GINKLUOTOS REZISTENCIJOS ŽYGIAI LAISVĘ GINANT

MEDŽIAGA LIETUVOS PARTIZANŲ ISTORIJAI

KAZYS JURGAITIS (ELI)

Lietuvos partizanų kova prieš žiauriausią ir brutaliausią okupantą visoje Lietuvos istorijoje nėra paslaptis ir lietuviams Vakaruose. Tos kovos autentiškų aprašymų yra nemaža J. Daumanto knygoje Partizanai už geležinės uždangos, knygoje Daumanto, kurs buvo prasiveržęs pro geležinę uždangą iš Lietuvos į Vakarus, tačiau vėl sugrįžo tęsti tos nelygios kovos, kol savo didvyriška mirtimi uždėjo antspaudą visam tam, ką minėtoje knygoje rašė. Panašių nepaprasto herojiškumo žygių buvo pilna visa Lietuva. Tuos žygius mate ir kartu išgyveno visas pavergtas kraštas ir tyliai iš lūpų į lūpas kalbėjo apie juos. Jaunimas gi savo ruožtu partizanų žygius populiarino savo tarpe ir, partizanų kovoms dar beaidint, sukūrė partizanų dainas, kurias šiandien tebedainuoja (kai priešas negirdi) visame krašte.

Keletu vaizdų apie man žinomus partizanų žygius papildysiu Vakaruose paskelbtą partizanų istoriją.

KAZYS JURGAITIS

Neseniai iš Lietuvos atvykęs į laisvąjį pasaulį, išgyvenęs kruviną okupanto siausmą ir partizanų pasipriešinimą, savo akimis matęs tos kovos vaizdus ir užrašęs autentiškus pasakojimus, rašo, kaip okupantas naikino Lietuvos laisvę ir žmones ir kaip ginkluotoji lietuvių rezistencija gynė. Aprašomų įvykių vietos ir datos autentiškos. Redakcija žino kritusiųjų, išlikusiųjų ir kankintojų aprašomų kovų dalyvių pavardes, kurių betgi tikslingumo sumetimais neskelbia.

Kazys Jurgaitis papildo, praplečia ir pratęsia ligi vėlesnių laikų J. Daumanto Lietuvos partizanų kovų testamentinį palikimą, surašytą Partizanai už geležinės uždangos knygos puslapiuose.

ŠILUVOS PARTIZANAI

Prieš karą Šiluva buvo garsi savo atlaidais. Beveik iš visos Lietuvos suplaukdavo žmonės rugsėjo 7-15 dienomis pasimelsti. Paskutiniu laiku Šiluvą išgarsino ir jos partizanai.

Vaišingi ir nuoširdūs šiluviškiai žemaičiai, bet tylūs, užsispyrę ir padarytą nuoskaudą negreit užmirš. Pelkėta su smėlio kauburėliais nederlinga žemė reikalavo iš savo šeimininkų didelio darbštumo, taupumo. O tokiems ypač būdingas charakterio bruožas yra laisvės branginimas. Vietovės partizaniniam veikimui yra palankios.. Vietos gyventojai kalba, kad ir 1863 metais dideli sukilėlių būriai buvo Tyrulių pelkėse (Radviliškis — Šiauliai — Šiluva trikampy bei Šaukoto giriose).

Praūžus 1944 m. frontui ir bolševikams paskelbus mobilizaciją, vyrai pradėjo slapstytis. 1944 vėlyvą rudenį ir 1945 žiemą bolševikai, matyti, nebuvo tikėjęsi atkaklaus pasipriešinimo. Rusų enkavedistai tik miesteliuose ar pelkėse tikrindavo sutiktų beginklių vyrų dokumentus, o radę be jų — varydavosi į “vojenkomatus” (įstaiga, tvarkanti šaukiamųjų vyrų apyskaitą ir vykdanti jų ėmimą). Į miškingas vietas neidavo. Vengdavo didelių susidūrimų ir partizanai. Dažnai net vieni kitus pastebėję dėdavosi nematą ir praeidavo pro šalį. Tačiau buvo ir susidūrimų. Reguliarios kariuomenės pasipriešinimą rusai patyrė 1945 m. rugsėjo mėn. Vozbutų kautynėse (kaimas tarp Ariogalos ir Juodaičių), kur kautynės vyko tris dienas. Rusai ten panaudojo minosvaidžius, nors iš jų per klaidą saviškiams daugiau kliuvo. Vietiniai gyventojai pasakojo, kad rusai neparodė savo užmuštųjų; juos išvežiojo nakties metu. Rusų nuostoliai buvo kur kas didesni. Ariogalos turgavietėn tomis dienomis atvežė apie šimtą partizanų lavonų. Teko juos matyti. Visi basi, visi be viršutinių drabu žių, kai kurie visai nuogi, suversti krūvomis po 8-10 lavonų. Matyti, vežimais atvežtus verste išvertė.

