos vienybės mums reikia ir šiandien.

IŠBALANSUOTA VEIKLA

Sunku būtų suskaityti laisvajame pasaulyje veikiančias lietuvių organizacijas, draugijas, sąjūdžius, klubus ir kitus įvairiais pavidalais susiorganizavusius vienetus. Vienos iš tų organizacijų yra gyvos ir aktyvios, antros vos bepajėgia sušaukti tik metinius susirinkimus, gi trečios yra tapusios popierinėmis grupėmis be jokių gyvybės ženklų.

Palikus nuošalyje pusgyves ir jau numirusias, nors dar gyvųjų sąrašuose bandančias išsilaikyti organizacijas, tenka kiek sustoti prie gyvųjų grupių ir jų veiklos.

Pasaulio Lietuvių Bendruomenė, atskirų kraštų, apygardų ir apylinkių vadovybės, jaunimo organizacijos ir gyvieji politiniai vienetai mėgsta ruošti įvairius kursus, jaunimo ir vyresniųjų pasistovyklavimus, dainų šventes, meno parodas, tautinių šokių festivalius, koncertus, vaidinimus, literatūros bei poezijos vakarus ir kitus įvairius kultūrinius parengimus. Aktyvieji lietuviai tokioje veikloje taip išsisemia, kad pagrindinei išeivijos misijai— Lietuvos laisvinimo darbui pritrūksta ir jėgų, ir laiko, ir pinigo.

Pavergtieji lietuviai taip pat gali šokti, dainuoti, meno parodas organizuoti, atostogauti ir apie įvairius “nekaltus” dalykus kalbėti. Apie tai daug rašo ir okupuotoje Lietuvoje leidžiama lietuvių kalba spauda. Ir apie pas mus vykstančius kultūrinius įvykius jie nevengia parašyti. Bet pavergtas lietuvis negali kelti balso prieš pavergėją, su savo šauksmu negali pasiekti laisvojo pasaulio draugų talkai kovoje dėl krašto laisvės ir nepriklausomybės. Tai turime atlikti mes.

Su apgailestavimu reikia pažymėti, kad tokio veikimo žymių mūsų organizacijų veikloje reikia jau su žiburiu ieškoti.

Kai kurie senesniosios kartos veikėjai yra įsitikinę, kad Lietuvos laisvinimo darbas priklauso “išrinktiesiems”, kurie iš tikro bet kokių rinkimų ir savo mandato patikrinimo visuomenėje visomis jėgomis kratosi. Jaunesniosios kartos dauguma Lietuvos vadavimo darbą supranta tik su ginklu rankoje. Tai, žinoma, šiuo metu nėra įmanoma. Tad jaunimo organizacijos tą visą reikalą ir yra padėjusios į šalį.

Visos gyvosios lietuvių organizacijos laisvajame pasaulyje, k. t., visi LB padaliniai, politinės grupės, ateitininkai, skautai ir kt., turėtų iš pagrindų perkratyti savo veiklos programas ir jas kiek galima išbalansuoti— skirti dėmesio kultūrinei veiklai, bet jokiu būdu nepamiršti ir Lietuvos laisvinimo darbo.

Pilnai išbalansuotos mūsų organizacijų veikios laukia pavergtieji lietuviai ir pavergtoji Lietuva.

REDAKCIJA PRIMENA

“Į Laisvę” redaktorius, prieš metus perėmęs pareigas, žurnalo 50 (87) numeryje rašė:

“Laikraštis, o ypač žurnalas, reikalingas gyvo, reiklaus ir inteligentiško skaitytojo. Savo žurnalo atžvilgiu tam tikra prasme visi turime būti ir redaktoriai, ir kritikai, ir bendradarbiai.”

Primindama šiuos žodžius mieliesiems skaitytojams, redakcija ir toliau kviečia Jus palaikyti kaip iki šiol gyvus ryšius su žurnalu ir jam patalkinti. Talka gali reikštis tokiomis formomis:

• Parašyti rašinį aktualia lietuviška problema.

•Laišku redakcijai kritiškai įvertinti perskaitytą numerį ar kurį vieną to numerio straipsnį.

•Parekomenduoti žurnalą jo dar neskaitančiam.

•Administracijai prisiųsti adresus asmenų, kurie galėtų “Į Laisvę” užsiprenumeruoti.

•Užprenumeruoti žurnalą savo draugams ir pažįstamiems ar savarankiškai gyvenantiems šeimos nariams.

•Skirti “Į Laisvę” leidimui piniginę auką.

“Tada savuoju žurnalu su pagrindu galėsime didžiuotis ir jo poveikis lietuvių visuomenėje žymiai sustiprėtų.”

Malonus skaitytojau, savo pastabas apie perskaitytą “Į Laisvę” numerį siųsk šiuo adresu:    Į Laisvę, Post

Office Box 34461, Los Angeles, California 90034

ADMINISTRACIJA DĖKOJA

Administracija nuoširdžiai dėkoja visiems skaitytojams, kurie labai gyvai reagavo į mūsų laiškus, priminusius kai kuriuos neišspręstus prenumeratos reikalus. Galime “Į Laisvę” skaitytojus painformuoti— gerokai pratuštėjusi žurnalo kasa vėl šiek tiek pasipildė.

Nedidelė dalis skaitytojų, kuriems laiškai buvo pasiųsti, neatsiliepė. Manome, kad dėl pašto kaltės mūsų laiškai Jūsų nebus pasiekę. Tiems, kurie neatsiliepė, netrukus vėl bus pasiųsti priminimai. Maloniai prašome į juos reaguoti.

Malonus skaitytojau, apsimokėk prenumeratą, nes prenumeratos mokesčiu palaikai “Į Laisvę” gyvybę.