STRIBAI

Bolševikai norėjo sudaryti “klasių kovos įspūdį ir su partizanais susidoroti pačių lietuvių rankomis. Tais pat 1944 metais buvo pradėti rinkti “istrebiteliai”, kuriuos vėliau pavadino “liaudies gynėjais”. Ne vieną suviliojo tuo, kad “istrebitelius” atleido nuo kariuomenės ir net neklausė, ką veikė iki tol. Buvo tokių, kurie bijojo ir kariuomenės ir partizanauti. Tokie lindėjo pasidarę įvairiausių slėptuvių savo namuose. Jie džiaugėsi radę progą legalizuotis. Apie esančius kariuomenėj jau ateidavo žinios, kad jie arba “šeria utėles’’ Arcuvoje (Gudijoje), Gaižiūnuose ar Pabradėj, arba ateidavo pranešimai, kad jie “krito drąsiųjų mirtimi”. Pradžioje nebuvo aiški nei “istrebitelių” paskirtis. Ėjo gandai, kad tai būriai keliams ar aerodromams statyti. O buvo ir tokių, kurie, jau žinodami jų paskirtį, tikėjosi galėsią išlikti “neutralūs” : žmonėms nebūsi įkyrus — kratą darydamas nieko nerasi, į bėgantį šausi viršum galvos, ir niekam blogo nebūsi padaręs, ir sveiką kailį išnešęs. Suprato tikrą padėtį tik tada, kai kelio atgal jau nebuvo. Bet “liaudies gynėjų”

branduolį sudarė vagys, girtuokliai, ir tinginiai. Nė viena krata neapsieidavo be vagysčių, beieškant “banditų” laikrodžių kišenėlėse ar degtukų dėžutės didumo dėžutėse. Laikrodžiai, žiedai, skustuvai buvo didesnis kratos tikslas nei tikrasis “banditas”. Dar ir dabar sakoma: “Turėjau ir aš gerą britvą, ale stribai išnešė.”

Šiluvoje, kaip ir kituose valsčiuose, tokių “gynėjų” susirinko apie 30, o Žaiginio miestely — 20. Bet su šitokiom pajėgom eiti prieš partizanus buvo neįmanoma. Ką gi su jais eisi į mišką, jei partizanai, patys atėję į Žaiginį, susirankiojo visus “gynėjus”, netgi be šūvio. Kai po atkaklių bandymų “klasių kovos” versija nepavyko, nieko neliko, kaip prašyti “broliškos pagalbos”. Ir pagalba atžygiavo per Žemaitiją.

PARTIZANAI KAUNO APYLINKĖSE

Plačiai žinomos Kauno apylinkėse Ligainių kautynės. 1946 m. balandžio mėnesį ten buvo apsuptas ir po labai atkaklių kautynių sunaikintas beveik visas partizanų būrys “Laisvės Kovotojas”. Pavyko prasimušti tik S. su keliais vyrais, kurie šliauždami grioviu, baigę iki paskutinio šovinio, kelio pervažoje netikėtai susitiko su enkavedistais. S. sukomandavus, partizanai puolė buožėmis.

KALĖDOS LABŪNAVOS DVARO BOKŠTE

1944 metais okupantai paskelbė mobilizaciją ir ėmė gaudyti nestojusius vyrus. Dalis mobilizuojamų patraukė į mišką, dauguma pakliuvo į sovietų kariuomenę. Jų tarpe ir Z. Kaip daugumas lietuvių, jis buvo laikomas ir apmokomas Arcuvoje. Gavo seržanto laipsnį. “Paruošimas trukdavo 2-3 mėnesius. Taigi ir Z. po tokio “paruošimo” vakarinėje Lietuvoje dar tebevykstant mūšiams, buvo nukreiptas į frontą. Pakeliui pabėgo, grįžo į tėviškę, kur tapo Laisvės Kovotojo vienos grupės vadu. Greitai pagarsėjo, kad jis likvidavo plėšikų grupę, kurie plėšė partizanų vardu prie Josvainių. Jis veikė ypatingu “akiplėšišku” metodu. Jis ir jo pasirinktieji keletas vyrų dėdavosi esą tarnautojai, atvykę iš apskrities, dėdavosi ir enkavedistais. Seredžiaus valsčiuje kartą jie sutiko keletą ūkininkų, bevežančių rugių prievolę valdžiai. Čia pat “tarnautojai” iš storų planšečių įteikė ūkininkams atsiskaitymo kvitus o javų maišiukus sukilnojo į vieną vežimą, ir grūdai nuvažiavo sau, o ūkininkai sau. Kvitus valsčiuje turėjo pripažinti, nes jie buvo visai formalūs, su valsčiaus pirmininko parašu... Į Pagojaus sovchozą atvyko trys partizanai, dėjosi esą revizoriai iš Kėdainių ir išsivežė “patikrinti” visas buhalterijos knygas. Maslaukiškių malūne jie sunkvežimiu išsivežė, oficialiai atsiskaitę, toną miltų.

1949 metų Kalėdas labūnaviškiai ilgai minės. Buvusios Labūnavos dvaro žemės ribose buvo senovėje pastatyti bokštai, jų sienos metro storumo, kokių šešių metrų augščio: viduj keturi kvadratiniai metrai vietos trim augštais. Viename tokiame bokšte (kiti jau apgriuvę, o sveikas tik vienas) būta partizanų nedidelės slėptuvės su nemaža šovinių ir ginklų atsarga. Čia partizanai A. ir V. nusprendė pavalgyti Kūčias. Iš anksto susitarus, kuklias kūčias čia jiems atnešė trys A. seserys ir viena V. sesuo. Bebaigiant valgyti, prasidėjo apšaudymas. Partizanai pasijuto apsupti. Rytą enkavedistai atsivežė garsiakalbį ir siūlė pasiduoti, žadėdami viską dovanoti. Žuvus V., kulkosvaidį paėmė jauniausia A. sesuo (šešiolikmetė) Elytė, prieš porą metų baigusi progimnaziją. Susišaudymas truko visą tą dieną, naktį ir antrosios Kalėdų dienos pavakarį. Kai jau partizano A. pistolete liko šovinių tik sau, jis padalino po šūvį seserims. Neišlaikė tik V. sesuo; suklikusi, ji puolė pro duris iškeltomis rankomis. Ji liko gyva. Paskutinis nusišovė A. Į Babtų turgavietę NKVD atvežė tik V. lavoną. Kitų žuvimo aplinkybes išdavė netyčia enkavedistai per vertėjus tardydami V. seserį. Gyventojai tai greitai sužinojo, o NKVD kitų lavonus kažkur išgabeno.

O baltas bokštas Labūnavos dvaro žemės augštumėlėj stovi ir dabar, iškėlęs raudoną čerpių kepurę, ir einantiems Vandžiogala-Labūnava vieškeliu, kulkų išardytos sienos primena penkis ten žuvusius narsuolius.

Kauno apylinkėse partizaninis judėjimas baigėsi tik 1952 metais, kai bolševikai susirado tarp jų ryšininkų provokatorių G. Kvesų kaime, ir šis duotais jam vaistais partizanus užmigdė. Partizaną S. išsigabeno enkavedistai. Nubudo jis jau Vilkijos būstinėj, bet nepratarė nė žodžio. Kad ir kaip kankinamas, jis tylėjo ir buvo nukankintas žiauriausiom aplinkybėm be teismo.

MOTERYS KAUTYNĖSE

Šiluvos valsčiuje, Žaiginio miestely gyveno kumetis R. Jo duktė Elytė įstojo ryšininke į Geležinio Vilko partizanų būrį. Ji dirbo pašte, o tokios pareigos buvo patogios teikti žinių partizanams. Atsargumo sumetimais ji įstojo ir į komjaunimą. Kai ją vistiek įtarė, naktį atėję partizanai nukirpo jai plaukus, o rytojaus rytą ji prisistatė į Šiluvą, kaip “nukentėjus nuo banditų”. Tačiau patyrusi, kad vis dėlto ji yra išduota, paspruko pas partizanus. O ten, miške, kunigas sujungė ją moterystės ryšiais bendrai kovai ir gyvenimui su partizanu K. Dar prieš tai buvo išėjusi partizanauti anksčiau buvusio partizanų būrio vado P. žmona.

1948 m. pavasarį Geležinio Vilko būrys buvo apsuptas Vilkiškių miškely. Pasilikęs su žmona Aldona dengti atsitraukimo, partizanas P. buvo mirtinai sužeistas. Visi kiti prasimušė laimingai. P. spėjo pasakyti žmonai: “Kovok, Aldona, už abu, aš jau mirštu”. Bet būdama paskutiniam nėštumo mėnesy, vargiai galėjo kovoti ir Aldona. Užmerkusi vyrui akis, Aldona lėta ristele pasileido artimiausios tankynės link. Pamatęs retą vaizdą, rusų kapitonas liepė į moterį nešaudyti, o pats su dviem kareiviais ir šunim šoko jos vytis. Automatą Aldona numetė, nes jame nebuvo nė vieno šovinio. Kai šuo pripuolė arti, jį nušovė iš pistoleto ir, parodydama mostą, kad jį numetė, toliau žingsniu nuėjo. Dabar jau drąsiai kapitonas puolė artyn. Ir kai jis griebė ją už pečių, jos rankose sublizgėjo peilis. Viskas vyko akimirksniu, ir nudurto kapitono automatu buvo nušautas jį lydėjęs kareivis. Aldona, savo paltu apsupusi mažą eglaitę, pati nubrido į pelkę. Gerą pusvalandį enkavedistai šaudė jos paltą, o ji, perbridusi skersai Tyrulius, iki pažastų šlapia, atsirado saugioj vietoj arti Radviliškio.

Po dviejų savaičių Aldona pagimdė sūnų. Naujagimį pasiėmė auginti legaliai gyveną žmonės. Ar Aldona dar gyva — kas žino. Bet ji buvo ieškomųjų sąraše, paskelbtame Radviliškio KGB (Komitet Gosudarstvennoj Bezopasnosti).

1950 ir 1951 metais partizanų skaičius labai sumažėjo. Dėl to pradėjo smarkiai siaurinti ir “liaudies gynėjų” etatus. 1952 metais (kaip ir iki dabar) NKVD (dabar KGB) jau turėjo tik po 5—6 etatus. Bet padidino milicijos skaičių, ir dabar jau milicininkai pradėjo eiti į miškus, ko anksčiau nedarė.

Įdomus kelias į miškus buvo partizano K. Jį suėmė be ginklo, bet ir be dokumentų kažkur apie Saukutą. Šiluvoje juo susidomėjo pats viršininkas. Tačiau aplinkybės taip susidėjo, kad tardymo metu K. nušovė viršininką jo paties kabinete ir jo paties ginklu, o pats spėjo pabėgti į mišką. Čia K. vėliau tapo būrio vadu.

1952 metais rudenį Šaukuto miške Geležinio Vilko būrį, vadovaujamą K., apsupo Radviliškio, Dotnuvos, Tytuvėnų ir Raseinių milicijos. Atsitraukimą pridengė K. su žmona, o kiti pasitraukė. K. buvo sužeistas, bet tamsa leido su žmona jam taip pat pasitraukti. Rytojaus dieną vidudienį su šunimis jie buvo pavyti jau už 30 kilometrų. Štai kaip apie tai papasakojo tada enkavedistas leitenantas Turla: “Dar iš vakaro jį sužeidėm į petį. Bet naktį sunkiau ieškoti, tai iš ryto su šunimis nusekėm. Apie vidudienį, už 30 km kitoj pusėj Radviliškio, pamatėm einančius abu. Jis, matyt, nusilpęs, už jos pečių laikydamasis. Vėl pradėjome šaudyti. Jie atsišaudė, bet K. sužeidėm antrą kartą. Jis parkrito. Ji šalia jo. Pasitaikė, kad buvo arti lomelė, ir ten ji jį nutempė. Mus skyrė laukymė, o iš lomos ėjo pasiutusiai taikli ugnis. Tuojau mūsų kelis sužeidė. Aš nuslinkau aplink, grioviu. Prislinkau visai arti. Jis gulėjo augštielninkas su peplėštais marškiniais, o ji raišiojo jį. Paleis iš automato kelias serijas ir vėl tvarsto. Sukrečiančiai viskas atrodė. Tokios baisios buvo jos akys. Neiškenčiau ilgiau. Nusitaikiau ir nušoviau. Kai priėjome, jau ir jis buvo negyvas.” Nuogus abiejų lavonus milicininkai laikė tris dienas Radvilišky.

JUDAI

Turlos pasakojimas primena kitą atsitikimą. 1951 m. spalio mėn. mūsų šeima buvo išvežta į Sibirą. Motina tada gyveno kaime. Iš vakaro atėjo du milicininkai — Turla ir Burinskas. Mums tada Turla atrodė dar neblogas žmogus, vienas iš tų, kurie nori rasti “aukso vidurį”. Kaip ir visada, motina juos pavaišino. Jau gerokai išgėrę, jie paprašė nakvynės. Vidurnaktį pasigirdo žinomas K. švilpimas. Motina patyliukais išslinko iš kambario. Čia buvo tie, kurie žinojo apie Turlos atsilankymą ir atėjo jo išsivesti. Motina puolė ant kelių. Ji įrodinėjo, kad jis esąs geriausias, sąžiningiausias žmogus, ir išprašė jo neliesti.

Rytą Turla dar paprašė ir gavo “nuo šaknų“ sveikatai pataisyti, o paskui išsitraukė iš planšetės NKVD įsakymą per dvi valandas susiruošti kelionei į Sibirą. Pasirodė, jog jis buvo atsiųstas iš vakaro, kad iš namų niekas nepabėgtų. Lakstydamas paskui verkiančią motiną ir padėdamas užraišioti maišiukus, Turla lemeno: “Ciocyte, juk aš nekaltas, toks įstatymas“.

Betygalos valsčiaus pirmininko pavaduotojas V. Girkalny išdavė savo tris brolius, kurie buvo apsupti savo namuose ir žuvo degančioje troboje. Krakėse partizanai pagavo du “istrebitelius”. Nusprendė, kad vienas jų dar gali pasitaisyti. Jį nuteisė “kalėti” 20 metų, antrąjį — mirti. Nuteistąjį mirti pastatė prie duobės, o bausmę atlikti liepė jo draugui. Paskui liepė eiti ir pasisakyti savo viršininkui, ką padaręs. Rusai partizanų sprendimą patvirtino: bausmei atlikti patalpino jį į savo kalėjimą...

Rinkšelių kaimo vienas gyventojas turėjo 40 ha ūkį. Sovietai jį įrašė į buožes, bet žemės dalį jis sumaniai užraše ištekėjusiai dukteriai ir represijų išvengė. Jis išpasakojo viską, ką tik žinojo apie partizanų buvimo vietas ar juos slepiančius kaimynus. Partizanai jam pasiuntė įspėjimo raštą. Jis tą įspėjimą nunešė į NKVD. Antru kartu atėję partizanai jam išlupo kailį ir, sudeginę tvartą, paliko paskutinį įspėjimą. Ūkininkas paprašė NKVD prieglobsčio — kad leistų persikraustyti į Šiluvą. Besiruošančius kraustyti užklupo partizanai ir sušaudė vietoje.

PARTIZANAI IR GYVENTOJAI

Nors didelę maisto ir aprangos dalį partizanai stengdavosi pasiimti iš okupantų sau, bet pasitaikydavo, kad paimtą turtą išdalindavo gyventojams. Didžiulę gyvulių bandą, varomą, greičiausiai, iš Rytprūsių Žemaičių plentu, ties Girkalniu partizanai išvaikė po kaimus taip, kad iš Raseinių atskubėję kariuomenės būriai nesugaudė nė trečdalio. Sekvestruojant Žalakių pieninę ( tai buvo atlikta dienos metu enkavedistų panosėj), partizanai visus rastus kvitų blankus užpildė ir išdalino aplinkiniams gyventojams. Sviestą, kurio nepajėgė su savim išsinešti, išdalino tą dieną sviesto prievolę atliekantiems gyventojams, kurie savo vaikus buvo palikę pamaitintus tik pasukomis.

Partizanų veikimo teritorijose gyventojams išlikti neutraliems buvo ypatingai sunku. Tą pačią naktį ir net po kelis kartus užeidavo čia partizanai, čia enkavedistai. Dažnai net vienodai apsirengę, net vieni kitų slaptažodį žiną ir rusiškai kalbą. Ir žinok su kuo kalbi. Jeigu nepataikysi, lazdų gausi, arba areštuos. Reta naktis praeidavo be šūvio ar gaisro pašvaistės. Seredžiaus apylinkės gyventojas G. pergyveno tokį atsitikimą. Partizanams reikėjo prasiveržti į antrąją Vilkijos pusę. Tam pasirinko jie trumpiausią kelią. Liepė G. pakinkyti porą arklių, patys suvirto į vežimą ir liepė vežti tiesiai per Vilkiją. “Nesijutau, ar gyvas ar miręs” — pasakojo G. Per enkavedistais knibždantį miestelį partizanai užtraukė “Ja pulemetčikam rodilsia” ir rusiškai keikdamiesi ragino vežiką. Ties miestelio viduriu vienas rusų kareivis priėjo prie vežimo pažiūrėti, kas per triukšmadariai, bet iš vežimo iššoko su leitenanto antpečiais partizanas ir, apskaidęs kareiviui antausius, keikdamas liepė važiuoti toliau.. Ryto metą G. grįžo namo kaip ištrūkęs iš pragaro.

* * *

Galima įsivaizduoti, kad sunku nustatyti, kurioj vietoj plaka širdis, kai aš, gimnazistas, bebrėkštant eidamas keliuku, vos ne kaktomušom susidūriau su pakaruokliu. Atsipeikėjęs pažinau gretimo kaimo gyventoją, kuris, norėdamas išsipirkti prieš bolševikus už tai, kad buvo gestapo agentas, išsijuosęs ieškojo partizanų pėdsakų. Jį partizanai nubaudė mirti.

Netoli Čekiškės, berods, Antanavoje partizanai aptiko vakaruškas vienos komunistinės šventės proga. Visi iki nuogumo partizanų buvo išrengti, liepta sušokti polkutę, išpertos sėdynės ir duotos dvi minutės išsiskirstyti.

Plačiai buvo paplitusi bausmė patarkuoti sėdynę ir pasūdyti. Buvo sudėta ir dainelė:

“Ateis pavasarėlis,
gegutė užkukuos,
Ateis iš miško Petras,
sėdynę ištarkuos”.

TAUTOSAKOS RINKĖJAI

Tautinėms vertybėms išlaikyti ir tautinei dvasiai palaikyti buvo susikūrusi net plataus masto organizacija šviesuomenėje. Bet

1951 m. rudenį NKVD įvykdė “šukavimą“ inteligentų ir moksleivių tarpe. Kuriam laikui buvo uždarytos kai kurios gimnazijos kaip Krakių, Vilkijos. Buvo išaiškinta organizacija tautosakai rinkti ir įvykiams užrašyti. Ta organizacija su centru Vilniaus universitete turėjo narių visose Lietuvos gimnazijose. Organizacija buvo gausi, bet centrą iššifravus, buvo rasti visų narių vardiniai sąrašai. Šimtai mokytojų, vyresnių klasių gimnazistų, studentų ir prorektorius suvaryti į kalėjimus. Mažesnės bausmės kaip 10 metų nebuvo,

# *#

Žuvus minėtam K., partizanams ėmė vadovauti V. 1953 m. pavasarį, Vilkiškių kaime apsuptas, susisprogdino Geležinio Vilko štabas, kartu žuvo ir keturi kiti partizanai.. V. tada buvo išvykęs ir iki šiol nebuvo žinoma apie jo likimą. Minėtas Turla tvirtino, jog V. yra žuvęs prie Viduklės. Bet 1960 spalio mėn. vėl pasklido gandai, kad anas V. vėl atlikęs kažkokių žygių ir suerzinęs iš naujo bolševikus. Vilkijos rajone taip pat pasklido gandas apie Laisvės Kovotojopaskutinio vado B. žuvimą 1960 m. rugsėjo mėn.

KGB žmonės prasitardavo, kad partizanų dar yra. Nors jie neaktyvūs ir nėra jų daug, bet likviduoti juos esą būtina kuo greičiau, nes, kilus kokiai maišačiai, jie būtų naujų būrių užuomazgos.